Stebint šokėją, choreografą, pedagogą Marių Pinigį scenoje, visada kyla jausmas, kad jis - atskira istorija spektaklio naratyve. Kiekvienas Mariaus judesys transliuoja autentišką buvimą, lyg šokėjo tapatybę papildytų ir asmeninė linija, ir globalus žvilgsnis į pasaulį. Kalbantis ima aiškėti, kodėl justi tie papildomi klodai: tai - ne sistemos žmogus, tai, kaip pasakytų jo karjeros pradžią iš arti stebėjusi choreografė Birutė Letukaitė, šokėjas „nuo gatvės“. Tad Mariaus šokis - ne tik judesių plastika; jame justi ir atlikėjo smalsumas, visa apimantis domėjimasis sociumu, kažkuria prasme - ištisas miestas, kuriame jis gyvena.
Būtent nuo to ir norėjosi pradėti pokalbį: visada atrodė, kad Marius - miesto žmogus. Iš tiesų, pašnekovas prasitarė, jog šokis gatvėje jam - vienas iš būdų artimiau susijungti su Kaunu. Neseniai pelnęs „Auksinį scenos kryžių“ už vaidmenį „Nuepiko“ trupės šokio spektaklyje „Perdegimas“, dabar jis mokosi gyventi antrojo karantino sąlygomis ir šypsosi: būnant pauzėje, keista prisiminti degimo jausmą, kuris tęsėsi ne vienerius metus. Tačiau, stebint Marių, neslūgsta pojūtis, kad jo vidiniai žvėrys toliau šėlsta - liepsnoja entuziazmu gyventi, kurti, noru eiti tolyn ir negalėjimu nusėdėti vietoje.
Pradžiai - standartinis šiems laikams klausimas: kaip atrodo Tavo karantinas? „Perdegimas“ ar labiau „(G)round Zero“?
Manau, pirmasis buvo panašesnis į „(G)round Zero“: reikėjo staigiai reaguoti į situaciją. Kasdienybė persikonstravo iš esmės - juk išankstinio plano nebuvo ir būti negalėjo, nes niekada tokioje situacijoje nebuvome atsidūrę. Kiekvieną dieną viskas keitėsi, vis kažką turėdavome atšaukti, atkrito daug projektų, kelionių. Atsirado ir naujų dalykų, pavyzdžiui, dėstymas nuotoliniu būdu „Zoom“ platformoje. Dabar tenka šokti kambaryje bei stebėti, kaip tą daro studentai, juos vertinti. Tai - tikrai tokie „(G)round Zero“ momentai, kur turi improvizuoti, nes iki galo nieko nežinai. Pasikeičia net ir tikslai, o pats pasidarai lyg švarus popieriaus lapas.
Tačiau jaučiau ir daug entuziazmo. Prieš tai buvo dvejų metų „Perdegimas“ - vyravo pojūtis, kad jau viską žinau, visko labai daug. 2019-aisiais per sezoną sušokau 104 ar 105 spektaklius, 2018-aisiais - panašiai. Kai esi tokiose girnose, pailsti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Sekina ir pati rutina - pavargsti nuo savęs, nes nieko iš esmės naujo nebeatsitinka. O čia staiga - naujas impulsas: visiškai kitokia kasdienybė, kitokios formos projektai, kiti žmonės. Be to, gyvenu šiek tiek už miesto, čia izoliacija justi dar labiau. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad šie metai buvo ramesni, sėslesni - tikrai ne. Tiesiog viskas labai pasikeitė.
Nors apsistojai už miesto, atrodo, kad esi neabejingas, aktyvus Kauno gyventojas, vietinis, kuriam jo vieta rūpi. Esi matęs Kauno žvėrį? Ar turi savąjį?
