Ankstesniame tekste apie lietuvišką 25-ojo „Naujojo Baltijos šokio“ programą tikinau, kad šiandieninė Lietuvos šokio panorama atveria vidinę kūrėjų ramybę ir poreikį pabūti procese. Mintį norėtųsi tęsti Dovydo Strimaičio spektakliu „Šokių kūrimo menas“ - pusės valandos trukmės laipsnišku šokio kombinacijos gimimu. Tačiau padarykime nedidelį lankstą, leisiantį šiam kūriniui ne tik pratęsti anksčiau aptartą kontekstą, bet ir pradėti naują.
Lanksto pavadinimas - šokio pusryčiai „Let´s talk about dance, baby?“, rodyti festivalio metu, tik ne jo programoje. Lukas Karvelis, Agnietė Lisičkinaitė, Inga Galinytė ir Greta Grinevičiūtė pakvietė keliolika žmonių susėsti prie didelio stalo ir vaišino kava, limonadu, menu, patiekdami ir organizmą (ne tik sielą) sotinantį maistą. Susirinkusiems pasiūlytos trys pramogos: popieriuje pateikta istorinė medžiaga apie žymias šokio istorijos asmenybes, tuomet pavaizduotos aštuonios šokio kryptys, siūlant jas atspėti, o galiausiai žiūrovai pakviesti užrašyti ant lapelio, kas šauna į galvą ir stebėti, kaip atlikėjai šokio menininkai tai sušoks. Taip pereita per tris šokio pažinimo lygmenis: istorinį-teorinį, kūnišką technikų išraišką ir transformaciją į individualią kūrybą.
Valgant ir kalbantis, ką susirinkusieji patyrė pusryčiaudami šokiu, paaiškėjo, kad dauguma „Let´s talk about dance, baby?“ priėmėme kaip patrauklią edukaciją. Ir nors per trumpą laiką išgirdome ar prisiminėme reikšmingas pavardes ir šokio raidos etapus, kur kas svarbiau buvo tai, kad menininkų ketvertas pačiais geriausiais pavyzdžiais parodė, koks įvairus yra šokis - estetiškas, juokingas, perdėm išraiškingas, meditatyvus, etc. Turbūt tokie žodžiai skamba primityviai. Tačiau daugumai į meno raidą neįsigilinusių žiūrovų (tiesa, pusryčiuose tokių buvo nedaug) jie siunčia reikšmingą žinią: šokis „neišsidirbinėja“, šokis ieško skirtingų komunikacijos būdų. Kai kurie užauga iki stiprių, didelę bendruomenę sutraukiančių krypčių. Kiti lieka pavienių menininkų kūrybos detalėmis. Regis, viskas prasidėjo, kūrėjams nusigręžus nuo visuotinai priimtų formų ir atsisukus į save. Užtat šiandien sustačius technikas vieną šalia kitos, jos atrodo tarsi skirtingų tautų kalbos - turinio nesupranti, atpažįsti tik tai, ką mokeisi, ir nors vienos emociškai artimesnės už kitas, pastarųjų prasmės nekvestionuoji. Šokio krypčių įvairovė yra būtina, nes auginame nehomogenišką visuomenę.
Šiemetis „Naujasis Baltijos šokis“ nudžiugino galimybe pamatyti Lietuvoje jau tarpstančias skirtingas šokio filosofijas. Daug metų jos skleisdavosi pirmiausia choreografų stiliuose ir jų meninėse sampratose, bet ne šokėjų kūnuose, nes filosofijas atlikėjai paprastai gaudavo iš šalies, dažnai - iš vieno mokytojo. Šiandien scenoje kur kas dažniau matome išraišką kūnų, kuriuose ir subrendo jų transliuojami pasauliai.
