Šiame tekste bus atskleista paslaptis, jog moterų-mamų yra visur, tik ne visur tai matosi. Teatre, pavyzdžiui, nesimato. Nujaučiu, kad tą akimirką, kai suvoksite, jog tekste bus kalbama apie kuriančių mamų pasaulį, turbūt du trečdaliai skaitytojų „atkris“: nes mamų problemos nuo seno įdomios tik mamoms. Bet siūlau „neatkristi“: tegul būna ši publikacija - mums visiems. „Priežastis, dėl kurios verta atkreipti dėmesį į pernelyg ilgai nutildytus mamų balsus ir nutylintas motinystės istorijas, yra ta, kad jos gali padėti transformuoti įprastas dominavimo ir subordinacijos struktūras ir pakeisti jas naujomis“, - knygoje „The Politics of Motherhood“ rašė Toni Bowers 1997-aisiais[1]. Priežastis gali būti dar viena - pilna koja įnerti į dokumentišką ir kinematografiškai vizualų pasaulį moterų, kurios negali gyventi be teatro, tačiau kurioms teatras nėra ir niekada nebus vienintelis.
Apie motinystę ir teatrą kalbėjomės su skirtingų kartų ir veiklos krypčių atstovėmis: aktore Nele Savičenko, choreografe-šokėja Erika Vizbaraite, režisiere Egle Kižaite ir teatrologe-dramaturge Sigita Ivaškaite. Visos jos - mamos. Turėjau planą parengti analitinį ir drauge juodos ironijos pilną tekstą. Vis dėlto pradėjus kalbėtis su menininkėmis, planuose neliko nei teorijos, nei ironijos: pajutau, kad viskas krypsta į kitą pusę - kažkokią seniai jau reikėtą, ilgai neiškalbėtą, visoms labai svarbią. Atėjo mintis, kad tai turi būti atmosferinis tekstas. Kuriame kiekviena mama būtų skaitytojams kaip mažas savo motinystės-teatre atvirukas.
Vietoj įžangos
Mintis rašyti šį tekstą kilo pokalbio su choreografe, šokėja Raimonda Gudavičiūte metu, kai ji ėmė pasakoti, kaip sąmoningai strateguoja, kuriuo atrankos metu pasakyti, kad turi vaikų: per pirmą pokalbį, ar gal per antrą? Ar gal jau atrinkus, įrodžius viską, ką gali kaip šokėja? Su kalte būti mama ir pašnekovo nuostaba, kad ir mamos geba visavertiškai kurti, ne viena mama-kūrėja yra susipažinusi iš arčiau. Pastaba, kurią su nuostaba prisimena viena iš pašnekovių Sigita Ivaškaitė, lyg ir švelniai, negrubiai, tačiau akivaizdžiai išryškina visuomenės nuostatas: „Vienas iš įspūdžių apie tave - jausmas, kad motinystė ir teatras yra suderinami.“ Nors kuriančios moterys, su kuriomis kalbėjomės, tokių „įžvalgių“ susidūrimų su visuomene beveik neminės; žvelgiant į pasaulinius motinystės + dirbančios mamos fenomeno tyrimus, rodosi, kad tai - veikiau jas sėkmingai ištikusi išimtis, nei norma.
Pateiksiu iliustratyvų šios normos pavyzdį: pradėjusi tyrimą apie nematomą mamų-kūrėjų egzistavimą teatre, pirmiausia radau reklamą marškinėlių, kurie buvo sukurti kampanijos „Paremkime mamas kūrėjas“ metu. Marškinėliai kurti norint paprieštarauti lozungui „Mother´s place is in the home“, ant jų buvo šūkis „Mother´s place is in the theatre“[2], turint omenyje esminį aspektą „because theatre is her home“. Taip, tai - šių laikų marškinėliai. Ir taip, mes esame štai tiek pažengęs sociumas, kad tokių marškinėlių kūrimas vis dar turi prasmę.