Taip! Tiesą pasakius, nuo pat idėjos užgimimo momento esu šalia Kauno žvėries, netgi visuose renginiuose, kuriuose jis buvo prikeltas, dalyvavau. Apie jį kas vakarą vaikams skaitau Ryčio Zemkausko parašytą knygą. Be to, karantino metu Kauno apylinkėse, miškuose patys pradėjome ieškoti Kauno žvėries.
O manyje taip pat gyvena vidinis žvėris. Nesu rami siela, mano kūne nuolatos labai daug fizinės artikuliacijos, lyg iš tiesų egzistuotų vidinis gyvūnas. Ypač tai jaučiu, kai vedu pamokas ar dėstau.
Anksčiau bandydavau sau įvardyti, koks tas žvėris galėtų būti. Aišku, pradžioje prisiriši prie laiko, kada gimei. Kadangi tai buvo tigro metai, galvodavau: „Aš - tigras.“ Bet iš tikrųjų - ne visai. Nors tikra tiesa, man tinka ugnies ženklas, ji visada manyje dega, jaučiu daug entuziazmo, esu veržlus. Dabar susimąsčiau, gal iš tiesų ir mano viduje gyvena kažkas panašus į Kauno žvėrį: plastiškas, judrus, turintis liepsnos.
O kiek Tau svarbu savo žvėrį auginti būtent Kaune? Kokią dalį tavo tapatybės užima miestas, kuriame gyveni?
Apie Kauną negalėčiau pasakyti nieko blogo - viskas, ką šiandien darau, ką myliu, atsitiko Kaune. Nors atsidūriau čia gan atsitiktinai. Gimiau ir augau Panevėžyje. Jaunystėje mano didžiausia svajonė buvo sostinė - norėjau gyventi Vilniuje, mokytis Vilniuje, viską Vilniuje! Apie Kauną, tiesą pasakius, žinojau mažai: tuo metu mano supratimas baigdavosi „Žalgiriu“, cepelinais ir ta atpažįstama pastatų, tiksliau, Šilainių pilkuma, kurią matai įvažiuodamas nuo Panevėžio, Klaipėdos keliu.
Apskritai su architektūra glaudesnio sąlyčio neturėjau, o ir modernizmo Panevėžyje buvo nedaug, tad Kauno estetikos pradžioje nesuprasdavau, galvodavau - kur čia žavesys?
Bet kuo ilgiau jame gyvenu, tuo labiau džiaugiuosi. Nebekyla mintis keltis į kitą Lietuvos miestą. Dar ir šiandien Kaune atrandu tiek daug dalykų! Ir ne tik centre. Labai mėgstu vaikščioti pėsčiomis, man didelis džiaugsmas yra tiesiog eiti gatvėmis ir matyti pastatus, išskleisti savo galvoje dar neatverstą žemėlapį.
Aš Kaune jau šešiolikti metai. Kol kas nesu čia praleidęs daugiau laiko negu Panevėžy, bet save laikau kauniečiu. Miestas per tą laiką pasikeitė neatpažįstamai. Aišku, atvykau kitoks, bet toji tapatybė, kurią turiu dabar, iš esmės yra suformuota čia.
Kiek Tau šiuolaikinis šokis susijęs su miesto kultūra, urbanistine aplinka, kitaip tariant, kiemo ir asfalto estetika?
Metaforiška urbanistika mano šokyje - labai tiesioginė. Paaiškinsiu, kodėl: šiuolaikiniame šokyje aš irgi, tiesą pasakius, atsidūriau pakankamai atsitiktinai. Ir kai nuėjau į „Aurą“, Birutė Letukaitė vis mėgdavo sakyti, kad mes - šokėjai „nuo gatvės“. Anksčiau tokių kolektyve būdavo daug.
