„Labai dažnai svarbiausia mano užduotis - tarsi suteikti leidimą žmonėms daryti tai, ką jie nori daryti. Mano klausimas šiuo atveju - o kas jus stabdo?“ - apie mentorystės misiją pasakoja dramaturgas, atlikėjas, teatro programų sudarytojas, šokio kuratorius Bushas Hartshornas (Didžioji Britanija). Ne kartą Vilniuje ir Klaipėdoje vedęs grįžtamojo ryšio seminarus, šiuo metu Bushas dirba kaip mentorius su įvairių krypčių menininkais Lietuvos šokio informacijos centro kūrybinėje rezidencijoje.
Su Bushu kalbamės apie menininko ir mentoriaus ryšį bei mentorystės klaidas, apie poreikį suvokti savo funkciją ir būtinybę ne daryti už kitą, o leisti jam nueiti savo kelią.
Ar pats esate turėjęs mentorių? Mokytoją iš didžiosios raidės ar žmogų, kuris tiesiog kūrybiškai yra šalia?
Mentoriaus galbūt ne. Turiu žmonių, kuriuos saugau, kuriems galiu užduoti klausimus ir teirautis nuomonės apie savo darbus. Beje, tik vienas iš jų yra vyresnis už mane, kiti jaunesni, vyrai ir moterys.
Mentorius man apskritai yra keistas žodis. Neseniai girdėjau terminą „praktikos partneris“. „Mentorius“ skamba kaip statusas. Man turėti statusą mažiau smagu, nei būti meninio proceso partneriu.
Kodėl menininkui reikia mentoriaus, nešališko partnerio, ar kaip jį bepavadintume?
Nemanau, kad reikia. Nebent norisi, kad kas nors iš šalies keliautų kartu. Mentorystė yra santykių sfera: santykiuose turi norėti būti abi pusės. Antraip viena iš jų kitą paliks, arba abi liks įstrigusios ryšyje, kurio nenori.
Manau, kad menininkui nebūtinai reikia mentoriaus, bet būtinai reikia žmogaus iš šalies, kuris galėtų nepriklausomai reflektuoti procesą. Žmogaus, kuris nebūtų kūrybinės komandos dalis ir atstovautų objektyvumo fenomeną, jeigu toks įmanomas. Juk menas visų pirma yra apie ryšį su žiūrovu. Todėl prieš žengiant į viešumą vertinga išmėginti, ką tavo kūrinys komunikuoja. Žmogus iš šalies turi padėti menininkui suvokti, ką meno kūrinyje mato ir girdi nešališka sąmonė.
Apskritai tikiu pokalbio verte. Sutelkti menininkus kad ir į rezidencijos formato burbulą, kur jie galėtų dalintis mintimis, aptarti problemas, yra svarbu. Tai - viena iš idėjų, dėl kurių vedu grįžtamojo ryšio dirbtuves: noriu sukurti kalbą, kurią naudodami žmonės galėtų su pagarba kitam dalintis mintimis.
Ar turite savo mentorystės misiją?
Turiu tam tikrą filosofiją. Mano funkcija yra padėti menininkui padaryti geriausia, ką jis gali. Svarbu suprasti, kad tai nebūtinai turi būti kūrinys, kurį norėčiau pamatyti. Tai gali būti ir kažkas, kas man kaip meno vartotojui nepatinka. Bet mentorystė sukasi ne apie mane - svarbiausia, ko nori menininkas. Jis veda mane per procesą. Galiu užduoti klausimus, galiu reikšti nuomonę. Tačiau poreikį formuoja pats menininkas - aš nieko nenurodinėju. Jie gali susisiekti su manimi, kai tik jiems manęs prireikia. Jie skiria man pasimatymus, ne aš jiems.
Labai dažnai svarbiausia mano užduotis - tarsi suteikti leidimą žmonėms daryti tai, ką jie nori daryti. Pripažinti, kad jų troškimai tinkami. Mano klausimas šiuo atveju - o kas jus stabdo? Kas stabdo nuo skambučio mamai? O, panašu, kad aš pats! Ir tai būdinga kokiems 90 % žmonių, su kuriais dirbu per paskutinius 7 ar 8 metus. Mano patarimas - išlipti iš savo vėžių, atsitraukti nuo savo kelio ir pamatyti, kad nieko kito ten nėra - tik mes patys. Turime daryti, nes tik darydami suprasime, ar pasidaro.
Ar galėtumėte duoti pavyzdį kokios nors mentorystės užduoties, metodo, kurį naudojate kūrybinėms mintims generuoti?
Vakar daviau užduotį nupiešti namo planą, kuris reprezentuotų kūrybinį užmojį. Paprašiau įsivaizduoti savo projektą kaip namą. Šią, kaip ir daugumą kitų užduočių, duodu skatindamas nutolti nuo savo projekto ir pažvelgti į jį iš šalies, atsitraukus. Toks pratimas gali labai daug pasakyti apie būsimo projekto atmosferą: kokio dydžio įėjimo zona, ar yra durys, kokios jos, ar jos visada atidarytos, ar ne, ar viduje groja muzika, ar yra sienų? Analizuojant šias metaforas, gali išryškėti gana aiški projekto vizija.
