„Kvėpuojame drauge“ (LRT plius, 21 d.) - LRDT dokumentinis spektaklis. Iš Baltarusijos teatrų atvažiavo 14 aktorių, papasakojo, ką matė ir ką pajuto, rašytojas Marius Ivaškevičius tuos pasakojimus patvarkė, keli režisieriai, irgi atvykėliai, sudėjo į sceną. „Skausmas tikras, o mes juk galime viską subanalinti, - jau pradžioje sako kažkuris iš kamertono ieškančių veikėjų. - Dabar, antrą sykį, mes tą gatvės video paleisime be garso, o tu ką nors „ant viršaus“ pagrok, gali būgnais, gali gitara.“ Muzikantas atsisako. Žinoma, teisingai. Tačiau spektaklio-koncerto-akcijos kūrėjai turi suktis iš padėties, prisidėti prie taikios baltarusių tautos kovos prieš diktatūrą.
To prisidėjimo nauda - kaip žegnonės šventu vandeniu išeinant iš bažnyčios. Įspūdingiausiai mano ausims nuskambėjo paviešinta, matyt, nemažos dalies baltarusių nuomonė, kad labiausiai tautą paveikė Lukašenkos dar pavasarinis skeptiškas požiūris į atslenkantį virusą: „Tai ko gi tas senis išėjo į gatvę, reikėjo jam namie sėdėti!..“ Jeigu jų Batka būtų bent imitavęs meilę, susirūpinimą ir jeigu būtų sumažinęs tą kvailą laimėtų rinkimų procentą, nieko nebūtų įvykę! Panašu į tiesą?
„Kvėpavimas“ mėgina parodyti ilgų, ilgų vaikštynių ir peštynių kvėpavimą Minsko prospektuose, mikrorajonuose, gal ir kituose miesteliuose. Nesipriešinimas jėgai jėga - sena kovos metodika. (Manau, ir lietuviai - jeigu ką! - taip pat jos, o ne kokios nors prancūziškos imtųsi.)
Taip, sunku įforminti ir jautriai perteikti tai, kas vyksta šiandien tavo panosėje. Tobulas baltarusiškas spektaklis, atgimimo pradžių pradžia, žinoma, buvo 1863 m. sukilėlių laidotuvės Vilniuje - jų vėliavų upė į Rasas... Dabar ypač apmaudu, kad mūsų tokia kovinga rusų atžvilgiu valdžia nepasikrutino ir pabijojo pasidalinti su mums artimesniais rusais per stebuklą rastais sukilėlių kaulais. Dabar jie turėtų gerą atspirties - įkvėpimo - tašką.
„Žiemojimas su opera“ sekmadieniais - ne tik neįtikėtiną renesansą patiriančios pasaulio operos transliacijos, bet dabar ir pokalbiai apie operą LRT mėlynojoje studijoje. Į ją ilgametė radijo laidų apie muziką autorė Jūratė Katinaitė (ir kiti jos pagalbininkai) įpūtė vėjo ne iš kondicionieriaus - pradedant nuo studijos apšvietimo ir baigiant kalbančiomis galvomis, kurių norisi įdėmiai klausytis. Neatsimenu, kada tai patyriau iš viso, nes, pavyzdžiui, „Kultūros dienos“ glotnučio nebegaliu praryti vienu kartu, neatsistojusi ir nenuėjusi ko nors aštresnio į virtuvę.
Iš radijo laidų pažįstamas Šarūnas Nakas vėl sužavėjo erudicija ir gebėjimu laisvai eteryje mąstyti (opera „Vanesa“). TV kanalų vadai daro nusikaltimą neprisikviesdami jo sau kad ir už didžiausią honorarą, nesuteikdami jam periodinės laisvės. Pamokytų ir tautą, ir mūsų tarybinio beasmenio stiliaus neatsikračiusius muzikologus. Dar didesnėmis muzikinėmis įžvalgomis pritrenkė, matyt, senas operomanas, psichoanalitikas Tomas Kajokas - tuo labiau kad sėdėjo studijoje ir komentavo šalia vienos pavyzdinės muzikologės (opera „Elektra“). Per grandiozinio pastatymo (ežero pakrantėje) operos „Rigoletas“ aptarimą pasigedau specialaus vien išorės, scenografijos vertintojo (gal kažkurio mūsų „Skrajojančio olando“ Klaipėdos elinge statytojo?). Vertingiausias man pasirodė kalbėjusiųjų nesusitarimas iš anksto - kiekvieno nuomonė apie spektaklį buvo skirtinga, bet neišryškinta, senamadiškai porinama. Analizuodamas mūsų visai užmirštą „Halką“, moterų trio įsiaudrino ir sužadino apetitą. Nuostabu. Jų juodai raudonoje „uvertiūroje“ pasigedau nebent specifinių muzikinių akcentų - nuorodų, į ką ir kurioje operos vietoje atkreipti dėmesį.
Sausio pirmosios rytą atsidariusį paštą radau laišką iš Gyčio P.
Galinga užsklanda
Mus skiria nuo kito pasaulio;
Giliom raukšlėm viliodama,
Tarp jo ir mūsų uždanga sunki.
Osipas Mandelštamas
Traviata
Kai pandeminio vėjo gūsis
lyg Alfredas, priklaupęs Ramybės parke,
bučiuoja žvakelę ant Floros-Veronikos kapo,
užmarštim atsikrenkštęs, sugroja lemties motyvą
Muzikinį teatrą lyg surūdijusiu korsetu
apglėbusiais geležiniais pastoliais,
praslysta tarp Adelės ir Kipro namų Vydūno alėja,
sušiugždėdamas džiovos kamelijom puošta Violetos suknia,
pranyksta Kauno fortų kelio tamsoje, -
pakelkim pakelkime taurę linksmybių
naujagimėj šimtametės scenos tyloj!
-----
Gytis Padegimas
Kaunas, 2020 m. gruodžio 31 d.