Nuo mažumės sistemingai šiuolaikinio šokio nesimokiau, nelankiau jokių šokių apskritai. Išskyrus tautinius, kurie buvo privalomi mokykloje. Kadangi baigiau Juozo Miltinio vidurinę, gyvenome daugiau teatre, tad visą laiką svajojau būti aktorius. Bet tapau šokėju. Jeigu kryptingai rengiesi, norėdamas imtis šiuolaikinio šokio, neišvengiamai mokaisi baleto. Tai asocijuojasi su steriliomis studijomis, švara. Kadangi aš viso to nepatyriau, pradėjęs kopti karjeros laiptais, jaučiau džiaugsmą šokti bet kur, bet kada, bet kokiomis sąlygomis. Tikrai esu pasirodęs įvairiomis aplinkybėmis, net ir labai nepalankiomis, pavyzdžiui, gatvėje, ant asfalto. Man nebūna nepatogu.
Galbūt mano vidinis šokėjas dar pakankamai jaunas - nors profesionaliai šoku jau beveik 14 metų, bet, kadangi nedarau to nuo vaikystės, ugnis vis dar dega labai stipriai. Net ir dabar, kai buvo pirmas karantinas, šokau kiemuose. Man niekada nekyla klausimas, ar bus šlapia, purvina - suprantu tai kaip iššūkį, o iššūkius aš mėgstu. Man patinka gerti informaciją iš aplinkos: dažnai ji padiktuoja judesį, įkvepia. Kadangi Kauno iš arti nepažinojau, šokis ne scenoje, bet atvirose miesto erdvėse - vienas iš būdų artimiau susijungti su vieta.
Kiek Tau svarbus ryšys ne tik su aplinka, bet ir su auditorija? Būti savu žiūrovams, jaustis, lyg jūs - iš vieno kiemo?
Kai šoki „Auroje“, esi didelio organizmo dalis. „Aura“ nuo seno turi savo žiūrovą, jį auginasi. Kiekviename festivalyje matai daug tų pačių žmonių, kurie nuo pat pradžių jame dalyvauja, seka kolektyvo veiklą. Mane tai visada žavėjo. Kai jau pradėjau galvoti, kad, ko gero, norėsiu daryti kažką savo - ne konkuruodamas, o kaip alternatyvą, - mano svajonė irgi buvo telkti žmones, dalintis savo idėjomis. Ne tiek būti atpažįstamam ir mylimam, kiek jausti, kad mano kūryba rezonuoja su publika, galbūt net ir ta jos dalimi, kurią ne visada pasiekdavome su „Aura“.
Kitas dalykas - mano atėjimo į šokį pavyzdys nėra konvencinis. Aš nesu sistemos žmogus, kuris nuo mažumės šoko, baigė studijas, mokslus ir tada tapo profesionalu. Todėl man visą laiką norisi būti pavyzdžiu tiems, kurie turi svajonių. Nebūtinai tapti šokėjais - svajonių bet kokioje srityje, apie kurią jie galvoja: „Ne, čia ne man, aš per senas, nežinau, ar apskritai galiu to trokšti, taip daryti, ten patekti.“ Patekti gali daug kur. Bet jeigu nori pasiekti aukštą lygį, patekti neužtenka - tada jau reikia labai daug dirbti, stengtis.
Būtent todėl turiu savo studiją, judesio laboratoriją, kur mokau suaugusiuosius. Tam, kad parodyčiau, jog tai tikrai įmanoma. Yra daugybė pavyzdžių, kai žmonės po dvidešimties metų staiga sugalvoja šokti ir paskui pakliūva į geriausias pasaulio trupes. Nes šiuolaikinis šokis toks įvairiapusiškas! Jame iš tikrųjų galima save atrasti. Bet tam reikia pasiryžti pakeisti gyvenimą: jei jau sugalvoji, turi būti labai drąsus ir nusiteikti árti. Noriu su bendruomene dalintis požiūriu, kad reikia nebijoti būti atviriems, kad reikia domėtis, mokytis iš gerų pavyzdžių kitose šalyse.
Kaip matai šį atvirumą ir kokius gerus pavyzdžius turi mintyje?