Nors jau nebe šešioliktas amžius, nors jau kiti laikai, kada tolerancijos ir priėmimo visur, net ir su vaikais - nors vežimu vežk, tačiau liaudies įprotis užsiiminėti šiokia tokia selekcija niekur nedingęs. Iš pokalbių su įvairiomis mamomis susidaro įspūdis, kad jei moteris prieš tapdama motina susikūrė visuomeninį kūną, ir visuomenė būtent taip ją atpažįsta - nekyla pernelyg didelių problemų tęsiant savo veiklą. Tačiau visai kitas klausimas - jeigu tokia moteris atsiduria kitos šalies bendruomenėje, kur nėra atpažįstama, arba pradeda veikti naujame lauke, kuriame nėra pati sau galva, - jos kaip mamos statusas iš karto surūšiuoja ją į atskiro aptarimo vertųjų lentynėlę. Kokia šito rūšiavimo kilmė, jeigu telkiame žvilgsnį būtent į meno pasaulį? Labai paprasta: kad tau, kaip mamai, kyla ranka neprioritetizuoti meno. Kad tu turi kažkokį kitą gyvenimą ir kažkokius kitus to gyvenimo žmones, kuriems skiri laiko. Vadinasi, menas tau - ne viskas. Vadinasi, neigi nerašytą meno pasaulio etiketą, kad tikriems menininkams vaikystė gali būti veikiau kūrinio tema, bet ne gyvas pavidalas, lakstantis visur iš paskos ir prašantis dėmesio. Šioje vietoje tiktų prisiminti ir kokią romantiškesnę sentenciją, pavyzdžiui, Michelangelo: „Tapyba yra pavydi, jai reikia, kad žmogus priklausytų jai visas.“
Kefi Chadwick straipsnyje „Keeping mum: why don´t mothers have a voice on stage?“[3] pastebi: „Motinystės temų badas teatre - ne atsitiktinumas. Mes gyvename sociume, kuris vis dar neigia ir baudžia mamas. Jeigu jos eina į darbą - vadinasi, nesirūpina savo vaikais. Jeigu lieka namuose - vadinasi, yra ne daugiau nei maitinimo funkcijos. <...> Yra daugybė puikių dramaturgių - ir tik keletas jų turi vaikų. Kas atsitinka dramaturgėms, kurios susilaukia vaikų? Kur jos dingsta?“
Dėl įdomumo verta pasakyti, kad buvimas mama kaip moters reprezentacija teatre apskritai kone neegzistuoja: mamų balso beveik negirdime ir dramaturgijoje. Pradėję ieškoti dramų, skirtų motinystės, - kaip kompleksiškos patirties, o ne „blogos mamos“ kaip nelaimių priežasties, - temai, viršutinėse lietuviško Google´o eilutėse vis dar matome Bertoldo Brechto pjesę „Motušė Kuraž ir jos vaikai“ (pjesė rašyta Antrojo pasaulinio karo metais) ir Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklį vaikams „Mama katinas“ (rež. Evaldas Jaras; beje, šis spektaklis - apskritai vienas gražiausių Lietuvoje pastatytų spektaklių apie motinystę, kurią nagrinėja septyni aktoriai vyrai). Toni Bowers teigia, kad geros mamos vaizdinio beveik nėra ir literatūroje, o štai blogos mamos šmėkla šmėsčioja ant kiekvieno kampo[4]. Prisiminusi keletą kino pavyzdžių, darau asmeninę ir niekuo nepagrįstą prielaidą, kad geros mamos vaidmuo nesukelia jokio dramaturginio konflikto, o gero tėčio įvaizdis, sakysime, prieštarauja vyraujančiai visuomenės laikysenai ir dėl to konflikto prasme yra parankesnis siužetiniams kūriniams. Visai kita situacija susiklostė tapyboje, ypač klasikinėje (žinoma, ne be krikščioniškosios Madonos įvaizdžio įtakos): kokių nors mamų su kokiais nors kūdikiais-vaikais rasime daugelio dailininkų kolekcijose.
Net ir pažangiausiose visuomenėse vis dar tylomis iš tiesų egzistuoja minėta geros ir blogos mamos opozicija (lygiai kaip ir motiniškumo bei seksualumo poliai, aktualūs mamų-aktorių kūno reikšmių tyrimuose, - lyg abi vertės negebėtų tilpti viename kūne), kuri detaliau apibrėžiama per dirbanti / liekanti namuose; maitinanti mišinuku / žindanti; struktūruota / prieraišioji mama priešpriešas. Marilyn Francus, norėdama išlaisvinti mamas iš šios amžinos dichotomijos, apibrėžė spektrinės motinystės sąvoką, kurią geriausiai nusako angliškas terminas „ubiquity“, reiškiantis „the state of being everywhere at once“ (būseną, kada esi visur vienu metu). Tokiai mamai būdinga savybė išsaugoti savo kaip asmenybės idėją sociumo, taip pat ir profesinio, rate: aplinkiniai ne ją pamiršta, bet mato jos kaip amenybės vietą laikinai tuščią[5]. Mokslinėje literatūroje taip pat išskiriama ir idealios mamos samprata - kaip utopinė visuomenės fantazija, niekada neišsipildžiusi realybėje.
***
Prieš susitikdama su mamomis, kurių monologus-atmosferas skaitysite toliau, maniau, jog kalbos suksis apie tolerancijos stoką ar bent jau mažutį pasikeitusios tapatybės sunkumą teatre. Išėjo atvirkščiai - kalbose buvo daugiau grožio, atradimų, pilnatvės ir prasmės jausmo, kuriame ir vaikai, ir teatras grojo beveik lygiomis dalimis. Pasitvirtino tik hipotezė, kad tai bus spektrinės mamos, kurios būdamos mamomis drauge yra ir visa kita: motinystė jų ne tik ne feidoutina, bet net atvirkščiai - įtvirtina ir įprasmina jų veikimo visuomenėje būdus.
