Pavasarinis karantinas, apribojęs galimybes lankytis teatruose, kultūros žurnalistą Audrių MUSTEIKĮ pastūmėjo bandyti mintyse atkurti anksčiau matytus spektaklius ir taip tarsi pasižiūrėti juos iš naujo. Netikėtai ryškiai iškilusi latvių režisieriaus Alvio HERMANIO „Žuvėdra“, matyta Vilniuje per tarptautinį teatro forumą „Kaitos taškas“ (1996), priminė ir kitus šio garsaus teatro menininko darbus. Įspūdžiai iš kelionių į Latviją, į Naujojo Rygos teatro spektaklius, leidžia autoriui daryti prielaidą apie savitai patirtą imersinį ar totalinį teatrą: latviškoji kasdienybė paliudija į scenos kūrinius suaustų latviškumo kodų gyvybingumą ir žavesį.
Begal intriguojančio Naujojo Rygos teatro (NRT) spektaklio apie popiežių emeritą Benediktą XVI „Baltas sraigtasparnis“, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė pasaulinė baleto žvaigždė Michailas Baryšnikovas, Lietuvoje teks palūkėti. Pavasarį dėl karantino spektakliai buvo atšaukti ir pačioje Rygoje. Rudenį nelemtasis virusas įsisuko į NRT aktorių trupę. Užtat visas pandemijos kliūtis įveikęs režisierius Alvis Hermanis Maskvoje, Nacijų teatre, pastatė ne mažesnį susidomėjimą keliantį „Gorbačiovą“. Kada pastarasis atkeliaus į Latviją, nežinia. Bet kaip įdomu mėginti įsivaizduoti, kokie tai spektakliai, kaip skamba, kokį poveikį daro. Ir prisiminus ankstesnius režisieriaus darbus bandyti atspėti jo sprendimus, talentingųjų aktorių viražus („Gorbačiove“ vaidina Čiulpan Chamatova ir Jevgenijus Mironovas), panirti į spėjamą atmosferą - žodžiu, vaizduotėje pasižiūrėti paraspektaklį, kuris, būkite tikri, visais atžvilgiais pralenks daugumą dabar suvešėjusio on-line, e. ar zoom teatro pasiūlymų.
O nebegalint ar dėl kokių nors priežasčių nebenorint lankytis teatre, galima stengtis atkurti anksčiau matytus geruosius spektaklius ir taip juos vėl, bent gabalais, atkarpomis, akimirkų žybsneliais pasižiūrėti ir patirti sunkiai įvardijamų pojūčių, nors iš pradžių atrodo, kad tai neįmanoma. Įmanoma - darau išvadą, kai labai susitelkus pavyko atkurti tiek daug Antono Čechovo „Žuvėdros“, Hermanio režisuoto spektaklio, matyto Vilniuje per teatro forumą „Kaitos taškas“ tolimais 1996-aisiais ir, rodos, turėjusio daugmaž išdilti iš atminties, nugrimzti užmarštin, išnykti. Net baugu, ar nepavojingas toks žaidimas, nes taip ir neaišku, koks čia spiritizmo seansas įvyksta. Teatro spiritizmas, banaliau tariant, slėpinys. Ir ačiū Dievui, kad teatre slėpinių vis dar lieka.
