Noriu pakalbėti apie absoliutumą. Festivalio „Gilios upės tyliai plaukia“ metu po Liubarto tiltu rodytame filme „Kalbant apie medžius“ (Suhaib Gasmelbari / Prancūzija, Sudanas) keturi kino režisieriai visą savo senatvės laiką paskiria mėginimui Sudane, kur uždrausti kino teatrai, surengti kino seansą. Jie ieško erdvės, derina planus, samdosi vadybininkus, vis kažkam skambina, plauna ir matuoja visokias sienas. Galiausiai į išsirinktą buvusios ligoninės aikštę, pilną geležinių lovų, atsiveda kupranugarį ir jam - vieninteliam, kuriam legalu išgirsti - pasakoja apie tai, kas čia bus. Bet nebus. Nes čia Sudanas.
O čia 2021-ieji, Lietuva, vasara po antro karantino, festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ ir šių metų šūkis - „Viskas yra šokis“. Ir vėl absoliutumas, bet labai reikšmingas. Juk pagaliau galime būriuotis ir žiūrėti šokį - po ilgo užsidarymo, kada net ir šokis, net ir ne Sudane, galėjo būti pasiekiamas tik tam pačiam kupranugariui. Todėl visai džiugu, kad šiemet festivalyje daug mažų sudėčių ir solo pasirodymų, kuriuose į pirmą planą iškyla ne vizualus peizažinis šokio poveikis, bet asmenybių tyrimas, priartinantis šiuolaikinio šokio bendruomenės veidus. Būtent dėl to tampa svarbus šūkis „Viskas yra šokis“: kad pajustum festivalį, turi susidaryti jo patyrimo žemėlapį, - ne apsilankyti festivalyje, o būti jame kaip tėkmėje. Kad viskas būtų šokis, turi įsileisti į save ne šokį, o viską: pasirodymų įvairovę, skirtingas atviras miesto erdves, visokį orą, visokius praeivius ir visokius rakursus, kuriais gali manipuliuoti, kai šoka visas miestas.
Nacionalinėje dailės galerijoje žiūrėdama iki meditacinių būsenų privedusį spektaklį „Nepertraukiama karžygė“ prisiminiau pokalbį su šokėju Luku Karveliu, kuriame jis pasakė: „Kai šoku, man niekas nebaisu. Tuomet jaučiuosi kaip stipriausias pasaulio žmogus, neturintis jokių baimių.“ Anne Mareike Hess savo pasirodyme - irgi stipriausias planetos žmogus, kuris judesiu, kvėpavimu, dainavimu ir žvilgsniu lėtai, bet ryžtingai savinasi erdvę. Ne jaukinasi, o būtent ima ir užima. Net nesinori metaforų - matau čia ne kovą ir ne karžygę, o judantį kūną, iš pradžių erdvei svetimą, o galiausiai - erdvei taip reikalingą, kad be šokėjos kone lieka skylė. Pasibaigus spektakliui galerija tampa tuštesnė, negu buvo lig tol. Padaryti taip, kad vieta (žmogus, miestas, kraštovaizdis), kuri tavęs nelaukė ir savotiškai atstūmė, galiausiai imtų tavęs šauktis - štai apie ką man buvo „Nepertraukiama karžygė“. Šią jauseną nepaprastai sustiprino ir spektaklio garsas, įeinantis nepastebėtas, susiliejantis su tyla ir ilgainiui išplintantis, apimantis visą erdvę taip, kad - pasakysiu žmogiškai - krečia šiurpas ir dilgčioja kūnas. O vėliau taip pat nepastebimai ir išnykstantis, palikdamas nepakeliamą ilgesį. Štai taip atrodo nemanipuliatyvus, o absoliutus elgesys su garsu. Kai garsas ne kursto emocijas ir kelia sentimentus, o okupuoja visą organizmą.
Visai kitaip su erdve ir garsu elgiasi „TANZANWEISUNGEN (tai nesitęs amžinai)“ kūrėjai (choreografas Moritzas Ostruschnjakas, šokėjas Danielis Conant ´ as): čia svarbu ne įsiurbti žiūrovo sielą, o kaip tik atvirkščiai - priversti jį atsitolinti nuo šokio magijos, dekonstruoti meno iliuziją, juoktis iš savęs, iš šokio disciplinos, kvestionuoti muzikos vaidmenį šokio mene ir nusiimti visas karūnas. Šokėjui čia nereikia užimti erdvės - jis pats yra erdvė; šokis gyvena jame. Ir tas kažkas, kas jame gyvena dar, pasirodo gal tik retomis pertraukėlėmis, sakykime, tada, kada rišami batai. Akustinį piešinį kuriantis nenutrūkstantis ritmas, nesustojantys žingsniai, sukiniai, šuoliai, mostai - tai nesibaigiantis šokio instrukcijų sapnas. Beribį emocijų spektrą čia iššaukia ne mintys, o judesiai. Nes būtent juose užkoduotas šitas žmogus, jo sociokultūrinė patirtis, jo praktikos ir įpročiai, jo gynybinės reakcijos ir žvilgsnis į gyvenimą.