-----
Erika Vizbaraitė: aš esu daugiau
Erika turi du vaikus: dukrai - keturiolika, sūnui - dvylika.
Profesūra
„Daugeliui atrodo, kad motinystė - savaime natūralus dalykas. Bet menininkei motinystė nėra natūrali. Visiškai! Tai yra iššūkis. Man kaip asmenybei - tikriausiai didžiausias ir sunkiausias: suvokti, susitvarkyti, susidėlioti, juk iki tol gyvenau ne taip. Moteriai-menininkei tai yra toks universitetas! Iškart profesūra. Baisiausia iš tos motinystės - miego stygius. Atrodo, nuo to laiko dar taip ir neišsimiegojau.
Nesu tiktai tai
Gerai atsimenu vieną momentą: dukrai buvo dveji, ir ant rankų jau turėjau sūnų. Žiūrėdavau pro langą ir jausdavausi tokia įkalinta. Galvodavau - štai ten vyksta gyvenimas. Jaučiau begalinį savęs kitokios ilgesį - tos, kurią prisimenu iš anksčiau. Užeidavo emocinės duobės: lyg ir viskas labai faina, mažiukai, meilė, visa kita. Bet kai sukiesi tarp vystyklų, košių, visos dienos atrodo vienodos. Apima labai stiprus jausmas - aš nesu tiktai tai. Aš esu daugiau.
Tai yra savotiška motinystės bauda: kai būni namie, ilgiesi scenos, salės, kūrybos. Kai būni salėje, ilgiesi vaikų, jautiesi blemba kažkoks kaltas. Visada su tuo kovojau, kol galiausiai leidau sau legaliai būti ten, kur esu. Bet tam reikėjo laiko.
Kai nebelauki mūzų
Penkerių metų sustojimas manęs kaip kūrėjos nesustabdė, neužšaldė, iš manęs nieko neatėmė. Kūrybinis indas per tuos metus pildėsi, tik tiek, kad fiziškai negalėjau būti scenoje. Pradėjau piešti, pasiimdavau dažų ir tiesiog terliodavau. Kūryba ėjo per dažus. Tiesa, buvo ir juodų paveikslų. Iki šiol turiu tokį juodą kvadratą.
Po laiko, praleisto su vaikais, pasirodė gal penki spektakliai iš eilės, kas metus, - buvo tiek daug prisikaupę, tiek daug reikėjo, nieko nespėjau. Ir pats laikas staiga tapo toks brangus, suskaičiuotas. Anksčiau būdavo, nueini į salę, valandų valandas triniesi, nėra tos mūzos. O dabar ateini ir žinai, kad turi dvi valandas. Nėra prabangos laukti jokių mūzų, reikia dirbti. Tačiau drauge įvyksta pilna koncentracija. Ir taip - visose srityse: atsisijojo dalykai, kurių tikrai nereikia - kokių žmonių nereikia, kokių pokalbių nereikia. Labai aiškiai išsigrynino prioritetai, nes viskam laiko nebėra. Pasikeitė vertybės, atsirado matavimas: jei dabar esu čia, kur arba nieko nejaučiu, arba man kyla atmetimo reakcija - kodėl tada esu čia, vietoj to, kad būčiau su savo vaikais?
Vaikai yra žemė
Būdavo, pamiršdavau, kad juos turiu. Staiga kaip iš giedro dangaus - taigi AŠ MAMA! O dieve, aš mama. Toks keistas iš pradžių buvo šitas vaidmuo, užmiršdavau tą savo naują amplua. Nesu ta tipinė mama, kuri įsikabinusi dieną naktį. Galiu juos paleisti. Kita vertus, jeigu prisimintume Yoko Ono mintį „Galva debesyse, o kojos ant žolės“, - vaikai man yra žolė, žemė. Kitaip aš išskrisčiau ir negrįžčiau. Šeima subalansuoja. Man, kaip asmenybei, atsakomybės, pareigos yra labai gerai. Kitaip tikrai pamirščiau ir pagaminti valgį.
Juvelyrika
Kūryboje motinystė atvėrė naujus gylius: išmokau gilintis, tyrinėti, žvelgti į detales. Prasidėjo judesio juvelyrika, dingo kūno eksterjeras. Buvimas mama „įnešė“ labiau į vidų. Žinoma, sugrįžus jautėsi, kad ne tiek beturiu fizinių jėgų, pakito ir techninės galimybės. Man, kaip šokėjai, fizinis sustojimas trenkė labai stipriai. Tačiau kūne viskas grįžo į vietas - unikaliai ir labai greitai. Liko tik žymės, kurių estetiką šiandien priimu visai kitaip. Per nėštumus pakito kūnas, oda, tačiau nieko neatiduočiau, nes tai yra istorija, patirtis.