„Kaitos taškas“ lyg tęsė LIFE festivalio intencijas, lyg oponavo joms. Atsigręžė į kaimynų - latvių ir estų - teatrą. Atviros Lietuvos fondo namuose (buvo ir tokie - sostinės Šv. Jono gatvėje, su vertinga biblioteka) surengtoje spaudos konferencijoje forumo programos sudarytoja teatrologė Elona Bajorinienė labiausiai gyrė prancūzo Philippe ´ o Genty „Nejudantį keliautoją“. Lietuvos žiūrovams Hermanio vardas mažai ką sakė. O savame - Naujajame Rygos - teatre režisierius buvo jau nemažai padirbėjęs: pastatęs „Markizę de Sad“, „Doriano Grėjaus portretą“ ir kt. Savo ryškiam debiutui jis pasirinko amerikiečių kino režisieriaus Steveno Soderbergho scenarijų „Seksas, melas ir vaizdajuostė“ ir sukūrė spektaklį poetišku pavadinimu „Kaip lėta tyki upė yra sugrįžimas“ (1993). „Žuvėdros“ premjera įvyko 1996-aisiais, o po metų Hermanis tapo teatro meno vadovu. Amerikietiška medžiaga ne atsitiktinė: režisierius ne per seniausiai buvo grįžęs iš Amerikos, į kurią išvyko, kai tik atsirado galimybė (Latvijai atkūrus Nepriklausomybę). Ten grūdinosi jo asmenybė, formavosi meninės nuostatos. Ten ieškokime ir spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ (2015) užuomazgų: vienoje bibliotekoje, nusprendęs, kad Josifo Brodskio poezijos rusiškai vis tiek niekas čia neskaitys, būsimasis garsus režisierius užsikišo knygą už diržo. Išeinant sucypė apsauginiai varteliai, ir tik bandyto pavogti daikto keistumas (poezijos nesuprantamais rašmenimis tomelis) „atleido“ Hermanį nuo atsakomybės.
Taigi - „Žuvėdra“ Vilniuje. Tuometinio Akademinio dramos teatro Mažosios salės, kurioje spektaklis rodytas, fojė aktorius Arūnas Sakalauskas kažkuriam savo pažįstamam pataria per pertrauką niekur nedingti - būsiančios improvizuotos vaišės. Ir buvo - vieno iš personažų nešiota degtinėlė. Itin ironiškas santykio su žiūrovais mezgimo būdas. Scenoje „Žuvėdra“ mirga įžūloku, sutirštintu teatrališkumu, vyksta dvigubas vyksmas - vaidina aktoriai ir jų antrininkės lėlės. Kaip tekstas ir potekstės, sąmonė ir pasąmonė. Ko nepasako personažai, tą sužaidžia menininkės Tamaros Čiudnovskajos sukurtos lėlės, spektaklio erdvę paverčiančios lėlių namais, kuriuose vyksta lėlių žaidimai, taip pat personažų žaidimai su lėlėmis. Maša tarsi per vudu magijos seansą bado nekenčiamo tėvo lėlę adatomis. Arkadina sutvarsto ne sūnaus galvą, o į kokoną suvysto visą jo lėlę. Ir dar - lėlės viena prie kitos nemažai priekabiauja seksualiai.
Tarsi dar būtų maža plotmių - grimu ir kostiumais sukuriamas „didžiosios rusų literatūros“ intarpas, valiūkiškai mojuojama klasikams. Treplevas plaukais ir žandenomis primena Puškiną, Trigorinas - lyg Dostojevskį, lyg Tolstojų, daktaras Dornas, aišku, Čechovą.
Ir kaip karūna ar vyšnia ant torto scenoje drykso žalias driežas (nežinau, kaip tiksliai vadinasi). Ne tiesiog Treplevo pjesėje minimas roplys, bet nuoroda, kad vienaip ar kitaip sugroteskinti Hermanio „Žuvėdros“ herojai labai susiję su roplių pasauliu.
Įdomu vakar ir šiandien... Įdomu buvo iš arti pasižiūrėti į latvių teatro gražuolės Regīnos Razumos (aktorės, matytos Raimondo Vabalo filme „Mainai“; įspūdingų tapytojos Maijos Tabakos paveikslų modelio) vaidybą. Įdomu, kad Dorno vaidmenį režisierius skyrė savo pedagogui Arnoldui Liniņiui. Įdomu, kaip savo Poliną Andrejevną sudramatino Maija Apinė: patetika, drama ir karikatūra. Dar viena latvių teatro įžymybė - režisierius Oļģertas Kroderas - vaidino Soriną. Įspūdingo Ninos vaidmens kūrėja Milena Gulbė - garsiojo tenisininko Ernesto Gulbio mama. Vėliau tokių įsimenamų vaidmenų jai nepasitaikė. Užtat Vilis Daudziņis (Medvedenka) ir Ģirtis Krūmiņis (Treplevas) - kolonos, į kurias iki šiol remiasi fenomenas, vadinamas Hermanio teatru.
