Ievos Kaniušaitės kūrybinė biografija: 2015-2019 m. Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje studijavo teatro režisūrą (kurso vadovai Eimuntas Nekrošius ir Silva Krivickienė), nuo 2019 m. rugsėjo - Jaunimo teatro aktorė, vaidina spektakliuose: „Žmogus iš žuvies“ (rež. E. Švedkauskaitė) pagal Asios Vološinos to paties pavadinimo pjesę, „Cinkas“ (rež. E.Nekrošius) pagal Svetlanos Aleksijevič knygas, „Inferno - Paradiso“ (rež. E. Nekrošius) pagal Dantės „Dieviškąją komediją“, G. Varno „Puikus naujas pasaulis“ pagal A. Huxley´io romaną, taip pat pagal A. Vološinos pjesę pačios režisuotame spektaklyje „Mama“ ir spektaklyje „1+1=1“, kurtame pagal A. Čechovo pjesę „Ivanovas“. Ievą taip pat galima pamatyti Pauliaus Markevičiaus performatyviame spektaklyje „Analizuojant žvėrį“.
Šią vasarą Ieva Kaniušaitė režisavo I. Vyrypajevo pjesės „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ skaitymą, vykusį „Meno forte“ bei MMLAB kūrybinėje erdvėje, o lapkričio 22 d. pasirodė LNDT organizuojamame pjesių skaitymo festivalyje „Versmė“ - režisavo suomių dramaturgo Tuomaso Timoneno pjesę „Skundęsis dėl triukšmo subadytas peiliu“, čia dirbo su šešiolikos aktorių komanda.
Pokalbis su aktore ir režisiere Ieva Kaniušaite apie jos režisuotus spektaklius ir vaidmenis savo bei kitų kūrėjų darbuose.
-----
Kaip atradai Asios Vološinos dramaturgiją?
Man baigiant režisūros ketvirtą kursą, Jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga pasiūlė paskaityti Asios Vološinos pjesę „Mama“, pagalvoti apie galimybę ją statyti. Vėliau, tų pačių metų rudenį, Eglė Švedkauskaitė pakvietė prisijungti prie aktorių komandos jai statant spektaklį pagal kitą tos pačios autorės kūrinį „Žmogus iš žuvies“. Taip ir susipažinau su šios dramaturgės kūryba. O su pjese „Mama“ turėjau ilgą kelionę. Iš pat pradžių pjesė atrodė labai atpažįstama ir palietė asmeniškai. Tačiau būtent dėl to atpažįstamumo su ja kamavausi dvejus metus, o per juos patyriau visą jausmų amplitudę - nuo begalinio užsidegimo iki neapykantos statomai medžiagai. Vienu metu buvau beatsisakanti tos pjesės, bet viduje kirbėjo mintis, jog gal dar neverta mesti, galbūt geriau jausčiausi, jei vis dėlto padaryčiau tą darbą iki galo - juk tiek savęs įdėta, būtų gaila laiko. Tuomet kažkaip susikaupiau ir valios pastangomis bei motyvuota visos kūrybinės komandos pastačiau spektaklį ir užbaigiau pradėtą darbą.
Koks jausmas įgyvendinus - ar jauti, kad reikėjo?
Taip, dėl poros priežasčių: tikriausiai per ilgai buvau su ta medžiaga, reikėjo ją paleisti, ji buvo manyje išdiskutuota, pamatyta iš visokiausių kampų, bet supratau, kad gilinimuisi ir perfekcionizmui nebus galo, todėl reikia tiesiog kažkur padėti tašką. O antroji priežastis - savidisciplinos klausimas. Būčiau labai savimi nusivylusi, jei būčiau metusi. Prikaišiočiau sau ir tarsi būtų neužbaigtas ryšys, kažko neatlikto jausmas, kuris vilktųsi su manimi, man iš paskos. Dabar tiesiog ramiau. Be to, kai norėdavosi pasiduoti, prisimindavau amžinatilsį savo dėstytojo, mokytojo Eimunto Nekrošiaus mintis, jog reikia dėl savęs padaryti darbą iki galo, save disciplinuoti, „tempti save už ausų“. Kitaip tariant, jis sakydavo, kad turėtų būti sportinis interesas, ypač dirbant su medžiagomis, kurios atrodo sunkios, neįdomios, priešinasi - tarsi kūrybinis azartas tas medžiagas įveikti.
