Klaipėdos liaudies opera, gyvavusi entuziastų dėka, prieš 34 metus tapo Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru. Daugiau nei 200 metų įvairiais amplua Klaipėdoje gyvuojantis Muzikinis teatras turi įspūdingą istoriją. Kalbamės su Klaipėdos liaudies operos teatro vadovu Kaziu Kšanu - 20 metų buvusiu įkvėpėju daugiau nei šimtui Klaipėdos liaudies operos profesionalų ir mėgėjų. Maestro yra dirigavęs apie tūkstantį koncertų ir muzikinių spektaklių, pastatęs dešimt operų. Lietuvos nusipelnęs artistas, Klaipėdos universiteto profesorius emeritas, Klaipėdos kultūros magistras K. Kšanas daugiau kaip penkiasdešimt metų vadovauja ir miesto mišriam chorui „Klaipėda“.
Kartu su maestro bandome apžvelgti istorinius ir kultūrinius įvykius, prisiminti pirmuosius pastatymus ir ryškiausius juose dalyvavusius žmones.
1966-1986 m. buvote Klaipėdos liaudies operos teatro meno vadovas ir vyr. dirigentas. Operos kolektyvą sudarė 130-140 entuziastų: dainininkų, choro, orkestro artistų ir šokėjų. Per du kūrybinio darbo dešimtmečius pasiekta daug svarių meninių rezultatų. Papasakokite apie savo veiklos pradžią.
Baigus Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar LMTA) Vilniuje, mano dirigavimo dėstytojas Klemensas Griauzdė, pats pokario metais vadovavęs Klaipėdos muzikinės komedijos teatrui, paragino vykti į Klaipėdą ir imtis vadovauti ten jau nuo 1956 m. veikusiam, bet tuo metu beveik visai iširusiam Liaudies operos teatrui. Tik aš to nežinojau... K. Griauzdė primygtinai kartojo, kad būtina Klaipėdoje atgaivinti operos idėją: „Kazy, važiuok, reikia, kad Klaipėdoje būtų Muzikinis teatras.“
Atvažiavęs pamačiau, kad operos teatras egzistavo tik popieriuje: spektakliai nebuvo rodomi, koncertinė veikla - vangi ir nereguliari. Tebuvo pora solistų ir keliolikos žmonių choras. Teko atgaivinti visų teatro grandžių - simfoninio orkestro, choro, solistų - funkcionavimą. Per gan trumpą laiką suorganizavau didoką mišrų chorą, nes paskelbus priėmimą atsirado labai daug norinčiųjų. Susigrąžinau buvusius solistus - A. Bielskį, K. Jocį, V. Kubilienę, K. Krisiūnienę-Gružinskienę, A. Aušrą. „Atradau“ naujų solistų: E. Vasilevskį, E. Lučkienę, E. Ambrasienę, G. Iljiną, J. Grikšienę, S. Donskovą, Š. Juškevičių, S. Šniukštą ir kt. Netrukus įsijungė konservatorijas baigę vokalistai profesionalai: N. Mameniškienė, V. Kuraitė, A. Bajerčius. Prie atgimstančios operos orkestro pultų susikviečiau profesionalius instrumentalistus - muzikos mokyklos pedagogus, mokinius, vėliau - Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto dėstytojus bei studentus.
Nežinau, ar šiandien kas nors gali įsivaizduoti, bet tuomet man vienam teko dirbti su visomis grupėmis: choru, orkestru, solistais - repetuoti, diriguoti spektakliams, ieškoti repertuaro, natų, partitūrų, perrašinėti partijas (kopijavimo technikos nebuvo), rūpintis visais pastatymų reikalais ir pan. Šiek tiek padėjo Klaipėdos kultūros skyrius ir Kultūros namai.
Darbas buvo itin sudėtingas dar ir dėl to, kad jis rėmėsi tik entuziazmu ir begaliniu noru turėti savą Klaipėdos operą; visi dirbo be jokio atlygio (menką atlyginimą gavau tik aš - vadovas, koncertmeisterė ir pastatymo dalies vedėjas). Netrukus vadovų gretas papildė chormeisterė G. Maironienė.
Man reikėjo sugebėti dirbti taip, kad žmonės po savo tiesioginio darbo sutiktų be atlygio dainuoti, groti Liaudies operos teatre, t. y. repetuoti, kurti, statyti rimtus sceninius muzikinius veikalus. Visų buvusių atlikėjų garbei galiu pasakyti, kad jie dirbo atsidavę, užsidegę, sąžiningai, negailėdami nei savo jėgų, nei laiko. Juk repeticijos užsitęsdavo iki vėlaus vakaro, neretai ir iki vidurnakčio.
