Rolandas Schimmelpfennigas yra vienas iš populiariausių bei geriausiai įvertintų Europos dramaturgų. Jo pjesės išverstos į daugiau kaip 20 kalbų, statomos daugiau kaip 40 šalių. 2010 metais R. Schimmelpfennigas gavo „Mühlheimer Dramatikerpreis“ apdovanojimą už pjesę „Der goldene Drache“. Dramaturgas yra gavęs ir aukščiausią dramaturgijos įvertinimą Vokietijoje - „Else-Lasker-Schüler-Prize“.
1999-2001 metais Rolandas Schimmelpfennigas dirbo dramaturgu Berlyno „Schaubühne“ teatre. Nuo 2000-ųjų kūrė pjeses Štutgarto ir Hanoverio valstybiniams teatrams, Hamburgo „Deutsches Schauspielhaus“, Vienos „Burgtheater“, Ciuricho „Schauspielhaus“, „Deutsches Theater Berlin“ ir tarptautiniams teatrams Kopenhagoje, Stokholme, Toronte ir Tokijuje.
2020 metų rugsėjo mėnesį Artūro Areimos teatro (AAT) trupė pristatė premjerą pagal Rolando Schimmelpfennigo pjesę „Už geresnį pasaulį“. Pjesės veiksmo centre - nesibaigiantis karas džiunglėse. Karo priežastys - neaiškios, karo dalyviai nežino, už ką kovoja. Tai distopinis sąstingis, kur vis labiau trūksta oro ir švaraus vandens, o veikėjai patiria psichologinę, tapatybės krizę.
AAT trupė dalijasi interviu su dramaturgu Rolandu Schimmelpfennigu.
Prieš jus - baltas popieriaus lapas. Nuo ko pradedate kurti?
Kūryba prasideda dar gerokai prieš paimant popieriaus lapą. Idėja kyla iš niekur, galbūt tai sakinys, išgirstas iš nepažįstamo žmogaus traukinyje, autobuse ar bare. Gal pirmoji mintis ryte, kai pabundi iš sapno, gal straipsnis ar paveikslėlis laikraštyje. Kad ir iš kur ši idėja atsiranda, ji turi augti, įgyti savo formą.
Ir tik tuomet ateina akimirka, kai paimu baltą popieriaus lapą. Mano atveju tai dažniausiai ir yra baltas popieriaus lapas tikrąja to žodžio prasme, o ne kompiuterio ekranas, kurį naudoju vėliau. Taigi čiumpu rašiklį, manydamas, kad žinau link ko judu, o paskui neriu ten, kur nieko neįmanoma nuspėti. Reikia tiesiog pasikliauti savo instinktu.
Ar galėtumėte apibūdinti savo kūrybos formatą? Kaip pasirenkate rašymo stilių? Kaip pritaikote savo mintis konkrečiai formai?
Manau, kad idėja, problema arba tema prisitaiko prie manęs ir tiesiog užvaldo. Pavyzdžiui, pjesė „Už geresnį pasaulį“ privertė mane ją sekti, o ne atvirkščiai. Aš pats niekada neturėjau jai jokio poveikio. Ji paėmė mane už rankos, nuvedė į kažkokį neįprastą, tamsų teatro užribį, kuriame yra daug sankirtų su kinu, grafiniais romanais. Anksčiau nebūčiau galėjęs tokios parašyti.
Kokios temos šiuo metu jums yra įdomiausios? Apie ką norite kalbėti ir rašyti būtent dabar?
Ilgainiui tampu vis labiau politiškas. Teatras skirtas 10, 100 ar 1000 jį žiūrinčių žmonių. Tai nėra plokščias ekranas. Jis kreipiasi į sielą ir į širdį. Su smegenimis bendrauja taip pat, bet jūsų neapkrauna informacija. Taigi temos, kurių ieškau arba kurios man ateina į galvą, turi su tuo derėti.
Pavyzdžiui, pjesės „Už geresnį pasaulį“ tema - klimato kaita. Žemės resursų trūkumas - viena didžiausių problemų mūsų planetoje. Bet jūs negalite - arba aš negaliu - tiesiog sekti ir atkartoti to, kas sakoma naujienų žiniasklaidoje. Kitos ne mažiau svarbios problemos: smurtas prieš moteris ir vaikus, rasizmas, įsigalintis fašizmas. Išnaudojimas. Modernioji vergija. Žodžio ir minties laisvių varžymas.
Kaip kilo mintis parašyti pjesę „Už geresnį pasaulį“? Kokia buvo pati pradžia?
Vanduo. Afrika. Turtas ir skurdas. Karai, kurie niekada nebus laimėti. Kultūriniai konfliktai. Taip pat išnaudojimas. Imperializmas.
Rolandai, kaip, jūsų nuomone, drama, teatras ar kitos meno rūšys gali pakeisti pasaulį ar žmogų? Ar menas turi tokią galią?
Nežinau. Ar paveikslas gali pakeisti pasaulį? O eilėraštis? Daina? Simfonija? O pjesė? Kita vertus, Sofoklio „Antigonė“ gyvuoja jau 2500 metų, ir žmonėms nenusibosta girdėti ir matyti šios istorijos.
Kokios mintys kilo po to, kai pamatėte AAT teatro trupės sukurtą meninį filmą pagal jūsų pjesę „Už geresnį pasaulį“? Koks buvo pirmasis įspūdis? Kaip manote, ar jiems pavyko atskleisti jūsų kūrinio temą? Ar jie atskleidė pačias svarbiausias mintis, kurias jūs išdėstėte savo pjesėje?
Buvau nustebintas, priblokštas. Visada labai džiaugiuosi, kai kūrybingi žmonės ima mano sukurtą medžiagą į rankas, su didžiuliu emociniu tikslumu ją seka ir nuneša ten, kur nė sapne nebūčiau galėjęs numanyti.
Jūsų darbas tikrai įspūdingas. Unikalus. Ekranizuoti tikrai turėjo būti sunku. Jūs padarėte išskirtinį dalyką. Norėčiau, kad jį pamatytų Coppola arba Werneris Herzogas.
Kaip prisistatytumėte? Kas yra Rolandas Schimmelpfennigas?
Vyras, baltaodis, europietis, beveik 54 metų. Gyvenęs Stambule, Big Sure ir Havanoje. Dabar blaškosi tarp Berlyno ir Madrido. Smalsus ir išbadėjęs. Visuomet susirūpinęs. Nuolat dirbantis. Netgi tada, kai nedirba. Diplomatinė katastrofa. Kartais tylus, kartais tas, su kuriuo smagu susitikti.
Ar norėtumėte ateityje ką nors drauge sukurti su AAT trupe?
Be abejonės, taip.
Interviu iš anglų kalbos vertė Ugnė Sprainaitytė