Tą darbą atidėliojai ir išgyvenai kelis etapus - gal tavyje kovojo aktorė ir režisierė? Ar jos sugyvena?
Man įdomios abi profesijos. Jos - skirtingos. Anksčiau atrodydavo, kad galiu suderinti vienu metu ir viena, ir kita. Tačiau tik per patirtis atėjo suvokimas, kad nepersiplėšiu, nes jausdavau, kad vienu metu darant abu darbus vienas iš jų nukentės, nebus toks kokybiškas, koks galbūt galėtų būti, jei susitelkčiau tik į vieną aspektą. Todėl po paskutinio režisūrinio darbo „Mama“ nusprendžiau, kad šias dvi profesijas atskirti būtina, ir dabar renkuosi arba viena, arba kita.
Man aktorystė - tai savirealizacijos būdas, kai tau dažniausiai iš išorės duodama vizija, kryptis, forma. Man suteikiami įrankiai - medžiaga, pjesė, tekstas, personažas, dažnai ir temos, kurias pasitelkusi aš galiu papasakoti ne tik režisieriaus sumanymą, bet ir savo, kaip Ievos, žmogaus, kuris turi savo jausmus ir patirtis, istoriją. Galbūt tai tam tikra ekshibicionizmo forma - viduje nagrinėju savo santykį su duota tema, atrandu savo požiūrį į tai arba panašias patirtis ir tuomet personažo žodžiais kalbu apie save...
O režisūroje savirealizacijai įrankį turi susigalvoti pats. Ir tai be galo sunku. Nori papasakoti apie tai, kas tau skauda, brangu, džiaugsminga ar įdomu. Galbūt nori atskleisti savo santykį su statoma medžiaga arba tiesiog kelti sau rūpimus klausimus, bet tai neapčiuopiama, lyg koks vėjas ar rūkas tavo viduje. Tarp minties ir jos raiškos - praraja. Ir tik tada supranti, kad tai yra begalinės atidos, detalumo, stebėjimo reikalaujantis darbas... Reiškinių prigimties nagrinėjimas, kurio tik paskiausia išdava yra spektaklio sukūrimas. Režisūra tuo pat metu reikalauja ir juvelyriškos gebos pamatyti detales, ir sugebėti mąstyti abstrakčiai. Gebos pamatyti visumą ir kas ją sudaro. Negana to, tai yra darbas su žmonėmis, su kūrybine komanda, su aktoriais, su jų asmeninėmis, unikaliomis patirtimis, jausmais, jų santykiu su statomu dalyku, medžiaga. Todėl reikalinga ir kruopšti atranka, nuolatinis bendros krypties stebėjimas, kad „nenuneštų į šoną“. Tai žymiai ilgesnis savirealizacijos procesas. Galiausiai tai virsta kažkuo platesniu - tavo asmeninė patirtis ar impresija tampa tik atspirties tašku, o galutinis rezultatas - kažkuo universalesniu.
Kaip atskirti tuos du darbus, jeigu ir režisuoji, ir vaidini spektaklyje („Mama“)?
Repetuojant „Mamą“, šie du darbai mano galvoje dar nebuvo atskiri - jie persipindavo, o repeticijas vesdavau intuityviai. Dėl to kildavo daug nesusipratimų, manau, apsunkinau darbo procesą ir kolegoms, ir sau. Kita vertus, intuicija daug ir padėjo. Žinoma, pagrindinis intuicijos argumentas ir matavimo vienetas - jausmas. Taip ir vykdavo - jauti, kad kažkaip „pro šoną“, ir iškart sustoji. Tuomet dirbi, kol daugmaž pajunti, jog va, dabar tai yra tai! Skamba tikriausiai juokingai, nes kaip tu paaiškinsi kolegoms ar sau, kodėl, tavo manymu, vienas ar kitas sprendimas yra teisingas? Tai ir sakai: TIESIOG TAIP JAUČIU. Repeticijose dirbdavau ir kaip aktorė, ir kaip režisierė, repeticijas filmuodavom, grįžusi namo, jas peržiūrėdavau jau kaip režisierė ir rašydavausi pastabas. Vėliau, po spektaklio premjeros, atsigręžus ir permąstydama spektaklio statymo laikotarpį, apsisprendžiau, jog šių darbų suderinimas man per sudėtingas, ir spektaklio statymo procese ateity bus naudingiau bei sąmoningiau ir man, ir su manimi dirbantiesiems, jei nebandysiu vienu metu aprėpti ir režisūros, ir vaidybos.