Gal žinote kokį burtažodį? Nes suburti daugiau nei šimtą žmonių, dirbančių neatlygintinai, sudėtinga misija.
Nėra jokių paslapčių. Tiesiog gražiai, nuoširdžiai elgiausi su žmonėmis, mokėjau bendrauti, stengdavausi sudominti, užimponuoti, kviesdavau, ragindavau ateiti į Klaipėdos liaudies operą. O kai solistui pasisekdavo scenoje, jis pats „užsikabindavo“, džiaugdavosi, kad yra laukiamas ir reikalingas. Būdavo ir tokių, kuriais teko nusivilti. Operų statymo, koncertų rengimo procesą apsunkino nuolatinis repeticijoms tinkamo laiko ieškojimas, derinimas dėl artistų užimtumo tiesioginiuose darbuose, kurie buvo jų pragyvenimo šaltinis. Darbo diena „išsitempdavo“ nuo ryto iki nakties.
Netenka stebėtis, kad prieš mane Klaipėdos liaudies operos teatrui vadovavę keturi dirigentai (A. Pozdnejevas, A. Buzys, A. Kepenis, R. Varnas), pastatę po vieną spektaklį, pabūgę šio varginančio darbo, neištverdami įtampos ir begalės rūpesčių, po 2-3 metų pasitraukdavo, išvykdavo ieškoti darbo į kitus miestus. Paskutinis iš jų R. Varnas, 1963 m. pastatęs P. Mascagni operą „Kaimo garbė“, paliko teatrą ir išvažiavo į Kauną.
Mažai kas tikėjo, kad ir aš liksiu ilgam. Tačiau, kaip matote, tai užtruko du mano gyvenimo dešimtmečius (1966-1986).
Nuo ko priklausydavo pastatymų sėkmė? Ar gastrolėms į Klaipėdą atvykdavo žinomų solistų?
Kaip ir kiekviename teatre, vieni spektakliai rodomi rečiau, kiti - nenueina nuo scenos ilgai. „Aleką“, be generalinės repeticijos, kurią stebėjo pilna žiūrovų salė, parodėme gal penkis kartus. Po vieną šios operos spektaklį parodėme Liepojoje ir Vilniaus operos teatruose. „Čigonų baronas“ vaidintas daugybę kartų. Džiaugiuosi, kad praėjus metams po premjeros (1971), 1972 m. man pavyko susitarti su ką tik iš Milano La Scalos grįžusiu garsiuoju mūsų tenoru Virgilijumi Noreika, kad jis padainuotų dviejuose „Čigonų barono“ spektakliuose Klaipėdoje. Tai buvo didžiulis įvykis mieste: V. Noreika dainuoja Barinkajų „Čigonų barone“, aš - diriguoju. Publika netilpo žiūrovų salėje, žmonės stati stovėjo fojė. Vėliau V. Noreika mūsų „Traviatoje“ dainavo Alfredą.
Norėdamas paįvairinti spektaklius, dar labiau sudominti publiką, į įvairių operų spektaklius vis dažniau kviesdavausi žymius Vilniaus, Kauno, Talino, Maskvos solistus. Mūsų operose vaidmenis atliko E. Kaniava, I. Milkevičiūtė, S. Stonytė, V. Prudnikovas, R. Vešiota, D. Juodikaitytė, E. Kuodis, P. Zaremba ir daugelis kitų. „Traviatoje“ pagrindines Violetos ir Alfredo partijas yra dainavę beveik visi LNOBT pagrindiniai solistai: vieną savaitę vienas gastrolierius, kitą savaitę - kitas. Tai labai pakeldavo ne tik publikos susidomėjimą, bet ir sužadindavo mano bei viso kolektyvo norą dar geriau dirbti.
Su didele pagarba prisimenu estų garsenybę, legendinį tenorą Henriką Krumą, kuris, atlikęs Alfredo partiją „Traviatoje“, paprašė surengti ir jo solinį koncertą su simfoniniu orkestru. Koncerto programai reikalingas partitūras jis atsivežė pats. Svoris buvo nemažas. Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose įvyko įspūdingas koncertas su dar algos negaunančiu orkestru (juokiasi). Taip, tai buvo neeilinis koncertas Klaipėdos istorijoje! Beje, į Klaipėdą H. Krumas atvyko tiesiai iš Maskvos (neužsukęs į namus Taline), Didžiajame teatre padainavęs Manriko partiją G. Verdi operoje „Trubadūras“, tuo parodydamas mums didelę pagarbą. Juk ir lagaminus su partitūromis Klaipėdos koncertui teko tampyti po Maskvos viešbučius.
