2019-ųjų vasarą šiuolaikinio šokio kūrėjos ir atlikėjos Godos Žukauskaitės performansas „st.One“ daugiau nei parai prikaustė praeivių dėmesį prie MO muziejaus laiptų Vilniuje. Nyderlanduose gyvenanti menininkė pristatė vieną įsimintiniausių tos vasaros pasirodymų Lietuvoje, o šiemet ryžosi 78 dienas tiesioginės transliacijos pagalba tęsti performansą, kuriam nesutrukdė net transliacijos metu skilęs stuburo slankstelis. Nors G. Žukauskaitės darbai atrodo pilni fizinių ir emocinių iššūkių, kūrėja tikina, kad tai būdas dekonstruoti kančios sąvoką ir suteikti naujus pojūčius žiūrovui. G. Žukauskaitė pasakoja apie savo kūrybinį gyvenimą Nyderlanduose, kaip atrodo karantinas gyvenant laive ir performansas, kuris tęsiasi net patyrus sudėtingą traumą.
Jau daug metų tavo, kaip menininkės, karjera, vystosi Nyderlanduose. Čia šoki ne vienoje trupėje, taip pat vystai individualius kūrybinius projektus. Kaip apibūdintum šios šalies šokio lauką?
Laukas gan platus, gali rasti ko tik nori - ir klasikos, ir visiškų eksperimentų. Didžiulis pasirinkimas buvo viena priežasčių, kodėl atvažiavau čia studijuoti. Įvairovė mane lydi ir po studijų baigimo: viena kompanija, kurioje šoku, jungia klasikinį indišką šokį ir šiuolaikinį šokį, o kita - performanso meną ir fizinį teatrą. Jaučiu, kad iš vienos kompanijos į kitą galiu atsinešti labai įdomių dalykų, vyksta stiprus dalinimasis.
Kadangi šokio lauke visko yra daug, jaučiasi mažiau konkurencijos. Čia turi galimybę lavinti savo stilių ir jo ieškoti, labai nepergyvendamas dėl to, kad kiti jau darė kažką panašaus. Iš vienos pusės, tai tarsi meno mašina, kurios Lietuvoje nėra. Lietuvoje kiekvienas spektaklis labiau išmylėtas, įdėta daug prakaito ir jėgų, kad jis įvyktų. O čia viskas vyksta gana greitai, projektas po projekto. Man tai patinka todėl, kad niekada nesustojantis tempas suteikia svarbos pačiam procesui: vyksta daug atvirų repeticijų, laisvai galima dalintis nepabaigtu darbu. Jaučiu, kad publika yra atvira tokiems eksperimentams. Gali nebijoti parodyti savo work in progress. Tai duoda erdvės kūrybai.
Kas tau pačiai, kaip šokėjai, šioje šalyje įdomiausia? Ar įvairovė buvo vienintelė priežastis, privertusi čia pasilikti po studijų?
Įvairovė, taip pat gera šalies geografinė vieta - galiu lengvai pasiekti kitas šalis. Dar viena priežastis - pagarba šokėjui, menininkui. Jeigu pristatai darbą ar kažką kuri, visada būsi priimtas su pagarba - kiekviena repeticija bus apmokėta, kiekviena valanda suskaičiuota. Jeigu nėra finansų, nėra ir darbo. Tave priima kaip visavertį darbuotoją. Tai leidžia gyventi iš kūrybos, tau nebūtina užsiimti papildomais mažais darbeliais, kad turėtum pinigų. Gali prie vieno projekto dirbti mėnesį-du ir užsidirbti tiek, kad kitus kelis mėnesius galėtum skirti kūrybinėms paieškoms, tyrimams. Tiesiog jaučiu, kad menininkai čia yra vertinami.
Nyderlanduose taip pat jaučiu laisvę scenoje daryti tai, ką noriu. Nežinau, ar yra kas nors, kuo galėčiau labai šokiruoti ar nustebinti. Net jei darai beprotiškiausius dalykus, tavęs neteis, bandys kelti klausimus, suprasti. Net jei žmonės nesupranta, ką darai, vis tiek vyksta dialogas - tarp kompanijų, tarp žiūrovų. Man tai vienas įdomiausių procesų.
