Teatro režisierius, vienas iš „Kosmos Theatre“ įkūrėjų Žilvinas Vingelis gilinasi į pasąmoningą, sapnišką pasaulį, vizualųjį teatrą ir tam pasitelkia šiuolaikines technologijas. Pasaulį sukausčiusi pandemija nesustabdė režisieriaus darbų, jis kryptingai juda į priekį. Apie tai - mūsų virtualus pokalbis.
2017 m. prieš spektaklį „Lila: slaptas demiurgo žaidimas“ su kūrybine grupe parašėte manifestą, kuriame teigėte, kad teatre reikia derinti skirtingus teatro žanrus bei vaidybos būdus ir atsisakyti monotoniškų vieno stiliaus spektaklių. Stebint Tavo kūrybą atrodo, kad iki šiol tuo vadovaujiesi. Ar, nejudant viena aiškia kryptimi, nekyla grėsmė pasiklysti, patekti į chaosą?
Šis „Demiurgo manifestas“ vėliau tapo „Kosmos Theatre“ manifestu. Jis yra pamatinis idėjinis mūsų dokumentas, juo ne tik vadovaujamės savo kūryboje, kad nepamestume krypties, bet ir jo pagrindu formuojame savo teatro tapatybę. Manau, tai kaip tik aiški kryptis, neleidžianti paklysti tarp skirtingų teatrinių įtakų. O minėtas įvairių teatro žanrų, technikų bei priemonių jungimas ir kuria toms skirtingoms taisyklėms paklūstantį, dinamiškai besikeičiantį ir pėdas vis mėtantį, greitai neperprantamą vidinį spektaklio pasaulį. Žiūrovą tai panardina į tam tikrą rebusą ar labirintą. Galima juo mėgautis, galima bandyti išspręsti ir iš jo ištrūkti, galima erzintis ir piktintis jo savitiksliškumu ir beprasmiškumu, galima leisti sau panirti į savo paties asociacijas bei vidines interpretacijas, o galima ir išeiti. Mes patys toli gražu nesame pakilę virš šio labirinto ir negyvename, tarkim, išminčių trobelėse kažkur kalnuose, iš kurių pažeminę balsą teigtume, kad žinome, kaip reikia moraliai, sveikai, etiškai ar laimingai gyventi.
Tavo kūryboje vyrauja sapniškas, vizualus pasaulis, pasąmoningų, siurrealistinių vaizdinių paieškos. Ką Tau reiškia sapnai? Kodėl taip traukia tai, kas yra už tikrovės ribų?
Sapnai man yra būdas pažinti tikrovę. Su „Kosmos Theatre“ gilinamės į visas pseudorealybes - virtualią, sapnišką, papildytą, garsinę, įvairias haliucinacijas ir vizijas. Tai atveria tam tikrą pasąmoninį lauką, iš kurio išvalytos įvairios proto klišės ir kuris atlieka tam tikrą psichoterapinę funkciją - leidžia žiūrovui pačiam pasigilinti į save. Man atrodo, kad realybė apskritai yra antimeno sąvoka ir buitinę tikrovę nagrinėjanti kūryba vis tiek ją pertvarko - tai tampa hiperrealizmu ar bent jau kondensuotu realybės modeliu, atsisakant didelės dalies buitiškų ritualų, kurie iš esmės užima pusę mūsų dienos. Todėl, mano nuomone, kiekvienas menininkas su realybe tvarkosi savaip, o štai aš joje matau daug siurrealizmo, nežinomybės, baimių ir vidinių žmonių pasaulių. Atrodo, kad kiekvienas išoriškai matomas įvykis turi daugybę sudedamųjų dalių: tai jame veikiančių žmonių praeitis, prisiminimai, emocijos, sapnai - visa tai, apie ką sunku pasikalbėti žodžiais, tai, kas lieka uždaryta mūsų galvose. Man teatras yra būdas apie šiuos dalykus kalbėti, praverti šią skrynią - ar ji būtų Pandoros, ar didžiausių dvasinių turtų. Kaip sakė Jungas, kad patektum į savo pasąmonę, pirmiausia turi susitikti su savo šešėliu.
