Ji moka kalbėtis su savimi. Nes šiame spektaklyje vyras (Jurijus Ščiuckis) - pas jūrą arba žvaigždes, o žvejo žmona (Tatjana Genzel) - savyje. Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) spektaklyje „Triušis Edvardas“ dviejų senukų pora yra unikalaus, tik teatre egzistuojančio pasaulio epicentras. Du žmonės, gyvenantys santarvėje ir harmonijoje, gal net sudarantys savotišką vienį, - tarsi šio teatrinio pasaulio pirmapradžiai, šalia mūsų gyvenantys dievažmogiai. Šiame spektaklyje vaikams sena moteris turi dar vieną galią - viską, prie ko prisiliečia, paverčia gyvu, atgaivina ir sužmogina. Keista: spektaklyje vaidina šešiolika aktorių, bet būtent dviem vyriausiems lemta būti neišsenkančia meilės ir tikėjimo gėriu versme.
Dažnai žiūrėdama Lietuvos rusų dramos teatro spektaklius pati sau pavydžiu, suvokdama, kad matau scenoje vaidinančius žmones legendas. Mūsų kartai jie, vyresnieji aktoriai, yra tikrieji epochos veidai, į užmarštį gramzdinamo XX amžiaus liudininkai. Aktorė Tatjana Genzel nenorėjo kalbėti apie savo jubiliejų nei šiemet, nei prieš dvidešimt metų, kai teatras minėjo aktorės šešiasdešimtmetį. Suprantu ją, vengiančią kerėpliškų, netaktiškų klausimų apie pradžią - Antrojo pasaulinio karo metais gimusio vaiko lemtį ir nedidelio gimtojo miesto Vyšnij Voločioko, pasimetusio centrinės Rusijos platybėse, snūduriuojančio kažkur Tverės srityje, kasdienybę. Nenorinčią smalsavimo apie Almatos, Sevastopolio, Maskvos, Odesos, Minsko miestus ir teatrus, kuriuose teko vaidinti. Tardymo apie Vilnių, į kurį gyvenimas atvedė 1973 metais. Po metų - debiutas Lietuvos rusų dramos scenoje Dženi Malinos vaidmeniu „Operoje už tris skatikus“ ir nuostabus teatro-namų, kuriuose svarbus kiekvienas, atradimas.
Genzel kolega Ščiuckis, buvęs scenos partneriu aktorei atliekant daugelį kūrybinės biografijos etapinių vaidmenų, prisimena: „Į repeticiją ji ateina aštuntą valandą ryto, nors reikia vienuoliktą. Valytojoms tuoj pat kliūna už ne iki galo išplautus kampus, už ant scenos paliktas dulkes. Tuoj pat ir rekvizitininkas išbaramas už dviejų minučių vėlavimą. Tatjana Karlovna po instancijas nevaikšto, subordinacijos nepaiso: arba daro tvarką čia pat, vietoje, arba eina tiesiai pas vadovus - įvairūs „pavaduotojai“ jai neegzistuoja.
Kilimo pusiau vokietė, Genzel negali pakęsti atsainumo ir netvarkos. Ji ir vaidmenis ruošia taip pat kruopščiai ir priekabiai, neleisdama atsipalaiduoti nei sau, nei partneriams. Autoriui ir režisieriui irgi kartais kliūna. Kad ir kaip gražiai išspausdintas vaidmens tekstas, kad ir kokios apimties jis būtų, aktorė jį persirašo savo raidėmis, į savo sąsiuvinį, ir jau po dviejų trijų repeticijų žodžiai šiame sąsiuvinyje jai tampa visiškai savi, nors kartais ir būna kiek pataisyti. Atkreipkite dėmesį: ne savavališkai, kaip į galvą šauna pakeisti, o būtent pataisyti ir patikslinti sekant teksto mintį ir logiką, ir tik tada tvirtai išmokstami - gal ir neįprastai skamba kai kuriems lengvabūdžiams jauniesiems...