Didžiausias mano „spiritizmo seanso“ netikėtumas - kad į gana ryškiai atsikūrusį spektaklio audinį nenorėjo įsilieti Trigorinas, kurį vaidino pats Hermanis, bet suglumimą išsklaidė mintis, jog visas spektaklis, personažai ir aktoriai in corpore, visas šis reikalas buvo ir liko Alvis Hermanis. Ta visuma - jis. Demiurgas - jis.
Garsiosios Lietuvos teatro „Žuvėdros“ pasirodys vėliau; rygiečių versija buvo lyg įžanga į jų tėkmę. (Pavyzdžiui, fantastiškus savojo varianto personažų antrininkus sukūrė Jonas Vaitkus - kaip Treplevo rašomos pjesės herojus.)
Antrą Hermanio spektaklį pamačiau tik 2013-aisiais, jau specialiai nuvažiavęs į NRT. „Ziedonis ir visata“ (2010) - iš improvizacinių etiudų išsivyniojęs opusas apie Imantą Ziedonį. Pirmas šio režisieriaus scenos kūrinys apie garsų gyvą žmogų (poetas mirė 2013 metais). Galima spėti, kad „Gorbačiovo“ struktūra panaši: etiudinėmis atkarpėlėmis suskaidyta savaip interpretuota biografinė medžiaga, čiuopianti konkretaus individo, visuomenės ir istorinio laiko pulsą. Didžiausiu poetu sovietmečiu laikytas Ziedonis yra svarbi latviškojo kultūros kanono dalis, savitas latviškumo ženklas. Jis tiek daug veikęs ir nuveikęs, kad atrodo, jog vienas užima milžinišką Latvijos kultūros lauko dalį, yra įėjęs į kiekvieno latvio gyvenimą. Gal todėl viename etiude atsiranda net trys Ziedoniai. Pagrindinis krūvis ir siaubinga atsakomybė suvaidinti gyvą klasiką, tikrą autoritetą teko aktoriui Kasparui Znotiņiui. Taip, balansuota ties slidžia riba, laimė, nenuslysta į parodiją ar, neduok Dieve, patyčias.
Svarbus veikėjas scenoje buvo asiliukas, atkeliavęs iš embleminės fotografijos, kurioje Ziedonis įamžintas kelionėje po Vidurinę Aziją. Tą vakarą, kai žiūrėjau spektaklį, kantrusis gyvulėlis scenoje prikrovė krūvelę „aukso“.
„Ziedonis ir visata“ - latviškojo ciklo spektaklis. Ciklui priskiriamos „Latviškos istorijos“ (2004), „Latviška meilė“ (2006), „Juodas pienas“ (2010), prie jų šliejasi daug gastroliavęs „Ilgas gyvenimas“ (2003), kuo palankiausiai sutiktas ir Vilniuje. Visų jų bendraautoriai - aktoriai, kuriems būdavo užduodama namų darbų: stebėti, rinkti medžiagą, daryti išvadas, jomis remiantis improvizuoti. Šie spektakliai - savotiški antropologiniai tyrimai, Latvijos ir latvių dabarties, šiandienos žvalgymai.