Esi režisavęs virtualios realybės videoįrašą „Juokingo žmogaus sapnas“ pagal Fiodorą Dostojevskį ir Carlą Gustavą Jungą, taip pat spektaklį „Kafka Insomnia“ pagal Franzo Kafkos biografiją ir kūrybą. Tai pasąmonės gelmes nagrinėję rašytojai. Kodėl Tave domina ši tematika?
Man atrodo, visi mano darbai, be „Skaičiaus“ ir „#Protesto“, yra apie tai. O du pastarieji - mokslinė fantastika. Manau, kad tarp šių žanrų šiuo metu ir esu. Tik mokslinė fantastika man įdomi ir kaip literatūros žanras, kaip perspėjimas ir žodinė mintis, todėl ir šie darbai literatūriniai. Visi kiti, vadinamieji „sapniški“ spektakliai ir filmai, daugiau kalba vaizdais ir garsu, o žodis juose yra lygiavertė visų naudojamų priemonių ansamblio dalis, bet ne lyderiaujanti.
Kokių rašytojų knygas pats mielai paimi į rankas?
Nuo vaikystės mane įtraukė Goethe´s „Faustas“. Panaši literatūra iki šiol yra mano stalo knygos - Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, grafo Lautréamont´o „Maldororo giesmės“, Dante´s „Dieviškoji komedija“, visa Dostojevskio kūryba, Edgaro Allano Poe apsakymai, Viktoro Pelevino romanai, Walto Whitmano poezija, Carloso Castanedos knygos, Jeano Cocteau tekstai, Kafkos literatūra, André Bretono teoriniai darbai apie siurrealizmą, Antonino Artaud kliedesiai, Ovidijaus „Metamorfozės“, Schopenhauerio pasaulio kaip valios ir vaizdinio koncepcija, neurologo Oliverio Sackso knygos, psichoanalitikų Jungo bei Wilfredo Biono darbai, įvairūs senieji maginiai tekstai, parašyti tokių autorių kaip Paracelsas, Heinrichas Cornelius Agrippa. Mėgstu skaityti apie kultūriškai mumyse egzistuojančius mitologinius naratyvus - Josephą Campbellą, Raoulį Girardet, Vladimirą Proppą. Taip pat teatro ir kino teoretikų bei praktikų knygas, patinkančių režisierių biografijas, mokslinę ir apskritai fantastiką.
Kuo Tau artimas vizualinis teatras? Ar žodis teatre Tau atrodo svarbus, ar antraeilis dalykas?
Man žodis atrodo lygus visiems kitiems teatro elementams. „Vizualinis teatras“ yra iki galo dar neapžvelgtas ir daug neaiškumo keliantis „skėtinis“ terminas. Šiemet Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pirmam aktorių magistrantų kursui skaičiau savo pirmą paskaitų ciklą apie vizualinį teatrą, tradicinius vizualinio teatro žanrus tyrinėju dirbdamas Vilniaus teatre ,,Lėlė“, o šiuolaikinius vizualinio teatro pavyzdžius - „Kosmos Theatre“, tiek praktiškai, tiek kasmet organizuojamose tarptautinėse vizualinio teatro dirbtuvėse „Kosmos Theatre LAB“. Į jas pasikviečiame lektorių iš viso pasaulio, jie atveria mūsų teatro profesionalams šios Lietuvoje ne itin dažnai akcentuojamos teatrinės pasaulėžiūros dureles.
Man pačiam žodis yra stipri inspiracija, bet kartu patinka žaisti pačiu teatru ir ieškoti būdų perteikti scenoje būseną ir jausmą, kurį patyriau skaitydamas, o ne pristatyti patį tekstą. Tai tam tikras noras eiti tiesiai prie rašytojo keliamo poveikio, aplenkiant patį tekstą ir paverčiant jį teatru. Taip pat pasiekti žiūrovus, kurių skaitymo įpročiai sumažėję, o vizualinė kalba tam tikra prasme yra jų gimtoji. Jie kiekvieną dieną nuo pat vaikystės vartoja tūkstančius vaizdinių ir per juos galima sugrąžinti šiuos žmones prie tikrai stiprios literatūros ar introspekcijos.