Bloga mama
Ilgą laiką sau kartodavau - aš bloga mama. Pati užsikabinau tą verdiktą: man reikėdavo išeiti, reikėdavo kurti, kitaip atrodydavo, kad sėdžiu ir mirinėju. Vis jausdavau, kad lieku vaikams skoloj. Nori nenori reikėdavo aukoti viena arba kita. Ir mintis, kad esu bloga mama, buvo kaip bausmė sau. Su tuo ilgai gyvenau, bet paskui pagalvojau: blemba, taigi ne. Nu ne. Aš tikrai juos žiauriai myliu.
Taip, motinystė atėmė laiką, prabangą zylioti bešvilpaujant, atėmė laisvo oro direktoriaus pareigas. Tačiau vaikai yra vaikai, ir mano širdis ten laksto su jais. Turiu daug pažįstamų, kurios gyvena tik sau, savo karjeroje, savo išsipildyme, kelionėse, projektuose... Atrodo tokia savotiška, didžiulė prabanga. Manau, aš irgi taip galėčiau. Bet nežinau, kiek ilgai. Matyt, grįžtu prie žemės reikalo: man jos reikia. Jaučiuosi baisiai turtinga, žiauriai daug gavau iš motinystės. Dabar mano patirtis visai kitokia. Ir turiu daug daugiau nei anksčiau. Be to, jau žinau, kas yra absoliuti meilė.“
-----
Nelė Savičenko: teatras pasiima viską
Nelė turi dukterį. Jai šiandien - keturiasdešimt.
Begemotėlis
„Mano kurso vadovas, tuometinis teatro vyriausiasis režisierius Povilas Gaidys, grįžęs iš kažkokios kelionės, - gal ką Amerikoje statė, - pasikvietė antrąją dėstytoją ir klausia: „Nu, kaip čia sekasi mūsų šitiems?“ O aš viską girdžiu. Sako: „Neliukė nėščia“. „KĄĄĄ?“ - koks klaikus buvo riksmas! „Išmesiu! Ką, jie proto neturi? Taigi čia teatras!“ Bet ką jis galėjo padaryti, kai Neliukė atėjo į kabinetą jau panaši į begemotėlį. Tas riksmas jam visas atgal suėjo. Nurimęs gana grubiai paklausė: „A tu valgai vitaminus?“
Antra prigimtis
Gimus dukrai, su ja pabūti galėjau labai mažai. Vaikas buvo paliktas babai, mamai ir broliui gimnazistui, Vilniuje. O mes su vyru dirbome Klaipėdoje, kūrėme diplominius darbus, vaidinome, lakstėme. Viskas lyg ir nuostabu, bet, būdavo, ateina vakaras, naktis, ir ooo... Vis galvoju, iš kur randasi toks polinkis didžiuliui liūdnumui. Manau, su motinyste užsidirbau antrą prigimtį: staiga tapau mama, ir iš karto viso to neliko. Tas jausmas, apsakyti negaliu, prasiraudavo netikėtais momentais ir netikėčiausiose vietose.
Kai esi mama ir negali būti su mažu vaiku, kuri tokius monstrus, kokių ir siaubo filme nepamatysi. Man tai paliko didžiulį pėdsaką, viduje įvyko didžiulis dvasinis perversmas. Bet turėjau babą, kuri man buvo nepanikavimo, mokėjimo susiimti pavyzdys. Kaip ji pasakytų: Kas jau ty tokio, nu pasigimdė vaikų, nu džiaukis ir žiūrėk tu dabar, dabok jį. A ti ko čia dabar, vaikų išvysta, vaikus verkia, i ana iš paskos. Tai kokia gi tu motina!
Varžybos
Klaipėdos teatras labai daug gastroliavo. Kai vaikas buvo mažas, galvodavau, velniop tą teatrą, vaikas serga, ir eikit jūs visi su savo spektakliais Kaltinėnuose! Man tai buvo tūkstantojoje vietoje. Baisiausia būdavo, kai prašai kolegės, kad tave pakeistų, nes serga vaikas, o ji sako: „Ne, aš negaliu“. Nes nenori - kas nori į kokį ten Rietavą žiemą važiuoti? Toks pyktis apimdavo! Bet paskui praeina laikas ir supranti - jeigu nesusitvarkai, neik dirbti į teatrą, neik dirbti į tą vietą, kuri pasiima viską. Viską. Ir visus tavo prioritetų pasirinkimus, kad ir momentinius, tuoj pat iššifruoja.
