Lietuvos Respublikos kultūros ministerija yra dvidešimties teatrų ir koncertinių įstaigų steigėja. Aštuoni jų - dramos teatrai, tarp kurių - du nacionaliniai. Iš šešių likusių trys įsikūrę Vilniuje, po vieną - Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Būtent jie atsidūrė šio „Teatro žurnalo“, pasirinkusio teatro regionuose temą, dėmesio centre. Šiek tiek nelygiomis sąlygomis prijungtas ir Alytaus miesto teatras, įsteigtas ir išlaikomas ne valstybės, bet miesto savivaldybės biudžeto lėšomis. Tai ne vienintelis šio teatro išskirtinumas - valstybinės įstaigos kūrybines veiklas finansuoja Kultūros ministerijos skirstomomis Nacionalinės programos lėšomis, o savivaldybės įstaiga gali pretenduoti į Lietuvos kultūros tarybos konkursus.
Įžangoje paminėti biurokratinius statusus ir finansavimo modelius svarbu tam, kad apsibrėžtume, kurį Lietuvos teatro segmentą ketiname pristatyti. Tai - nuo sostinės nutolę, iš biudžeto išlaikomi, tačiau nacionalinio statuso neturintys teatrai, veikiantys vidutinio dydžio miestuose, kurių gyventojų (vadinasi, ir potencialių žiūrovų) skaičius nuo sostinės skiriasi 5-10 kartų. Šiuo atžvilgiu negalime išskirti Klaipėdos, kuri, kaip ir Kaunas, pastaruoju metu atliktuose kultūros tyrimuose dažniau priskiriama didiesiems miestams nei regionams.
Tyrimų šia tema nėra, tačiau galima numanyti, kad daug sostinės gyventojų regionais laiko viską, kas vyksta už sostinės ribų. Panašiai įvaizdį kuria kultūros politiką formuojančios įstaigos, kai kuriuose konkursuose ar dokumentuose teikdamos prioritetą regionuose vykdomoms veikloms. Pirmasis šios pastraipos sakinys paaiškina antrąjį, tiksliau nurodo vieną priežasčių, kodėl svarbu dirbtinai skatinti didmiesčių ir regionų teatrų lygybę. Plačiau apie tai ir apie kiekvieno „nepatogiai“ nuo sostinės nutolusio biudžetinio teatro situaciją kalbėjomės su Alytaus miesto teatro direktore Inesa Pilvelyte, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovu Aleksandru Špilevojumi, Klaipėdos dramos teatro vadovu Tomu Juočiu ir Valstybinio Šiaulių dramos teatro vadovu Aurimu Žviniu.
-----
Alytaus miesto teatras (direktorė Inesa Pilvelytė)
Kokio dydžio finansavimą miestas skiria Alytaus teatro reikmėms ir kokias išlaidas jis padengia? Kiek etatinių darbuotojų galite sau leisti administracijoje ir kūrybinėje grandyje? Kiek papildomų biudžeto lėšų pritraukiate iš kitų programų?
Alytaus teatrui iš miesto savivaldybės skiriama metinė dotacija padengia 40 etatinių darbuotojų (14 kūrybinės grandies, 6 teatro rinkodaros ir vadybos sričių, 15 pastatymų dalies, techninio aprūpinimo bei žiūrovų aptarnavimo skyrių ir 5 administracijos ir finansų padalinių) darbo užmokestį ir iš dalies kompensuoja didžiulio, apie 7 tūkst. kv. metrų ploto, pastato išlaikymo (šildymo ir pusės elektros išlaidų) sąnaudas. Kūrybinei teatro veiklai šiemet miesto biudžeto pinigų nebuvo skirta, o projektinio finansavimo konkurse „Tau, Alytau“ mums dalyvauti draudžia konkurso nuostatai, eliminuojantys iš jo biudžetines įstaigas.
Todėl džiaugiamės, kad vis dažniau finansuojami projektai, kuriuos teikiame Lietuvos kultūros tarybai (ir Regioninėms kultūros taryboms) - būtent čia gauname finansavimą spektakliams ir festivaliams. Taip pat esame laimėję ir įgyvendiname du Europos Sąjungos programų projektus - tai svarbi parama teatro kūrybinei veiklai, darbuotojų kompetencijai kelti, infrastruktūrai gerinti.
Kokias dabartines stipriąsias ir silpnąsias Alytaus miesto teatro puses įvardytumėte?
Viena stipriųjų - esame vienintelis profesionalų dramos teatras Dzūkijos regione, nedaug nutolęs nuo Kauno ir Vilniaus. Turime drąsių socialinių paaugliams skirtų spektaklių, kokių vis dar stinga visoje Lietuvoje. Organizuojame tarptautinį teatrų festivalį COM•MEDIA, kuris yra vienas svarbiausių kultūros įvykių Pietų Lietuvoje. Jaučiamas akivaizdus teatro indėlis į miesto kultūrinį gyvenimą, stiprus ryšys su Alytaus bendruomene, nuosekli auditorijos plėtra.
