Irena Milkevičiūtė - operos legenda, kurios įkūnyti vaidmenys įrašyti briliantinio skambesio natomis Lietuvos ir viso pasaulio operos metraštyje. 1996 m. I. Milkevičiūtė įvertinta Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, 2000 m. pelnė aukščiausią Lietuvoje kultūros apdovanojimą - Nacionalinę kultūros ir meno premiją, o 2020 m. apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už ilgametį indėlį į scenos meną.
Ši operos meno asmenybė - žymi ir garsi savo kūryba scenoje, balso galia, unikaliu jo skambesiu, technikos virtuoziška meistryste, įtaigia vaidyba, kuri spinduliuoja tiesos energija, jaudina, stulbina, kuri amžiams įsirašė atmintin laimingųjų, mačiusių, girdėjusių, patyrusių operos legendos gyvenimą scenoje.
I. Milkevičiūtė taip pat yra ypatinga dainavimo meno pedagogė, daugiau nei tris dešimtis metų dėstanti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, daugiau nei dvidešimt metų - profesorė. Jos išugdyti studentai šiandien tikrąja prasme yra Lietuvos, Europos, pasaulio scenos padangės žvaigždės. Ilgas sąrašas asmenybių nusidriektų, todėl minėtinas tik, ko gero, ypatingiausias ir autentiškiausias atvejis - Asmik Grigorian - dukra ir studentė, baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bakalauro ir magistrantūros studijas būtent motinos - profesorės I. Milkevičiūtės - klasėje.
2020 m. I. Milkevičiūtė Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vykusioje Auksinių scenos kryžių įteikimo ceremonijoje į sceną, kurioje tiek skirtingų vaidmenų sukurta, tiek unikalių gyvenimų įprasminta, lipo du kartus - atsiimti apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus ir dukters A. Grigorian Auksinio scenos kryžiaus. Ji išrinkta metų operos soliste už Lizos vaidmenį Piotro Čaikovskio operoje „Pikų dama“ (rež. Dalia Ibelhauptaitė, „Vilnius City Opera“).
Apdovanojimų vakarą tarsi susijungė asmeninė kūrybos scenoje patirtis ir gyvenimo tikrovė, susiliejo raiška balsu ir kūnu įprasminant personažus, pedagoginė meistrystė, perduodant kitam balso valdymo žinias, dainavimo meno technikos išmanymą. Pokalbis su mūsų amžiaus gyvąja operos meno legenda IRENA MILKEVIČIŪTE.
Visų menų motina - opera
Gerbiama Irena, pradėkime pokalbį klausimu: kas Jums yra opera?
Pirmiausia opera yra visų menų motina. Joje susilieja visi menai: muzika, tiek vokalas, tiek orkestro skambėjimas; dailė, tiek scenografija, tiek dizainerių kuriami kostiumai; dramaturgija, choreografija, režisūra. Iš tiesų kiekvienas operos spektaklio pastatymas sujungia ir išpildo visus menus, tad opera kaip tikriausia jų motina. Aš joje ir ja gyvenau. Namai ir opera man buvo visas gyvenimas. Ir tai iš tiesų didžiulė laimė - galimybė patirti daugybės skirtingų personažų istorijas: tu įeini į vaidmenį, ir vaidmuo įeina į tave - ir labai skaudūs, ir labai taurūs, labai patriotiški. Įstabu išreikšti save operos vaidmenimis, perteikti juose įprasmintas idėjas žiūrovams.
Kaip operą nusakytumėte žmogui, niekada nepatyrusiam šio meno atlikimo gyvai?
Aš pati neturėjau labai daug galimybių lankytis mūsų operos teatre ir gyvai stebėti spektaklius, nes tai yra vakarai, o aš vaikelius auginau. Tad klausydavau fonotekose, būdama studentė sėdėdavau po penkias-septynias valandas. Ir, jeigu tai yra labai geras atlikimas, tavo vaizduotė viską regi, nereikia nė matyti, puiki muzika tave veda, ir tikrai nenuklysti per daug, atsiveria vidinė klausa, pajauta ir tam tikras žinojimas. Todėl, jeigu žmogus yra muzikalus iš prigimties, jeigu jis jaučia muziką vien ją girdėdamas, nematydamas spektaklio gyvai, jis gali patirti operą regėdamas vaizduote. Ir kartais jo asmeninis, vidinis patyrimas yra gilesnis ir vertesnis savo prasminiu turiniu už pastatymą scenoje.