Kaunas nuo seno, nori nenori, yra konservatyvokas miestas. Vilniuje daug daugiau trupių, didesnių ir mažesnių, pasirinkimas žiūrovui ten platesnis. O Kaunui įsileisti naujas idėjas pakankamai sudėtinga. Jeigu save sutapatini su, sakykime, Nacionaliniu Kauno dramos teatru, dažniausiai į jį ir eisi. Nesvarbu, ką rodys. Jei gyveni šalia „Girstučio“, lankysiesi ten. Man regis, šiuolaikiniame pasaulyje tai, švelniai tariant, šiek tiek „nerezonuoja“.
Pastaruoju metu, išskyrus 2020-uosius, teko tikrai nemažai keliauti. Ne tik į sostines, bet ir į antrus, trečius pagal dydį miestus. Atradau, kad dažnai jie net įdomesni, nes ten gausu stiprių nišinių kolektyvų. Pavyzdžiui, Olandijoje įspūdingiausios trupės įsikūrusios ne Amsterdame, kaip galbūt visi pagalvotų, bet Hagoje. Ten reziduoja NDT („Nederlands Dans Theater“) trupė, Hagoje yra ir vienas žinomiausių - Korzo - centras, kur reziduoja ir kuria garsiausi Olandijos bei Europos choreografai.
Dar šokdamas „Auroje“, slapčia galvodavau, kaip būtų faina, jeigu Kaunas taptų tokiu miestu: galbūt mažesniu savo dydžiu, bet supertarptautišku! Jeigu jame gyvuotų tiek nacionalinio masto, tiek mažesni kolektyvai. Apskritai Kaune trūksta žmonių. Viena iš mano svajonių - kad čia pagaliau atsirastų ta erdvė ar platforma, kurioje galėtų reziduoti įvairių šalių šokėjai, choreografai. Tada išaugtų pasiūla, daugėtų alternatyvų - ištisai kažkas galėtų vykti. Veiksmo čia labai stinga. Net kolegos iš Vilniaus ar iš Klaipėdos, su labai retomis išimtimis, pasirodo vos kartą metuose, per „Auros“ festivalį. Ir viskas. O aš noriu, kad žiūrovai turėtų iš ko rinktis ir ką palyginti: tada jie gali patirti šokį plačiau, įvairiau.
Kalbant apie patyrimą - ar prisimeni kokią nors scenoje apėmusią autentišką, retą būseną, kada išgyvenai ypatingą ryšį su auditorija, aplinka, šokiu, savimi?
Vienas labai įstrigęs momentas - dabar tiksliai nepasakysiu, kada, gal apie 2013-uosius, - kai dar priklausiau „Auros“ kolektyvui, Kauno menininkų namuose vyko kažkoks autorinis vakaras. Nepamenu muzikanto, jis tiesiog pristatinėjo savo albumą. O mes ruošėme šokio kompozicijas. Kiekvienas turėjome po dainą ar kelias. Iš pradžių galvojome - bus dar vienas pasiimprovizavimas; nelabai žinojome to autoriaus kūrybą. Bet viduje rezonavo, visą savaitę, kol repetavome, atrodė, kad įvyks kažkas labai paprasto, bet kitokio, ypatingo.
Toje mažoje menininkų namų salytėje aplinka - visiškai kamerinė, intymi, viskas, ką ten darai, lyg ant lėkštutės. Žmonių susirinko nedaug, gal kelios eilės, bet publika labai arti; tokiais atvejais turi nuolat galvoti, kaip judi. Vakaras buvo akustinis, muzikantas grojo gitara. Pamenu, tada šokdamas pirmą kartą atsidūriau taip arti savęs: man atrodo, tą vakarą supratau, kas esu kaip šokėjas. Viskas buvo labai jautru ir harmoninga - kai ir kūnas, ir mintis eina išvien. Po to pasidarė drąsiau būti scenoje. Iki tol bijodavau likti joje vienas. Tarp visų man būdavo labai gerai, labai patogu. Bet vienam - ne: niekada nebuvau toks drąsus, pasimesdavau, atrodė, tai ne man. Bet tąsyk... Neįsivaizduoju, gal žvelgiant iš išorės ir nebuvo matyti, bet vidinis virsmas įvyko būtent tada.