Kalbant apie pagarbą šokėjui, manau, šiuo metu visose šalyse aktualus klausimas - kokioje situacijoje atsidūrė Nyderlandų šokio menininkai pandemijos metu? Ar sulaukė kokios nors pagalbos?
Laisvai samdomiems menininkams finansinę pagalbą suteikia miesto savivaldybė. Aš pagalbos prašiau tik pačioje pandemijos pradžioje, o vėliau visgi atsirado projektų, kurie galėjo vykti ir karantino metu. Kompanijoje, kurioje šoku, buvo tiesiog pakeistas biudžeto planas ir vietoje naujo spektaklio kūrimo, pinigai buvo investuoti į gilesnius mūsų meninius tyrimus - darbą, už kurį vis tiek galėjome gauti atlyginimus. Toks lankstumas išgelbėjo ir suteikė daug ramybės. Viso karantino metu buvau užsiėmusi. Užimtumas, aišku, atsirado ir dėl Lietuvos - dalyvavau Lietuvos šokio informacijos centro nuotolinėje rezidencijoje.
Iš kūrybinės pusės, Nyderlandų bandymu susitvarkyti su situacija buvau truputį nusivylusi. Laisvai dirbantiems menininkams tiesiog buvo skirta finansinė parama, leidusi išgyventi, bet nebuvo daug kitų papildomų fondų, kurie paskatintų kurti naujus darbus, tinkamus pasikeitusiai kultūros realybei, adaptuotus naujiems formatams. Tai nelabai skatino kūrybiškumą, atvirkščiai, nei tokios iniciatyvos, kaip šokio informacijos centro rezidencijos Lietuvoje.
Karantino metu vyraujant raginimams likti namuose, negaliu nepaklausti kaip tau, kaip šokėjai, sekasi tai daryti, kai tavo namai plūduriuoja Amsterdamo pakrantėje? Kaip atrodo „likimas namuose“, gyvenant laive?
Tiesą sakant, šie metai ir likimas namuose man labai daug davė. Toks jausmas, kad pasikeitė net tam tikras dienos-nakties suvokimas. Gyvenant valtyje svarbūs tokie dalykai, kaip dienos šviesa, oras. Valtis juda audros metu, šyla kai šviečia saulė ir reikalauja pašildymo ugnimi, kai saulė nešviečia. Aišku, vietos nėra tiek, kad galėčiau šokti, bet turiu siaurą liniją, kur galiu daryti pratimus - įmanoma rasti kaip judėti. Vasaros metu kasdien vyko performansas, galėjau viską „išjudėti“ ant borto.
Iš tiesų, kai prasidėjo karantinas ir internete pradėjau matyti vaizdo įrašus, kuriuose šokėjai šoka svetainėse ar virtuvėse, iškart pajutau atmetimo reakciją. Ar tu šoki tik tam, kad šoktum? Supratau, kad aš negaliu šokti vien dėl šokio. Man reikia turėti ryšį, su kažkuo susijungti, žinoti, kodėl aš šoku. Man tai lyg ritualas. O tokiam ritualiniam šokiui man čia vietos puikiai užteko. Sugrįžimas į studiją buvo didelė šventė, nes tada pradedi labai vertinti galimybę judėti tokioje didelėje erdvėje, užpildyti ją judesiu. Supranti, kad kūnas nepraranda to, ką jis jau išmoko, ir tas laikas užsidarius tik suteikė svorio, naujos kokybės judėjimui.
Pavasarį tapai LŠIC nuotolinių rezidencijų dalyve ir rezidencijos metu vykdei ilgos trukmės performansą „78h. ungrowing grass“. Tiesioginės transliacijos metu iškritai iš medžio ir susilaužei stuburo slankstelį, tačiau performanso nenutraukei. Kur radai jėgų performansą tęsti visas 78 dienas? Kodėl buvo svarbu jį tęsti?