Ką mėgai vaikystėje?
Kiek save prisimenu, mano pasaulyje nuo mažens buvo dvi aiškios kryptys: sportas ir teatras. Rinkausi dalykus pagal tai, kas man apskritai pasaulyje patinka. Nuo pirmos klasės pradėjau lankyti karatė ir teatro būrelius, ir šios dvi sritys man visiškai viena kitą papildė. Karatė ėmiau lankyti, nes nuo mažumės buvau susižavėjusi Japonijos kultūra, o kartu atėjo ir susižavėjimas samurajais, anime, kovų menais. Be to, turiu vyresnį brolį, mano vaikystės geriausi draugai buvo berniukai, todėl kovos, žaidimai būnant nindzėmis ir kardų bei lankų gamyba iš medžio buvo mano kasdienybė. Norėjau būti „kieta“. Kai buvau pirmaklasė, pamenu, atėjo į klasę karatė treneris: dviejų metrų ūgio, su kimono ir juodu diržu, kalbėjo žemu balsu, o mes tokie maži sėdėjome nustebę, susižavėję... Pakvietė į karatė mokyklą. Grįžusi namo pasakiau: „Mama, lankysiu karatė.“ Mama neprieštaravo. Ir beveik devyniolika metų su kelerių metų pertraukomis tai buvo mano gyvenimo dalis. Turiu rudąjį karatė diržą, labai norėčiau tęsti, nes tai irgi pradėtas ir neužbaigtas darbas, bet vis nepavyksta sugrįžti...
Kaip susidomėjai teatru?
O su teatru buvo taip... Lankiau Kaune pradinę mokyklą „Anima“. Ji buvo susijusi su menais: dėstoma ir choreografija, ir teatras, ir keramika. Teatro būrelį vedė labai šauni mokytoja Vitalija Vyšniauskaitė, su ja retsykiais pabendraujame iki šių dienų. Kiek save prisimenu, nuo pat vaikystės kartais jausdavau nepaaiškinamą liūdesį dėl pasaulio - tai yra toks specifinis jausmas, kurį atpažįstu knygose ar spektakliuose. Tai toks veriantis jausmas, kuris viską talpina: ir graudumą, ir vienatvę, ir grožį, ir liūdesį, ir neaprėpiamumą. Kažkoks egzistencinis, kosminis jausmas. Kai teatro būrelyje kurdavome mažus, vaikiškus žaidybinius spektakliukus, ten tą jausmą galėjau pirmą sykį apčiuopti ir tarsi iš savo vidaus jį kažkur iškelti į išorę, juo pasidalyti. Tai buvo geras jausmas.
Taigi, gal iki 16-18 metų greta buvo teatras ir karatė. Vėliau Kauno dramos teatre lankiau teatro mokyklėlę pas Nijolę Lepeškaitę. Tuo metu ir gimė mintis, kad vis dėlto gal norėčiau su tuo susieti savo ateitį. Tiesa, negalvojau stoti į režisūrą, nes tada apie tai nieko nesupratau, tuo metu labiau traukė aktorystė (nors apie ją taip pat mažai supratau).
Prisimenu, mokykloje buvau gimtadienių, švenčių organizatorė, norėjau užsikrauti ant pečių šimtadienio organizavimo pareigas... Tada tai atrodė režisūros viršūnė.
Režisavai?