Kitas kartas buvo „Auros“ festivalio metu, gal 2011 metais. Prieš jį tris keturis mėnesius rezidavau Bulgarijoje, Sofijoje - visą vasarą ten gyvenau ir dalyvavau kūrybiniame procese. Statėme spektaklį, kuris nebuvo ypatingas, bet per tą laiką, kaip mėgstu juokauti, ten įgijau aukštąjį baleto išsilavinimą. Bulgarija - irgi posovietinė valstybė, disciplina joje gal net svarbesnė nei pas mus. Diena prasidėdavo nuo trijų valandų baleto! Kai neturi tam reikalingo paruošimo, stovėti prie baleto skersinio su primabalerina iš Bulgarijos buvo, švelniai tariant, įdomus jausmas. Bet reikėjo įveikti save - gerai prisimenu stiprų psichologinį lūžį, per trumpą laiką įvyko labai didelė transformacija.
Tada labai knietėjo grįžti į Lietuvą, nes pats jutau, kaip pasikeitė visas kūnas. Galvojau - dabar tai lipsiu į sceną, dabar tai padarysiu! Vyko „Auros“ festivalis, ir mes, regis, pasirodėme „Girstutyje“, salė - sausakimša. Spektaklis tikrai nebuvo puikus, bet aš labai džiaugiausi tuo, ką ten šokau. Tada scenoje pirmą kartą pasijutau labai fiziškai tvirtas: atrodė, jauti, kad tuos septynis šimtus žmonių valdai savo judesiu. Tai irgi buvo ypatingas potyris - lyg šiek tiek levituotum virš visko, lyg stebėtum akvariumą ir žuvytes, plaukiančias kiek lėčiau už tave. Atrodė, kad esu vienu žingsniu priekyje.
Esi kalbėjęs ir apie „linijinius“ žmones, ir apie šiuolaikinį šokį kaip būdą laužyti linijas, atsisakymą to, ką moki. Ar šiuolaikinį šokį regi kaip priešpriešą linijiniam gyvenimui?
Kažkuria prasme taip. Tai, mano požiūriu, universaliausia, labiausiai pažengusi žmogaus raiškos forma. Egzistuoja daug įvairių judesio praktikų, bet šiuolaikinis šokis, ypač jei jis siejasi su scena, yra aukščiausia pakopa to, ką, pasitelkus judesį, įmanoma pasiekti. Tai maksimumas, kiek gali savyje išlaisvinti. Žinoma, kai sieki būtent išsilaisvinimo, netelpi jokiuose rėmuose. Linijiniame pasauly - tuo labiau.
Aišku, negalima atmesti tam tikrų techninių niuansų. Šiuolaikinio šokio šokėjai praktikuoja, studijuoja baletą, nuolatos galvoja apie linijas. Juk tam, kad jas sulaužytum, visų pirma turi suvokti, kas tos linijos yra, jas patirti. Ar kalba eitų apie šokį, ar apie gyvenimą, rutiną, labai įdomu pažinti linijiškumą. Jeigu nori žinoti, kas yra nerutina, pirma turi stipriai pavargti nuo rutinos. Tik iš jos išsivadavęs patiri džiaugsmą, pilnai suvoki, kas tai.
Man šiuolaikinis šokis - pabėgimas nuo linijinio mąstymo, peržengiantis raiškos scenoje ribas. Tuos pačius principus, kiek įmanoma, stengiuosi taikyti ir kitose gyvenimo srityse. Kai būname su vaikais, jeigu išeiname į lauką, prie karstyklių, dažniausiai voliojamės ant žemės. Bandau neprisirišti prie išankstinių normų. Kai suaugame, vienaip ar kitaip save „sustyguojame“. Styga ir yra ta linija. Vis tiek visi kažkuria prasme patampame „linijiniai“. Aš irgi esu rutinos žmogus, tikrai negaliu sakyti, kad visada gyvenu „čia ir dabar“: galva nuo šitokio mąstymo susprogtų. Reikalinga pusiausvyra - tarp rutinos, linijos ir kito požiūrio kampo.
