Režisierius Antanas Obcarskas analizuoja šiuolaikinei visuomenei aktualias temas. Spektakliuose „Voicekas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2018) ir „Alisa“ (LNDT, 2020), sukurtuose bendradarbiaujant su dramaturgu Laurynu Adomaičiu, apmąstomas sudėtingas klausimas - kodėl žmogus imasi naikinti kitus žmones; paliečiamos teisingumo, bausmės temos. 2020 m. lapkričio mėnesį Nacionalinis Kauno dramos teatras nuotoliniu būdu transliavo naujausią Obcarsko spektaklį „Batsiuviai“ pagal nepastatoma tituluojamą Stanisławo Ignacy Witkiewicziaus-Witkacy pjesę.
Gyvename neįprastomis, sudėtingomis sąlygomis, kai sunku prognozuoti, kada atsivers teatrai ir kitos kultūrinės įstaigos. Sustojus gyvai komunikacijai, aktyviems kūrybos procesams, meno atstovai persikėlė į nuotolines medijas, kuriose - ir spektaklių peržiūros, ir intensyvūs mokymai, ir kūrybinės dirbtuvės. Gal tai suteikė ir ką nors teigiamo, naujo Jūsų kasdienybei?
Nesu tas, kuris tiesiogiai naudotųsi nuotoliniais mokymais ar dalyvautų kūrybinėse dirbtuvėse internete. Buvo daug tuščių, visai neveiksnių dienų, kurių visiems pasitaiko. Pavadinčiau tai žiemos miegu. Bet kai su niekuo nesimatai, daugiausia mąstai apie save. Akivaizdi tapo bendravimo su artimais ir tolimais žmonėmis svarba. Dėl 2020 metų tikrai negalėčiau labai skųstis - visos planuotos premjeros, nors ir karantino sąlygomis, įvyko: „Batsiuviai“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre ir „Alisa“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Dabar daug laiko galiu skirti man svarbių temų apmąstymui, tai natūraliai veda ir į kūrybą. Džiugu, nes procesai nenutrūksta, nėra bloko ar liūdesio.
Kai būna įprastai intensyvus sezonas, galima išgirsti teatro kūrėjus sakant, kad lieka mažai laiko kolegų darbams peržiūrėti. Galbūt dabar yra galimybė tai padaryti?
Kai labai nori, visada gali rasti laiko, prisiderinti, o jeigu kažkas sako, kad neranda laiko per visą sezoną pažiūrėti kokio nors spektaklio - meluoja. Aš randu. Spektaklis juk ne veltui rodomas. Pamatai spektaklį, kažką ten randi, permąstai ir taip išsigrynina bendros svarbiausios dabarties temos. Per kolegų darbus ir meninę apykaitą išryškėja klausimai. Pavyzdžiui, dabar esu apsistojęs ties šeimos tema. Ką reiškia būti augintam ir auklėtam tėvų, užaugusių sovietiniame pasaulyje, kurio daugiau nebėra? Kaip jaustis mūsų tėvų kartos žmonėms dabartyje, kai jų jaunystės pasaulio jau nebėra ir jis niekada negrįš? Kokia jiems atrodo mūsų jaunystė?
Ar aktualioms temoms gvildenti Jums pakanka literatūros - dramaturginės medžiagos? Koks principas Jums priimtinesnis: bendradarbiauti su dramaturgu ar turėti visišką laisvę pjesės atžvilgiu?
Prisipažinsiu, naujo scenai skirto teksto rašymo procesas - velniškai sunkus darbas. Pasiekti bent kiek geresnį rezultatą - tai šimtą kartų viską perrašyti ir nuolat bandyti su aktoriais. Pavyzdžiui, pjesę „Alisa“ nuo pradžios iki galo kūrėme bendrai su Laurynu Adomaičiu. Tekstas keitėsi, nes scena to reikalavo. Statydamas „Batsiuvius“ tariausi su Laurynu ir išbraukiau bent du penktadalius pjesės teksto, bet nė žodžio nepakeičiau, nes Witkacy kalba unikali. Kiekviename spektaklyje santykis su tekstu būna labai asmeniškas. Kartais aktorius parodo, kas geriausiai skamba scenoje, o kartais tiesiog jauti. Spektakliui dramaturgas būtinas, bet platesne prasme - ne tik kaip teksto autorius, nes tai tėra viena iš scenos vyksmo dalių, bet kaip spektaklio eigos bendraautoris.
Koks Jūsų, kaip režisieriaus, santykis su aktoriais?
Artimas ir tolimas. Aktorius yra kažkas unikalaus. Neįsivaizduoju kaip, bet aktoriai sugeba patikėti režisieriumi ir jo idėjomis. Dabartyje, kai aplink tiek daug nuomonių, kažkuo patikėti be proto sunku. Taip pat keblu režisieriui patikėti savo paties idėjomis. Aktoriai iš karto jaučia, jeigu režisierius ką nors ignoruoja, nutyli. Repeticijos su aktoriais - tai kaip vienas ilgas pasimatymas, kuris baigiasi spektakliu. Aš aktoriais žaviuosi, nes jie nebijo eiti į sceną ir joje kurti pasaulius ir atmosferą. Tai atsiranda iš niekur ir yra nuostabu.