Ne, tai nebuvo režisūra. Tai buvo tiesiog renginio organizavimas, administravimas. Ir tik vėliau pagalvojau, kad galbūt tai galėtų būti tai, ką galiu daryti - suvaldyti visumą. Man pasirodė įdomu, kad, pavyzdžiui, turi viziją ir nori ją įgyvendinti, o kad ji įvyktų, reikia sujungti į visumą daug detalių. Man tai patiko. Bet kažkodėl įstojau studijuoti ispanų filologijos Vilniaus universitete. Pusmetį pasimokiusi supratau, kad nieko nebus, vis tik noriu į teatrą. Kadangi apsigyvenau Vilniuje, pradėjau dažniau lankytis teatre. Pirmas mano pamatytas E. Nekrošiaus spektaklis buvo „Idiotas“ (2015 m.), tada išvydau O. Koršunovo „Žuvėdrą“, „Išvarymą“, „Meistrą ir Margaritą“, vėliau - E. Nekrošiaus „Dieviškąją komediją“, paskui iškart „Rojų“, dar vėliau - J. Vaitkaus „Stepančikovo dvarą“. Per trumpą laiką pamačiau daug labai gerų spektaklių. Gavau tam tikrą teatrinį smūgį. Ir pajutau, kad noriu būti jo dalis, nors vizijos, ką ir kaip norėčiau konkrečiai daryti, neturėjau. Bet žiūrėjau Nekrošiaus spektaklius, ir tiesiog jausmas, kurį man paliko jo spektakliai, buvo tas, kurį atpažinau, kurį patyriau vaikystėje. Šitas jausmas veria viską kiaurai. Ir kažkodėl pasirodė, kad pagaliau tai ta vieta, kuriai aš priklausau. Paskui pamačiau, kad E. Nekrošius renka režisierių kursą ir supratau, kad tiesiog privalau pabandyti įstoti. Stebuklas, kad ten patekau.
Ką gavai iš mokytojų, ką saugai ir norėtum išsaugoti?
Kiekvienas sau išsineša kažką individualiai. Man asmeniškai svarbiausias dalykas, kurį norėčiau savyje ugdyti ir meniniu, ir žmogiškuoju požiūriu - tai tiesiog sąžiningumas. Sąžiningumas su savimi, o ir meninis sąžiningumas: pripažinti sau, kad kažkas yra paviršutiniška, primityvu, blogai, ieškoti to, kas yra tavo, nuo tavęs, sąžiningai ieškoti... Bet pirmiausia turi būti atviras sau, su savimi. Taip pat dar viena esminė savybė - savasties laikymasis. Žinoma, kad jos laikytumeis, dar ją reikia atrasti ir suvokti.
Man, tik įstojusiai į akademiją, buvo svarbu surasti savo raiškos kryptį. Atrodė, kad trūksta vidinio kompaso. Vertybinio, meninio: pagal ką matuoti save, aplinką, reiškinius? Kas yra svarbu? Kokios charakterio savybės man svarbios kaip žmogui, kaip būsimai kūrėjai? Stebint E. Nekrošių, su juo bendraujant, iš jo mokantis, tas vidinis kompasas tarsi susiformavo.
Labiausiai man atrodo ugdytinos ir vertingos savybės - disciplinuotumas, pasiryžimas dirbti, žvėriška energija, nenuolaidžiavimas sau ir kitiems, akylas ir detalus pasaulio stebėjimas, nedaugžodžiavimas... Humoro jausmas. Ir begalinis palaikymas, tikėjimas tavimi, kad viskas tau įveikiama, kad gali padaryti daugiau, nei tu pats manai galįs. Kad nėra nieko, ko negalėčiau padaryti.
Nepataikavimas niekam. Vidinė laisvė. Visa tai man atpažįstama ir karatė filosofijoje. Tai kovotojo savybės, kurias norėčiau stiprinti savyje.
Viskas, ką sakai - tai galima būtų apibrėžti žodžiu - tiesos jausmas?
Taip, ir bandymas būti ištikimam tam, kuo tiki. Net jei bus sunku būti vienam su savo vizija, galbūt jos niekada nepavyks iki galo atskleisti... Bet tai ir yra siekiamybė, galbūt visam gyvenimui, o galbūt tai ir iš viso nepasiekiami dalykai.
Kokios kitos meno sritys ir kūrėjai tau yra įdomūs?
Visų pirma - muzika ir šokis. Man tai atrodo aukščiausieji menai, nes ir muzika, ir šokis mane veikia besąlygiškai, tiesiogiai, ir todėl - labai stipriai paliečia. Iš muzikos srities, juolab Lietuvos lauko, paminėčiau menininką, kuris mane įkvepia ir kaip kūrėjas, ir kaip asmenybė - tai Arturas Bumšteinas. Tai, ką jis kuria, kaip mąsto, kaip mato pasaulį, kiek teko su juo bendrauti, mane labai žavi ir įkvepia. Visiems baigiu galvas išūžti rekomenduodama pamatyti spektaklį, kurį Arturas pastatė (režisavo ir kūrė muziką) Jaunimo teatre - tai „Urbančičiaus metodas“ pagal Th. Bernhardo romaną. Manau, per paskutinius keletą metų (šio spektaklio premjera įvyko 2020 m. spalį) - tai vertingiausias matytas teatro darbas Lietuvoje.