Prie silpnųjų pusių pirmiausia priskirčiau nestabilų finansavimą - nuolat patiriame riziką negauti lėšų meninėms veikloms. Taip pat senstančią trupę - nors į veiklą vis įsitraukia jaunų žmonių, juos labai sunku išlaikyti, kad dirbtų periferijoje už nedidelį darbo užmokestį. Kai kurias grandis silpnina per didelė priklausomybė nuo politikų, nes jais privalome derinti kiekvieną kainų pokytį (todėl turime nelanksčią rinkodarą), nuo jų valios priklauso ir taip nedidelis teatro biudžetas. Taip pat yra kur tobulėti viešinimo srityje - tam reikalingas nuoseklus darbas su kritikais, o jų pasikviesti į periferiją labai nelengva.
Kokius repertuaro tikslus esate išsikėlusi ir kokiais principais jį formuojate? Kiek juos pavyksta įgyvendinti ir kokių tikslų negalite išsikelti arba įvykdyti dėl finansinių, infrastruktūros, darbuotojų stygiaus, kitų problemų?
Regiono teatro repertuarą norėtųsi subalansuoti taip, kad būtų patenkinta kuo daugiau žiūrovų poreikių. Tačiau miesto meras nori daugiau komedijų, mokytojai prašo paaugliams patrauklių spektaklių, mamos - teatro kūdikiams, senjorai - kūrinių pagal lietuvišką dramaturgiją ar klasikų pjeses...
O patys norime eksperimentuoti. Neseniai vieno teatro vadovė mane pavadino drąsuole, nes leidau Andrai Kavaliauskaitei statyti socialinį meninį triptiką: spektaklius „Seen“, „Ki(t)okia“ ir „9/18“. Ir štai rizika pasiteisino: „Seen“ yra iki šiol daugiausia kartų parodytas mūsų teatro spektaklis, nuolat kviečiamas į kitus Lietuvos miestus.
Žinoma, repertuarą riboja tiek finansinių, tiek žmogiškųjų išteklių stygius, taip pat - pandemija. Vis dėlto pamažu einame į priekį, bandome pasikviesti įdomių režisierių. Manau, tai yra pagrindinis repertuaro formavimo principas. Esu tikra, kad geras režisierius nepasiūlys lėkštos temos, prastos medžiagos. Be abejo, aptardami būsimą pastatymą kalbamės apie tai, kas įdomu teatrui, ko trūksta jo repertuare.
Ar jaučiatės turinti pakankamai galimybių kviesti režisierius, kurių darbus pageidaujate matyti savo teatre? Gal galėtumėte pateikti pavyzdžių, su kuo (ne)pavyko susitarti?
Galimybių tikrai nėra pakankamai. Viena priežasčių - išankstinė kai kurių Lietuvos režisierių nuomonė, kad Alytaus teatras yra regioninė įstaiga, nepasiekianti valstybinių teatrų lygio. Tad įdomu stebėti, kaip šios nuostatos kinta tiems režisieriams pamačius mūsų spektaklius ar pravedus aktoriams kūrybines dirbtuves.
Paradoksalu, kad mums lengviau prisikviesti ryškiausių, nacionaliniuose teatruose statančių režisierių, žymių pedagogų iš užsienio nei vidutinio lygio Lietuvos kūrėjų. Pavyzdžiui, Alytaus teatre jau režisavo Stasas Žirkovas - talentingas jaunas režisierius iš Ukrainos, vadovaujantis jau antram valstybiniam Kijevo teatrui, dirbęs Vokietijos, Lenkijos, Baltarusijos teatruose.
Kaip apibūdintumėte Alytaus teatro santykį su krašto publika - tiek esamais, tiek potencialiais teatro lankytojais?
Anksčiau sakydavau, kad Alytaus teatras įsikūrė teatrinėje dykvietėje, beveik neturinčioje teatro tradicijų. Kartais jame spektaklius rodydavo valstybiniai teatrai - juose lankydavosi miesto inteligentai ir išėję toliau dūsaudami mandagiai laukė, kada į Alytų vėl atvyks kuris nors teatras, privalantis tai padaryti pagal Kultūros ministerijos nustatytą gastrolių sąrašą. Neturėjome ir teatro vaikams, vadinasi, neauginome publikos.