Naujausias Jūsų spektaklis „Batsiuviai“ buvo kuriamas ribiniu laikotarpiu tarp pirmo ir antro karantino. Ar keitėsi kokie nors sprendimai, kai sužinojote, kad premjera vis dėlto bus nuotolinė?
Tai spektaklis, kuriam labai reikalingas žiūrovas. Transliacijos dieną jo nebuvo, ir tai atrodė klaiku. Bet mes dirbome, repetavome, buvo smagu, pavykdavo užsimiršti. Visi žinojome, kad jei bent vienas susirgtų, nutrūktų visas kūrybinis procesas. Nuolatinė nežinia vargino, tačiau viskas baigėsi gerai. Kai jau žinojome, kad spektaklį rodysime tik ekrane, kokių nors specifinių pokyčių neįvyko. Pokytis įvyks, kai jį žiūrės žiūrovai.
Itin išsami spektaklio „Batsiuviai“ programėlė rodo, kad prie medžiagos buvo prieita apgalvotai ir tikriausiai negreitai. Vis dėlto kodėl buvo pasirinkta ši Witkacy pjesė?
Spektaklio medžiaga yra sunki, nes sunkus „Batsiuvių“ tekstas: klampus ir literatūriškas, tyčia ekstravagantiškas. Teatro vadovas siūlė galvoti apie kokią nors kitą medžiagą. Jam kilo abejonių - ar tai pastatoma? Prisipažinsiu, kilo ir man. Bet tema ir svarbiausi klausimai vedė į priekį. Kas lieka iš žmogaus, kai nelieka to, kuo jis užsiima kiekvieną dieną? Pavyzdžiui, batsiuvio profesijos. Aišku, batsiuvystė - tik atspirties taškas. Aš jaučiuosi susipykęs su darbo samprata: ar tikrai reikia visą gyvenimą labai daug ir nuolatos dirbti? Atrodo, kad kartais darbas atima gyvenimą. Spektaklyje keliame klausimą, ar žmogus yra tik tiek, kiek yra jo darbas. Per gyvenimą bandome įvaldyti kokią nors veiklą, bet kam? Jeigu ką nors daryti išmoksti labai gerai, įvaldai tai visa savo esybe ir tai išnyksta, tampa nereikalinga, ką daryti toliau?
Kokia teatro erdvė Jūsų kūrybinėms idėjoms priimtiniausia?
Kol kas artimiausias man yra amfiteatras. Jame viskas matyti kaip paveiksle, kaip ant delno. Nereikia kulisų, nereikia dirbtinai kažko slėpti. Žiūrovas žvelgia į sceną šiek tiek iš viršaus. Tai labai platus matymo kampas. Ateityje norėtųsi išbandyti ir įprastą sceną su pakyla.
Ar naujosios medijos, dar prieš karantiną tapusios svarbiu daugelio spektaklių elementu, šiuo metu dar labiau įsitvirtina ir visiškai transformuos tradicinį teatrą?
Manau, technologijos tai jau daro. Spektakliuose keičiasi vaidyba, nes aktorius pratinamas prie kameros. Išeina keistas paradoksas - vaidinama kamerai, bet nėra dublių kaip kine. Jeigu spektaklyje daug filmavimo, gaunamas vienas ilgas dublis be jokių stabdymų, o kamera tampa scenos dalimi - tarpininku tarp gyvo žiūrovo ir aktoriaus.
Ar statydamas spektaklį galvojate apie jo auditoriją? Kokia apskritai mūsų teatrų auditorija?
Taip, žiūrovas yra svarbus. Bet dabar kuriu tai, apie ką pats daugiausia galvoju. Teatras - dabarties menas, todėl klausytis ir žiūrėti į savo artimiausią aplinką yra būtina. Mano aplinka ir yra mano auditorija. Mums labiausiai trūksta stilingų teatro kavinių, kuriose po spektaklių rinktųsi žiūrovai lengvabūdiškai pabūti, pasikalbėti ir išgerti. Gal jeigu spektaklis nelabai pasisekė, tai bent kavinė niekada nenuvils. Teatras negali būti per rimtas, jo rimtumas baigiasi, kai nusileidžia uždanga. Jaučiu, kad dar egzistuoja požiūris į teatrą kaip į kažkokį aukštąjį meną, kurio neįmanoma suprasti. Noriu, kad taip nebūtų.
Koks Jūsų požiūris į vyresnės, mokytojų kartos kūrybą?
Tai pamatas. Darbas su Oskaru Koršunovu, Gintaru Varnu ir Yana Ross buvo viena ilga teatro paslapčių pamoka. Kai kurių patirtų situacijų sudėtingumą ir prasmę suvokiu tik dabar. Režisierius Eimuntas Nekrošius man dėstė režisūrą ir jo pastabas nesikuklindamas cituoju. Be šių žmonių negalėčiau pats kurti, jų sėkmė yra tiesiogiai atsakinga už mano ir dabartinių žiūrovų meilę teatrui.
Ar Jums turi reikšmės teatro kritika? Ko dar trūksta Lietuvos teatrui?
Taip, gerai, kad rašo. Turi rašyti, man tai svarbu ir reikalinga teatro procesui. Lietuvos teatras yra įvairus, daug gerų spektaklių ir teatro menininkų. Norėčiau daugiau sportinio-meninio azarto, kai pamatai kažką gero, įdomaus ir apimtas balto pavydo eini kurti savo.
Dėkoju už pokalbį!
Kalbino Miglė Munderzbakaitė