1985 metais pastatyta J. Offenbacho opera „Hofmano pasakos“ - vienas sudėtingiausių ir reikšmingiausių jūsų darbų uostamiesčio operoje?
Atėjo momentas, kai visų pastangomis galėjome imtis vieno sudėtingiausių operos literatūroje veikalo, turinčio gausybę solinių partijų, J. Offenbacho operos „Hofmano pasakos“.
Nuo 1984 m. mūsų teatro simfoninis orkestras, susidedantis iš 50 atlikėjų, jau buvo visiškai apmokamas (etatinis), tad buvo motyvuotas groti kuo geriau ir dėl drausmės bei lankomumo nebereikėjo jaudintis. Didesnė pusė solistų taip pat gaudavo atlyginimus. Solistų trupės meninį lygį kėlė aktyviai dirbantys profesionalai dainininkai: V. Kurnickas, M. Gylys, V. Tarasovas, V. Balsytė, V. Kirstukaitė, A. Sauspreikšaitis, V. Vadoklienė, A. Bajerčius ir kt. Į Liaudies operos gretas labai sėkmingai įsiliejo tuomet dar studentas, talentingas choro dirigentas V. Konstantinovas (dabartinis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyr. chormeisteris), daug padėjęs dirbant su operos choru, kurio bent pusė taip pat jau buvo apmokama. Pagerėjus sąlygoms, visi matė spartų teatro meninį-kokybinį ir kiekybinį augimą. Dirbome reguliariai, turėjome nuolatinę afišą - per mėnesį parodydavome 4-6 spektaklius ar koncertus.
„Hofmano pasakas“ buvau tiesiog įsimylėjęs. O statyti sekėsi nelengvai. Dekoracijos, gaminamos Vilniaus operos teatre, vėlavo (savo dirbtuvių, kaip ir kostiumų siuvėjų padalinio neturėjome), stabdydamos režisūrinės koncepcijos sprendinius. Valdžia kaltino mane dėl atidedamos premjeros, o iš tikrųjų stabdis buvo dekoracijų vėlavimas. Įvykusi premjera turėjo didžiulį pasisekimą. Labai palankiai apie ją atsiliepė muzikos kritikai.
Paraleliai su „Hofmano pasakomis“ pastatėme ir G. Rossini operą „Vedybų vekselis“ (1985). Į ją įvedžiau dar vieną savo „atrastą“ estrados solistą Adolfą Jarulį. Įsivaizduokite - talentingas žmogus, nepažįstantis natų, pas mus dainavo itališkoje operoje! Atliko jis ir Vilko vaidmenį V. Gokielio operoje vaikams „Raudonkepuraitė“ (1982).
Iš kur Klaipėdos liaudies opera ir jos entuziastai gaudavo dekoracijas, kostiumus pastatymams? Ar sulaukdavote režisierių pagalbos?
Lėšų dekoracijoms, sceniniams kostiumams skirdavo Klaipėdos kultūros namai. Scenografus, dailininkus dažniausiai kviesdavomės iš Vilniaus. „Aleko“ scenografiją kūrė dailininkas M. Labuckas iš Lietuvos operos ir baleto teatro, „Čigonų baronui“ - Igoris Ivanovas iš to paties teatro, „Meilės eliksyrui“ - Henrikas Ciparis, taip pat iš Vilniaus operos, „Studentui elgetai“ - klaipėdietė Sofija Kanaverskytė, antrojo pastatymo „Čigonų baronui“ - vilnietės dailininkės L. Černeckaitė ir D. Vanagienė, „Raudonkepuraitei“ - vilnietės D. Vanagienė ir I. Zabarauskaitė, „Vedybų vekseliui“ - klaipėdietė O. Ronkaitienė, „Hofmano pasakoms“ - D. Vanagienė.
Režisuoti kviečiau žinomus Klaipėdos teatro žmones: dramos aktorius Balį Juškevičių, Eleną Savukynaitę, operos solistę Genovaitę Avižienienę, antrąjį „Čigonų baroną“ ir „Raudonkepuraitę“ režisavo profesionali dramos režisierė Angelė Juškevičienė. Didelė garbė man buvo dirbti su garsiu aktoriumi, režisavusiu „Čigonų baroną“, „Meilės eliksyrą“ ir „Traviatą“, Vytautu Paukšte.