Manau, jog labai svarbu suteikti minčiai konkrečią formą. Jeigu aš sėdžiu ir mėginu apie kažką mąstyti, labai greitai savo paties galvoje pereinu į sumišimą, pasimetu. Bet jei įdedu mintį į žodžius, į piešinį ar užrašau, man priklauso nors visiškai mažutis, bet vis dėlto objektyvumo momentas: galiu pažvelgti į mintį būdamas tarsi anapus savęs. Pastebiu, kad išeiti iš savęs ypač sudėtinga šokėjams: jie labai susitapatinę su savo kūnu. Jų mintis juda kartu su kūnu.
Kokių klaidų gali padaryti mentorius? Kokias pavojingas zonas įžvelgiate mentorystėje?
Mentorius gali naudoti netinkamus žodžius. Pavyzdžiui, „tu turėtum, tau reikėtų“. Aš stengiuosi nesakyti žmonėms, ką jie turėtų. Tačiau dauguma žmonių nuo patarimų nesusilaiko.
Labai sunku būti mentoriumi, jei tau nepatinka projektas arba menininkas. Manau, didelė klaida daroma tuomet, kai žmonės, nors ir jaučia, kad vienam su kitu nepakeliui, kad santykiai neveikia, kad ryšys netgi tampa toksiškas, vis tiek toliau keliauja kartu.
Menininkai daro didelę klaidą, pasirinkdami mentoriumi menininką, kurio darbais ar asmenybe žavisi. Tarsi tikėdamiesi, kad meistro talentas padės sukurti į jo darbus panašų kūrinį. Bet menininkai paprastai yra siaubingi mentoriai.
Galiu išduoti ir savo paties daromą klaidą - aš skubinu žmones. Gimiau 1952 m., esu iš tos kartos, kur berniukai neverkia, berniukai padeda, berniukai atidaro duris mergaitėms, berniukai taiso, jei kas sugenda. Mes sakome: „Mieloji, nesijaudink, aš sutvarkysiu“. Jau ne kartą iš savo partnerių esu girdėjęs: „Nenoriu, kad sutvarkytum, man tereikia, kad išklausytum“. Mano natūralus instinktas yra pagelbėti. Tai - klaida: aš turiu būti kantrus. Turiu leisti menininkui pačiam prieiti prie išvados, kuri veiksminga būtent jam. Neskubinti ir nelaikyti savęs gelbėtoju. Tai - labai savita mentorystės dinamika.
Man taip pat įdomu stebėti, kas ir kokiu tikslu mane kviečia. Tai, ką dabar pasakysiu, negalioja Lietuvos šokio informacijos centrui. Tačiau neretai tikimasi, kad pakviečiant su menininku dirbti mentorių ar dramaturgą, savaime užtikrinama ir būsimo kūrinio sėkmė: neva darbas su mentoriumi suveiks magiškai ir ištiks stebuklas. Tai - toli gražu ne ta mintis, nuo kurios reikėtų pradėti. Šiuo atveju kaltė krinta ne ant menininkų, o ant prodiuserių, meno vadovų pečių. Menininkai tik nori turėti su kuo pasikalbėti apie savo kūrinį.
Ką manote apie proceso / rezultato priešpriešą? Dažnu atveju įvairios mentorystės yra orientuotos į galutinį produktą, ne į tyrimą. Čia įžvelgiu daugiau erdvės stresui nei kūrybai.
Šioje mentorystėje orientacijos į rezultatą nėra. Tačiau apskritai apie rezultatą, manau, galvoti reikia. Esu įsitikinęs, kad visą kūrybinį procesą reikėtų pradėti nuo klausimo, su kokiu jausmu noriu išleisti publiką namo? Tokiu būdu tarsi nusistatai parametrus, ko sieki, ir tarsi žinai potencialios sėkmės kriterijus. Menininkams ši užduotis kelia daug problemų. Dažno jų istorija skamba taip: „Valio, man pasisekė! Aš Neapoly, šviečia saulė, man pavyko!“ Bet niekas nežino, kad iš tiesų jis norėjo nuvykti į Sankt Peterburgą, Berlyne įsėdo į netinkamą traukinį, ir kelionė baigėsi Neapoliu. Viešajam stebėtojui atrodo - jam sekasi! Bet jam pačiam tai nėra sėkmė - juk norėjo kitur.
