Pernai kovą atvažiavome į kaimą, nutarę pagyventi (ir padirbėti) čia ilgiau. Prieš tai reikėjo susitvarkyti daug reikalų mieste, kad nereikėtų grįžinėti kas savaitę. Kokie buvo reikalai: premjera, dar viena premjera, seniau sutarti susitikimai ir įsipareigojimai, dar premjera, kurioje telpa tik keli žiūrovai, o aš tilpsiu tik, atrodo, kovo 6-ąją. Todėl neišvažiavom vasarį. Kovo antroje pusėje turėjo prasidėti „Kino pavasaris“ - ar turėsiu valios jį „pamiršti“ ir nelakstyti į seansus?
Vos išlipome kaime, atsivijo sms: ar galėtum dalyvauti, pasidalinti, pristatyti... Be to, dar viena premjera. O, niekaip, esu toli.
Tada prasidėjo karantinas. Kaime tai nereiškė nieko. Anksčiau kaime būdavau tik vasarą, todėl pernai atrodė, kad vasara prasidėjo kovo mėnesį. Tik gamta. Vanduo iš kūdros ir iš šulinio. Jokių įvykių, jokio ir lėkimo. Palaima. „Kino pavasaris“ pats atėjo į namus per kompiuterio ekraną. Aktorių balsų ėmiau klausytis per radijo „Karantino lyriką“. Radijas pasidarė ilgų pasivaikščiojimų kompanija. Kasdienis ritualas: LRT pokalbių laida - telefonas, ausinės ir kelias tolyn. Be „Pirmo sakinio“ jau nė vienos Verandos nebeparašau, nors knygų skaitymas niekada nebuvo kažkas išskirtinio, įprasti dalykai, bet įtraukė tas jausmas, kai sėdi už bendro stalo ir klausaisi įdomaus tau pašnekesio visai netikėtomis, bet svarbiomis temomis ir tos temos neišsenka. O dar - visa retrospektyva Šarūno Nako laidų pagal nuosavą grafiką, vėliau atsirado kiekvieno pirmadienio ryto „Refleksijos“, ir pasirinktinai, pagal temą arba pagal pašnekovą - „Iš balkono“, „Istoriko teritorija“, „Pakeliui su klasika“.
Teatras? OKT per „Tiketą“ pasiūlė žiūrėti senų spektaklių įrašus - rėmiau teatrą, ne kiekvieną kūrinį žiūrėdama. Vienas prastas įrašas stipriai atbaidė, nors matyti Saulių Mykolaitį, vaidinantį „Miestą“, buvo gėris. Kas dar? Tuose įrašuose užfiksuoti ne tik spektakliai, bet ir seniai praėjęs laikas. Turi norėtis įlįsti į jį atgal, o nesinorėjo. Turi būti priežastis tokiam grįžimui, o nebuvo.
LNDT transliavo premjeras - nepraleidau nė vienos, išskyrus tą grandiozinę, kuri nenorėjo tilpti į kompiuterio ekraną. Esu kaip ir „ant pulso“.
Ir VMT parodė premjerą - pranešiau tą žinią net draugei, gyvenančiai Amerikoje, nes mums abiem rūpėjo kai kurie nepamiršti aktoriai. Tiko! Draugė pasidalino mėnesiui nusipirkto medici.tv peržiūromis. Labai tiko!
Karantino uždaryti pasaulio šokėjai per internetą dalinosi savo kambarinėmis improvizacijomis, ir tai jaudino iki ašarų, tas įkalintas judesio grožis, besiveržiantis per visas sienas.
„Naujasis Baltijos šokis“ vasarą virto lietuvių šokėjų eskizais atvirose erdvėse, tyrinėjau per Dimos Matvejevo nuotraukas. Pats festivalis su tarptautine programa iš pavasario persikėlė į žiemą ir į televiziją. Patogu. Ir kiek galimybių prisijungti niekada neregėjusiems šiuolaikinio šokio.
Godžiai žiūrėjau visą Jūratės Katinaitės „Žiemojimą su opera“, pokalbius ir spektaklius, žinoma, ne kai transliavo. Štai, dėl ko vertinu internetą - žiūriu meną pagal pareikalavimą.
Bet teatro premjeros per ekraną realiu laiku - kitas reikalas. Ruošdavausi kaip tikram ėjimui į teatrą. Visi užsiėmimai šalin, prieš spektaklį pavakarieniauta, net persirengta. Tyla namuose, aš žiūriu spektaklį! Beveik nekvėpuodama. Ėjo laikas, žiūrėjimo aplinkybės nustojo iškilmingumo, bet dėmesys vaidinimui išliko.
Naršiau po spektaklius, vaidinamus įvairiose pasaulio scenose. Žiūrėdavau, kada man įdomu, kada rūpi. Išklausiau, pavyzdžiui, ilgiausią paskaitą apie Verdi „Traviatos“ interpretacijas, apie tai, kas Verdi sumanyta, kokie jo šaltiniai ir kiek režisierių fantazija nukeliauja savais keliais. Paskaitos autorius, mačiau, žino daugiau, nei gali tilpti į jo nusistatytą temą, jis tryško faktais. Paskaita taip nutįso, kad per ją ir pietus paruošiau, ir papietavom, ir pasnaudžiau, laiminga, kad vis dar įdomu ir kad pagaliau suskambo muzika, nes paskaitininkas ėmė rodyti pastatymų ištraukas ir jas komentuoti. Suintrigavo beprotiškai. Visą likusią dieną naršiau tik ta kryptimi: Marthalerio „Traviata“, Černiakovo „Traviata“, Wilsono „Traviata“. Ko ir jums linkiu.
