„Mūsų tikslas yra ne išgąsdinti žiūrovą, o analizuoti siaubo žanrą emociniame lygmenyje“, - sako režisierius Gediminas Rimeika. Šiuo metu jis ruošiasi spektaklio-garsinio pasivaikščiojimo „Pasakų parkas“ premjerai, kuri kovo 12 d. įvyks Karoliniškių ir Lazdynų rajonuose esančiame Pasakų parke. Tai - pirmoji šių metų Vilniaus miesto teatro „Meno ir mokslo laboratorija“ premjera, mitologizuojanti realius nusikaltimus ir į blankią pasakojimus papildančių instaliacijų šviesą ištraukianti parko šešėliuose klaidžiojančias miesto legendų pabaisas.
Pasakų parkas - tai legendų ir kriminalinių istorijų kupina vieta. Kuo ji tave sudomino?
Šis projektas prasidėjo nuo žanro - norėjau sukurti siaubo spektaklį. Pradėjus apie tai kalbėti su prodiusere Rusne Kregždaite, diskutavome, kad spektaklis turėtų gimti neteatrinėje erdvėje, ir ji man papasakojo apie Pasakų parką. Aš nesu vilnietis, todėl apie šį parką nebuvau girdėjęs. Pradėjau domėtis, koks jis yra, kas jame vyko, kaip ir kodėl parkas buvo įkurtas. Spektaklyje parkas pats savaime atlieka didelį vaidmenį. Jis savyje turi įvairiausių istorijų, yra nusėtas medinėmis skulptūromis, Vilniaus legendų meninėmis instaliacijomis. Bet jeigu į paieškos sistemą įvesime „Pasakų parkas“, pirmiausia gausime daug informacijos apie šioje vietoje įvykusius kriminalinius įvykius.
Kuri spektaklį erdvėje, kuri asocijuojasi su gąsdinančiais įvykiais. Ar spektaklio dramaturgijos pagrindą ir sudaro parko istorijos?
Tas istorijas naudojame kaip atspirties tašką. Kurdami analizavome patį siaubo žanrą ir folklorą, iš kurio jis atsirado. Folklore šis žanras buvo naudojamas auklėjant vaikus, kai pasakojant siaubo istorijas jie buvo mokomi neiti vieni į mišką, niekur neiti vieni naktį, nes jų laukia kokia nors pabaisa, jėga ar tamsi energija, kuri gali ką nors padaryti - apgauti, pagrobti, atimti pinigus ir pan. Spektakliu bandome kurti šiuolaikinį folklorą jį atskleisdami per siaubo žanrą. Man labai įdomu, kada pasibaigia realybė ir prasideda pasaka, ir kada pasibaigia pasaka ir prasideda realybė. Kai pasakojame istoriją, kuo ji yra arčiau mūsų patirties, tuo ta istorija yra labiau įtikinama ir reali. Bet kuo neužrašytos istorijos labiau tolsta laike ar amžiuje, mes pradedame matyti jų kismą. Istorijoms keliaujant iš lūpų į lūpas, jos įgyja naują gyvastį.
Spektaklyje savo pasaką seka mergina ir vyras, kurie turėjo susitikti Pasakų parke. Spektaklyje jie abu kalba iš savo pusės, pasakoja, dėl ko jie atsirado parke, ką čia veikia, kaip jame jaučiasi. Ar jie susitinka, ar ne - paliksiu intrigą.
Kaip ir minėjai, anksčiau siaubo pasakos turėjo aiškias funkcijas, bet ar dabar mus dar veikia siaubo istorijos? Ar gyvename laikas, kai jas mums atstoja kriminalinės naujienos?
Kai menininkas prisiliečia prie tam tikros realybės, jis nori ją išdidinti, pakelti, pakeisti ją savo vaizduote. Pasakose gali pamatyti tai, kas vyksta šiandien, jos ir turi tą unikalų atsikartojimą mūsų pasaulyje. Bet man atrodo, kad svarbu yra atitrūkti nuo kriminalinių įvykių ir spektaklyje mes neprisirišame prie vieno įvykio. Jo veikėjai analizuoja tą veiksmą ir būvį, kai esi vienas parke. Kas vyksta su tavimi, kai jauti baimę? Ar tu pats susikuri baimės jausmą? Tai nebus sausas įvykių atpasakojimas, o greičiau jausmų žadinimas ir jų suvokimas, žiaurumo mistikos sukūrimas ir jos analizavimas. Esi miesto dalyje, kurioje turėtum jaustis saugiai, bet kažkodėl ta erdvė, kuri turėtų būti saugiausia ir artimiausia, kartais virsta baisiausia. Čia bus daugiau mistikos, nei sausų dokumentinių kriminalinių faktų.
Literatūroje, kine įvairūs siaubo žanrai yra labai populiarūs. O teatre?
Teatre viskas vyksta čia ir dabar, viskas yra gyva ir tikra. Kai prieš save scenoje matai gyvus žmones, su jais labai susitapatini. Ypač išgyveni tai, kas vyksta scenoje. Manau, kad dėl to, kitaip nei kine, yra sunkiau dirbti su šiuo žanru. Lietuvos teatre siaubo žanras nėra daug tyrinėtas, o kitose šalyse jis plėtojamas gana sėkmingai. Tarpdisciplininis menas sukuria visai kitas šio žanro raiškos galimybes. Aš labai norėčiau ilgiau pabūti šiame žanre, paanalizuoti žiūrovus ir save kaip kūrėją.