Išvykos į Hermanio spektaklius Rygoje - tarsi imersinis teatras. Arba papildytosios realybės teatras. Tik - kas čia ką papildo? Teatras gyvenimą ar atvirkščiai? Popietę prieš „Ilgą gyvenimą“ nuvykęs į Miško kapines, latvių panteoną, stebėjau kuklias laidotuves. Būrelis inteligentiškų senukų laikė apšiurusius vainikus... Ir vakare teatre negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad matytosios laidotuvės buvo įžanga į spektaklį ar jo citata. Toji atmosfera, nuotaika, iškalbūs tipažai - regėjos, viskas stulbinamai tiksliai suausta į spektaklį.
„Ziedonis ir visata“ baigiasi etiudu apie rygiečiams gerai pažįstamą pagyvenusią moterį, uždarbiaujančią senamiestyje (mūsiškės Rožytės ne toks blizgus atitikmuo; ne kartą stebėjau - kasetinis magnetofonas groja lengvąją melodiją, o ji kaip užvesta kartoja vis tą patį sukinį stengdamasi atrodyti elegantiškai): skamba „Dainelė apie džiaugsmą“ pagal Ziedonio žodžius, ir visi aktoriai atlieka nuo tos moters nusižiūrėtus judesius. Kai kitą dieną mieste išlindęs iš požeminės perėjos staiga atsidūriau prieš tą pačią „heroję“, akimirką, tarsi žaibo pervertas, nesusigaudžiau, kur esu. Argi spektaklis nesibaigė?! Ar ne vakar jis vyko? Taip, spektaklis tęsėsi, ir tai geriausia, kas gali nutikti kelionėje į kitą šalį žiūrėti spektaklio.
Bet įstabiausias nutikimas - „Latviška meilė“. Spektaklis, kurį režisierius su aktoriais pradėjo rutulioti, galima sakyti, nuo nieko (laikraščio su pažinčių skelbimais) ir išrutuliojo iki brandžios dramaturgijos, absoliutaus hito, pripažinto kritikų ir žiūrovų, vaidinamo jau antrą dešimtmetį. Remdamiesi stebėjimais ir fantazija amžininkų tipažus kūrė ir šlifavo penki aktoriai: Guna Zariņa, Baiba Broka, Vilis Daudziņis, Kasparas Znotiņis, Ģirtis Krūmiņis. 13 epizodų apie vyrus ir moteris. Apie latviškus archetipus. O tą atmintiną vakarą keturioliktas epizodas vyko žiūrovų salėje, jį vaidino mano eilės kaimynai. Laimė, mus vis dėlto skyrė šioks toks atstumas. Iš pradžių buvo pikta, kad trukdo, paskui toptelėjo, jog čia paralelinis vaidinimas, ir jeigu visa tai matytų imlieji NRT aktoriai, ko gero, pasinaudotų šia medžiaga savo etiudams. Kaimynai - nebejauni, dar neseni, pora, spėčiau, iš Latvijos provincijos, atvykusi su grupe žiūrovų užsakytu autobusu. Vyras aktyviai reagavo į veiksmą scenoje, kartojo jam patikusias frazes, komentavo. Po pirmos pertraukos grįžęs iš bufeto buvo itin jautrus spektaklio situacijoms ir tekstui, kartą apsiverkė, šniurkščiojo, sakė: „Va, va, kaip jūs, moterys, mūsų nesuprantat, o mes... o mums... o mus...“ Po antros pertraukos labai garsiai sufleravo kryžiažodį scenoje sprendžiančiai herojei, entuziastingai plojo ir ragino tai daryti aplinkinius, stebėjosi šių rimtumu. Bet geniali Zariņos eilėraščių skaitymo ant stogo scena jam nepatiko: pasipiktinęs, kad nuobodu, atsistojo ir išėjo. Moteris santūriai ištylėjo. Po spektaklio išeinantys žiūrovui matė to vyro finalinę sceną: tarsi maištaujantis paauglys jis tupėjo lauke, ant šaligatvio, atsirėmęs į teatro sieną ir pats su savimi toliau aiškinosi vyrų ir moterų santykių problemas.