Gerbiama Irena, menate savo pirmąjį operos patyrimą?
Konservatorijoje (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pirmiausia mokiausi groti kanklėmis profesoriaus Prano Stepulio klasėje ir chorinio dirigavimo specialybės pas profesorių Joną Švedą. Gavau užduotį išanalizuoti operos spektaklį. Neatsimenu, kokį spektaklį stebėjau operos teatre, visą laiką galvojau, kaip reikės aprašyti savąjį patyrimą. Atmintyje išliko, kad ne visur derėjo orkestras ir solistai (juokiasi)... Žinoma, tada mano požiūris į operą ir jos suvokimas buvo visai kitoks. Iš tiesų su opera susipažinau daug vėliau, jau ruošdamasi stoti į dainavimą, kai paruošiau programą - vokalizę, Miuzetės valsą iš Giacomo Puccini „Bohemos“ ir Irenos Paukštytės „Rugeli žiemkentėli“ kūrinėlį.
Dar pirmųjų studijų metu operos teatre, dar Jono Basanavičiaus gatvėje, žiūrėjau Léo Delibes´o „Lakmé“. Šis spektaklis man paliko vieną giliausių įspūdžių. Dainavo Elena Čiudakova. Iki šiol prisimenu jos balso varpelį.
Iš tiesų dainuoti svajojau nuo mažens, to norėjau visada ir, kai jau galėjau pagal specialybę susirasti darbą (dirbau muzikos mokykloje Kaišiadoryse), tada leidau sau studijuoti konservatorijoje būtent dainavimą ir išpildyti savo gyvenimo troškimą. Tiesą sakant, dar bestudijuodama kankles ir dirigavimą, jau tada domėjausi dainavimo menu, rinkau medžiagą, gilinausi į teisingo kvėpavimo ir garso išgavimą dainuojant subtilybes, ilgai sėdėdavau fonotekoje, klausydavau operų, kurios kuo toliau, tuo labiau mane įtraukė. Tai suformavo mano skonį ir supratimą, kaip dainininkas turi teisingai dainuoti, išlavino žinojimą, koks tai yra garsas.
Kadaise operose svarbiausia figūra buvo primadona, vėliau dirigentas tapo epicentru, pastaruoju metu opera, galima sakyti, yra režisieriaus kūrybinių idėjų išpildymo erdvė, galbūt tai jau šiek tiek būtoji tendencija, galbūt dabar sugrįžtama prie kompozitoriaus sumanymo, surašyto partitūroje, tikslaus, preciziško išpildymo. Kaip regite Jūs? Kas, Jūsų patyrimu ir vertinimu, yra, turėtų būti operos meno šerdis?
Taip, iš tikrųjų kompozitoriai kurdavo operas konkretiems solistams. Tai, sakyčiau, yra teisinga. Dabar pirma nusprendžiama, kokia opera bus statoma, o tada ieškoma solistų, kurie ją atliks. Labai gerai, kai statoma opera žinant, kad tikrai yra solistas ar solistė, galėsiantys išpildyti tai, kaip reikia, kad ta opera iš tikrųjų suskambės, kaip užrašyta kompozitoriaus partitūroje.
Operoje labai svarbūs visi komponentai: tiek solistas, tiek dirigentas, tiek dailininkas, tiek režisierius, tiek orkestro muzikantai, choras, baletas. Tik jų harmonijos vienis, kiekvieno atskirai ir visų kartu aukščiausio meistriškumo darbas leidžia sukurti menų sintezės visa apimantį grožį, kurį kas kartą siekiama operoje parodyti ir perteikti publikai.
Jeigu režisierius nėra muzikalus, jeigu jis nepaisys muzikos akcentų, kurie turi absoliučiai sutapti su libreto žodžiais, jeigu jis turi savo idėją ir siekia vien įgyvendinti savo sumanymą, kaip kitaip, naujai perteikti operos siužetą, nukenčia muzika, ir tada opera nebėra tokia gili, ji tikrai nebėra svarus kūrinys.
Kaip ir sakiau, opera yra menų motina, todėl tik visų elementų dermė, sukuriama vieningos komandos, įžiebia gilaus spektaklio energiją, kuri pavergia žiūrovus, gyvai patiriančius tai, kas ir kaip vyksta scenoje. Solistų ir dirigento, choro ir orkestro muzikantų tarpusavio ryšys, kai jie visi tarsi suteka į viena, tiesiog įmagnetina sceną ir pačią operą. Ji neišdildomai paveikia visus ją išgyvenančius.