Tačiau pamažu tai keičiasi. Manau, kad didelės įtakos turėjo ne tik naujų žmonių formuojamas teatro repertuaras, bet ir Alytaus teatro rengiamos teatrinės akcijos. Į spektaklius užsukti kartais sugalvoja ir miestelėnai, pirmą kartą mus pamatę ir susižavėję mūsų organizuojamose miesto šventėse. Galbūt Lietuvoje esame vienintelis teatras, inicijavęs paraišką su pasiūlymu jo miestą paskelbti metų Lietuvos kultūros sostine? Mūsų teatro santykį su publika apibūdina ir noras auginti kitokį teatro modelį: tapti gyva ir atvira daugiafunkce sociokultūrine organizacija, ne tik kuriančia sceninius įvykius įvairiose erdvėse, bet ir kviečiančia į įvairiausio formato susitikimus, provokatyvias diskusijas, edukacines konferencijas bei kitas parateatrines veiklas.
-----
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras (vadovas Antanas Venckus ir meno vadovas Aleksandras Špilevojus)
Kokio dydžio biudžetinis finansavimas skiriamas jūsų teatro reikmėms? Kokias išlaidas jis padengia? Kiek etatinių darbuotojų galite sau leisti administracijoje ir kūrybinėje grandyje? Kiek papildomų biudžeto lėšų pritraukiate iš Nacionalinės programos?
A. V.: Nenorėčiau kalbėti apie konkrečius skaičius, kad neprasidėtų palyginimai ir klausimai, kodėl šitie gavo tiek, o mes tiek?.. Pavyzdžiui, šįmet gavome šiek tiek papildomų lėšų pastato remontui ir pandemijos pasekmėms padengti. Įprastai iš valstybės biudžeto gaunami pinigai padengia darbuotojų darbo užmokestį, socialinį draudimą, komunalines ir ryšių išlaidas. Teatre turime 99 pareigybes: 7 darbuotojus administracijoje, 53 kūrybinius darbuotojus. Visi kiti - su spektakliais dirbantis techninis personalas ir ūkio dalies darbuotojai.
Iš Nacionalinės programos šiemet gavome 100 tūkst. eurų. Tai nemaža ir labai reikalinga suma. Tačiau apmaudu, kad nebuvo finansuotos su svarbiais repertuaro planais susijusios veiklos - pavyzdžiui, pasiruošimas žymaus norvegų choreografo Jo Strømgreno spektakliui ar jaunųjų režisierių laboratorija, kuri svarbi, žvelgiant į visos Lietuvos teatro ateitį. Džiaugdamiesi gautais pinigais, drauge jaučiame nerimą, nes nesuprantame, kodėl dalis veiklų nefinansuota, kodėl nesuteikiamos galimybės vykdyti svarbias repertuaro užduotis.
Kokiais principais formuojate repertuarą ir kokius tikslus į jį atsižvelgdami esate išsikėlę? Kiek juos pavyksta įgyvendinti?
A. Š.: Kadangi esame valstybinis teatras, siekiame, kad mūsų repertuaras būtų įvairus, spektakliai pritaikyti skirtingoms socialinėms grupėms, įvairaus amžiaus publikai ir t. t. Pagrindinė sąlyga visiems spektakliams - jie privalo būti aukšto profesinio lygio.
Siekiame, kad repertuare nuolat būtų:
- lietuvių autorių dramaturgijos (klasikinės ir šiuolaikinės) - apie 40 proc.;
- Lietuvos ir užsienio autorių šiuolaikinės dramaturgijos - apie 40 proc.;
- spektaklių vaikams - apie 20 proc.;
- spektaklių, tinkančių paaugliams ir jaunimui - apie 40 proc.;
- ne draminio tipo spektaklių - apie 20 proc.
Sudėję gauname daugiau nei 100 proc., nes kai kurie spektakliai patenka į kelias kategorijas. Pavyzdžiui, kūrinys gali būti tinkantis paaugliams ir pastatytas pagal šiuolaikinę lietuvių autoriaus dramaturgiją. Tuomet jis pateks į tris kategorijas. Tokia repertuaro formavimo strategija leidžia mums ne tik rūpintis žiūrovų poreikiais, bet ir plėsti aktorių bei kitų teatro darbuotojų akiratį ir profesinius įgūdžius. Norime, kad jie pažintų įvairią dramaturgiją, jos atlikimo formas, taip pat kad išbandytų teatrą, kurio pagrindas nėra parašyta pjesė: įvietintą teatrą, dokumentinį teatrą, šiuolaikinio šokio teatrą, pojūčių teatrą ir kitus.
Ar jaučiatės turintys pakankamai galimybių kviesti režisierius, kurių darbus pageidaujate matyti savo teatre? Gal galėtumėte pateikti pavyzdžių, su kuo (ne)pavyko susitarti?
A. V.: Režisierių atvykimas į teatrą statyti spektaklio visuomet yra derybų klausimas - bet kuriame teatre susėdama ir kalbamasi apie abiejų pusių pageidavimus ir galimybes. Nemanau, kad yra teatrų, visada pajėgių kviesti, ką tik nori. Mes norėtume pakviesti Europos žvaigždžių ir įvertinti savo trupės pajėgumą, tačiau kol kas finansinė situacija beveik neleidžia to padaryti.