Karantinas yra išbandymas. Vieni galbūt šiuo laiku nedaro nieko ir skiria laiką šokiui galvose. Aš pats ieškau būdų, kaip judėti namuose. Bet namai - vieta, kurioje galioja kitokios taisyklės: yra šeima, kasdienybė, tėčio, vyro pareigos. Turi žongliruoti tarp to linijinio, rutininio gyvenimo, ir kitos savo pusės. Užuot šokęs lauke ar studijoje, staiga turi tai daryti tarp vaikų, žaislų, puodų. Sunku išlaikyti pusiausvyrą. Vis dar to mokausi.
Ar jauti, kad matai pasaulį šokėjo akimis, ar žvelgi universaliai, be ribų?
Šiuolaikinis šokis, žinoma, mano suvokimui svarbus, bet vis dar esu tas pats Marius, kuriam nuo vaikystės būdingas smalsumas. Man visada buvo įdomūs socialiniai, sociopsichologiniai dalykai, pavyzdžiui, kodėl žmonės, tautos vieni su kitais elgiasi taip, kaip elgiasi. Tad visų pirma tapau politologu.
Turbūt nesvarbu, ką būčiau nusprendęs veikti, vis tiek panašiai skaityčiau žinias, panašiai galvočiau, kaip sutelkti bendruomenę kažkokiam geram tikslui. Nes man iš esmės svarbus sociumo aspektas. Iš tiesų šokdamas kalbu apie aukštesnius dalykus. Šokis šiame kontekste yra tiktai priemonė. Tikslai - empatija, galbūt aštresnė akis, jautresnė ausis, siekis pamatyti, patirti pasaulį.
Ką Tau, žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos, reiškia spektaklis „Perdegimas“?
Žinoma, dabar, sėdint namuose, karantino sąlygomis, kalbėti apie perdegimą - daugiau nei keista. Pirmosios mintys apie jį man ėmė kilti kokiais 2017-aisiais, tačiau tada šis terminas mūsų visuomenėje dar nebuvo įsišaknijęs. Tiesiog stebėjau savo skubėjimą, rodėsi, daug kas vyksta autopiloto režimu. Ilgainiui tas keistas pojūtis tarsi ėmė tvyroti ore. Taip sutapo, kad 2019-aisiais ir paplito „perdegimo“ sąvoka, ir gimė mūsų spektaklio pavadinimas: matyt, jį padiktavo bendruomeninė sąmonė. Tačiau terminą overheating buvau girdėjęs jau gerokai anksčiau: skaičiau norvegų kultūros antropologo Thomo Hyllando Erikseno veikalus; jis, man rodos, apie tai kalbėjo jau 2004-aisiais. Beje, Hyllandas buvo atvykęs į Vytauto Didžiojo universitetą ir skaitė paskaitą šia tema.
Spektaklis ir jo kūrybinis procesas komandai buvo kaip terapija. Ne tiek tarpusavio santykiams, kiek kiekvienam iš mūsų: visi nuėjome savo kelią, kas toliau, kas arčiau. Aš tame buvau „pilna koja“.
Paskutiniu metu gyvenome ir galvojome - kada žmogų ištiks pauzė? Visi kalbėjo, kad jos reikia. Aišku, dabar, matydami tą pauzę, mes tikriausiai įvertiname gerąją jos pusę: vaikštome sau miške, leidžiame laiką su šeima. Bet, kad tai pasiektume, reikėjo sukrėtimo, o sukrėtimai būna nemalonūs. Visuomeninis perdegimas kažkuria prasme ir įvyko - teko priverstinai sustoti, įvertinti, pervertinti, kaip elgiamės, ką darome. Net ir dabar kiekvieną dieną patiriame išbandymą - važiuoti pas gimines ar ne, klausyti ar neklausyti to, ką mums sako, priešintis ar nesipriešinti valdžios nurodymams?