Koks Tavo, kaip režisieriaus, kūrybinis procesas? Ar aktoriai turi daug laisvės išreikšti save, ar Tavo žodis lemiamas?
Manau, turi daug, nes repetuoju atvirai. Visada pristatau spektaklio stilių, aktualius klausimus, susitariame dėl žaidimo taisyklių ir pradedame. Nuo tos akimirkos visi kartu esame kūrėjai. Beveik visada pradėdami kurti sceną jau turime muziką ir scenografijos elementus, kuriais turime ją papasakoti. Žaidžiame tol, kol patys pajaučiame, kad kažką atradome, o tuomet tempdami už siūlo stengiamės šios būsenos ir stiliaus nepamesti, stebėti, kur tai mus nuves. Paskui jau mano darbas šį rezultatą racionalizuoti, sutraukti, rasti jam vietą bendrame paveiksle, papildyti, „pavalyti“ arba „pakarpyti“. Bet šiame žaidime esu sąžiningas su aktoriais ir jie dažniausiai jaučiasi dalyvaujantys kūrybiniame procese. Manau, jie jaučia, kad yra stebimi ir vedami dėmesingai, tačiau be išankstinio tikslo, ne vaikomi ir sustatomi pagal namie pasipaišytas schemas. Mano darbuose jie labai prisideda prie galutinio vaizdo ir vienas svarbiausių dalykų, į kurį kūrybiniame procese visada atsižvelgiu, - aktorių intuicija.
Tavo režisūriniuose darbuose paliekama nemažai vietos interpretacijoms. Ar dažnai jautiesi ne taip suprastas? O gal klaidingai interpretuoti neįmanoma?
Turbūt neįmanoma. Jaučiuosi ne taip suprastas, kai žmonės bando prieiti ne prie savo pačių, o prie mano atsakymų. Vadinasi, spektaklis neprivertė susimąstyti, neįkvėpė žmogaus ieškoti prasmių, o buvo toks deklaratyvus ar nuobodus, jog jam norisi konkretaus atsakymo, kad bent taip pamatytų prasmę. Labiausiai jaučiuosi suprastas ir laimingas, kai žmogus net nenori su manimi apie spektaklį kalbėti, o man išsižiojus nutraukia sakydamas, kad jam visai neįdomu, ką aš turėjau galvoje, nes jis pamatė savo spektaklį.
Kartais žiūrėdami spektaklį iš tiesų jaučiamės panašiai, bet skirtingai tai įvardijame žodžiais. O žodžiai yra galingi - jie gali paveikti, keisti prasmę, suvienodinti, kartais jos įnešti ten, kur nebuvo, ir atimti iš ten, kur ji buvo jaučiama. Man patinka Jungo kolektyvinės pasąmonės samprata: giliai įeinant į save, į savo sapnus, galima užčiuopti archetipinį vaizdinį, kuris rezonuos skirtingiems žmonėms, nors žodžiais jie negalės to paaiškinti. Tai gali būti ir kultūrinis simbolis, ir konkreti daugybę kartų gyvenime patirta absurdo ar netikrumo atmosfera. Galima to tiesiogiai nepavaizduoti scenoje, bet per garsą, vaizdą ir atskirus komponentus leisti žiūrovui pačiam įsivaizduoti tą atpažįstamą situaciją.
Kaip visuotinė pandemija paveikė Tavo kūrybą? Procesas sustojo ar kaip tik atradai naujų būdų kurti?
Atradome ar bent jau ieškojome, stengėmės dirbti. Tam tikra prasme tai buvo labai aktyvūs metai, kupini persiorientavimo ir komandinio požiūrio, todėl teatro viduje tai mus suartino. Su „Kosmos Theatre“ direktoriumi Dariumi Vizbaru panašiai planuojame ir šiuos metus. Turime du planus: jei užsitęs karantinas, darysime vienus darbus ir eisime viena linkme, jei bus leidžiami gyvi spektakliai - kita. Taip pat teatre „Lėlė“ stengiamės planuoti tiek edukacinį internetinį turinį, tiek gyvą jaunų režisierių laboratoriją, premjeras. Šie metai išmokė apsidrausti ir stengtis turėti idėjų bet kokiam laikotarpiui.