Pinigų visuomet trūks. Saviškius stengiamės paskirstyti, atsižvelgdami į prioritetus. Vienas jų - kviesti asmenybių, visuomet reikalingų teatrui. Žinoma, nuo finansinių galimybių priklauso tai, kokio lygio asmenybių galime pritraukti. Žymesni vardai padėtų ieškant rėmėjų. Kita vertus, pandemija - sunkus metas verslui, tad verslininkai, patys būdami neapibrėžtoje situacijoje, atsargiau žiūri į teatro rėmimą.
Tačiau asmenybių atranką, žinoma, atliekame ir džiaugiamės, kad režisieriai nori dirbti mūsų teatre, kad turi, ką pasiūlyti.
Kokias dabartines stipriąsias ir silpnąsias savo teatro puses įvardytumėte?
A. Š.: Stipriosios pusės: darnus kolektyvas, turintis bendrą meninę viziją ir kryptingai link jos judantis, tvarkinga ir suderinta vidinė bei išorinė komunikacija, teatro žmonių atvirumas naujoms iniciatyvoms, pasitikėjimas ir aktyvus įsitraukimas. Taip pat džiugina stiprios skirtingų cechų komandos (ir jiems sukuriamos darbo sąlygos), o ypač šviesos ir garso technikai, kurie ne tik nuolat auga ir tobulėja, bet ir patys imasi savarankiškų meninių projektų, inicijuoja prasmingas veiklas, prisideda prie spektaklių sukūrimo.
Apie silpnąsias puses geriausia kalbėti ir spręsti teatro viduje, o ne viešumoje. Bet galiu paminėti, kad šiuo metu aktorių trupėje juntamas kai kurių amžiaus grupių atstovų stygius. Taip pat norėčiau turėti daugiau glaudžių ryšių su stipriais užsienio partneriais - teatrais, festivalių organizatoriais ir kt. Tai leistų mums dar sparčiau augti ir per asmeninę patirtį pažinti skirtingas sceninio meno formas bei taikomas išraiškos priemones.
Kaip apibūdintumėte savo krašto publiką - tiek einančią į teatrą, tiek potencialią?
A. Š.: Drįstu teigti, kad teatrą aktyviai lankanti publika yra užauginta J. Miltinio ir jo mokinių, todėl yra atsidavusi, pastovi, turi tam tikrą išpuoselėtą skonį. Žinoma, didesnė jos dalis yra vyresnio amžiaus žmonės. Tačiau atrodo, kad jie perduoda teatrines tradicijas jaunesniajai kartai, nes mažiau konvenciniuose teatro renginiuose (pavyzdžiui, naktimis vykusiuose performansuose „Sergėjimai“) lankydavosi labai daug įvairaus amžiaus panevėžiečių. Tiesa, mieste nėra daug studentų, tad natūraliai ir jaunos auditorijos turime mažiau nei didmiesčiai. Pastebiu ir džiaugiuosi žmonėmis, po studijų grįžtančiais į Panevėžį ir aktyviai įsitraukiančiais į meninį, socialinį miesto gyvenimą. Šie žiūrovai yra atviresni šiuolaikinio meno formoms, jie palaiko eksperimentines teatro iniciatyvas. Matau, kad čia publikos ir teatro ryšys glaudesnis nei, pavyzdžiui, sostinėje, kurioje teatrų ir festivalių daug, tad žiūrovai savęs nelaiko kažkurio iš jų dalimi.
-----
Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys
Klaipėda yra trečias pagal dydį Lietuvos miestas. Pastaraisiais metais Klaipėdos dramos teatre (KDT) statė puikiai žinomi Lietuvos ir užsienio režisieriai. Ar tokiame kontekste vadinate save regioniniu teatru?
Ką reiškia būti regioniniu teatru? Kažkada Lietuvą pradėta aktyviai skirstyti į regionus, nurodant, kurios įstaigos kurį kraštą turėtų aptarnauti. Aš tam labai priešinuosi, nes nematau prasmės - vadinasi, turėtume kurti vienam regionui ir vengti kituose gyvenančios publikos?.. Lietuvos plotas mažas, visi miestai yra palyginti arti sostinės. Tad man neatrodo būtina skirstyti šalį į regionus. Juolab, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija (LRKM) yra įsteigusi apie 60 įstaigų - manau, kad tokiu skaičiumi įmanoma pasirūpinti lygiavertiškai, neskirstant į vykdančias regioninę ir neregioninę politiką.
Kita vertus, Žemaitijos regione KDT turi vieną geriausių infrastruktūrų (turbūt geriausią, kol nepastatytas Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras). Todėl jaučiamės įsipareigoję dalintis patalpomis su kitais, kreipti dėmesį į viešąjį sektorių. Pavyzdžiui, 2019 m., kol dar nebuvo įvestas karantinas, teatre turėjome daugiau nei 300 renginių, tarp kurių buvo 170-180 mūsų spektaklių. Valstybė mums perdavė savo infrastruktūrą ir rūpinamės, kad joje būtų galima pamatyti absoliučiai viską.