Išsemti gelmę
Kaip vertinate operos dabartį? Galbūt ko pasigendate, o gal kaip tik, priešingai, regite perteklių operos teatrų scenoje plačiąja prasme?
Operos menas yra nemirtingas. Dabar kartais sakoma, kad mes turime pritraukti jaunimą. Mano manymu, ne, iš tikrųjų jaunimas turi užaugti operai. Žmogus nuo pat mažens, nuo vaikystės turi būti lavinamas ir tobulėti. Niekaip kitaip pritraukti neįmanoma. Net jeigu ir bandytume orientuotis į jauno žmogaus gebėjimus, suvokimą, į jo poreikius, kas tada lieka žmogui, kuris nori matyti, patirti tikrąjį meną, išgirsti muzikos esmės gelmę, visa apimantį operos išpildymą scenoje?
Tikrai yra muzikalaus ir muzikos meną mylinčio jaunimo, bet taip pat yra ir tų, kuriems Dievulis nedavė to vidinio muzikos girdėjimo, prigimtinio jos supratimo, tai ne jų valios duotis, ir mes to negalime pakeisti. Tad nemanau, kad reikia stengtis pritraukti visus, orientuotis į daugumą, plačiosios visuomenės skonį.
Dabar Lietuvoje ir apskritai pasaulyje įsigalėjęs visuotinis skubėjimas, visi tik skuba, skuba, skuba, tas operas kepa, kepa... Trūksta giluminio harmonijos pajautimo, išsėmimo, ne skubant, o būtent atskleidžiant muzikinio rašto tekstą. Pasigendu gelmės. Toks požiūris, kad atrodo: balsą praradai - bus kitas. Taip, dainininkų yra daug, bet kiekvieno balsas yra unikalus individo talentas, kurį reikia saugoti ir tausoti, nes jis - vienintelis toks, ir vienintelis tavo.
Galbūt COVID-19 pasaulinė pandemija iš tiesų leido truputėlį sustoti ir susivokti, susitelkti į balsą, padirbėti su savąja technika, galiausiai tiesiog pabūti muzikoje - yra didžiuliai fondai nuostabios muzikos, kurios tikrai verta klausyti ir semtis įkvėpimo bei žinių, mokytis.
Tad man tikrai labai norėtųsi ir visiems linkėčiau neskubėti, apmąstyti sprendimus, pastatymus, kad nebūtų menkaverčių, vienadienių projektų. Lietuvoje yra tikrai puikių spektaklių, pavyzdžiui: Anthony Minghellos „Madam Baterflai“, Roberto Wilsono „Turandot“, Günterio Krämerio „Don Karlas“ - man nelabai patiko, prisimenu Nijolės Krotkutės genialų pastatymą su Liudo Truikio dekoracijomis.
Bet kokiu atveju opera yra nemirtinga. Galbūt Lietuvoje tai ne taip akivaizdu, bet, tarkime, Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre ar Zalcburge, kur dainavo mano dukra, salės pilnos - bilietų nėra. Tai nepalieka nė menkiausios abejonės, kad opera vis gyvuos.
Užsiminėte apie COVID-19 viruso sukeltą pasaulinę pandemiją. Kaip iš savo perspektyvos ją regite ir priimate, vertinate?
Taip, pandemija kerta kultūrai sparnus - uždaryti operos teatrai, koncertų salės... Solistams labai sudėtinga, nes mes, kaip ir sportininkai, turime kiekvieną dieną dirbti, ir ne užsidarę kambarėly, o repetuoti reikiamoje aplinkoje, dainuoti salėse, vaidinti teatrų scenose. Kitaip reikia daug pastangų ir laiko, kol vėl įgyjama forma. Labai tikiuosi, kad Dievulis duos, ir visa tai kuo greičiau pasibaigs. Dabartinė situacija dainininkams ir studentams yra tikra duobė, didžiulis minusas, kai viskas tiesiog paralyžiuota.
Kaip pedagogė, dirbdama su studentais, stengiuosi vieną kartą per savaitę dirbti gyvai, kitus kartus dirbame nuotoliniu būdu. Kaip minėjau, esamoje situacijoje įžvelgiu privalumą, kad nereikia skubėti, galiu mažiau paisyti programos plano, kurio uždaviniai reikalauja - greičiau, greičiau, greičiau. Dabar galiu susitelkti į studento balsą, tobulinti jų dainavimo techniką, siekiant išgauti reikiamą balso tembrą, teisingą ir švarų skambėjimą, leidžiantį pasiekti ir išsemti kūrinių giluminį turinį. Būtent taip išnaudojame šį sudėtingą metą. Dabartis mums tiesiog dovanoja laiko atidžiam ir sutelktam darbui su savimi, savo vidiniu instrumentu. Tai yra didžiulė vertybė.