Kuriant „Pasakų parką“ svarstėme, ko gali tikėtis žiūrovai - tikriausiai tokio žanro darbai siejasi su įsivaizdavimu, kad žiūrovus kažkas gąsdins, griebs už kojų ar bėgios aplink. Bet mes norime, kad žiūrovas suprastų, jog yra siaubo žanre, bet nebijotų, kad jį kažkas išgąsdins. Mūsų tikslas yra ne išgąsdinti žiūrovą, o analizuoti siaubo žanrą emociniame lygmenyje. Interaktyvumo čia nebus. Dėl to ir pasirinkome garso formatą - intymų, leidžiantį pajusti veiksmą visai šalia tavęs, garso pagalba sukuriantį daug stipresnį poveikį. Vaikystėje gyvenau prie panašaus parko Kaune. Kasdien eidavau per jį pasitikti iš darbo grįžtančios mamos, maždaug pusantro kilometro. Parko takeliai nebuvo apšviesti, aplinkui - vien tamsa. Eidamas per jį klausydavau muzikos ir tai mane ramindavo. Galbūt tamsoje įžiūrėdavau kažką, bet man pakakdavo muzikos, kad manyje užgimtų kažkoks jausmas, kad nurimčiau ir eičiau toliau. Svarbi mūsų spektaklio dalis - tamsa, dėl to jis vyks vakare, kai sąmonė pradeda žaisti labai įdomų žaidimą ir visi nematomi, šešėliuose besislepiantys dalykai pradeda veikti vaizduotę, prikelia baimes ir mus įaudrina. Nežinomybė - labai svarbus siaubo žanro aspektas.
Garsiniai pasivaikščiojimai (angl. soundwalks) pasaulyje yra plačiai paplitę, Lietuvoje šis žanras suaktyvėjo tik pastaraisiais metais. Gal iki šiol šio žanro nepatyrusiems žiūrovams gali plačiau papasakoti, kokia tai patirtis?
Spektaklio žiūrovai turės turėti ausines ir išmanųjį mobilųjį telefoną su programėle „Echoes“. Šioje programėlėje žiūrovai matys mūsų sukurtą žemėlapį, pagal kurį turės vaikščioti. Atsidūrus konkrečioje vietoje, jie ausinėse girdės mūsų istoriją. Klausytojai galės sugrįžti į stoteles ir istorijas išklausyti iš naujo. Ši patirtis tarsi gyva instaliacija, nes žiūrovas bus nevaržomas jokio vedlio, jį ves tik balsas ir muzika. Kai esi vienas su garsu, išgyveni įvairius vidinius virsmus. Siekdami sustiprinti atmosferą, maršruto stotelėse įrengsime įvairių daiktų ekspozicijas ir šviesų instaliacijas.
„Pasakų parkas“ yra trečioji tavo premjera. 2019 m. įvyko eksperimentinio spektaklio „Žuvėdra (remix)“ premjera, kur profesionalioje scenoje vaidino vaikai. 2021 m. pristatei spektaklį „Brilijant advenčers“. Dabar kvieti į garso spektaklio premjerą. Kokius iššūkius tau kelias šis projektas?
Kūryboje mane domina tai, ko privengia kiti. Ieškau raktažodžių ir temų, kurios yra svarbios man kaip kūrėjui. Bandau tame atrasti istoriją, dramaturgiją, savo asmenines patirtis. Manau, kad kiekvienas kūrėjas, net jei ir nenori to pasakyti, savo gyvenimišką patirtį atskleidžia kūrinyje.
Menas viešosiose erdvėse - tau artima ir dominanti tema?
Šis darbas tikrai nėra paskutinis ir tikrai neapsiribosiu tik šiuo spektakliu. Labai įdomu yra kurti miesto erdvėse. Kartais tam tikros aplinkybės paskatina ieškoti kitokių sprendimų. Tai ypatingai sustiprėjo per paskutinius porą metų, kai negalėjome dirbti teatruose ir ieškojome, kur dar galėtume pasikviesti žiūrovą. Tai padėjo daugeliui kūrėjų atsiskleisti, skatino juos neapsiriboti juoda dėžute ir eiti kurti į lauką, pristatyti savo kūrybą neatrastose ir kartais kiek neaiškiose erdvėse.
Man atrodo, kad labai svarbu, jog meno kūriniai galėtų atsidurti įvairiose erdvėse, keliauti. Žmones įsuka rutina, jie eina įprastais maršrutais savo rajonuose ir staiga išvysta kokią nors gyvą instaliaciją ar kokį nors kitą kūrinį, kuris nustebina, priverčia susimąstyti. Tai ir išpildo menininko misiją, padeda bent truputėlį sudrebinti kiekvieno mūsų kasdienybę. Bet manau, kad menininkai turi labai kruopščiai įvertinti, kaip ir kokiose erdvėse atsiranda jų kūryba. Reikia bendrauti su žiūrovais, dalyviais, aiškintis, ko jie nori, ko trokšta. Labai svarbus meno integracijos į buitį ir buities į meną aspektas. Tai ypatingai pasimatė karantino metu, kai keliavome visomis dimensijomis, kūrėme online spektaklius, parodas. Gyvename labai įdomiame amžiuje, kur viskas yra įmanoma, reikia tik naudotis galimybėmis ir atrasti tinkamas priemones.
MMLAB informacija