Nesikratau regioninio teatro pavadinimo, jis nežeidžia. Tačiau nematau KDT kaip vieną regioną aptarnaujančio ir atspindinčio teatro - stengiamės prisiimti atviro teatro poziciją, svarstome apie visos Lietuvos žiūrovus.
Tad kokiai publikai kuriate? Kaip stengiatės pritraukti naujų potencialių žiūrovų?
Tai sudėtingiausia valstybinio teatro užduotis. Kai pradėjome organizuoti festivalį „TheATRIUM“, mūsų klausdavo, kam jums to reikia? Atsakydavome, kad norime suvokti, kaip giliai į pasaulinio lygio teatrą galime nerti kartu su savo žiūrovais, kiek galime formuoti jų skonį.
Tyrimai rodo, kad vidutinė mūsų teatro žiūrovė - maždaug keturiasdešimties metų moteris, uždirbanti vidutines pajamas. Šiuo metu orientuojamės į jaunesnę auditoriją ir tam sutelkėme papildomų paslaugų: atidarėme skaityklą, visą dieną veikia kavinė, kurioje galima pasėdėti su draugais ir dirbti - čia yra belaidis internetas.
2019 m. nejautėme poreikio papildomai dirbti, kad pritrauktume žmonių, nes užpildydavome 96 proc. žiūrovų vietų. Pandemijos sąlygomis parduoti bilietus kur kas sunkiau - turime vykdyti daug tiesioginių pardavimų, siūlyti spektaklius įstaigoms (įdomu, kad iš visų aukštųjų Klaipėdos mokyklų, į kurias kreipėmės, aktyviausiai bilietus pirko Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos atstovai).
Kiek etatų turite teatre?
KDT pagal įstatymą gali turėti ne daugiau nei 119 etatų. Teatre šiuo metu dirba 112 žmonių, iš kurių 36 sudaro aktorių trupę. Kasmet ją papildome pora jaunų žmonių.
Turime devynis dekoracijų montuotojus, vadinasi, negalime suformuoti dviejų pamainų. Nuolat jaučiame įtampą, nes ne tik trūksta etatų, bet ir mūsų atlygiai begėdiškai maži. Rasti gerų, patikimų darbuotojų, kurie neišeitų, gavę brangesnį pasiūlymą kitur, beveik neįmanoma.
Keturi žmonės dirba apšvietimo skyriuje. Trijų turimų už garsą atsakingų darbuotojų nebepakanka, nes spektakliai techniškai sudėtingėja.
Už projektus Klaipėdoje ir Lietuvoje, repertuarą, gastroles šalyje atsakingas vienas projektų vadybininkas. Yra viena tarptautinių ryšių vadybininkė, vienas žmogus rūpinasi pardavimais. Yra penkios salių administratorės - jų trūkumą kompensuoja teatro savanoriai.
Pastatymų dalyje dirba vedėjas, dailininkė, stalius, siuvėjai. Tačiau kad patys galėtume gaminti dekoracijas, mums trūksta 10-15 žmonių. Dar yra trys kostiumininkės.
Administracijoje dirba mažiau nei dešimt žmonių.
Ar susiduriate su problemomis, bandydami pritraukti jaunų aktorių į etatinį darbą Klaipėdoje?
Tai pavyksta natūraliai - iš pradžių jie gauna vaidmenį, taip viena koja iškart įžengdami į teatrą. Tuomet gauna antrą, trečią ir mes, pamatę, kad susikalbame, pasiūlome etatą. Šįmet iškart po studijų priimta Digna Kulionytė ir Jonas Golubovskis yra išimtys, tačiau ir jie atėjo tiesiai į vaidmenis.
Galbūt ne Vilniuje esantiems teatrams sunkiau pritraukti jaunų žmonių, sostinėje matančių daugiau galimybių užsidirbti papildomai. Tačiau jei Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys siūlo darbą su puikiais režisieriais - kodėl ne?
Ar jaučiatės turintys pakankamai galimybių pasikviesti tuos režisierius, kurių norisi?
Nemanau, kad vieniems teatrams tai padaryti lengviau, o kitiems sunkiau. Visur veikia žmogiškasis faktorius - reikia važiuoti, bendrauti, rodyti susidomėjimą. Kartais reikalinga kantrybė, nes galbūt pasiūlymą pateikiame sunkiu, intensyviu metu, kai menininkai susirūpinę visai kitais dalykais.
Kokio dydžio finansavimą iš biudžeto gauna KDT?