O būdavo, tarpsniais išsiveržia teatras. Tada tampi truputėlį kurčias savo šeimai. „Kas yra, taigi viskas gerai? Valgyti yra, viskas tvarkoje, rūbų yra, ko dar? Duokite man ramybę, palikite mane, dabar man jūs tikrai ne pirmoje vietoje...“ Ir išsigąsti. Po kiek laiko apninka „Viešpatie, ką aš darau, ar aš visai idiotė? Ar gali darbas būti svarbesnis... Betgi čia ne darbas!“, - vėl viduje šnibžda. Sunkiausia būdavo tais kūrybiniais momentais. Tada tave visą apima lyg uždegimas, ir nieko negali su savimi padaryti: gali prakiurksoti teatre nežinia kiek valandų. Ir net per pertrauką nepareini namo, nes negali. Tiesiog negali.
Beprotybė
Tokių bepročių kaip aš turbūt ir paieškoti reikėtų. Mano kursiokės, kurios jau vėliau, dirbdamos teatre, susilaukė vaikų, turėjo laiko paauginti juos kaip reikiant, viską matyti. Ir kaip vaikšto, ir kaip krenta, ir kaip kalba. O aš matydavau tokiais priepuoliais - ir jau eina!, o dieve, ir jau triračiu išmoko važiuoti!, ir puikiausiai R raidę sako!
Ji buvo toli, gal dėl to ir užeidavo tokie tylios isterijos priepuoliai, kurių niekas nematė. Tik labai skaudėdavo. Bet šalia buvo darbas - šventas darbas, kuris gydė. Tik dabar galiu tai įvertinti kaip tam tikrą beprotybę, jauno žmogaus sveiką fanatizmą. Taip, vis dėlto sveiką, - jeigu būtų nesveikas, gal išvis vaikų nereikėtų. Tada jau spjautumei į viską, būtum tik TU ir MENAS. Man atrodo, kad tai yra per mažai moteriai-aktorei. Per mažai būti tiktai aktore.
Rekvizito sandėlis
Kai dukrai buvo dveji metukai, pasiėmėme ją į Klaipėdą ir jau niekur nebesiskyrėme. Ir ta meilė, kuri buvo tai galima, tai negalima, pasidarė nenormali: iš tos didžiulės meilės net į darželį jos neatidavėme. Ją žiūrėjo visas teatras, kas galėjo. Labiausiai jai patikdavo rekvizito sandėlis, kur ką tik atėjusi dirbti jauna moteris jai išrodė visus stebuklus, karūnas, vėduokles, plunksnas, ką tik nori. Grimo vedėja Staselė irgi ją labai mylėjo, duodavo matuotis visokias brangenybes. Žodžiu, buvo nuostabu. Sunkiausia būdavo gastrolėse, per dieninius spektaklius, kurie sutapdavo su jos dienos miegu. Dvyliktą valandą spektaklis, pusę dvyliktos ją grimo kambary migdau. Pirmas skambutis - dar nemiega. Antras - jau pradedi hipnotizuoti; prieš trečią skambutį, kaip taisyklė, užmigdavo. Bet ėjome tokiais amerikietiškais kalneliais.
Kai trenkia
Motinystės patirtis pakeitė emocinį visa ko vertinimą. Viskas, kas tave labai prilenkia prie žemės, kas labai pritrenkia, išmuša iš vėžių, - jeigu su tuo susitvarkai, tai yra tavo patirtis. Išmoksti su tuo būti ir tą palikti, eiti tolyn. Per motinystę išmokau vertinti ne vien tik gerus dalykus, bet ir tai, kas trenkia tau, ir tu atsitiesi. Dėl vaiko išmoksti neištižti.
Teatras ir ne trys vaikai
Vaikų aš norėjau visada. Vaikystėje sakydavau, kad turėsiu tris. Prisimenu šitą savo legendą. Ir kažkodėl visi trys būtinai turėjo būti berniukai. Įsivaizduodavau, kaip jie auga, mušasi, kaip aš juos išskiriu. Kai ligoninėje pasakė „Jums gimė dukra, sveikiname“... Kaip? Nu kodėl? Taip sutrikau, kad net gydytojas pajuokavo: „Nepataikėme?“ Ta pirma reakcija buvo trenkta. O šiaip gyvenimas teatre ir trys vaikai, apie kuriuos svajojau, - tai ir gali būti tik svajonė, fantazija.“
-----
Eglė Kižaitė: sugriauti stereotipus
Eglė turi sūnų. Jam beveik treji.
Ne šimtas procentų
„Šimtaprocentinio buvimo mama mano gyvenime niekada nebuvo - vis tiek visą laiką viena mintimi kažką kūriau. Per nėštumą pastačiau daug spektaklių; kai sūnui buvo trys mėnesiai, kartu su juo važiavau dirbti į Kauną. Be to, kai turi savo teatrą, sustoti negali. Tai dera ir su mano charakteriu - niekada neturėjau minties, kad norint fainai būti mamystėje, reikėtų sustoti. Man atrodė, kad viską suderinsiu. Bet suderinti yra labai sunku, neišeina visur būti šimtu procentų. Tiesa, pirmais metais šiek tiek gailėjausi to laiko, kai nėštumo metu daug dirbau. Gal galvoje kažko nepasiruošiau, gal tiesiog nepailsėjau... Juk nežinai, kas bus, dėl to, matyt, norisi sau įrodyti, kad viską darau ir man viskas taip pat, niekas nepasikeitė. Bet pasikeičia, tikrai pasikeičia. Svarbiausias pasikeitimas, kad nebesi atsakingas tik už save. Šiek tiek dingsta laisvės pojūtis.
