„Didžiausia mano baimė, - rašo Czesławas Miłoszas, - kad apsimetu kuo nors, kas nesu.“ Didžiausia mano baimė, - antrinu Miłoszui, - kad apsimetu tuo, ko apskritai nėra. Ši mintis vis lenda į galvą, kai daugiau laiko praleidžiu teatre, kai per storas sienas nepastebiu, kaip keičiasi diena, kai nebesuseku ne tik savaitės dienų, bet ir mėnesių vardų, kai kur kas giliau kvėpuoju teatro dulkėmis nei vėju. Kaip būti tikram, kad esi, kai visi, kuriuos sutinki dažniausiai, tėra aktorių kūnuose nusėdę dramaturginiai vaiduokliai? Kaip būti tikram, kad esi, kai viskas, ką prisimeni, sutelpa šioje juodoje dėžutėje? Rodos, apie tokią baimę nebūti kalba ir Árpádo Schillingo spektakliai. Nebūti teatre, nebūti pasaulyje, nebūti aktoriumi, personažu, režisieriumi, žiūrovu ar tiesiog žmogumi.
Lietuvoje sukurti trys Schillingo kūriniai „Didis blogis“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2015), „Autonomija“ (Valstybinis jaunimo teatras, 2018) bei „Įstrigę“ (Klaipėdos jaunimo teatras, 2021) skirtingai skrodžia teatro ir visuomenės skaudulius. Nors dramaturginį spektaklio „Didis blogis“ audinį Schillingas kūrė kartu su dramaturgu Mariumi Ivaškevičiumi, pamatinės šio kūrinio formos ir turinio užuomazgos atsirado iš kūrybinėje stovykloje vykusių aktorių improvizacijų bei diskusijų spektaklio tema. Negana to, šis spektaklis apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ nacionalinės dramaturgijos pastatymo kategorijoje, kurioje minimas ne tik „Didžio blogio“ dramaturgas, bet ir režisierius, - vien iš šios formuluotės galima suprasti, koks glaudus šio kūrinio turinio ir formos ryšys.
„Didžiame blogyje“ kalbama karo tema. Siedami pjesės / spektaklio siužetą su realių įvykių fragmentais, spektaklio kūrėjai „perrašo“ Malaizijos lėktuvo katastrofos pasakojimą, politinės Rusijos įtakos ir propagandos temas. Karo nuojautą, kuri darosi vis intensyvesnė, kilus tarptautiniams nesutarimams, mėginama priartinti prie spektaklio bendruomenės, siūloma išbandyti šią patirtį suvokiant, jog tai tik teatrinis bandymas. Spektaklio režisierius pabrėžia, kad kuriant šį spektaklį „esminis klausimas buvo, ką mes galime padaryti su šia karo tema, kokia yra aktorių ir menininkų pozicija šiuo klausimu ir kaip galime išnaudoti teatrą, kad apie tai prabiltume, kokiomis priemonėmis pasinaudodami turime kalbėti“.
Panašiu temos laidininku teatras tampa ir spektaklyje „Autonomija“. Pjesės autoriai Schillingas ir Ildikó Gáspár tiria tapatybę bei asmenybės autonomijos galimybę posovietinėje šalyje. Spektaklio siužetinė linija vedama per Simą (Simas Lunevičius), filmuojantį fluxus stiliaus filmą apie savo šeimą, kuri, kaip paaiškėja, turi daug nuoskaudų, susijusių su istorija, (ne)priklausomybe bei vieni kitais. Štai čia anksčiau minėta Miłoszo baimė išsiskleidžia turiniu: ar aš tikrai esu tai, kas esu? Ar neapsimetu tuo, kas norėčiau būti? „Autonomijoje“ teatro priemonėmis tiriami ir skirtingi požiūriai. Čia Dainius (Dainius Gavenonis) ir Dovilė (Dovilė Šilkaitytė), atsidūrę žiūrovų vietose, garsiai komentuoja regimą veiksmą, čia įsivaizduojamas Viktorijos (Viktorija Kuodytė) draugas užtraukia teatro užuolaidas. Taip pamažau, tačiau itin nuosekliai priartėjama prie asmeninių klausimų naujausiame Schillingo spektaklyje „Įstrigę“.