Lietuviškoje festivalio programoje pasirodė trys jaunos kartos profesionalai, baigę studijas užsienio mokyklose - „Codarts“ universitete Roterdame studijavę Dovydas Strimaitis ir Lukas Karvelis bei Anna-Marija Adomaitytė, studijavusi „La Manufacture“ scenos menų universitete Lozanoje. Pagrindinius šių šokėjų ir choreografų (visi atliko savo pačių kurtus monospektaklius) skirtumus įvardinti paprasta: D. Strimaitis remiasi klasikinėmis šokio (bet nebūtinai klasikinio šokio) technikomis , L. Karvelis - savo paties kūno diktuojamu judėjimu, A.-M. Adomaitytės dėmesys krypsta į sociumo konstruktą atspindinčius judesius. Per tai gimsta trys šokio ir kūno sampratų kryptys: D. Strimaitis reflektuoja šokio, L. Karvelis - savyje vykstančius, o A.-M. Adomaitytė - visuomenėje tarpstančius procesus.
„Šokių kūrimo mene“ Dovydas Strimaitis pristato kūną kaip instrumentą, kurio pirmoji paskirtis - įkūnyti duotąsias idėjas. Tai sąmoningas pasirinkimas, tikėtina, nulemtas asmeninių patirčių - galima numanyti, kad šokėjas yra išgyvenęs tokį aplinkos požiūrį savo kūno atžvilgiu. Įdomu, kad individualybę praradusį kūną kvestionuojantis D. Strimaitis nedeklaruoja problemiškų tokio požiūrio pasekmių pačiam individui. Šokis auga tvarkingai tolygiai, veikiau hipnotizuodamas sąmoningai beprasmiška monotonija nei kviesdamas apsvarstyti tokio darbo poveikį jį atliekančiam žmogui. Būtent todėl susidaro įspūdis, kad šiuo metu šokio procesas kūrėjui įdomesnis už patį šokėją.
„Šokių kūrimo menas“ paradoksaliausias tuo, kad nors D. Strimaitis scenoje šoka, spektaklis šokiu netampa. Tiksliau, netampa tuo, kuo turėtų tapti, atliekant tokius judesius. Tradiciškai galima numanyti, kad taip svarstoma apie šokio prigimtį: kuriame taške technikų naudojimas tampa meno kūriniu? Pavadinimas sufleruoja, kad nuo pirmos minutės, nes šokių kūrimas jau yra menas. Norėtųsi tai suvokti ironiškai, tačiau spektaklio aprašyme nurodyta, kad kūrėjas ištęstą procesą skatina suvokti kaip meno kūrinį. Tiksliau - kaip galimybę neskubėti, įsiklausyti į kiekvieną judesį ir pajusti, kaip iš paprasto vaikščiojimo ratu palaipsniui gimsta meno kūrinys. Pats šokis yra šio spektaklio vertybė ir drauge „objektas“, per kurį D. Strimaitis bando pažinti save.
Lygiai priešingai dirba Lukas Karvelis, kurio spektaklių turinys ir judėjimas formuojasi, analizuojant ir išreiškiant savo paties asmenybę. Technika čia keliauja į antrą planą - ji nėra nesvarbi, veikiau integruota į veiksmą kaip priemonė, o ne jo ašis. Todėl šokėjo judėjimas skirtinguose jo paties spektakliuose atrodo kone toks pat - natūralu, kad atradus sau artimą išraišką sąmoningai ją keisti nebėra prasmės.
Šįmet „Naujojo Baltijos šokio“ programoje rodytas L. Karvelio „Theo´“, kurio eskizą matėme pernai. Kaip ir D. Strimaičio „Šokių kūrimo mene“ čia šokis išauga palaipsniui, tiksliau - menininkas subręsta šokiui tiesiai prieš žiūrovų akis. Tai jis daro, ieškodamas santykio su aplinka ir bandydamas suprasti save joje. Penki „Theo“ rodyti Vilniaus viešojo transporto stotelėse: Žalgirio, Žaliojo tilto, Klinikų, Vilniaus dailės akademijos ir MO muziejaus. Kiekvieną jų šokėjas pradėjo sėdėdamas ar gulėdamas ant suoliuko ir turbūt tik muzika, sklidusi iš šalia pastatytos kolonėlės, atsitiktiniams praeiviams pasufleravo, kad tai - meno kūrinys, o ne tiesiog apsvaigęs ir apsileidęs jaunuolis. Vilniuje tokius žmones vis dar ignoruojame, todėl Theo santykio ieškojo pats - mojavo mašinoms, judėjo visai greta žmonių, laviravo ant sustojusių autobusų ir troleibusų laiptų. Kurti ryšį su visuomene, iškart atskleidžiant jai savo tamsesnes puses (visi Theo įvaizdžiai atitinka visuomenės atstumtuosius) nepaprastai sudėtinga ir netgi naivu, todėl pradžioje akivaizdus L. Karvelio susikaustymas, nejaukumas - tai patvirtina teoriją, kiek daug kūrinys remiasi šokėjo asmenybe. Vis dėlto, ieškodami santykio paprastai tikimės būti priimti tokie, kokie esame, todėl kūrėjo atvirumas čia tampa geriausiu kvietimu atsiverti ir aplinkiniams.