*
Mačiau visus tris Hermanio poezijos spektaklius. (Ar tik pats režisierius nėra rašęs / nerašo poezijos? Kad daug jos skaito, nėra abejonių.) „Brodskis / Baryšnikovas“ buvo atvežtas į Vilnių. Kaip jis kurtas, nemažai rašoma Hermanio „Dienoraštyje“, lietuviškai „Krantų“ redakcijos išleistame 2018 metais. Susirinko iš pirmo žvilgsnio neteatrinė publika, prašmatni ir arogantiška, privažiavo rusakalbių žiūrovų iš įvairių šalių. Ir ką gi - niekas nekostelėjo, visi sėdėjo kaip pelytės po šluota, nepyptelėjo nė vieno mobilusis telefonas. Scenoje vis pasipilančios elektros žiežirbos bylojo, kad poezija - trumpojo jungimo, aukščiausios įtampos, perkeičiančio nušvitimo zona, ir kūrėjams tai svarbu.
NRT spektaklyje „Neblaivus dievulis“ pagal Hermanio pažinoto latvių poeto Aivaro Neibarto, keistuolio, originalo, kūrybą scenos erdvė suskirstyta į tris dalis: namai, studija, o centre - transcendentinė teritorija, kurioje perveria ryški šviesa, dieviškoji kūryba. Elektrošoką ar panašų į jį pojūtį patiria ir sėdintieji žiūrovų salėje. Režisierius pataikė į dešimtuką, vaidmenį paskyręs plačiausio diapazono aktorei Zariņai. Kad jos darbas antgamtinis, aišku nuo pirmųjų akimirkų. Įvykęs sunkiai paaiškinamas persikūnijimas. Aktorė kiekvieną sykį, ne tik Hermanio spektakliuose, apstulbina unikaliais gebėjimais.
Žinojau, kad reikia skubėti pamatyti premjerą, nes vėliau pasklis žinia apie „nepaprastą įvykį“ ir bus sunku pakliūti į teatrą. Kažkokia įkvepianti atmosfera tvyrojo jau fojė - čia pat sėdau ir vienu mostu išverčiau programėlėje išspausdintus Neibarto eilėraščius.
„Dar ateik manęs pasitikti“ (2019) - produktyviosios poetės Kornēlijos Apškrūmos eilėraščio eilutė. Šis spektaklis - atgaja filologui, latvių literatūros gerbėjui, latvių poezijos mėgėjui. Kaip tik man. Liejasi moterų poečių: Aspazijos, Austros Skujiņos, Mirdzos Ķempės, Ārijos Elksnės, Velgos Krilės, Vizmos Belševicos, Kornēlijos Apškrūmos (ji vienintelė iš visų gyva) eilės ir istorijos apie jas, prikaišytos pikantiškų įdomybių. Dramaturgiją sukomponavo režisierius drauge su latvių kultūros lauko „personažėmis“ seserimis dvynėmis Agnese ir Madara Rutkēvičomis, beveik ties egzaltacijos riba balansuojančiomis poezijos mylėtojomis. Jos ir vaidina - tampa tomis poetėmis. Kita veikėjų pora - komentuojantys balsai (aktorės bendrapavardės Elita ir Sandra Kļaviņos). Vėl - drąsu, drąsu, drąsu: žaidimai veidrodžiais ir simetrija; mistikos, paradoksų ir humoro pilna literatūros istorija; teatrinis hipnozės ir spiritizmo seansas.
O paskui Rygos knygynuose matai ištikimas poezijos skaitytojas, tiesa, vyresnio amžiaus, oriai aptarinėjančias savo kartos poečių Olgos Lisovskos, Lijos Brīdakos ir kt. knygas, eiles, įvaizdžius, poelgius... Show must go on.