Procesas
Motinystė man nutiko ne kaip momentinis dalykas - jaučiu tai kaip ilgą procesą: suvokimo ir bandymo prisitaikyti, iš naujo atrasti dalykus, išmokti nekankinti ir savęs, ir kitų. Kartais bandymas persiplėšti yra sudėtingas. Įspūdingiausias dalykas yra laikas: kaip aš nesugebėdavau susiplanuoti laiko iki vaiko gimimo, ir kiek daug dabar sugebu pasidaryti per vieną valandą! Problemos, kurios, net ir pačios menkiausios, anksčiau atrodydavo tragiškai svarbios, jau pirmais metais atsitraukė iš prioritetų srities. Ypač tos teatrinės - intrigos ir panašūs dalykai. Pasidarė daug lengviau viską priimti ir išspręsti.
Niekieno reikalas
Šiandien ir mamystėje, ir teatre stengiuosi išspausti maksimumą. Tiesiog tenka kitaip dėliotis teatro prioritetus - pavyzdžiui, atsisakyti pastatymų kituose miestuose. Kartą dėl spektaklio su vaiku mėnesiui išsikraustėme į kitą miestą. Tai - tokie hardkoriniai pabandymai, po kurių nusprendi, kad reikia savo planus ir norus dėliotis kitaip.
Dėl to turbūt ir pasirinkau kurti savo teatrą vaikams. Tai susidėliojo natūraliai. Jeigu būtų valstybinių teatrų pastatymai - manau, būtų kitaip; tokiu atveju tikrai daug sunkiau susikaupti, gal dingtų ir prasmė. Nes kuriant savo teatrą viskas truputį kitaip: tai - savas kūrinys, ir jausmas kitas. Nėra sąžinės graužaties, kad kažkur išėjai. Kuriant kažką savo, mažiau energijos tenka paskirti dylinimui su kitų žmonių nuomonėmis, norais, įsitikinimais. Nuomonė apie mano darbą ir kūrybą iš šalies - visada gerai, bet įsitikinimai, nukreipti į mano pasirinkimus, mano lytį ar šeiminę padėtį, yra niekieno reikalas.
Ne šio laiko mintis
Kad ir kaip norėtųsi galvoti, kad stereotipai nebegyvi, tačiau vis dar su jais susiduriu. Pirmame kurse išgirdome maždaug tokią mintį: „Jūs neturėsite šeimos, neturėsite vaikų, o jeigu turėsite, nebus gerai, nebūsite laimingi.“ Taip, tai - ne dabartinio laiko mintis, bet ji vis dar gyva. Šalia ir stereotipai apie moterį-režisierę, taip pat apie teatrą kaip kančią, apie tuos nelaimingus, neturtingus, nepavalgiusius žmones, dirbančius teatre. Šeima ir sūnus man padeda keisti šį požiūrį. Savo gyvenimu gal net savotiškai noriu paneigti tai, ką išgirdau Akademijoje. Manau, jog reikia išsivalyti kultūrines stigmas, mums sukurtas baimes. Žvelgti lengviau ir paprasčiau, kurti grožį ir prasmę. Šeima padeda man įprasminti ir darbą, ir apskritai buvimą. Mokausi paleisti dalykus, nekaupti negatyvo, siekti lengvumo, gražesnio požiūrio, buvimo laimėje. Aišku, būna momentų - ir juos greitai pamiršti - kai apninka laisvės ilgesys. Kadangi esame laisvai samdomi menininkai, viską patys planuojame, visą laiką norime maksimumo. Tik dažnai pamirštame, kad ir laisvą laiką reikia susiplanuoti.
Kurti vaikams yra laisvė
Kita vertus, pats kūrimas vaikams man yra laisvė. Daug didesnis žaidimas, matau ten daug daugiau galimybių, nei dramos teatre. Tai yra darbas su vaizduote, didesnė gražių emocijų paletė. Lengviau, nes teatro vėžėse esame abu su vyru. Tuos procentus, kurių neskiriu „Vėjų teatrui“, užpildo jis. O sūnus padeda mums atsirinkti, įkvepia daugybei dalykų. Viskas ateina iš to, kur esi, bet mes jau labai toli nuo vaikystės, tad teatro vaikams kūrimas, būnant jaunais tėvais, mums labai padeda.