Dainavimo meno reikia nuolat mokytis, tobulėti, praktikuojant įsisavintą techniką, gilinant ir plečiant jos išmanymą. Apibendrinkite, ką reiškia mokyti(s) akademinio dainavimo - operos meno.
Pirmiausia reikia lavinti, formuoti studento skonį ir supratimą. Tai nėra lengva. Kaip minėjau, įrašų klausymas yra viena pagrindinių priemonių, ugdanti estetinę pajautą, balso pažinimą, jo valdymo technikos išmanymą. Estradinis dainavimas yra viena, operinis - visai kas kita. Operos solistas privalo išmokti teisingai kvėpuoti, balso nustatymas yra sudėtinga užduotis, bet ją išpildyti būtina. Tai priklauso nuo studento mąstymo, jo girdėjimo ir supratimo, kuris leidžia žinias, informaciją pritaikyti ir išnaudoti. Žinoma, talentas - Dievo duota prigimtis - labai svarbu, tačiau taip pat didžiulę reikšmę turi asmeninis atsidavimas, darbas. Kai visa tai yra kartu, tada išauga solistas, kurį žiūrovas myli, nes savo muzikalumu, išprusimu, suvokimu jis turi ką pasakyti, ir jo energiją publika jaučia.
Kokias savybes įvardintumėte kaip būtinąsias besimokančiajam dainavimo meno, jau esančiam operos solistu, taip pat vokalo pedagogui?
Svarbiausia mylėti savo darbą, tai, ką tu darai, būti darbščiam - tai privalu kiekvienam, einančiam operos keliu. Pedagogas yra kaip mama, kaip tėvas, jis turi būti itin atidus studentui, jausti, suprasti jį. Tik išmanydamas psichologiją jis gali padėti studentui mokytis, perimti žinias, lavinti gebėjimus. Pedagogas turi suteikti galimybę studentui suprasti, ką ir kaip jis turi daryti, ko ir kaip siekti. Iš tiesų, mokydamas studentą, ir pats labai daug ko išmoksti. Tai yra abipusiška bendrystė.
Jūsų asmeniniu patyrimu, ko labiausiai reikalauja operos menas? Ko opera neatleidžia, kuo apdovanoja?
Dainavimas ir raiška, vaidyba scenoje nėra atskirta, tai yra viena. Operos solistas, įkūnydamas personažą, balsu ir kūnu išreiškia kito, o kartu ir savo paties vidų, tai, kaip jis supranta, jaučia vaidmens tiesą. Būtent tiesą. Scenoje negali būti jokio melo, tik tiesa. Konstantinas Stanislavskis rašė, jog tam, kad geriau suprastum, kaip sukurti vaidmenį, pabandyk paieškoti savo gyvenime panašių situacijų, prisimink jas ir perkelk į personažo realybę. Tada nebus melo, ir tu būsi dar įtaigesnis, tikresnis scenoje.
Kaip regite jaunąją kartą, jau esančią ir dar tik ateisiančią į operos sceną? Kuo ir kiek ji kitokia, o gal tapati Jūsų kartai, nes operos meilė ir troškimas kurti yra vienijanti žymė?
Studentai labai įvairūs. Yra gyvenančių dainavimu, opera, labai siekiančių savo tikslo, kaip ir aš, troškusi ir turėjusi tikslą - dainuoti, dainuoti ir dar kartą dainuoti. Iš tiesų dainavimas turi būti gyvenimas, žmogus, turintis talentą, jam tarsi atiduoda visą save, tiesiog paskiria gyvenimą tobulinti talentą, tada jis yra laimingas tiek scenoje, tiek žmogiškojoje tikrovėje.
Taip, galima sakyti, kartos nesiskiria, visais laikais yra skirtingų žmonių. Tik dabar yra didžiulis tempas, visur skubėjimas. Dėl to kartais pritrūksta laiko gelmei.