O spektaklis, žinoma, užima svarbią vietą. Darbe „(G)round zero“ norėjau peržengti savo ribas, nebijoti pakvailioti, bet iš prigimties nesu enterteineris, mano stiprioji pusė tikriausiai slypi „Perdegime“. Jis daug arčiau manęs: aš stebėtojas, ir ta tema atėjusi iš žvelgimo į pasaulį ir žmones, iš gilesnio savęs supratimo.
Ypatingas „Perdegimo“ bruožas - šokėjų tarpusavio sąveika. Kas Tau yra tikra partnerystė scenoje? Ko reikia, kad ji iš tiesų užsimegztų?
Šio spektaklio kūrybinio proceso metu vyko gilūs dialogai, daug laiko praleidome ne vien šokdami, bet ir kalbėdamiesi. Pakartosiu: šokis ne tik forma, rezultatas - tai priemonė pasiekti aukštesnį tikslą. Tik tada, kai to aukštesnio tikslo nėra, iš šokio belieka forma.
Kurdami „Perdegimą“, stengėmės sau atsakyti į klausimą, kur kiekvienas iš mūsų degame. Kartais būdavo nelengva - jusdavome, kad degame netgi būdami drauge. Juk turime skirtingus charakterius, temperamentą, pomėgius, kitus darbus, rūpesčius. Ir kartais, atėjęs į repeticiją, dėl bendro tikslo turi dalį savęs užblokuoti. Tuomet išeina, kad nesi iki galo tikras. Stengėmės apie tai išsikalbėti, todėl, man atrodo, galiausiai scenoje ir buvo matyti pakankamai autentiškas, tikras ir tvarus tarpusavio santykis. Taip pat mums patiems pasidarė akivaizdu, kas yra kas komandoje.
Per karantiną vienas iš kolektyvo narių - Marius Paplauskas - nusprendė susitelkti į filmavimą. Teko galvoti, kaip viskas bus be jo. Tačiau nekilo nei baimė, nei pyktis - šitas spektaklis mus išmokė pagaliau atsigręžti į savo tikrąjį aš, suvokti, ką iš tikrųjų norime daryti. Todėl Mariui tiesiog palinkėjome sėkmės, o dabar drauge filmuojame „Perdegimo“ filmą. Vietoj jo šoka meksikietis Carlo ´ as (Adrianas Carlo ´ as Bibiano ´ as - D. Z.), kurį jau aną sausį planavome kviesti į savo trupę. Tai - šokėjas, taip pat linkęs į gilią savianalizę. Esame tokia maža komuna: mums santykis yra pirmoje vietoje. Nebūtinai pats šokis.
O kelintoje vietoje Tau yra apdovanojimai?
Jei sakyčiau, kad jie nesvarbūs, meluočiau. Tai tarsi įtvirtinimas ir įvertinimas to, ką darai. Man rodos, visiems patinka, kai kažkas pagiria. Gyvendami Sovietų Sąjungoje, senelių, tėvų buvome pripratinti neišsiskirti, nekristi niekam į akis, nesivaikyti komplimentų, o labiau telktis į sunkų darbą. Dėl to ir paties džiaugsmo pasiekimais pas mus mažiau: giriami pasijuntame nepatogiai. Turi vaikščioti nuleidęs galvą ir graužti save, kad jautiesi gerai, - atvirai pasidžiaugti pas mus nepriimta. Mane žavi, kai keliaudamas matau, kaip žmonės moka pasimėgauti šia akimirka, kad jiems kažkas pasisekė, kad juos įvertino. Man tas „kryžius“ - kaip vyšnia ant torto.