Teatras yra darbas
Tik tapus mama, atėjo suvokimas, kad teatras man yra darbas. Ne pašaukimas, ne dar kažkas - darbas. Einu ir dirbu, kuriu. O mano sūnus visą laiką yra pirmas žiūrovas, pirmas klausytojas. Lakmuso popierėlis, per kurį viskas praeina. Arba nepraeina. Kartą jis buvo repeticijoje, pašliaužiojo ant grindų, tarp dekoracijų. Tada supratau, jog nenoriu, kad jis augtų tarp teatro dekoracijų. Todėl mano sūnus teatre neauga, tik žiūri spektaklius.
Kartais nebesupranti, ar teatre yra taip mažai mamų, ar tiesiog laikosi tyla, ar jos paskui iš tiesų kažkur dingsta? Būna daug istorijų, kad iki vaiko atsiradimo esi teatre, o paskui natūraliai ir nebesi. Atrodo, vienoms tai - sąmoningi sprendimai, kitoms - ne visai, galbūt paveikti teatro dogmų. Todėl labai džiaugiuosi, kad ir mano bendrakursė dabar augina mažą mergytę. Nes tikrai teatre nėra daug vaikų, nėra šeimų, - labai smagu, kai atsiranda, kai teatro žmonės irgi kuria šeimas. O gal tiesiog teatro bendruomenėje nesame linkę bendrauti šeimomis. Bandome kažkaip priverstinai atskirti teatrą ir šeimą. Atrodo, vis dar gajus įsitikinimas, jog teatro kūrėjai nekuria šeimų. Nes tada tu atsiduodi šeimai, esi nebelojalus, ir nieko gero nesukursi. Vėl grįžtame prie požiūrio, kad teatras - ne darbas, o pašaukimas, į kurį eini kaip vienuolis ir atsiduodi be išlygų. Nuo pat nėštumo apie tai galvoju - kaip sugriauti tuos stereotipus, kaip viską daryti kitaip.“
-----
Sigita Ivaškaitė: apie naują kokybę
Sigita turi trejų su puse dukrą ir dvejų sūnų.
Visa tai yra Sigita
Manau, kad dirbant kūrybos srityje, būti tik mama beveik neįmanoma. Daugelis naujų patirčių ir savęs suvokimas, ateinantis kartu su vaikų auginimu, bent mano galvoje rutuliojosi greta su nauju suvokimu apie meną, kūrybą, žmogaus cikliškumą. Be to, nemanau, kad „mama“ yra atskirai nuo „dramaturgė“ ar nuo kažko kito, - visa tai yra Sigita. Motinystė tėra dar vienas dalykas, kurį tu darai ir visą laiką nešiojiesi. Visa tai labai natūraliai yra kartu su tavimi, lygiai taip pat, kaip ir be tavęs.
Labai gerai prisimenu vienos operos solistės pasakojimą, kaip dainuodama Covent Garden scenoje pamiršo įstoti reikiamoje spektaklio vietoje, nes sirgo jos vaikas, ir tiesiog išskrido mintys. Bet tai yra smulkmenos, labai trumpi epizodai. Iš tiesų tu visą laiką esi viskas, lygiai taip pat, kaip būdama namie tu vis dar esi ne tik mama, bet ir kūrėja, ir draugė, ir kas tik nori.
Judesy
Labai sąžiningai kiekvienam vaikui atidaviau pirmus pusantrų metų. Buvau šalia tada, kai vaikams manęs reikėjo, ir dar daugiau. Mano manymu, tai buvo pats svarbiausias laikas. Žinoma, buvo sunku. Kažkur išeidavau, kai jie buvo jau savarankiškesni, bet iki šiol viena namie tebuvau vieną naktį. Tuoj bus ketveri metai tokio gyvenimo. Kita vertus, abiem vaikams sulaukus maždaug 4 mėnesių amžiaus, jau imdavausi veiklos. Po truputį, įtalpindama ją į laisvą vakaro valandėlę. Turiu kelias koleges ir drauges, kurios skambučiais su manimi tardavosi, toliau plėtojo kūrybines idėjas. Jos žinojo, kad negali pilnai manęs įtraukti į darbus, bet jautėsi laisvai su manimi diskutuodamos, niekada nenutraukė kontakto, ir aš visada jaučiausi esanti „judesy“. Tai buvo puiku ir man labai padėjo. Beje, kūrybiniams darbams motinystės „atostogos“ išėjo į naudą: dabar jaučiuosi kur kas brandesnė, labiau pasitikiu savimi ir savo nuomone, turtingesnė vidumi, ką jau kalbėti apie daugelį įgytų komunikacijos įgūdžių.