Darkart atsispirkime nuo pavyzdinių 2019 m., kai gavome 1,4 mln. eurų. Šių pinigų mums užteko padengti 2-3 mėnesių pastato išlaikymo ir maždaug dešimties mėnesių darbuotojų atlyginimų išlaidas. Problemų nematėme, nes pagal ankstesnes tendencijas prognozavome pajamas - iš veiklų užsidirbome apie 800 tūkst. eurų. Susidarė 2,2 mln. eurų suma, kurios pakako pagrindinėms išlaidoms padengti.
Tačiau šiandien turime problemų, nes dėl pandemijos netekom galimybių užsidirbti tiek, kiek anksčiau.
Ar pagrindinės kūrybinei veiklai reikalingos lėšos atkeliauja iš Nacionalinės programos? Galbūt turite kitų šaltinių?
Šie metai buvo gana sudėtingi - iš Nacionalinės programos gavome 200 tūkst. eurų, už kuriuos turėjome pastatyti Agatos Dudos-Gracz spektaklį, Pauliaus Tamolės „Sniego karalienę“ ir surengti tarptautinį festivalį „TheATRIUM“. Kita vertus, šiemet mums neblogai sekėsi rasti rėmėjų, kurių lėšos padėjo finansuoti daugumą festivalio veiklų, leido perskirstyti Nacionalinės programos sumas. Todėl buvome pajėgūs pasikviesti Janą Klatą, kurio spektakliui pastatyti iš valstybės pinigų negavome.
Ar jūsų repertuaras paremtas asmenybių kūryba, ar formuojate jį ir kitokiais pagrindais?
Yra ir kitokių pagrindų. Tačiau esame nudegę bandydami pritraukti režisierių, kurių interesai sutaptų su mūsų (pasirinkome pjesę ir kvietėme statyti būtent ją), procesas buvo nenatūralus. Dabar kviečiame režisierių ir kalbamės su jais, ieškodami sąlyčio taškų.
Mūsų teatras visuomet turi pasiruošęs medžiagų, nuolat galvojame, kokie režisieriai galėtų jas paversti spektakliu. Tačiau niekada nežinome, koks bus galutinis rezultatas. Su J. Klata prie „Boriso Godunovo“ priėjome per kelis mėnesius. A. Dudos-Gracz pirma idėja buvo kurti spektaklį apie šventuosius ir tik vėliau atsirado Michelangelo Caravaggio.
Kokias KDT stipriąsias ir silpnąsias puses įvardytumėte?
Manau, stiprybė yra čia dirbantys žmonės, o silpnybė - jų trūkumas. Kaip vadovas labai džiaugiuosi ir aktorių trupe, kurią giria režisieriai, ir kitais teatro darbuotojais. Dirbame labai daug, ne mažiau nei verslo srityje dirbantys žmonės, turime didelių ambicijų. Tačiau kad jas įvykdytumėme, reikia dar daugiau žmogiškųjų išteklių, nes su dabartiniais pajėgumais žmonės nuolat rizikuoja perdegti.
-----
Valstybinio Šiaulių dramos teatro (VŠDT) vadovas Aurimas Žvinys
Kokio dydžio finansavimą iš valstybės biudžeto Valstybiniam Šiaulių dramos teatrui (VŠDT) skiria Lietuvos Respublikos kultūros ministerija? Kokias išlaidas jis padengia?
Galima sakyti, esame iš valstybės biudžeto išlaikomas teatras. Taip pat yra papildomos rėmėjų lėšos, uždirbtos pajamos, 1,2 proc. parama, gauname projektinę paramą iš Šiaulių miesto savivaldybės. Tačiau tai - lašas jūroje, palyginti su tuo, kiek kainuojame ir kiek išleidžiame.
Liūto dalis atitenka atlyginimams. Mes, kaip ir dauguma valstybinių dramos teatrų, jiems skiriame apie du trečdalius biudžetinio finansavimo. Šiuo atžvilgiu svarbi komercinė teatro sėkmė - uždirbti pinigai gali keliauti į atlyginimų krepšelį ir motyvuoti darbuotojus. Manau, kad kviesdama pačius teatrus uždirbti daugiau ir gyventi geriau valstybė būtent tai ir turi omenyje. Komerciškai sėkmingesni teatrai gali pasiūlyti didesnius atlyginimus ir pritraukti geresnių bet kurios teatre reikalingos srities specialistų.
Šįmet VŠDT skirta 1,378 mln. eurų. Palyginti su panašios kategorijos teatrais - Vilniaus mažuoju teatru (VMT), Valstybiniu jaunimo teatru, Lietuvos rusų dramos teatru, Klaipėdos dramos teatru ir Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatru - mes gauname mažiausią sumą.