Šlifuoti briliantą
Dabartis, XXI amžius, taip pat paženklintas konkurencijos išbandymais. Vienas to apraiškos akivaizdžiausių pavyzdžių yra didžiulė konkursų svarba ir įtaka operos solisto karjerai, talento išsipildymo galimybėms. Jūsų patyrimu ir vertinimu, kas yra konkursas? Kokia tikroji jo reikšmė ir prasmė?
Pirmiausia nesvarbu, ar laimėsi, ar nelaimėsi, bet ruošdamasis konkursui labai tobulėji, nes kiekvieną kūrinį šlifuoji kaip briliantą. Todėl tai jau savaime vertinga. Be abejo, konkursai yra loterija. Talentingesnis, gabesnis, muzikalesnis iš prigimties, o jeigu dar ir muzikos mokęsis nuo vaikystės, daug dirbantis iš karto išsiskiria. Tad konkursą reikia pirmiausia priimti ir suvokti kaip dar vieną tobulėjimo galimybę.
Žinoma, konkursai, ypač šiandien, turi didelę įtaką solisto karjerai. Į didžiuosius konkursus atvyksta teatrų vadybininkai, agentai, kurių pastebėjimas, dėmesys yra labai reikšmingas. Kadaise dalyvavau Michailo Glinkos (1977 m. laimėta I premija), Piotro Čaikovskio (1978 m. pelnytas diplomas) konkursuose, tai man leido vykti į stažuotę Milano „La Scala“ teatre be papildomos atrankos, buvau jau žinoma. Taip kad kiekvienas konkursas padeda karjerai, suteikia žinomumo. Konkurencija visada buvo ir bus, daug ką lemia atsitiktinumai, sėkmė, tai yra laimės dalykas, vienam durys atsiveria ir kelias klostosi tarsi savaime, kitam sekasi mažiau, viskas sudėtingiau. Tai laimė, Dievulis iš aukščiau padeda. Tačiau konkurso esmė vis dėlto yra tobulėjimas.
Energijos ryšys
Gerbiama Irena, kalbėdama apie operą akcentuojate visų elementų svarbą, scenoje tai galima pavadinti partnerystės bendryste. Pasidalinkite, koks tai jausmas, ką jis teikia ir palieka solisto atmintyje.
Taip, tik visų bendrystė operoje leidžia sukurti tą stebuklą, kuris paveikia tiek pačius atlikėjus, tiek publiką. Iš tiesų partneriai išlieka ilgam. Jeigu talentingas žmogus ir dar apdovanotas žmogiškosiomis savybėmis, jo tiesiog negali užmiršti.
Mano kelyje tokie maestro Virgilijus Noreika, kuris buvo man kaip mokytojas scenoje; Romanas Maiboroda, taip pat jau amžiną atilsį, jo dainavimas mane iki šiol jaudina, išgirstu tą balsą ir negaliu būti abejinga, ašaros akyse... Gehamas Grigorianas. Taip pat dirigentai: maestro Jonas Aleksa, iki šiol menu jo akis, jis dirigavo taip, kad tiesiog gyveno su tavimi scenoje; maestro Gintaras Rinkevičius, Juozas Domarkas, Rimas Geniušas, Vytautas Viržonis, Valerijus Gergijevas, su kuriuo Sankt Peterburge teko bendradarbiauti scenoje. Taip, partneriai, tarpusavio ryšys yra be galo svarbu. Nors ir jau nebedirbi teatre, o žmones vis vien prisimeni, jungia bendra patirtis, operos išgyvenimai, sugrįžta jaudulys.
Kaip iš dabarties perspektyvos regite ir vertinate publiką? Ką, kaip ir kiek ji nori ir geba patirti, priimti, suvokti, įvertinti?
Publika yra mūsų atspindys. Jeigu tu nemeluoji - visą save atiduodi, o pirmiausia turi ką atiduoti, tiek balso, tiek vidinės kultūros, emocijų prasme, jeigu tu iš tiesų gyveni scenoje, visa tai pasiekia publiką, ir ji reaguoja. Gyvo atlikimo scenos menai - teatras yra pagrįstas atlikėjų ir žiūrovų tarpasmeniniu energijos ryšiu. Labai daug lemia tai, kas ir kaip vyksta scenoje, koks spektaklis. Tikrai publika negali būti abejinga giliam, svariam kūriniui, jo išpildymui scenoje.
