Šią savaitę teatro žiūrovus į premjerą kviečia „Meno Alchemijos“ ir režisieriaus Nauberto Jasinsko darbas „Vegetacinė būklė“, kuriame didžiulis dėmesys skiriamas individualiems žiūrovų potyriams. Juos apčiuopti, pastebėti ir analizuoti padeda gausios menininkų komandos kuriamas vizualus „Vegetacinės būklės“ pasaulis. Apie jį kalbamės su spektaklio scenografe Sigita Šimkūnaite ir video projekcijų autoriumi Ričard Žigiu.
Kuo jums, kaip kūrėjams, įdomus netrukus pasirodysiantis spektaklis „Vegetacinė būklė”?
Sigita: Man tai - nauja patirtis, o ir su visa kūrybine komanda susipažinau tik per šį projektą. Buvo įdomu bei smalsu prisijungti, nes mano veiklos laukas šiek tiek skiriasi - daugiau dirbu kine, reklamoje, muzikiniuose bei šokio spektakliuose. Šis darbas - maža avantiūra.
Ričard: Aš su Naubertu ir Dainiumi (režisieriumi Naubertu Jasinsku ir šviesų dailininku Dainiumi Urboniu - aut. past.) jau kurį laiką dirbame kartu, tačiau smagu, kad kaskart, kai ateini į kažkokį projektą, atsiranda naujų žmonių, su kuriais faina kurti. Taip ir čia. Be to, šis projektas įdomus tuo, kad jame kūryba pereina į kitą lygį: mes savo kūryba manipuliuojame žmogaus jausmais ir dėl to jis pats pradeda kurti savo vaizduotėje, mintyse.
„Vegetacinėje būklėje“ veiks daug vizualių dedamųjų: medijos menas, šviesa, scenografija, video projekcijos. Kas jungia šiuos elementus ir kaip jūs valdote visą vizualinį ansamblį?
Sigita: Mes dar nežinome, kaip viskas susijungs. Žinoma, atlikome savo namų darbus: ilgai galvojome, nuo ko atsispirti, iš kurio kampo pasižiūrėti į Infantės (pjesės autorės M. Infantės - aut. past.) kūrinį. Man atrodo, ši kelionė buvo labai ilga ir įdomi. Pabandžiau prisiminti, nuo ko mes pradėjome: buvo šimtai variantų, kaip galėjo pasisukti kūrybinis procesas. Vis dėlto pokalbių, susitikimų metu priėjome prie išvados, kad mums įdomu pabandyti žiūrovą panardinti į vegetacinę būklę. Nutarėm nekurti „tikro“ spektaklio, bet pakeisti žiūrovo perspektyvą. Mums patiems įdomu, kaip tai pavyks. Ir, aišku, ruošdamiesi darėme eksperimentus, pavyzdžiui, kaip šviesa veikia regėjimą: stimuliacijos metu visi matėme skirtingus paveikslus. Tad, kaip ir Ričardas sakė, spektaklyje žiūrovai galės matyti savo istoriją.
Ričard: Taip, mes padėsime žiūrovams kurti: tik užvesime juos ant tam tikro kelio su Gintaro Sodeikos muzika, Dainiaus Urbonio šviesomis, Sigitos scenografija, mano kuriamu vaizdu, tačiau visa kita kurs patys žiūrovai.
Vadinasi, būtų galima sakyti, kad jūsų bendras siekis yra padėti žmogui iš tikrųjų patirti vegetacinę būseną, kiek tai yra įmanoma su jūsų turimais įrankiais?
Sigita: Kiek prisimenu, tai tikslai tokie (juokiasi).
Ričard: Kiek tai įmanoma padaryti - dar nežinia. Yra daugybė mokslinių straipsnių apie vegetacinę būklę: kaip tuo metu veikia smegenys, kokie impulsai jose vyksta, bet ką mato, ką girdi žmogus toje būsenoje - niekas nežino. Tad mes ėmėmės interpretuoti ir galvojome, kaip tai galėtų veikti, - žiūrovams tai atskleisti bandysime per jų potyrius.