Savo esme šiek tiek lietuvių šiuolaikinio šokio spektaklį „Contemporary?“ primenantis vokiečių darbas unikalus savo žanru - tai saviironijos ir savistabos pilnas šokis-pokštas, kurio svarbiausia dalimi tampa pati šokėjo Danielio Conant ´ o asmenybė. Labai gražu, kaip, komentuodamas šokėjo kasdienybę, jis savimi pačiu atmeta didingo, dieviškų mostų primarijaus viltį ir į sceną atneša visų pirma žmogiškumą, šilumą, dideles, įgilintas akis, jautrumą vietoj reikšmės, mažumą ir kuklumą kaip antiheroizmą. Čia nebado akių fragmentiškai išnyrančių šokio stilių eklektika, nes juos sujungia būtent šokėjo asmeniškumas, jo-kaip-žmogaus atmosfera. Visas šokis primena vaikiško vilkelio sukimąsi, tik vaikiškas nukrenta, o šis - niekada. Net nusilenkti vietos yra tik truputį, tik tarp judesių, lyg tarp kitko. Gražiausias čia - mėginimas iššokti visą savo istoriją, visą save. Ir, beje, visą kažką: ore tvyrote tvyro klausimas, kodėl mano kūnas nenustoja generuoti judesių? Ir kas už jų - ar aš? Kas tas aš? O kas liktų, jei neliktų šokio?
Mąstymu apie instrukcijas šiam darbui artimas Annos-Marijos Adomaitytės spektaklis „workpiece“, kol kas, beje, matytas tik vaizdo įraše; tačiau vis tiek vertas tylaus komentaro (kurį, neabejotinai garsesnį, dar pasakys tie, kurie turės galimybę pamatyti gyvai). Tai - techniškai ypač sudėtingas spektaklis, savy sujungiantis ir kūną-kaip-instrukciją, ir kūną-kaip-atmintį, ir hipnotiškumą. Šokėja ant bėgimo takelio imituoja darbo „McDonalds“ judesius ir iš pradžių neabejotinai priartina žiūrovą prie nuasmeninančio darbo pojūčio. Tačiau ilgainiui šokėjos žvilgsnio choreografija, sumani garso architektūra, maksimaliai sutelkta judesio energija iš didmiesčio realybės perkelia į kur kas platesnius horizontus. Čia yra vietos net įsileisti istoriją, prisiminti kitus kūnus - irgi nusavintus, be savybių, tik su schemomis, numeriais, judėjimo trajektorijomis. Kūnus, kuriuos atsimename iš kitų vietų, kitų laikų, taip pat nužmoginančių. Totali koncentracija, absoliutus susikaupimas stebinčius šį šokį atjungia nuo bet kokios tikrovės. Galiausiai ateina mintis, kaip siaubinga girdėti žmogų iš jo darbo judesių, atpažinti iš to, ką jis veikia, bet negirdėti jo istorijos, balso, žmogiškumo - nieko, kas iš tiesų jį padaro žmogumi. Šis spektaklis - gili žmogaus kaip socialinio organizmo analizė, kertanti laikmečius, besiilginti humaniškumo ir be emocijų dokumentuojanti kūną kaip darbo jėgą.
Marcelis Proustas mažutėje knygelėje „Apie skaitymą“ rašo: tai, kas mums lieka iš skaitymo, yra vietos ir dienos, kai skaitėme. Prisiminiau šią mintį atėjusi pažiūrėti Luko Karvelio „Theo“, matyto jau pernai. Atsitiktinai atsidūriau netgi toje pačioje vietoje - MO muziejaus stotelėje. Staiga supratau: ir iš šokio lieka ne tiek pats šokis, kiek vietos ir dienos, kai jį žiūrėjome. O šokis mieste užfiksuoja ne tik tavo, bet dar ir miesto būseną, laiką, šviesą, žmones. Dabar turiu du tūkstančiai dvidešimtųjų aštuntos valandos „Theo“ Vilnių; turiu ir dvidešimt pirmųjų. Šiuokart - daugiau automobilių, daugiau triukšmo; šiek tiek kitoks ir pats Theo. Bet užėmė kvapą, kai kūnas staiga atpažino Erico Magnée muziką ir Luko Karvelio sukimąsi; ir netgi prisiminė jau anąkart patirtą šoką, kai viskas baigėsi per greitai. Tą akimirką suvokiau, kad šokis gyvena ne tik šokėjų kūnuose - turbūt ne mažiau ir tuose, kurie juos stebi. Tik stebinčiuose šokis išlieka ne kaip judesių seka, o kaip lokacijos ir laikai, kuriuose mūsų kasdienybę prakirto šokančios miestų būtybės. Ir kai po spektaklių rajonuose, aikštėse, skveruose lieka skylės, belieka susitaikyti:
šokis
yra
išnykstantis.