Taip pat turime vieną mažiausių leidžiamų etatų skaičių - 87. Mažiau, 82, iš mano minėtų teatrų turi tik VMT. Tad natūralu, kad išnaudojame viską, ką turime: turime 52 kūrybinius darbuotojus (30 iš jų - aktoriai) ir 35 kitus - tai šaltkalviai, valytojos, vairuotojai, techninis personalas ir kt. Tokia mūsų padėtis išmokė labai atsakingai skirstyti atsakomybes ir dirbti kaip galima optimalesniu režimu.
Kiek vidutiniškai lėšų pritraukiate iš Nacionalinės programos?
Kasmet gauname panašią sumą - apie 100 tūkst. eurų. Šios sumos užtenka maždaug trims spektakliams - keliems vidutinio masto arba vienam dideliam ir dviem mažesniems (pavyzdžiui, spektakliui vaikams ir jauno režisieriaus eksperimentui).
Ar susiduriate su problemomis, kviesdami į VŠDT statyti norimus režisierius?
Kadangi iš Nacionalinės programos gauname mažiau lėšų nei kiti teatrai, ir pastatymams galime skirti mažesnes sumas. Vadinasi, dažnai turime riboti režisierių užmojus, todėl kviesdami menininkus visuomet į tai atsižvelgiame. Tarkim, jei norėtume įgyvendinti ambicingesnį garsaus režisieriaus projektą, greičiausia turėtume tam paaukoti beveik visus tiems metams skirtus Nacionalinės programos pinigus. Kol kas tokiam žingsniui nesiryžome.
Dauguma pradedančiųjų režisierių nėra įnoringi, nekelia nerealių reikalavimų, nors galiu drąsiai sakyti, kad stengiamės jiems sudaryti tokias pat sąlygas kaip ir labiau patyrusiems kolegoms. Stengiamės išpildyti visus norus, išskyrus atvejus, kai jaunieji kūrėjai pageidauja mums per sudėtingų technologinių dalykų, tiesioginių transliacijų, lazerių ar pan. Tuomet tenka paaiškinti, kokios yra galimybės. Mūsų techninė bazė tikrai nėra bloga, vertinčiau 7 iš 10 balų.
Per šešerius mano darbo VŠDT metus pastatyti 25 spektakliai, kurių 17 sukūrė čia anksčiau nedirbę režisieriai. Per tą laiką tik du jauni režisieriai atsakė, kad į Šiaulius tikrai nevažiuos. Patyrę režisieriai mūsų nesibodi - čia statė Oskaras Koršunovas, Jonas Vaitkus, Aidas Giniotis, Agnius Jankevičius. Problemų atsiranda tik dėliojant grafikus, nes dauguma kūrėjų yra labai užsiėmę, o Šiaulių geografinė padėtis yra tokia, kad reikia nuolat judėti iš periferijos į centrą ir atgal. Ne visiems kelis projektus vienu metu vykdantiems režisieriams tai patrauklu.
Kartais problema tampa didelis režisierių prisirišimas prie savų aktorių - jie sutinka statyti, jei įtrauksime kviestinius aktorius. Tai nesunkiai įvykdoma, tačiau patys aktoriai ne visuomet sutinka vykti į Šiaulius - jie gauna tą patį atlygį, tačiau sugaišta daugiau laiko važinėdami į kitą miestą, nakvodami ne namuose. O ir mums kviestiniai aktoriai kainuoja gerokai daugiau nei savi. Kartais problema išryškėja jau pastačius spektaklį: jei etato mūsų teatre neturintis aktorius tą pačią dieną turi pasiūlymą vaidinti Kaune ir pas mus, jis paprastai rinksis sau artimesnį variantą. Su šia problema jau esame susitaikę, priimame ją kaip neišvengiamą dalyką ir randame būdų, kaip ją spręsti.
Galima kalbėti ir apie visose srityse regionams būdingą problemą - specialistų trūkumą. Rasti gerų šviesų dailininkų, rekvizito gamintojų ir kt. čia kur kas sunkiau nei Vilniuje. Tad susitarus su režisieriumi kartais iškyla klausimas, kas dirbs su spektakliu? Ar mūsų komanda būtent šiam pastatymui yra pakankamai kompetentinga, ar turime visų reikalingų specialistų?
Vidinė emigracija Šiauliuose juntama labai stipriai. Žmonės čia užauga, baigia mokyklas, o tada patraukia į jiems patrauklesnį Vilnių. Jei pasiūlome tą patį atlyginimą kaip Vilniuje, jie vis tiek renkasi Vilnių, nes ten - didesnė teatrų, kultūros ir pramogų koncentracija. Be to, ten paprastai filmuojami filmai, serialai, reklamos, tad yra daugiau būdų papildomai užsidirbti. Vadinasi, kviesdamas jaunus žmones, turiu sudaryti jiems atitinkamas sąlygas: leisti nuolat važinėti į kitus miestus arba mokėti didesnį atlygį. Manau, tai - išimtinai regionų teatrams būdingi niuansai, su kuriais didesni miestai nesusiduria.