Išmokusi tekstą ir nubrėžusi pagrindinę vaidmens liniją, Genzel pradeda šlifuoti niuansus, o tada jau laikykis, partneri: bus ir juoko, ir ašarų iki soties. Kadaise jaunystėje dirbdama estrados scenoje, aktorė išmoko visų džiazo atlikimo technikų (o tai gana padorus intonacijų, moduliacijų, improvizacijų rinkinys) ir plačiai jas panaudodavo kurdama vieną ar kitą personažo charakterį. Štai spektaklyje „Life-life“ vaidindama ukrainietę ji turėjo išmokti ukrainiečių tarties. Turėdama išskirtinę klausą, puikiai susidorojo su šia užduotimi, padovanodama daug malonių akimirkų žiūrovams ir kolegoms.“
Šią aktoriaus Ščiuckio hipotezę apie kolegės absoliučią muzikinę ir meninę klausą patvirtina garsaus džiazo muzikanto Vladimiro Tarasovo prisiminimas: „Aktorės Tatjanos Genzel pavardė man visada siejosi su žvaigždžių ir asmenybių, sukūrusių Lietuvos rusų dramos teatro istoriją, plejada. Daug metų groju džiazą ir matau, jog Genzel turi tai, ką džiaze vadiname svingu. Pavadinčiau ją džiazo žmogumi. Nors teatre yra vertinama kaip komedinio plano aktorė, scenoje ji gali kur kas daugiau. Ji gali vaidinti tragediją.“
Tokia aktorės lemtis - daugiau nei keturiasdešimt metų tarnystės vienam teatrui, dešimtys sukurtų vaidmenų, darbas su puikiais režisieriais Ivanu Petrovu, Vladimiru Mirzojevu, Romanu Viktiuku, Linu Zaikausku, Algirdu Latėnu, Jonu Vaitkumi, o žiūrovai ją prisimena kaip daugybės neužmirštamų epizodinių vaidmenų kūrėją. Nes tie kelių minučių trukmės vaidmenų epizodai buvo meistriškai sukurtos psichologinės miniatiūros, jose atsiverdavo personažo likimas. Tokie epizodai buvo verti ir kritikos paminėjimo: „Štai Tatjana Genzel išeina į sceną „Tartiufe“... Mes matome ponią Pernel, paliekančią savo sūnų ir kaltinančią visus: sūnaus žmoną, anūką ir anūkę, tarnaitę - visus, gyvenančius šiame nepakenčiamame name. Nugrimzdusiame į žemiškus rūpesčius ir pramogas, nemokančiame vertinti tikrojo šventumo, taurumo, dvasinės švaros, kur apkalbamas pats Tartiufas. Ir šį momentą reikia matyti, kad suprastume, kaip ryškiai ir tiksliai prasideda priešingų nuomonių susidūrimas. Tatjana Genzel turi ypatingą talentą kurti įsimintinus charakterius. Jai būdingas išskirtinis plastiškumas, sodrus humoras, puikus, skambus balsas. Ji ypač tiksliai renkasi raiškos priemones ir vaidybinius niuansus.“
2019 m. Mažojoje Lietuvos rusų dramos teatro salėje įvyko didelė literatūrinė provokacija - jaunas režisierius iš Minsko Aleksandras Marčenka pakvietė tris vyresnės kartos trupės aktorius Genzel, Ščiuckį ir Aleksandrą Agarkovą pasikalbėti apie Nikolajaus Gogolio „Mirusias sielas“. Kviesdamas į projektą Genzel režisierius labai aiškiai matė būsimo spektaklio „Mirusios sielos. Skaitant Gogolį“ kryptį: veiksmas sukosi aplink jos kuriamą legendinės Gogolio herojės Korobočkos personažą. Gogolis teatre visada provokuoja velniškas metamorfozes ir atradimus. Meistriškai aktorės suvaidinta tipiška smulki dvarponė, gudriai kvaila, apsikuitusi senutė, lyg kanapėta višta po grūdą lesanti Čičikovo pasiūlytą velnišką sandėrį parduoti mirusias baudžiauninkų sielas, pamažu atskleidžia savo godžią, žemiškų turtų besigviešiančią natūrą.
Režisierius Marčenka, prisimindamas darbą su Genzel, sako: „Tatjanos Karlovnos unikalumas - puiki kūrybinė forma. Aktorinis susitelkimas ir atmintis, energija ir atsidavimas, dėmesys detalėms ir visumos vizija - viskas verčia žavėtis jos darbu. Ir dar tai, kas man asmeniškai ypač imponuoja, - charakterio aštrumas. Tatjana Karlovna griežta, režisieriui nepavyks išlepti, visi jos klausimai ir komentarai, nors kartais aštrūs, būna labai tikslūs ir dalykiški.“
Nes tai Tatjana Genzel, „kuri keliauja per vaidmenis, partnerius, režisierius, autorius, kompozitorius link kažkokio jai vienai žinomo tikslo, niūniuodama pati sau džiazo improvizaciją, ilgėdamasi harmonijos, tvarkydama Sceną, Gyvenimą ir galbūt - netgi Visatą...“ - apibendrina ištikimas scenos partneris Ščiuckis.