Žinoma, publika turi būti pasiruošusi operai. Jeigu ateita tik norint užsidėti pliusiuką, kad buvau operoje, tokiu atveju nežinau, ar gali užsimegzti ryšys. Galbūt... Dabar tiek koncertuose, tiek spektakliuose būdama scenoje tikrai jutau publiką, labai šiltą priėmimą, jautrumą, supratimą. Nežinau, gal tai avansas už praeitį... Stebėdama spektaklius, kur dainuoja Astutė (dukra Asmik Grigorian - red.), jaučiu, kaip publika gyvai, su meile priima. Iš tikrųjų mums to labai reikia. Manau, kad tai abipusiška - mes reikalingi publikai, o publika reikalinga mums.
Koks Jums pačiai - kaip solistei scenoje ir kaip žiūrovei salėje - giliausias, ypatingiausias operos patyrimas, kuris galbūt net nežinia kodėl išlikęs atmintyje?
Į kiekvieną vaidmenį įdedi savo mintis, emocijas, visą save, ir jis įauga į tave. Todėl visi vaidmenys yra svarbūs, ypatingi. Visada daugiau mėgau herojinius: Norma, Aida, kuri dėl Tėvynės meilę paaukoja. Galvodama apie matytus vaidmenis, išskirčiau Zalcburge matytą Romeo Castellucci pastatytą Richardo Strausso „Salomėją“ ir to paties kompozitoriaus „Elektrą“, pastatytą Krzysztofo Warlikowskio, kurioje dainavo mano dukra Astutė ir mano studentė Aušrinė Stundytė. Tai šiuolaikinis pastatymas, labai įdomus sprendimas. Visada, jeigu yra muzikos atžvilgiu stipriai pasiruošta, jeigu režisierius savo idėjas įgyvendina remdamasis muzika, paisydamas kompozitoriaus, tada nelabai svarbu, kaip kūrinys perinterpretuojamas režisūra, jis išlieka tikras, gilus ir labai jaudinantis.
Atsidavimas operai
Gerbiama Irena, XXI amžiuje daug kalbama, mąstoma apie moters galimybes išpildyti save, plėtojant profesinę karjerą, taip pat atliekant žmonos, motinos socialinius vaidmenis. Jūs, remdamasi savo asmenine patirtimi, taip pat iš labai arti matydama pasaulinę karjerą itin sėkmingai kuriančią dukterį Asmik Grigorian, turinčią du vaikus, ir kitas savo studentes, kurios įprasmina save scenoje ir kartu yra šeimos moterys, kaip regite ir vertinate dabarties moterį, šių laikų sąlygas ir galimybes jai išpildyti save abipusiškai? Ar iš tiesų tai įmanoma, ko ir kiek tai reikalauja?
Tikrai labai sudėtinga suderinti savo profesiją, kuri reikalauja šimto procentų, ir šeimą. Atsimenu, maestro profesorius Zenonas Paulauskas sakydavo: „Irena, šita specialybė meile dalintis nemėgsta, ji pavydi.“ Iš tiesų, jeigu turi šeimą, jeigu augini vaikus, jų negali nuskriausti, turi jiems skirti daug laiko, vadinasi, negali būti šimtu procentų savo darbe, o jis reikalauja visiško atsidavimo. Negali ateiti į teatrą ir pasakyti, kad nemiegojai naktį, nes vaikelis sirgo, buvo neramus. O balsas - skamba ar neskamba - labai priklauso nuo to, ar esi pailsėjęs, ar išsimiegojęs, nuo to priklauso mąstymas ir visa tavo fizinė bei psichinė būsena. Balsas yra vidinis instrumentas, tad asmeninis gyvenimas jį tiesiogiai veikia. Taip, bandai derinti ir esi labai laimingas, jeigu pavyko save realizuoti ir žmonėms suteikti džiaugsmo, pačiam džiaugtis tuo, ką darai, ir dar vaikus užauginti.
Šiuo metu mano dukrai, tikrai žinau, nėra lengva: sūnus - jau aštuoniolikos metų, dukrytė - ketverių. Matau, kaip sudėtinga visa tai suderinti, kaip... Reikia arba labai daug pinigų turėti, kad galėtum samdyti aukles, bet vis viena - auklė yra auklė, mama esi tu, ir tu pati nori būti su savo vaikais. Ši specialybė dažnai verčia aukoti save šeimoje.
Pokalbio pabaigoje Jūsų linkėjimas operos menui.
Opera yra ypatingas menas, pakylėjantis žmogų, tiek artistą, tiek žiūrovą. Linkiu, nors, manau, ir linkėti nereikia - taip yra ir taip bus - opera gyvuos, kol žmonija egzistuos, nes ji žmogui yra būtina.