Kada labiausiai jauti, kad Tavo darbai turi prasmę?
Dabar didžiausia palaima apskritai atrodo galimybė tiesiog būti scenoje. Niekada nepriklausiau sakantiems, kad teatras yra šventa vieta, tarsi šventykla, bažnyčia: man visada svarbiausi buvo žmonės. Bet pamenu, kaip po pirmo karantino turėjau repeticiją „Menų spaustuvėje“, Juodojoje salėje. Mes repetuojame, ir aš staiga suprantu, kaip nerealu būti scenoje. Jausti tą kvapą, matyti tas šviesas, tą dangą! Netikėtai ir man scena tapo kažkuo sakraliu, beveik šventove.
Įprastais laikais geriausias pojūtis aplanko tada, kai yra harmonija: kai viskas sustyguota, kai scenoje gali visiškai susitelkti į tai, ką reikia atlikti. Kai gali šokti ir negalvoti apie techninius dalykus. Mums, šiuolaikinio šokio šokėjams, kurie dažniausiai yra „be vietos“, visada didelė vertybė turėti tinkamai paruoštą sceną ir galėti susikoncentruoti į kokybišką spektaklio atlikimą. Tikrai būna, kad nuvažiuoji į gastroles, ir pirmiausia „vadybini“ spektaklį, tada mąstai apie apšvietimą, galiausiai dar šiek tiek pašoki. Tad maloniausias momentas tikriausiai ir būna tas, kai tavo darbas keliauja, kai jis pasiekia daug žmonių, kai esi suprastas, priimtas ir gali įgyvendinti savo idėją.
Kaip manai, kuo žmones taip traukia šiuolaikinis šokis? Auditorijos dėmesio šiai scenos meno šakai tikrai netrūksta.
Egzistuoja daug aspektų, kuo šiuolaikinis šokis yra, gali ir turėtų būti svarbus. Visų pirma, jis yra daugiau, negu dalykai, kuriuos patiriame kasdienybėje. Kaip jau minėjau, man tai - aukščiausia saviraiškos forma. Visada žãvi, kai žmogus realizuoja savo potencialą, kai išvysti, ką jis gali padaryti, maksimaliai save išreikšti. Nors vaizdą pirmiausia išgyvename estetiškai - matome judantį kūną, formą ir patiriame grožį arba negrožį, - bet jeigu už viso to dar yra ir emocinis ryšys, ir idėja, tave tie vaizdiniai nukelia kažkur toli. Būtent ši visuma, man rodos, žmones ir patraukia, ir gąsdina. Juk mūsų smegenys linkusios paprastinti, daug lengviau viską priimti tiesiogiai: jeigu balta, pasakai, kad balta, ir yra balta, ir viskas ok, ir visiems aišku. Šokyje tokio konkretumo nėra - turi sekti mintį, išreikštą judesiu.
Lankydamasis spektakliuose, aš irgi ne visada viską suprantu, bet kartais užtenka pasirinkti kanalą, per kurį žvelgi. Būna, sužavi koks estetinis aspektas, judesio forma, maniera ar muzika, šviẽsos, ir susitelkęs į juos pražiūri visą spektaklį. Tada pasišneki su kokiu kitu žmogumi, o jis viską matė visai kitaip, nes žvelgė kitu kampu. Ir tai yra fantastiška, nes apie tą patį dalyką galime kalbėtis iš įvairių perspektyvų.
Apskritai, galbūt šokis yra priminimas, kad mes gyvename savo kūne, kad jis nėra transporto priemonė, skirta tik nusigauti iš taško A į tašką B. Šiuolaikinio šokio spektakliai - būdas tą patirti, suvokti kūną kaip instrumentą, pamatyti, kaip galima juo groti. Tai tarsi akistata su savimi, nes mes, žmonės, kiekvieną dieną savo kūną išduodame.
Kalbino Dovilė Zavedskaitė