*
Latviai geba pavydėtinai kokybiškai nufilmuoti spektaklius. Ne tik nenužudo, dargi paryškina visus privalumus. Aukštos teatrinės kultūros rodiklis. Tuo tenka įsitikinti kiekvienąsyk žiūrint per jų visuomeninio transliuotojo kanalą LTV1 rodomą projektą „Teātris.zip“. Toks įspūdis, kad operatoriai ir transliacijos režisieriai - itin jautriai scenos meną suvokiantys profesionalai ir kad prieš imdamiesi darbo spektaklį jau būna išsinagrinėję iki smulkmenų. Ypač tai krito į akis stebint į platformą „Vimeo.com“ per pavasarinį karantiną įkeltą „Revizoriaus“ įrašą. 2014-aisiais buvo nufilmuotas atsisveikinimas su šiuo spektakliu, vaidintu 12 metų ir plačiai išgarsinusiu režisierių Europoje. Esu dėkingas NRT, suteikusiam galimybę tapti atsisveikinimo dalyviu. Keistas įspūdis - paskutinįkart rodytas spektaklis priminė premjerą: pakilumas, įtampa, šventė! Toks paveikus jis ir buvo nufilmuotas.
Į sovietinę valgyklą perkeltas chrestomatinės Nikolajaus Gogolio pjesės veiksmas atvėrė sovietmečio pjūvį. Trijų su puse valandos kūrinys buvo ne vaidinamas, bet tarsi išgrojamas simfoninio orkestro, vienu atokvėpiu. Benefisiniai solo (neprilygstama Ana Andrejevna - Guna Zariņa) ir virtuoziški duetai sklandžiai pereidavo į ansamblius. Tikros aktorinio meistriškumo olimpinės žaidynės, kuriose rungiasi talentingiausi meistrai. Tokių darbų nereikėtų nustoti rodyti niekada.
„Mėlynojo kalno Martą“ (2009), dar vieną latviškojo ciklo dalį, irgi nepriekaištingai nufilmuotą, minėtoje platformoje žiūrėjau dukart. Čia nuostabą kėlė tai, kad po pirmo karto viskas taip gerai įsiminė, tarsi įsirašė kažkokioje sąmonės juostoje ar plokštėje. Jei būtų prireikę, būčiau galėjęs sufleruoti aktoriams, kieno eilė ką sakyti ar daryti.
Mėlynojo kalno Marta - nepaprasta, jau mitu virtusi asmenybė, tūkstančiams pacientų sveikatą atgauti padėjusi liaudies gydovė Marta Racenė (1908-1992). Spektaklis sudėliotas pagal režisieriaus dėmesį patraukusią Jānio Arvīdo Plaudžio knygą ir amžininkų liudijimus. Personažai savo tekstą sako sėdėdami prie ilgo stalo, ir nė sekundės nėra nuobodu, nes matai nesenos praeities Latvijos mozaiką, gražiai, sąmojingai, skaudžiai, kandžiai scenoje atvaizduotus žmones, perteiktus jų likimus ir charakterius. Įdomiai svarstomi tikėjimo klausimai. Kūrėjų santykis su scenoje taip ir nepasirodančia Marta (nors... kelias akimirkas aktorės Lienos Šmukstės heroję galima tapatinti su ja) - kupinas nuostabos, bet sėkmingai išvengiantis adoravimo. Skambantys pasakojimai - stulbinantys, įkvepiantys, keliantys šiurpą. Apskritai spektaklis, savita jo energija per karantiną man atrodė kaip terapija.