Sudėtinga jiems buvo kurti Klaipėdos liaudies operoje, nes nebuvo tam tinkamų sąlygų, neturėjome net vietos dekoracijoms sandėliuoti, sceniniams rūbams saugoti.
1986 m. Klaipėdos liaudies opera išaugo į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. Papasakokite apie tuos lemtingus įvykius.
Kaip minėjau, palaipsniui augant Liaudies operos teatro meniniam lygiui, vis noriau į jį važiuojant jauniems profesionalams solistams ir instrumentalistams, nuolat pilnoje salėje rodant spektaklius, rengiant pasisekimą turinčius koncertus, vadovybei didinant finansavimą, steigiant etatus, buvo akivaizdu, kad Liaudies opera jau seniai „išaugo“ iš mėgėjų padėties „rūbo“. Tapo aišku, kad atėjo metas Liaudies operos teatrui suteikti valstybinį statusą. 1986 m. aktyvumą pradėjo rodyti ir miesto valdžia: Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys, Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Navogreckienė. Idėjai pritarė ir Lietuvos finansų bei kultūros ministerijos.
Klaipėdos liaudies operos teatrui patiriant virsmą į valstybinį muzikinį teatrą, aš paraleliai dirbau ir Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose docentu. Vyriausybei patvirtinus valstybinio muzikinio teatro statusą, jam vadovauti buvo paskirti žmonės iš Kauno. Man pasiūlė vyr. chormeisterio pareigas, bet tik tada, jei atsisakysiu darbo fakultetuose. Tačiau aš nenorėjau mesti darbo aukštojoje mokykloje, netekti profesūros galimybių. Taip ir palikau Muzikinį teatrą: 20 metų buvau pratęs vadovauti sau pats, kitaip nebemokėjau (juokiasi).
Šventa vieta tuščia nebūna?
1987 m. naujai subūriau mėgėjų mišrųjį chorą „Klaipėda“ (jame, beje, buvo daug Liaudies operos teatro choristų), kuris ir dabar reziduoja Žvejų rūmuose. Iki šiol su šiuo tebegyvuojančiu choru rengiu įvairiausias programas: dainos apie jūrą, Klaipėdą, lietuvių liaudies dainų harmonizuotės, Mažosios Lietuvos kompozitorių dainos, sakraliniai kūriniai ir kt. Dalyvaujame Lietuvos ir regiono Dainų šventėse. Gastroliuojame užsienio šalyse: Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Makedonijoje, Lenkijoje, Estijoje ir kt. Tačiau labiausiai aš bei choro artistai mėgstame ir daugiausia dainuojame ištraukas iš operų bei operečių, dažnai pasikviesdami Klaipėdos ir kitų miestų žymių solistų. Man labai malonu, kad jau daug metų choro koncertmeisterė yra mano dukra Miglė Mosėnienė.
Kokią žymę Jūsų gyvenime paliko 20 metų Klaipėdos liaudies operoje?
Tie 20 metų, vadovaujant Klaipėdos liaudies operos teatrui, buvo patys sunkiausi, sudėtingiausi, bet kartu ir patys laimingiausi mano gyvenime. Dirbau darbą, kurį be galo mėgau ir mylėjau, kaip ir tuos žmones, ėjusius su manimi. Nors esu baigęs choro dirigavimą, o simfoninio-operinio dirigavimo skonį patyriau tik stažuodamasis Sankt Peterburgo konservatorijoje, tačiau stambios formos, ypač opera, man pagal vidinį jausmą, muzikinės dramaturgijos suvokimą buvo artimiausios. Liaudies operos teatre dirbau neskaičiuodamas valandų, nekreipdamas dėmesio į poilsio dienas (tokių man kaip ir nebuvo), kažkodėl nelabai jaudino ir menkas atlyginimas. Dirbau daug ko atsisakydamas, neretai aukodamas šeimos interesus bei poreikius. Tačiau tai nenuėjo veltui. Pastangos ir įdėtas darbas pasiekė mano ilgai brandintą, išsvajotą rezultatą - Klaipėdoje gyvuoja valstybinis muzikinis teatras, septynmyliais žingsniais einantis meninio meistriškumo link. Praėjus net 30 metų nuo mano darbo operos teatre pabaigos, kartais ir dabar sapnuose „padiriguoju“ kokį nors muzikinį spektaklį.
Kalbino Žaneta Skersytė
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro informacija