Per praėjusius karantinus pavyko nufilmuoti virtualios realybės filmą „Nepažįstamoji“, taip pat ilgai ruošto virtualios realybės filmo „Your dream“ pirmąją sceną, dirbti su programėle „Kosmos APP“, surengti tarptautines teatro dirbtuves, pasiruošti ir tarp karantinų spėti pastatyti „Kafka Insomnia“. Be to, tik prasidėjus karantinui parašėme ir sukūrėme internetinį spektaklį „#Protestas“. Tad visos karantino dienos buvo užpildytos kūrybiniu darbu. Karantinas sustabdė inerciją, nieko nebevyko, todėl reikėjo įsiklausyti į save, žengti valingą žingsnį pačiam nusprendus, kur ir ką nori daryti.
Kaip manai, ar teatro menas pasikeis, kai pasaulis sugrįš į vėžes? Ar turėsime daugiau tiesiogiai transliuojamų spektaklių, gebėsime operatyviau dirbti virtualiai? Ar vis dėlto teatras turi likti gyvu menu?
Svarsčiau apie tai, būtų įdomu, kad kas nors panagrinėtų, kaip teatro žmonės reagavo į šį laikotarpį. Vieni užsidarė, kiti kaip tik ieškojo formų kurti, net nežinodami, kas iš to išeis, neturėdami tam reikalingos patirties. Mokantis akademijoje nėra jokios kalbos apie internetinį teatrą, teatro skaitmenizavimą... Taip pat niekas nekalba ir neeksperimentuoja video srityje, jauniems teatro kūrėjams tai tampa pažįstama tik per teatro praktiką už akademijos sienų, todėl videoprojekcijos dažnai naudojamos deklaratyviai ir iliustratyviai. Taigi karantino akivaizdoje įvykęs platesnis teatro bendruomenės technologijų pažinimas turėtų persikelti ir į gyvąjį teatrą. Mano nuomone, kad ir kiek technologijų teatre atsirastų, vis tiek gyvai vaidinantis aktorius pavers arba nepavers jų visaverte istorijos dalimi. Antraip tai tik paroda, filmas arba instaliacija. Jų nereikia bijoti, jas reikia pritaikyti ir bandyti su jomis dirbti. Tikiuosi, kad po karantino technologijų panaudojimas teatre taps įvairesnis. Jeigu žiūrovas gyvena technologiniame vaizdų pasaulyje, mums reikėtų išsikelti uždavinį kurti šiam pasauliui, kuris egzistuoja dabar, o ne tam, kuris jau praėjo. Karantinas, kai Lietuvos teatrai konkuravo ne tik tarpusavyje, bet net ir su garsiausių pasaulio teatrų transliacijomis ar netgi „Netflix´u“, akivaizdžiai tai priminė. Tikiuosi, visa tai teatrui bus į naudą.
Pabaigoje - kokie tolesni Tavo kūrybiniai užmojai?
Šiuo metu „Kosmos Theatre“ yra surepetuota kompozitoriaus Mantvydo Leono Pranulio šiuolaikinė etnokosmologinė opera „S´Anatomia“, o režisierius Jonas Tertelis sukūrė naują „Kosmos app“ programą IX forte. Tai ne mano režisuoti darbai, todėl džiugu, kad teatras plečiasi. Laukiame tinkamo laiko darbus pristatyti žiūrovams. O manęs asmeniškai šiais metais laukia viena iš „Kosmos app“ programų Kauno Santakoje, net dvi su „Kosmos Theatre“ bei partneriais statomos operos, darbas Vilniaus teatre „Lėlė“, įvairūs filmavimai, gal dar dėstymas. Žinoma, šiemet tikiuosi kuo daugiau gyvos sceninės veiklos, žiūrovų, nuomonių, bendravimo, festivalių. Jei dar vieni tokie metai - teatrui būtų padaryta negrįžtama žala: būtų ne tik labai sunku aktoriams ir režisieriams grįžti į formą, vėl tikėti savo darbu, bet ir neįmanoma atgaivinti didžiosios dalies spektaklių.
Ačiū už pokalbį.