2002 metais Hermanis pastatė ne tik „Revizorių“, bet ir „Pasakojimą apie Kasparą Hauzerį“, šis irgi buvo įkeltas į „Vimeo.com“ ir savo šiurpulingumu atitiko pandemines nuotaikas. „Laukinis“ individas, save vadinantis Kasparu Hauzeriu, pasirodo XIX a. pradžios Niurnberge, o buržuazinė visuomenė jaučia pareigą įpūsti jam civilizacijos. Spektaklyje tai pavaizduota nepaprastai talentingai išgaunant siaubą, sumišusį su žavesiu. Mārio Liniņio vaidinamas keistasis pagrindinis veikėjas lėtai išsikapsto iš smėlio krūvos ir it Guliveris atsiduria tarp liliputų - suaugusiuosius čia vaidino vaikai, kuriuos kaip marionetes valdė ir už juos kalbėjo juodai aprengti NRT aktoriai, atpažįstami nebent iš balsų. Visuomenės eksperimentas baigėsi nesėkmingai, baisiai - taip ir nepritapęs, civilizacija nepersiėmęs „išsišokėlis“ buvo priverstas vėl įsirausti į savo smėlį. Keistumo efektą stiprino nuolat skambanti fortepijono muzika - scenoje pastatytais keliais instrumentais grojo tie patys vaikai, muzikos mokyklos auklėtiniai.
(Kaip čia neprisiminsi mūsų eksperimentinės „Žuvėdros (remix)“, 2019-ųjų spektaklio, kuriame suaugusiųjų personažus kūrė vaikai.)
*
Vilniuje matyta „Sonia“ pagal Tatjanos Tolstajos apsakymą - vienas tų nedažnų atvejų, kai aktorius vyras (Gundaras Āboliņis) vykusiai kuria moters vaidmenį. Ir kai toks sumanymas beveik nekelia abejonių. Aišku, įsiminė baldais baldeliais užgriozta scenos erdvė. Taip pat Jevgenijaus Isajevo, NRT trupės aktoriumi tapusio techninio darbuotojo, vaidmuo.
„12 kėdžių“ (2014) - operinių aistrų spektaklis, kurtas režisieriui į dramos teatro sceną bandant perkelti patirtį, įgytą įvairiose Europos šalyse statant operas. Zariņos vaidmuo - sena žydė - tik epizodinis, bet užtat koks!
„Pasidavimas“ (2016), Michelio Houellebecqo romano inscenizacija, parašyta Hermanio, rodytas neilgai. Bet garbingas darbas. Reagavimas į Europas aktualijas. Didelė aktoriaus Daudziņio sėkmė.
Dar turėčiau minėti du platformoje „YouTube“ peržiūrėtus Hermanio spektaklius. „Mano vargšas Maratas“ (1997) pagal Aleksejaus Arbuzovo pjesę buvo vienas populiariausių režisieriaus darbų, teatrui atnešęs daug pajamų. Sukurtas netrukus po „Žuvėdros“, bet visiškai priešinga tonacija, nesibaiminant melodramos gaidų. Čia viršum visko kilo aktorių Baibos Brokos, Vilio Daudziņio ir Andrio Keišo išorinis ir vidinis grožis. Na, o Nacijų teatro „Šukšino istorijos“ (2008) pagal Vasilijaus Šukšino apsakymus - irgi „Gorbačiovo“ priešistorė. Nepamirštamas šviesiai sukrečiantis finalas - visi aktoriai groja armonikomis... „Kaip jį ir sukūrėte?! Kaip tai įmanoma?!“ - klausė Hermanį vienas žurnalistas. „Na, man už tai moka“, - atsakė žodžio kišenėje neieškantis režisierius.
Galiausiai - „Istorinių tyrimų komisija“ (2019), spektaklis, atsiradęs, kai Latvijoje buvo atrišti vadinamieji ČK maišai, t. y. paviešinta asmenų, bendradarbiavusių su sovietų represinėmis struktūromis, kartoteka. Bilietai į jį iššluojami iškart paskelbus datas. Šįkart dėl kūrėjų vertybinių nuostatų kilo polemika, bet apie tai reikėtų atskiro straipsnio.
Tokia tat manoji Alvio Hermanio teatro patirtis. Jau įsirėžusi giliai.
-----
Meno kultūros žurnalas „Krantai“