Senuose kultūros namuose rodomas spektaklis atveria didžiausią kūrėjų skaudulį - patį teatrą. „Įstrigusiuose“ ypač juntama tai, kad spektaklį kuria bendraminčiai: į Klaipėdos jaunimo teatrą Schillingą pasikvietė teatro meno vadovas Valentinas Masalskis, atlikti pagrindinių vaidmenų režisierius pasikvietė savo aktorius Gavenonį ir Kuodytę, spektaklio tema gimė iš vidinių kūrybinės komandos dvejonių - kam šiandien dar reikalingas teatras, koks jis turi ar gali būti, kam man jo reikia?
Dramaturgija spektaklio „Įstrigę“ apraše jau tiesiogiai žymima kaip dramaturginiai tyrimai. Jų autorė Ildikó Ságodi padeda sujungti teminius taškus į vientisą pasakojimą. Visus Schillingo spektaklius „režisuoja“ dramaturgija, tačiau „Įstrigusiuose“ tai daroma ypač kruopščiai: nuo mažiausių detalių pastebėjimo, sceninių ženklų užkodavimo, tiesioginio ir pasakojimo laiko kaitos, erdvinės spektaklio kompozicijos bei žanro, nuotaikos, atmosferos posūkių. Tai, kad dramaturgija tampa nebeatsiejama nuo spektaklio kūno, ryškėjo jau „Didžiame blogyje“, kai aktoriai vaidino savo tikraisiais vardais, o pjesė atspindėjo jų nuomonių koliažą. „Autonomijoje“ išliko aktorių vardai, tapę personažais, tačiau atsirado kur kas daugiau individualizuotų dramaturginių bei režisūrinių sprendimų, kurie šią pjesę siūlo vadinti spektaklio dramaturgija. „Įstrigę“ labiausiai balansuoja ties pjesės ir dramaturgijos riba, galbūt todėl labai taiklu šį spektaklio tekstą vadinti tyrimais, kurie vienu metu ir labai asmeniški, ir labai abstraktūs.
Kadangi šiuose skirtinguose, tačiau kartu ir panašiuose dramaturginiuose tyrinėjimuose turinys ir forma ne prisitaiko, o vienas kitą nulemia, įdomu kalbėti apie pakitusius teatrinius elementus. Pavyzdžiui, koks svarbus Schillingo spektakliuose kalbėjimo tonas ir vaidybos maniera: aktoriai su savo kuriamais personažais išlaiko saugų atstumą, tačiau jų personažai neatitrūksta nuo dramaturginės linijos. Tarsi tik išmėgindami vaidmenis aktoriai balansuoja tarp storytelling´o ir susitapatinimo, tarp Brechto ir Stanislavskio. Arba kaip dramaturginė spektaklio gija keičia žanrą, o iš žanrų kaitos atsiranda dar daugiau teatrinių sprendimų. Būtent dėl to „Didžiame blogyje“ atsiranda ne dokumentinė realybė, bet veikiau dokumentinė fikcija, o „Autonomijoje“ stebima, kaip istorija susigrumia su legenda (ir abi jos vienodai įtikimos bei įtikinančios).
Įdomu ir tai, kad dėl glaudaus turinio ir formos santykio Schillingo režisūra tampa itin skaidriu spektaklio temos filtru. Štai vienas „Įstrigusių“ pasakojimas pradedamas nuo pabaigos - grupė jaunimo įsilaužia į apleistus kultūros namus ir tik vėliau sužinome šios istorijos priešistorę. O istorija apie tironą tėvą-režisierių (Masalskis) ir aktore norinčia tapti dukterį Aleksandrą (Kuodytė) bei iš teatro techniko operatoriumi tapusį Beną (Gavenonis) pasakojama tuose pačiuose kultūros namuose, tačiau ši istorijos dalis nuosekli. Viename pasakojimo lygmenyje naudojama teatrinė butaforija kitame pasakojime taps esminiais ženklais, sujungiančiais teatrinę fikciją su realiai žiūrovo išgyvenamo spektaklio realybe. Laiko, erdvės ir pasakojimo permainingumas klaidina jį iki pat paskutinės spektaklio minutės. Tiesioginė provokacija, kurią Schillingas itin ryškiai naudojo „Didžiame blogyje“, kai Valentinas Masalskis iš salės kreipėsi į vaidinančius kolegas, klausdamas, kaip jie gali tikėti tais verkšlenimais, kuriuos dabar vaizduoja (būtent ne vaidina, o vaizduoja), pavirsta paties Masalskio autoironiškai verkšlenančiu „užkadriniu“ režisieriaus balsu Kuodytės Aleksandros Medėjai skandinant savo vaikus vandens pilnuose stiklainiuose.
