Rugpjūčio mėnesį pasirodęs naujas „Teatro žurnalo“ numeris parengtas atsižvelgiant į pandemijos metu paaštrėjusią ir ypač jautrią antropoceno temą, apimančią pačias įvairiausias ekopolitiniuose debatuose svarstomas problemas: nuo klimato kaitos ir atšilimo iki atogrąžų miškų kirtimo ir gyvybės rūšių nykimo. Šią gausybę problemų sieja bendras vardiklis - tai žmogaus veiklos padariniai geologinei planetos raidai. Būtent todėl antropocenas (naujasis „žmogaus amžius“) nusipelno ir visokeriopų tyrimų, ir analitinės kritikos dėl pačiam žmogui keliamos išlikimo grėsmės.
Ar teatras, keldamas klausimus ir siekdamas būti socialiai angažuotas, gali prisidėti prie šio reiškinio kritikos ir minėtų problemų aktualizavimo? Užsienio šalių praktika rodo, kad taip. Praėjus dviem dešimtmečiams po antropoceno termino įsitvirtinimo, jau galime pasakyti, kad per šį laikotarpį ne tik teatro aktyvistų projektai, bet ir užsienio scenose statomi spektakliai vienokiu ar kitokiu būdu bandė atliepti ekologinę problematiką, o pastarąjį dešimtmetį dėl suaktyvėjusių viešų diskusijų apie klimato kaitą susidomėjimas antropoceno tema dar labiau išaugo ne tik tarp teatralų, bet ir tarp politinio elito. Temos svarbos įsisąmoninimą rodo ir naujai besiformuojantys ekodramos bei ekologinio teatro žanrai, kuriuos renkasi socialiai aktyvūs menininkai ir užsako prestižiniai festivaliai.
Lietuvoje, deja, ši tema dar tik skinasi kelią ir už tai reikėtų dėkoti avangarde esantiems filosofams, kurie ryžtasi lietuviškai auditorijai pasiūlyti naujų žmogaus ir jo aplinkos suvokimo būdų. Tenka apgailestauti, kad Lietuvos teatras šioje srityje smarkiai atsilieka. Spektaklių, skirtų antropoceno tyrinėjimams, iki šiol galima suskaičiuoti kone ant vienos rankos pirštų. Nėra ne tik kuriančių šia tema, bet ir rašančių ar bent kiek plačiau susipažinusių su temai išskleisti reikalingais profesiniais instrumentais. Net akademinei bendruomenei atstovaujantys teatrologai pripažįsta, kad antropoceno diskursas jiems - nauja ir netyrinėta žemė. Tad nieko keisto, kad ir šio numerio sudarymą lydėjo sunki autorių paieška.
Šis „Teatro žurnalo“ numeris pirmasis ir kol kas kuklus bandymas bent minimaliai prisiliesti prie antropoceno suvokimo teatre ir siekis paskatinti toliau domėtis šia išties aktualia ir naujas menines galimybes atveriančia tema.
Leidinio puslapiuose nugulė filosofo Gintauto Mažeikio teoriniai pasvarstymai apie antropoceną ir galimą ateities teatrą, taip pat filosofės Vaivos Daraškevičiūtės analitinės įžvalgos, kilusios nagrinėjant performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ atvejį.
„Teatro žurnale“ ir šiuo metu Paryžiuje reziduojančios bei su įvairiais užsienio ir Rusijos leidiniais bendradarbiaujančios teatro apžvalgininkės Kamilos Mamadnazarbekovos parengtos apžvalgos apie naujausią „Rimini Protokoll“ darbą „Buvimo šventykla - solo aštuonkojui“ bei „Abipusių veiksmų teatro“ spektaklį „Paukščių universitetas“, patekusį į 2020 m. sezono geriausių Rusijos spektaklių dešimtuką.
Numeryje galima susipažinti ir su žymaus sociologo Bruno Latouro kuriamu mokslo teatru bei teatrologės Linos Klusaitės svarstymais apie tai, kokiu būdu galima antropoceno kritika teatre. Savo įžvalgas autorė iliustruoja remdamasi naujausiais Lietuvos teatro pavyzdžiais. Neseniai pasirodžiusį Artūro Areimos teatro spektaklį „Už geresnį pasaulį“ pasirinko recenzuoti kritikė Ingrida Ragelskienė. Dar tik būsimo Mariaus Ivaškevičiaus spektaklio „Miegantys“ kontūrus savita repeticijų stebėjimo forma pristato Rimgailė Renevytė.
Naujame „Teatro žurnalo“ numeryje taip pat rasite išverstą ir jau repetuojamą Manuelos Infante pjesę „Vegetacinė būklė“ bei interviu su antropoceno tematikai neabejingais Lietuvos menininkais. Daiva Šabasevičienė kalbina režisierių Gintarą Varną, Miglė Munderzbakaitė - performanso „Saulė ir Jūra (Marina)“ autores Vaivą Grainytę, Liną Lapelytę ir Rugilę Barzdžiukaitę. Laura Šimkutė pokalbio susėdo su jaunaisiais režisieriais Pauliumi Markevičiumi ir Mariumi Paplausku, o Ramunė Balevičiūtė kalbasi su minėtos pjesės pastatymo kūrybine grupe: Ieva Emilija Rozenbergaite, Kamile Galkute ir Naubertu Jasinsku.
Numerio redaktorė Lina Klusaitė.
„Teatro žurnalas“ iš dalies finansuojamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšomis.