Performanso pratęsimas mane išgelbėjo ir padėjo išgyti. Kitaip būčiau tiesiog įkritusi į depresiją. Prisimenu tą momentą, kai nuvažiavau į ligoninę ir man gydytojai pasakė, kad skilo stuburo slankstelis. Pirma mintis, atėjusi į galvą buvo: gerai, jei gyvenime nebegalėsiu šokti, koks būtų kitas būdas išreikšti tai, ką noriu? Kaip galėčiau toliau tęsti performansus? Minties sustoti net nebuvo. Sukilo smalsumas: kaip galėsiu tęsti šį performansą, kai mane išleis iš ligoninės? Tą pačią dieną, kai grįžau namo, jau dariau performanso transliaciją iš lovos. Su kiekviena transliacija tarsi iškvėpuodavau skausmą. Performansas įgavo naują formą - beveik kiekvieną dieną transliacijose turėdavau svečių. Tuo pačiu jie man atnešdavo maisto, padėdavo susitvarkyti. Performansas realiai keitė mano kasdienybę, buvo tikrai magiškas laikas.
Gruodžio 21 d. pristatei naują performanso „78h. ungrowing grass“ versiją - šįkart ji vyko ne šiltą vasarą, o žvarbų gruodį. Kuo dar, be pasikeitusios aplinkos, ši versija skyrėsi nuo pirmosios?
Kai vasarą baigėsi tos 78 dienos, jaučiau, kad norėsiu sugrįžti. Ieškojau įvairių variantų, bandžiau atrasti teisingą formą ir datą, kuri būtų svarbi ir gamtos pasaulyje. Vieną dieną į galvą tiesiog šovė gruodžio 21-oji, o patikrinusi sužinojau, kad tai ne tik trumpiausia metų diena, bet ir itin reto reiškinio metas - vyksta Saturno ir Jupiterio susijungimas. Tai galutinai patvirtino, kad performansą reikia daryti būtent tą dieną. Kalbant apie ryšį tarp vasaros ir žiemos performansų - veiksmo prasme jie labai skyrėsi. Šįkart turėjau operatorių, kuris nuolat mane filmavo, tad iš solo pasirodymo jis virto duetu. Iš pirmojo performanso norėjosi atsinešti man labai svarbų atvirumą, ritualo jausmą. Vasarą susikūriau tam tikrą savo „Ungrowing grass“ pasaulį, kuriame tą transliacijos valandą galėdavau daryti viską, ką noriu - šaukti, valgyti žolę, kalbėti visiškai atvirai, be jokių sienų. Tai tapo atvirumo, grįžimo į save valanda ir kai kuriems žiūrovams. Žiemą visų šių dalykų labai pasiilgau - tikrumo, atvirumo, ryšio, kad ir per ekraną, todėl norėjau sugrįžti ir visa tai sugrąžinti.
Dauguma Lietuvos žiūrovų tave turbūt pažįsta iš 2019-aisiais garsiai nuskambėjusio tavo 36 valandų performanso „st.One“, vykusio ant MO muziejaus laiptų. Tiek „78h. ungrowing grass“, tiek šis performansas, atrodo, itin daug ištvermės reikalaujantys darbai, vienaip ar kitaip tave priverčiantys pajusti kančią. Kodėl renkiesi tokį formatą? Kodėl jis tau įdomus ir vertas pasiryžimo?
Man svarbu paliesti kančią ir parodyti, kad tai nebūtinai yra kančia. Mes juk patys apsibrėžiame, kad kančia yra šaltis, kančia yra nešti kažką sunkaus ar pažiūrėti giliai į savo vidų. Bet tai gali būti ir ne kančia. Sunkiai nešti gali būti pergalė, tai gali kančią transformuoti į ryžtą ar tam tikrų standartų sulaužymą. Kadangi esu mergina, mergaitė, dažnai sulaukiu tokio požiūrio - kaip gi čia maža mergaitė daro tokius sunkius dalykus? Tai mane suerzina. Taip pat ir stereotipai apie kančią. Tokius performansus aš atlieku ne tam, kad įrodyčiau, jog galima kažką ištverti, bet tam, kad pakeisčiau požiūrį.