Tai, ką sakai, labai tiktų Arturo spektakliui pristatyti - jį žiūrovai sunkiai, lėtai atranda. Kaip manai, kodėl?
Dabar kalbu apie tą darbą ir man gera apie jį kalbėti. Gera, kad galima pasidalinti savo pagyromis šiam spektakliui ne tik iš lūpų į lūpas, o ir viešai! Šiame kūrinyje mane pirmiausia patraukė estetika - erdvumas ir švara. Ir kalbu ne tik apie estetinį, scenos erdvumą, o apie minties erdvumą. To dabar labai pasigendu - tai darbas, kuris skatina veikti vaizduotę, kurti asociacijas... Spektaklis suteikia gryno oro pojūtį: plaučių tūris padidėja, gali sugerti į save tiek, kiek norisi ir pasileisti interpretacijų, asociacijų ir įsivaizdavimų laukais. Ir esu dėkinga už tai, kad kūrinys nėra sukramtytas, paaiškintas, prikišamas ar primityvus. Tai pagarba žiūrovui - leisti būti ir jaustis taip, kaip žiūrovas jaučiasi. Leisti tekėti tam darbui per tave. Tada tavo juslės tarsi nėra užgniaužtos, atbukintos, o kaip tik - jos visos atsigauna, tampi jautresnis, atidesnis vyksmui. Ir labai gerai, kad žiūrovai nelengvai prieina ir priima. Nesuprantu reikalavimo, kad meno kūrinys būtų lengvai priimamas... Tai man reikštų, jog kūrinys yra labai vienaplanis ir jo traktuotė yra vienareikšmiška. Be abejo, kūrinys statomas tam, kad susitiktų su publika, bet dėl to kūrėjas neprivalo pataikauti publikai. Tokį spektaklį kaip „Urbančičiaus metodas“ gali rodyti bet kokiame tarptautiniame teatro, šiuolaikinio meno festivalyje. Toks spektaklis, tikiu, kad atrastų savo žiūrovą, pavyzdžiui, kad ir šiuolaikinės muzikos festivalyje „Gaida“, nes ten ateina žmonės su tam tikru muzikiniu, kontekstiniu, ar galų gale - šiokiu tokiu emociniu pasiruošimu, nors jis išties nebūtinas tam, kad galėtum mėgautis šiuo darbu. Muzikinis, kontekstinis pasiruošimas gal yra labiau žiūrovo pagarbos kūriniui išraiška. Tiesiog nepritariu minčiai, jog spektaklis yra vien tik pramoga.
Kokia, tavo manymu, yra teatro funkcija? Ar prigijo nuotolinis teatras? Kokios temos tave domina?
Neišskirčiau, jog teatras atlieka kažkokią konkrečią funkciją... Apibendrinčiau - tai yra meno funkcija. Kokia meno funkcija? Man atrodo, kad meno funkcijų yra daug ir jos nesikeičia per amžių amžius. Taip pat ir kūrybos, kūrėjo funkcija. Tikriausiai kiekvienas kūrėjas atsakytų savaip. Man meno funkcija reiškia sau svarbių reiškinių, klausimų apmąstymą. Tai mąstymo būdas, savo santykio, jausmų, minčių raiška, kuri kyla susiduriant su gyvenimu, tai savas matymo kampas. Kaip aš matau ir patiriu pasaulį?
Dabar toptelėjo, o išties - koks skirtumas, koks tas teatras - ar nuotolinis, ar gyvas? Svarbesnis man atrodo apskritai reiškinys, jog dabar spektaklių, renginių yra kepama tiek daug, taip greitai, tokiais tempais, jog tiesiog iškyla daug klausimų apie kiekybę ir kokybę.
Šiuo metu man aktuali pertekliaus tema. Ne tik teatre. Apskritai - informacijos perdozavimo ir apatijos ryšys, labai greitai vykstantys pokyčiai, pykinantis tempas ir vartojimo visose srityse temos - kaip man tai susiję su paviršutiniškumu, gylio praradimu, cinizmu - kaip aš dėl to jaučiuosi? Apokaliptinis jausmas... Savotiškas neoegzsistencializmas.