Vietoje 20 tūkstančių darbų
Žinoma, mažiau būnu su teatru, teatre, apie teatrą. Bet, atrodo, man to teatro buvo jau truputėlį per daug. Per daug bandymo spėti visur ir pamatyti viską. Per motinystės laiką pamačiau, kiek neprarandu viso to nematydama. Neprarandu kaip žmogus. Aišku, profesiškai nebeturi pilno vaizdo, galbūt apžvalgos neparašysi ar į komisiją nenueisi. Bet man to nebetrūksta - pakeičiau tai kitais dalykais, kitu žvilgsniu. Be to, darbų, kuriuos darau dabar, kokybė - vidinės pozicijos, savivertės prasme - yra kažkokia nauja, ir tiek kartų geresnė, kad aš mieliau padarysiu mažiau darbų ir kažkur nenukeliausiu, negu norėsiu sugrįžti atgal ir padaryti 20 tūkstančių darbų.
Manau, kad pora paskutinių mano darbų nebūtų galėję įvykti „iki motinystės“, ar bent jau tikrai ne tokia kokybe. Motinystė įkvėpė man labai daug drąsos ir aiškesnio požiūrio į save kaip moterį, moterį-kūrėją bei į mane supančius žmones. Buvimas mama leido save atrasti iš naujo, pamatyti stipriausias ir silpniausias savo puses, suvokti, ką gyvenime norisi daryti labiausiai, išgirsti savo balsą ir suprasti, kad jis kažkam gali būti svarbus - tiek gyvenime, tiek profesijoje. Be to, pajutau didžiulį skirtumą, kaip planuoju darbą, laikausi grafiko ir vertinu kito žmogaus laiką.
Viskas yra grafikas
Viskas mano gyvenime dabar yra tiktai grafikas. Ir kūryba. Buvo labai sunku paleisti laisvę disponuoti laiku, galimybę, pavyzdžiui, pabūti su kolegomis po darbo, atsisakyti laisvės išbūti „popamokinį“, atoslūgio laiką: juk viskas visada užsibaigia kažkokioje viršūnėje. Su komanda pasieki kūrybinę kulminaciją, - nesvarbu, ar vyktų premjera, ar tiesiog baigtųsi repeticija, - ir turi bėgti atgal, nors tikrai norėtum dar tiesiog pasišnekėti. Mano laikas be vaikų visada būdavo labai tikslingas, po jo grįždavau atsigavusi ir pailsėjusi psichologiškai. Manau, be vieno negali turėti kito. Aš negaliu būti vien namie, vien su vaikais. Ir jeigu išeinu valandai ar dviem, padarau kažkokį darbą, tai paprastai reiškia, kad likusi diena praeis kone 90 proc. geriau. Turėdamas daugiau interesų, jauti balansą. Žinoma, tokie pasirinkimai - labai individualūs.
Aš viena
Nejaučiu priešpriešos „vaikai“ ir „karjera“: manyje gyvesnė priešprieša „vaikai“ ir „aš viena“, pati sau, laisva. Prie to buvau labai įpratusi. Visada laikiausi disciplinos: ką beprisiimčiau daryti - tai darau atsakingai. Laiko mano gyvenime visada viskam būdavo nedaug, nes turėdavau labai daug užsiėmimų. Tapus mama, man tiesiog atkrito kažkiek darbų ir jų vietoje atsirado vaikai. Žinoma, man pasisekė, nes šalia yra žmogus, šimtu procentų įsitraukęs į tėvystę. Tad pareigas ir atsakomybes dalijamės kartu.
Su kuo vaikas?
Visuomenės požiūrį į dirbančią mamą, nebūtinai menininkę, apibendrina nuostabus pavyzdys: kai susilauki vaiko ir grįžti į darbą, visi tavęs klausia: „Labas, o su kuo vaikas?“ Paklauskit, ar bent vieno tėvo kas nors to klausia? Bent jau maniškių vaikų tėvo - ne. Žinoma, atskira kalba apie vienišas mamas. Bet aš pati nejaučiu visuomenės spaudimo. Jei nusiviliu, kad kažko negaliu imtis, nes turiu būti su vaikais, tą jausmą atperka mano gebėjimas susiorganizuoti laiką taip, kad po to pasivyčiau ir dar pralenkčiau. Tai - žymiai produktyvesnis dalykas, negu bandymas susikoncentruoti į tai, kodėl aš kažko negaliu, kas ir ką dėl to pagalvos. Nemanau, kad privalau kam nors įrodinėti, kad galiu ir dirbti, ir auginti vaikus, - mano padaryti darbai yra to įrodymas.
-----
Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba
[1] Jetter, A., Orleck A., Taylor, D. The Politics of Motherhood. 1997: University Press of New England, Hanover.
[3] Chadwick, K. Keeping mum: why don´t mothers have a voice on stage. „The Guardian“, 2012.02.29.
[4] Bowers, T. The Politics of Motherhood. 1997: University Press of New England, Hanover.
[5] Engel., L., McGirss, E. M. Stage Mothers - Women, Work, and the Theater. 2014: Bucknell University Press.