Tai, kad yra sunku ar šalta, mane, kaip atlikėją, tiesiog įžemina. Jei gruodį vykusio performanso metu, kai lauke stovėjau su paltu, mano mintys skrajojo, tai tuo momentu, kai jį nusivilkau ir pajutau šaltį, aš tarsi grįžau į kūną. Kitas dalykas - tas kontrastas tarp mano aplinkos ir performansą stebinčio žiūrovo aplinkos, jam sukuria tam tikrą jausminę patirtį. Žiūrovas, matydamas mane šaltyje ar nešančią sunkius akmenis, gali kitaip pajausti savo kūną. Tai man labai įdomu. Vienas mano performansą žiūrėjęs dramaturgas pasakė labai gražią mintį: atlikdamas tokius performansus, esi kaip šamanas - jis žmogui padeda kažką pajausti, be būtinybės daryti tą patį, ką daro šamanas. Stebintys mano performansą neturi šokti į šaltą vandenį ir pajusti ką tai reiškia - aš esu tam, kad tai padaryčiau ir leisčiau žiūrovams patirti naujus pojūčius. Performanso metu tampu labai pažeidžiama, tarsi permatoma, bet tuo pačiu metu ir be galo stipri. Viskam pasibaigus jaučiuosi galinti įveikti bet ką.
Dalį savo darbų ir vedamų kūrybinių dirbtuvių priskiri performatyviosios realybės (performative reality) žanrui. Papasakok - koks tai žanras ir kodėl nusprendei jo imtis?
Šio žanro idėja man kilo iš ilgos trukmės performansų. Supratau, kad performanso metu gautos patirtys bei savybės, kurias turėjau išsiugdyti jo atlikimui, man labai padeda ir kasdieniame gyvenime: sprendimų priėmime, požiūrio keitime. Aš visą tą praktiką gaunu iš performanso, todėl pradėjau galvoti, kaip galėčiau tai perduoti žmonėms, kurie nėra performanso atlikėjai? Man asmeniškai daug lengviau gyventi performanse, tad kodėl trumpam gyvenimo nepavertus performansu? Viską perteikti bandau savo vedamuose seminaruose, žaidimo forma. Žiūrovo patirtys, kurias jis gauna performanso stebėjimo metu yra gana trumpalaikės, jos išblėsta. Todėl seminarų metu siekiu žmonėms suteikti įrankius, kurių pagalba tuos jausmus jie galėtų susigrąžinti net nežiūrėdami performanso. Kiekvieno performanso metu atrandu vis naujų įrankių, kuriuos galiu pritaikyti seminarams. Jų dalyviai mokosi paleisti savo emocijas, pajausti savo kūną, pažinti save, savo autentiką ir tiesiog kitaip pažvelgti į savo realybę.
Papasakok apie savo profesinį ryšį su Lietuva. Ne visiems lietuviams šokėjams, gyvenantiems užsienyje, pavyksta jį išlaikyti.
Man išlaikyti ryšį su Lietuva yra svarbu. Jaučiu, kad Lietuva man yra kūrybinis šaltinis, variklis. Nyderlanduose menininko gyvenimas gana patogus, tačiau čia sunkiau rasti ilgalaikį ryšį su žmonėmis. Performansas sulaukia susidomėjimo ir dėmesio, tačiau jis labiau trumpalaikis, žmonės greitai juda prie kitų dalykų. O atlikdama performansą Lietuvoje, jaučiu, kad mane įsileidžia arčiau, stipriau, čia vyrauja visai kita energija. Atlikti performansą Lietuvoje man net svarbiau. Nyderlanduose lengva prisisemti pozityvios nuotaikos, „viskas įmanoma“ filosofijos, o Lietuvoje reikia padirbėti ir atrasti būdus, kaip prieiti prie žmonių, kaip komunikuoti, sukurti pasitikėjimą. O man šis atvėrimo procesas labai įdomus.
Taip pat matau, kiek daug kuria visas šokio laukas, kiek daug dirba. Atrodo, tokia maža šalis ir tiek nedaug šokėjų, tačiau visi nuolat siekia maksimumo. Tai mane labai įkvepia.
Kalbėjosi Miglė Kolinytė
Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