Kokiais kriterijais remiatės formuodami VŠDT repertuarą?
Kitaip nei valstybiniai teatrai kituose miestuose, esame vienintelis profesionalus teatras Šiauliuose. Be to, esame įsikūrę nedideliame mieste, vadinasi, ir žiūrovų skaičius proporcingai yra mažesnis. Jei mieste gyvena apie pusė milijono žmonių, tai net nišinį repertuarą formuojantis teatras greičiausiai sulauks tam tikro skaičiaus publikos. Mieste, kuriame gyvena apie 100 tūkst. žmonių, to tikėtis negalime. Todėl stengiamės turėti kuo platesnį repertuarą: pastatymus pagal klasikinius, šiuolaikinius kūrinius, eksperimentinius darbus, kviečiame dirbti ir pradedančius kūrėjus, ir puikiai žinomas asmenybes. Žinoma, mūsų pajėgumai nėra beribiai - kasmet galime pastatyti 3-4 spektaklius. Stengiamės, kad tarp jų būtų spektaklis vaikams, spektaklis plačiai auditorijai, alternatyvus kūrinys.
Kokia yra Šiauliuose teatrą lankanti ir kokia potencialių žiūrovų publika?
Manau, kad Šiaulių publika nuo bet kurio kito miesto skiriasi nebent tik skaičiumi. Poreikių tendencijos panašios: miestuose teatru daugiau ar mažiau domisi apie pusė gyventojų, iš kurių apie 10 proc. mėgsta šokį, 15 proc. domina novatoriški darbai, 40 proc. nori klasikinių, nuosaikesnių darbų, gal 7 proc. mėgsta drąsesnes menines provokacijas. Repertuaro formavimo galimybės priklauso nuo to, kokio dydžio mieste taikome šį modelį. 7 proc. Šiauliuose nėra lygu 7 proc. Vilniuje, tad turime labai gerai pasverti, ką, už kiek ir kokiai publikai statome. Šios aplinkybės lemia pastangas formuoti įvairius skonius tenkinantį repertuarą.
Pandemijos metu žiūrovai tapo reiklesni, pajutome poreikį užtikrinti, kad į teatrą atėję žiūrovai gautų kokybišką, juos tenkinantį produktą. Anksčiau pakankamai publikos surinkdavome į visus spektaklius, o šiandien alternatyvesni darbai gali nesurinkti nė pusės salės. Žiūrovams negaila pinigų, dabar jie tiesiog linkę mažiau rizikuoti. Panašiai yra su spektaklių gastrolėmis - anksčiau lengvai surinkdavome pilnas sales, o dabar tai padaryti sunkiau. Be to, teatre reikalingas galimybių pasas, kurį turi ne visi.
Svarbu ir tai, kad per pastaruosius kelerius metus Šiauliuose praradome didelę dalį jaunos, išsilavinusios, inovacijas mėgstančios auditorijos. Anksčiau Šiaulių universitete buvo vykdomos menų studijos, kurių nebeliko po universitetų reformos. Be to, pastaruoju metu žmonės pageidauja mokytis nuotoliniu būdu, tad į Šiaulius rečiau nei anksčiau atsikelia studentų ir dėstytojų iš kitų miestų ir miestelių.
Svarstome, kad galbūt šiuo metu alternatyvesnio, įvairesnio teatro poreikį galėtų patenkinti gastrolės.
Kokias silpnąsias ir stipriąsias VŠDT puses įvardytumėte?
Mums nelengva suformuoti kolektyvą, tačiau pavykus tai padaryti, turime nuostabią komandą. Stiprus, kvalifikuotų darbuotojų kolektyvas, mano galva, yra VŠDT stiprybė.
Silpnybė - didesnės komandos trūkumas. Nors VŠDT keliami tie patys veiklos reikalavimai kaip ir kitiems valstybiniams teatrams, turime mažiau visų sričių specialistų etatų. Nuolat veikiame minimaliomis sąlygomis - įdarbiname tik tiek, kiek reikia būtiniausioms reikmėms. Stinga žmonių vadybos, rinkodaros srityse - tų, kurių prieš porą dešimtmečių dar visai nereikėjo, o šiandien jie yra būtinybė. Norime megzti tarptautinius ryšius, vykti į užsienį. Tam taip pat reikia papildomų žmogiškųjų išteklių. Todėl esame silpnesni už daugelį teatrų, o priimti naujų darbuotojų neturime galimybės.
Kitaip tariant, turime ambicijų ir gražių norų, tačiau jiems įgyvendinti šiuo metu tiesiog tragiškai trūksta rankų. Atsiranda begalė kitų problemų: neturėdami specialistų, negalime sėkmingai vykdyti tarptautinės veiklos, neturėdami dviejų scenos darbininkų pamainų, negalime aktyviau gastroliuoti ir t. t.
-----
„Teatro žurnalas“, Nr. 23