Tiesmukai rodydamas buitinę teatro pusę Schillingas iškelia šiuo metu teatre itin svarbų iliuzijos klausimą - ar teatre vis dar įmanoma patikėti? Ar teatro pasaulis gali būti stipresnis už realų? Rodos, į šį klausimą atsako „Įstrigusių“ finalas, kai Pauliaus Pinigio Klasiokas tiek įsijaučia į hanekišką [1] siužetą, kad lieka vienintelis, kuris iš dramaturginės spektaklio personažo realybės nesugrįžta į teatro, kuriame vyksta spektaklis, realybę. „Kas išjungė šviesą?!“ - tamsumos apgaubtoje scenoje sušunka jis. Ir išties, galbūt užtenka išjungti šviesą, kad spektaklis nutrūktų? Galbūt tik tamsa, prieš prasidedant ir jau pasibaigus spektakliui, skiria aktorių nuo personažo, žiūrovą nuo praeivio?
Rodos, šis postpandeminis laikas itin tinkamas kalbėti apie teatrą apskritai, kelti ne tik jo reikalingumo, bet ir paveikumo klausimus. Kalbėdamasi su skirtingų kartų aktoriais, po pandemijos grįžusiais į teatrą, vis susiduriu su teatrinės iliuzijos problema. Kaip grįžti į teatrą ir vėl juo patikėti, kai tiek laiko apskritai tylėta? Aišku viena, kad po šios priverstinės karantino pauzės į teatrą grįžtama dideliais ir užtikrintais žingsniais - neriama į futurizmą, ateities vaizdinius, utopijas ir distopijas. Tačiau ar teatras vis dar gali sujaudinti, paveikti? Visi žinome, kad žiūrovai nori tikrovę iškeisti į fikciją, tačiau ar jie vis dar sugeba tai padaryti? Šiuos pamatinius teatro klausimus užduoda „Įstrigusių“ kūrėjai, jausdamiesi įstrigę tarp žiūrovų salės ir scenos, tarp teatro ir realybės, tarp savo ir kuriamų personažų sąmonės, tarp Masalskio ir Schillingo, tarp Nekrošiaus ir Haneke´s, tarp prisiminimo ir liudijimo.
„Įstrigę“ gimė Kulių kultūros centre, tačiau spektaklis keliauja po įvairius Lietuvos miestus ir miestelius, prisitaikydamas prie įvairių kultūros namų. Įdomu stebėti ne tik tai, kaip kiekvienąsyk puikai pritaikyta erdvė (scenografė Renata Valčik) veikia spektaklį, bet ir kaip spektaklis veikia vietinius žiūrovus. Trakų kultūros rūmuose spektaklį [2] žiūrėjo daugiausia iš sostinės atvykę žiūrovai, tad emocinė jo amplitudė buvo gerokai aukštesnė nei, pavyzdžiui, Varėnos kultūros centre [3], kur susirinko daugiausia vietiniai teatro žiūrovai. Rodos, Varėnoje kur kas skaudžiau nuskambėjo karikatūriškos ir ironiškos kultūros namų kasdienybę fiksuojančios mizanscenos. Atrodo, kad ši kasdienybė ne itin pasikeitė, veikiausiai tai ir skaudina. O Trakuose stipresnį krūvį turėjo Kuodytės, Masalskio ir Gavenonio personažų istorija, rezonavusi su susirinkusios publikos išgyvenimais. Nežinia, sąmoningai ar ne, tačiau spektaklis tampa dokumentu, fiksuojančiu teatro, istorijos kaitą ne tik per aktorių, režisierių ar dramaturgiją, bet ir per žiūrovą.
„Didžiausia mano baimė, kad apsimetu kuo nors, kas nesu“, - taip užrašė Miłoszas. „Didžiausia mano baimė, kad apsimetu“, - taip sakinį nutraukia Schillingas. Ir čia jį pratęsia jo režisuoti spektakliai.
[1] Paskutinė spektaklio scena primena Michaelio Haneke´s filmo „Smagūs žaidimėliai“ („Funny Games“) siužetą.
[2] Trakų kultūros rūmuose spektaklis 2021 m. rugsėjo 25 d. rodytas kaip tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ Lietuvos teatro vitrinos programos dalis.
[3] Varėnos kultūros centre spektaklis 2021 m. spalio 21 d. rodytas kaip XII Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio programos dalis.