Regis, vizualinės dalies kūrėjų komandos indėlis labai stipriai nulėmė spektaklio formą. Ar tai reiškia, kad šiame spektaklyje vaizdas ir potyris yra pagrindiniai veikėjai?
Sigita: Ir taip, ir ne. Galvojau apie mūsų susibūrimą, bendrą darbo procesą. Man patiko, kad kūryba buvo „horizontali“. Susitikę galvodavome, ką kiekvienam iš mūsų būtų įdomu sukurti, bet taip, kad tai tiktų tekstui, erdvei: kiekvienas įnešėme savo idėjų ir minčių.
Ričard: Procesas prasidėjo, kai Naubertas (režisierius - aut.past.) mums atsiuntė pjesę ir pasakė, kad dar nebuvo su niekuo susitikęs ir nori pirmiausia pasikalbėti su manimi, Sigita ir Dainiumi. O jau tada kitas žingsnis spektaklyje būtų ieškoti kompozitoriaus, aktorių. „Vegetacinė būklė“ prasidėjo nuo mūsų, dėl to šis darbas ir bus... toks (šypsosi).
Kai perskaitėte atsiųstą pjesę, ar iš karto pajutote, kuria kryptimi judėsite?
Ričard: Aš, skaitydamas pjesę, buvau sutrikęs kokius keturis ar penkis kartus, nes ji man atrodė tokia dokumentiška. Buvo ir pokalbių su kūrybine komanda apie tai, kad gal verčiau kurkime dokumentiką? Klaidžiojau labai ilgai, bet kartu priėjome prie to sprendimo, kokį ir įgyvendinome. O pjesė... Infantė rašo labai įdomiai (šyspsosi).
Sigita: Kažkokios pirminės impresijos vis tiek išliko ir galutiniame etape. Žinoma, kai kas ir labai transformavosi. Pradėdavome viena kryptimi, po to arba sugrįždavome, arba nuvingiuodavome visai kitur. Labai tikiu galutiniu rezultatu.
Ričard: Buvo toks vienas mūsų susitikimas po ilgo nesimatymo, kada visi darėme namų darbus. Susitinkame teatre, kad pasibandytume, kaip čia viskas atrodys pasitelkus šviesas. Tada dar niekas aiškiai nežinojo, ką mes ten darysime (juokiasi). Prieš einant eksperimentuoti, Sigita atnešė savo brėžinius ir tada mes supratome, kad visi einame tuo pačiu keliu. Pasąmoningai: susiėjome ir padarėme savo užduotis ta pačia linkme.
Šio spektaklio metu pakviesite žmones atsigulti į specialiai paruoštas vietas. Tai - gana asmeniška ir intymi patirtis kiekvienam atėjusiajam. Ką, jūsų nuomone, tai suteiks žiūrovams?
Sigita: Neįsivaizduoju, mums taip pat bus įdomu tai sužinoti: ar žiūrovai jausis patogiai, ar jaus diskomfortą, ar atsipalaiduos. Čia ir yra eksperimentas, kurio rezultatus sužinosime parodę spektaklį. Man pačiai kyla klausimų, ar žmonės jausis patogiai, gal kaip tik jiems bus labai nemalonu. Labai sunku prognozuoti, kokių įspūdžių jie patirs.
Ričard: Kažkam iš jų gali būti gera, kažkam - ne. Ir vėlgi - tai yra potyriai, kuriuos mes norime iššaukti kalbėdami apie vegetacinę būklę: juk mes nežinome, kokia ji iš tiesų yra. Kita vertus, kiekvienas esame gulėję atsipalaidavę, klausęsi muzikos ir nieko negalvoję - gal tai yra ir tam tikra meditacija?
Kaip manote, kuo jūsų kuriama atmosfera ir vizualiniai sprendimai skirsis nuo šiuo metu Lietuvos teatro scenoje rodomų darbų?
Sigita: Tuo, kad žiūrovas yra įtrauktas į veiksmą - jis pats taps scenografijos dalimi.
Ričard: Taip, nes visur elementai tie patys: šviesa ta pati, medija, muzika... Žiūrovas bus tas, kuris pavers šį darbą kitokiu.