Tą žmonės ir padaro - nepaprastai įdomu matyti atsitiktinių praeivių reakcijas tiek į netikėtoje erdvėje sutiktą meno kūrinį, tiek į žmogų, „nebūnantį savo vietoje“. Ir nors tai, kokią aplinką parodė L. Karvelis, įkvėpė mąstyti ne mažiau nei jo meninė išraiška, šiame tekste nekelsiu stotelėse atsiskleidusių visuomenės stigmų klausimo. Tekstas skirtas pažymėti, kaip festivalyje pasirodžiusių šokėjų kūryboje ir atlikime skleidžiasi asmeninė pozicija, branda ir kūno samprata.
Annos-Marijos Adomaitytės šokio stimulas - išorinės aplinkybės, šios menininkės kūrinys keliauja kita kryptimi nei L. Karvelio ir D. Strimaičio šokio brandinimo procesai. Visuomenės, aplinkos analizė formuoja šokėjos pasaulio ir savęs jame pažinimą, kurį ji iliustruoja savo pačios atrastu judėjimu. Iliustraciją miniu be neigiamo atspalvio - regis, A.-M. Adomaitytė ieško kūniškos išraiškos, priversiančios žiūrovus realiai pajusti, ką išgyvena tam tikrų patirčių žmonės. „Naujajame Baltijos šokyje“ rodytame monospektaklyje „Workpiece“ tai buvo patirtys žmogaus, patekusio į autoritarinę išnaudojimo mašiną. Pavyzdžiu menininkė pasirinko greito maisto restoranų darbuotojus, kurių darbe nereikalingos asmeninės savybės. Čia viskas turi būti atlikta greitai ir tiksliai, todėl bet kokios žmogiškumo (tapatinamo su silpnumu) apraiškos nepageidaujamos.
Raudonus polo marškinėlius ir klasikines kelnes vilkinti A.-M. Adomaitytė visą spektaklį eina ant bėgimo takelio. Daugiau nei pusvalandį pagal muzikoje mušamą ritmą ji griežtai sukioja galvą į abi puses ir kartas nuo karto pakeičia rankų bei torso padėtį. Tokia statika Konstitucijos prospekto dangoraižių fone („Workpiece“ rodytas trečiajame Nacionalinės dailės galerijos aukšte) verčia žiūrovus iš labai arti žvelgti į tai, kuo gyvena didelė visuomenės dalis. Ne tam, kad jų pagailėtume, bet kad pajustume, iš kur žmonėse tiek nuovargio, pykčio, neapykantos sau ir aplinkiniams. Veidrodiniai neuronai veikia visuose spektakliuose, tačiau A.-M. Adomaitytės kūrinyje jų stimuliacija atrodo vienas svarbiausių tikslų. Jos kūnas juda tam, kad esamuoju laiku įkvėptų šokti žiūrovų smegenis, o per jas - širdis. Ir tai nėra pats maloniausias šokis.
Lietuvoje egzistuoja toli gražu ne trys skirtingos šokio filosofijos. Tai, kad vis daugiau šokėjų (ne vien jauniausių kartų ir ne vien baigę užsienio mokyklas) ieško savo pačių santykio su atliekamu menu bei jo prasme, liudija rimtą žingsnį į gilesnį, išraiškingesnį, įvairesnį ir todėl paveikesnį šokį. O paveikumą pirmiausiai lemia tvirtas kūrėjų ir atlikėjų suvokimas, apie ką ir kodėl jie kalba, bei išraiškų įvairovė, leidžianti įvairiausių požiūrių žiūrovams atrasti jiems priimtiną šokio komunikaciją formą.
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