Ar turi kokių nors ritualų teatre? Kas tau būtina - Ievai kaip aktorei ir režisierei?
Žinoma, kad turiu! Pirmiausia, aišku, visada reikia labai gerai pasikartoti tekstą. Kyla panika, kad užmiršiu, bet čia tarsi ir taip aišku. Tai net ne ritualas... O ritualai - pavyzdžiui, prieš spektaklį, kuris bus emociškai ir fiziškai sunkus, jaučiu, kad privalau kelias dienas prieš jį imtis sporto, kad geriau jausčiau kūną. Spektaklio dieną išvaizda turi būti nepriekaištinga. Visi drabužiai turi būti švarūs - kaip ruošiantis karatė varžyboms. Spektaklis man beveik tas pats, kas varžybos. Įvykis, svarbus įvykis. Turiu būti geriausios formos. Pavyzdžiui, kai laikydavau karatė diržo egzaminą: kimono turi būti švarus, baltutėlis, viskas išplauta, plaukai sušukuoti, net panagės švarios. Pagarba sau, kolegoms, treneriui, karatė etiketas. Prieš spektaklius yra toks pats pasiruošimo momentas, kuris mane ir ramina, ir man patinka. Žinoma, tas perfekcionizmas bėgant metams linkęs aptrupėti ir atsiranda mažiau reiškinių sureikšminimo ir daugiau atlaidumo sau, bet tokie ritualai vis dėlto padeda susikaupti.
Spektaklyje „Mama“, kur daug emocijų, tavo būvis atrodo samurajiškas.
Tai - komplimentas. Man įdomus šis kultūrinis palyginimas, nes man atrodo labai tikslu būtent šiuo terminu apibūdinti pagrindinės personažės Olios santykį su gyvenimu, su sunkumais ar džiaugsmais. Galbūt tai - priedanga, arba vienintelis veiksmingas būdas išgyventi. Tiesą sakant, Olios personažo būvis kinta - mano santykis su personažu irgi kinta. Tačiau manau, tai daugiau ar mažiau yra išoriniai, kintantys dėmenys, kurie bėgant laikui švelnėja arba atrandu įvairesnių požiūrių, o personažo esmė išlieka ta pati: išorės ir vidaus neatitikimas, paviršiaus ir gelmės ryšys, poreikis pasirinkti tarp impulsų pažabojimo ir savęs nuslopinimo bei savisaugos, fasadinė pozicija ir tikroji savijauta. Šie disonansai ir priverčia priimti vienokį ar kitokį personažo būvį.
Ar tau svarbi kritika, teatrologų nuomonė, komentarai ?
Žinoma, skaitau, nes man įdomu, kiek man pavyksta ištransliuoti savo mintį, jausmą, kiek žmonės patys leidžia savo vaizduotei veikti, interpretuoti ir jausti. Kartais pastebima daugiau ir plačiau, nei aš pati iš pat pradžių galvojau. Man smagu, kai yra atgalinis ryšys - ar veikiau, nuomonių apykaita. Bet ar tai daro įtaką mano minčių eigai ar pojūčiams? Tikriausiai ne. Vienas ar kitas straipsnis, net jei labai liaupsinantis, ar labai sukritikuojantis, nedaro stiprios įtakos: ką norėsi daryti, vis tiek darysi ar galvosi. Žinoma, visados atsižvelgiu į savos kūrybinės komandos, kurios estetiniu, meniniu ir visais kitais pojūčiais siaubingai pasitikiu, nuomonę. Kartu su kūrybine komanda turime bendrą tikslą, šie žmonės su manimi nužygiuoja tą visą labai nelengvą, vingiuotą bei kalvotą kelią nuo pradžių iki pat pabaigos ir kai kada tęsia kelionę net ir jau spektakliui savarankiškai gyvuojant, todėl jų pastebėjimai ir nuomonė man atrodo svarbiau už bet kokią kritiką po spektaklio. Vis dėlto svarbiausia nuomonė ir vertinimo matas yra tas vidinis seismografas, savas jausmas, labai intymus ir asmeniškas, kurio negali apgauti - ar tau pavyko, ar gerai jautiesi, ar vis tik sąžiningai viską padarei, ar ne.
Kalbino Akvilė Melkūnaitė