Jau antri metai spektakliai ir filmai tik per kompiuterio ekraną, parodos - tik per radijo pokalbius ir taip toliau, nauji aktorių vaidmenys - dažniausiai per „Dviračio žinias“. Jau girdėjau, kad taip netgi patogu. Jau pripratome neiti. Netgi negėda to pripažinti viešai. Nors iš tikrųjų gėda.
Skaičiau, kad ir aktoriai, pavaidinę keliems žiūrovams arba režisieriui ir trims kameroms salėje, nebenori galvoti apie vaidybą. Nei malonumo kurti, nei atsako.
Naujas lietuviškas filmas, apkeliavęs tarptautinius festivalius, pradėjo savo gyvenimą tėvynėje nuo „juodojo kilimo premjeros“. Juoda, nes kinui sunku, amžinos finansavimo problemos. Juoda, nes, sako, žiūrovai bijo karantino ir nebeina į kino teatrus. Bilietų pardavimo brūkšnys kino teatro svetainėje rodo, kad seansuose sėdi po kelis žiūrovus.
Liepa. Į „Naująjį Baltijos šokį“ vėl broviausi per Matvejevo nuotraukas ir Gintarės Masteikaitės telefonu filmuotus vaizdus. Atsidurti toje troleibusų stotelėje, kur Lukas Karvelis šoka „Theo“... Toli. Karšta. Geriau per ekraną. Kiek kartų žiūrėjau Gintarės transliuotą vaizdą? Kokius keturis. Tas septynias jos nufilmuotas minutes. Nuotraukomis ėjau per Šeškinę „pirkti pieno“. Nuotraukose sėdėjau MO terasoje ir su visa publika atsispindėjau milžiniškame muziejaus lange. Jau galima, jau tik eikim, tai kodėl kartais žiūrovų lyg trupinių pabarstyta. Lyg ir daug, bet antra tiek tilptų. Laisvai. Ar ir lauke reikia laikytis atstumo?
Pasiilgau. Norėčiau. Kai kada kai kur, jeigu be kaukių. Man sako: nėra problemos, įeini su kauke, visi sėdi per atstumą, vaidinimo metu nusiimi. Ačiū. Oficialiai be kaukių, atrodo, galima tik Vokietijos teatruose: gatvėje prie įėjimo patikrina, ar turi dokumentą, kad skiepytas ir nesergi, tada galima įžengti ir žiūrėti vaidinimą. Todėl be kaukių. Kai baigiasi spektaklis, visi žiūrovai ramiai sėdi savo vietose, kol teatro tvarkdarys praneša - dabar gali išeiti žiūrovai iš pirmos ir, tarkim, penktos eilės. Jie pakyla ir išeina pro ketverias duris. Dabar, sako teatro žmogus, išeina antra ir šešta eilė. Ir taip toliau. O kol pas mus ne taip, laukiu premjerų transliacijų ir nuoširdžiai nusiviliu, kai skelbia premjerą, bet per ekraną jos nebus.
Rugpjūtis. Per ekraną žiūriu ir žiūriu į akrobatę šešių metrų aukštyje vis kitoje Kauno vietoje. Gintarė jau filmuoja ir rašo iš „ConTempo“. Kokia graži vieta šiandienos pasirodymui, transliuoja ji, ateikit. Žiūrovai ateina. Ji šluostosi ašaras, veikiama vaidinimo grožio ir praneša, kada kitas pasirodymas. Ateikit. Tie, kurie pripratot prie meno per ekraną šalia sofos. Ir kurie visai atpratot nuo ėjimo meno link.
Mes negyvensim taip, kaip gyvenom dar ir dėl to, kad tie metai kažką padarė su mūsų (mano, žiūrovų) įpročiais. Ne visų, tačiau kiekvienas paskanavom, ką reiškia leisti laiką kitaip. Susiformavo kiti įpročiai ir kitos būtinybės, ėjimas žiūrėti scenos meno liko kaip prisiminimas iš ano gyvenimo.
Gintarė tą supranta, todėl savo telefonu kantriai, sąmoningai rašo ir filmuoja kūrėjų teikiamą džiaugsmą. Kviečia ir prisikviečia. Tuos ne tik pasiilgusius, bet ir aptingusius, aprimusius, tęsiančius savo karantinus. Kada išnyks tas žodis?
P. S. Info skaitysiantiems šitą tekstą po šimto metų, kai atsibus savo miego kapsulėse: Gintarė - festivalių „Naujasis Baltijos šokis“ ir „ConTempo“ kūrėja, - aistringa, nenuilstanti. Jeigu tarp jūsų atsiras toks žmogus - bus ir festivalių, ir žiūrovų, o tingios ramybės ir abejingumo scenos menui neliks.