O kokie teatro, kino pavyzdžiai jus įkvepia ieškoti naujų sprendimų savo veikloje?
Ričard: Kažkada buvau režisieriaus Łukaszo Twarkowskio premjeroje „Lokis“ - man parodė, koks galėtų būti teatras, kaip jis skiriasi nuo „klasikinio“. Įkvėptas šio spektaklio atėjau dirbti į teatrą kaip medijų kūrėjas. Ir man atrodo nuostabu: kad teatras progresuoja, kad pasitelkiamos vis naujesnės technologijos, kad yra vietos eksperimentuoti.
Sigita: Kartu eksperimentavimas yra mąstymas. Tai - labai svarbus kūrybos elementas. Aš kūrybą suprantu per mąstymą, nes iš to kyla inspiracijų sukurti kažką unikalaus, kas skirta būtent konkrečiam tekstui. Tad literatūra ir yra didžiausias įkvėpimo šaltinis.
Esate akimis matomų spektaklio elementų kūrėjai. Jūsų nuomone, ar įmanomas teatras be scenografijos ir kitų vaizdinių priemonių?
Ričard: Na, radijo teatras juk egzistuoja (šypsosi). Manau, kad šitame pasaulyje viskas įmanoma ir kiekviena forma turi savo žiūrovą. Aš nežinau, ar man patiktų toks teatras, bet savo žiūrovą jis turėtų.
Sigita: Man atrodo, kad žodis gali egzistuoti be scenografijos, be video. Pats tekstas yra turinys, nuo kurio mes visi atsispiriame. Mes tik papildome, todėl drąsiai sakau, kad be to išsiversti tikrai galima.
Kada, jūsų manymu, scenografo, šviesų dailininko, video menininko darbas būna atliktas sėkmingai?
Sigita: Darbas yra pavykęs, kai, žiūrėdama spektaklį, aš apie tai negalvoju. Jeigu jau taip atsitinka, kad stebėdamas kūrinį galvoji apie šviesas, apie scenografiją, kaip ji padaryta, - tada man kyla įtarimų, kad kažkas iki galo nepavyko. Spektaklis ar kino filmas yra visuma. Aš dažnai sakau, kad kine ir (galbūt ne visada) teatre dailininko darbas turėtų būti pusiau nepastebimas. Juk istorija yra pagrindinė ašis.
Ričard: Sutikčiau ir pridurčiau, kad pavykęs spektaklis yra tada, kai jis yra baigtas kaip vienis. Tuomet aišku, kad komanda atliko savo darbą. „Gražus video“, „gražios šviesos“... jei vieno žmogaus darbas matosi labiau, reiškia, kad kažko pritrūko komandoje.
Mūsų pokalbis publikuojamas iškart po Tarptautinės teatro dienos, todėl svarbu jūsų paklausti, kaip apskritai matote teatrą ir jo aktualumą šių laikų įvykių kontekste?
Ričard: Galvoju, kaip jaučiausi prieš mėnesį. Kiekvienas žingsnis ir viskas, ką darai, atrodo nesvarbu. Gal taip ir yra, bet tai išlaisvina žiūrovus, kūrėjus - mes galime kalbėtis su žiūrovu per formą, viena mintimi. Galime jam kažką sakyti, jis - atsakyti. Ir mes kartu kuriame vieną idėją. O kita mintis - kad teatras gyvuotų, į jį reikia pritraukti jaunus žmones. Ne tik į teatrą - ir į kiną, galerijas, instaliacijas. Man atrodo, reikia ieškoti, kaip priartėti prie jauno žmogaus, kad jis suprastų, kurgi jis ateina.
Sigita: Mano palinkėjimas - kad teatras keltų klausimus, verstų mąstyti, jungtų ir vienytų ir kad visos jo formos turėtų teisę gyvuoti bei būti matomos. Kad kiekviena jų turėtų savo žiūrovų. Ir, žinoma, kad žiūrovas ateitų į teatrą, domėtųsi juo. Linkėčiau bendrystės.
Parengė Neda Letukytė
Renginio organizatorių informacija