Artikuliuoti sėkmę svarbu dar prieš pradedant dirbti. Tačiau dažnam tai nepavyksta. Mano provokatyvus klausimas menininkui tokiu atveju skambėtų taip: „Galbūt tu nori, kad visa publika tavęs trokštų?“ Aš nepasmerksiu, jeigu taip, bet man reikia tai žinoti; be to, proceso metu galima keisti nuomonę. Ir visa tai - vėl apie santykius: jeigu menininkas nejaučia su manimi tokio tvirto ryšio, kad galėtų būti atviras ir pasakyti, kad tenori, jog jo visi trokštų, vargu ar galėsiu jam padėti.
O kaip patys menininkai priima grįžtamąjį ryšį? Gal esate pastebėjęs kokių skirtumų tarp kritikos priėmimo ir drauge išsakymo tradicijų skirtingose šalyse, vakaruose ir postsovietiniame bloke?
Apie kritikos priėmimą daug pasakyti negaliu - menininkų, su kuriais dirbame dabar, darbo vaisių matau labai mažai. Jei kas nors ką nors ir parodo, man, seno sukirpimo žmogui, sunku stebėti tai ekrane: meną, ir ypač šokį, suprantu kaip energijos mainus. Ekranas neatskleidžia to, kas vyksta studijoje. Tad šiuo metu esu arčiau paties menininko, o ne jo projekto. Man belieka skatinti menininkus rodyti savo procesą gyvai ir inicijuoti grįžtamąjį ryšį, o vėliau su manimi tyrinėti savo paties reakcijas į tai, ką išgirdo. Čia atsiveria nauji klodai - kiek menininkui įdomu sulaukti grįžtamojo ryšio, kiek jam rūpi, ką publika mano apie jo kūrybą?
Jeigu kalbėtume apie rytų Europą ir jos kritikos tradicijas, aš pats iš tiesų turėjau stereotipinę nuostatą - įsivaizdavau čia vyraujančią postsovietinę discipliną, aršius komentarus, kažką panašaus į „tai fuckin´ kvaila! kartok! neteisingai! daryk taip!“ Maniau, man tai bus tarsi kitos kultūros kalba. Tačiau iš menininkų, su kuriais dirbu, apie tai girdėjau labai mažai.
Yra kita pusė - pastebiu, kad žmonės labai nori reikšti nuomonę. Savo seminaruose visą laiką kvestionuoju šią impulsyvią iniciatyvą: aš suprantu, kad jie nori. Bet iš pradžių verta drauge patekti į tą zoną, paklausti, ar menininkas tą nuomonę iš viso nori išgirsti? Labai dažnai žmones suerzina tai, kad neskatinu dalintis neigiamu grįžtamuoju ryšiu. Raginu visų pirma patikrinti savo intenciją: ar norisi menininkui padėti, ar jį nubausti? O jei kyla mintis kūrėją bausti, verta panagrinėti, kodėl? Ar todėl, kad „sėdėjau čia valandą, buvo nuobodu, nepatogu, išalkau, o šis asmuo laikė mane kambaryje be langų ir saulės šviesos“? Tačiau juk visa tai - apie tave patį, ne apie meno kūrinį. Ar tokia intencija padės menininkui? Galbūt ir gali padėti, tačiau tuomet verta iš pradžių apgalvoti savo žodžius: užuot tarus „viskas čia š, einu namo“, galima atrasti formą, kuri bus aiški, bet nenubaus. Menininkas taip pat turi teisę išreikšti savo poziciją į kritiką, pasidalinti jausmais, kuriuos sukėlė grįžtamasis ryšys, kvestionuoti jo kritiškumą ar negatyvumą.
Turime suprasti, kad mūsų nuomonė yra mūsų nuosavybė. AŠ matau tai. AŠ girdžiu tai. AŠ jaučiu tai. Ir tu negali kritikuoti manęs dėl to, nes visa tai - mano. Aš tik prašau išklausyti.
Jeigu esi kritikuojančiojo pozicijoje, svarbiausia atsakyti sau į klausimą - kokia socialinė kritikos funkcija? Ar tu priklausai viešųjų ryšių skyriui ir nori pakviesti į neįtikėtinai nuostabų spektaklį, ar stovi publikos pusėje ir nori pasakyti, kad neverta švaistyti laiko ir eiti žiūrėti šito darbo, ar palaikai menininką ir sieki padėti jam geriau atlikti savo darbą? Viskas tampa daug paprasčiau, kai suvoki, kaip ir kodėl funkcionuoji: tai galioja ne tik kritikams, bet ir menininkams.
Klausimas greitai reakcijai: kokia yra Jūsų kaip menininko ir mentoriaus žinutė visuomenei?
Klausykimės vieni kitų ir būkime vieni kitiems palankūs. Tai mano didžioji žinutė, manau, ypatingą vertę įgaunanti šiais laikais. Turime išmokti jausti vieni kitiems palankumą ir drauge sugebėti nesutikti su kito nuomone. Ar įmanomas pasaulis, kuriame visi esame kartu, be nuoskaudų, bet galime sau leisti nepritarti? Tokiame pasaulyje būčiau laimingas.
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
