„Pojūčių teatro“ įkūrėja Karolina Žernytė savo spektaklius leidžia vadinti visaip: imersiniais, įtraukiančiais, sensoriniais, interaktyviais, nes jie netelpa į standartinę terminiją. Režisierei ir jos komandai kur kas reikšmingesni ne terminai, bet pastangos būti visaverte visuomenės dalimi, matyti, kas vyksta aplinkui, ir į tai reaguoti. Kiekvienas „Pojūčių teatro“ kūrinys turi ir socialinį tikslą. Su režisiere kalbėjomės apie karantiną, vaizduotę, trisdešimt šešis pojūčius, neuroįvairovę ir apie tai, koks žiūrovas yra „blogas“, o koks - „geras“. Karolina sako, kad jai svarbiausia - išjudinti publiką, sukuriant aplinką, kurioje kiekvienas jaustųsi saugus ir drąsiai atsivertų kūrybai.
Dovilė Zavedskaitė. Kuo gyvenate dabar, per antrąjį karantiną? Ar „Pojūčių teatras“ jau prisitaikė prie naujos - nuotolinės - realybės?
Karolina Žernytė. Šiuo metu vykdome du projektus, kuriuos įmanoma įgyvendinti ir karantino sąlygomis. Vienas iš jų - sensorinis spektaklis autistiškiems vaikams ir jų šeimoms, pasakojantis apie pievos gyvenimą, vabalus, vabzdžius, drugelius, apie tai, kaip jie jaučiasi. Šiuo metu gaminame spektaklio rekvizitą, su kuriuo dirbsime. Viską supakuosime į atskiras dėžutes, kurias galės pasiimti visi, dalyvausiantys spektaklyje. Žiūrovai jį stebės nuotoliniu būdu ir, klausydamiesi vaidinamos istorijos, galės joje dalyvauti, naudodami tas priemones. Manau, šiai auditorijai toks būdas galėtų būti patrauklus. Šiems vaikams susibūrus vienoje erdvėje, jeigu kažkam kažkas nepatinka, dažnai jie visi negali nei atsipalaiduoti, nei susikaupti. Gal žiūrėdami spektaklį namuose, patirs jį kitaip. Tokiam kūriniui iš tikrųjų net nebūtinai reikia kokios nors istorijos, svarbu tiesiog gerai, saugiai jaustis. Bet aš labai noriu, kad spektaklis atvertų kažką įdomaus, todėl įtraukiame nemažai informacijos apie vabalus, mikropasaulį. Taigi spektaklis tiks ne tik vadinamiesiems sensoriniams vaikams, bus įdomus ir kitiems, visi galės sužinoti, iš kokio vabzdžio kas išsivysto, iš kur atsiranda drugelis, kaip viskas gamtoje atrodo...
Kitas projektas irgi susijęs su gamta - tai taktilinė knyga akliems vaikams „Kaip jaučiasi miškas?“ Joje pasakojama ne tik apie tai, kas miške yra, ką ten galima užuosti, paliesti, bet ir apie miško savijautą. Bandome paaiškinti sąvokas, pavyzdžiui, kas yra voratinklis, skruzdėlynas, medžių viršūnės, kurių nepačiupinėsi. Tai galimybė vaikams, kurie nemato, pajusti, prisijaukinti mišką.
Apie imersinį, dalyvavimo ir interaktyvųjį teatrą dažniausiai kalbama kaip apie tris skirtingus scenos meno tipus, tačiau kuo jie skiriasi, kiekvienas apibrėžia savaip. Turbūt iš tikrųjų būtų teisingiausia, jei režisieriai savo kūrybą įvardytų individualiai, nebūtinai taikydami oficialius terminus. Kaip tu apibūdintum savo kuriamą teatrą, jo suteikiamą patirtį ir pasirinkto kūrybos būdo poveikį žiūrovams?
Šiuo klausimu daug kur esu karštai diskutavusi. Atsimenu, pirmą kartą mane prispaudė prie sienos, kai Pietų Afrikos Respublikoje vyko ASITEŽ suvažiavimas ir buvo surengtas didžiulis teatro vaikams festivalis. Stebėjausi, kad kai kurie žmonės net negalėjo pradėti kurti, kol neapsispręsdavo, kokį krypties pavadinimą pasirinks. O aš sakau - nesvarbu, kaip vadinsite mano spektaklius, vis tiek darysiu tai, kas man tiesiog įdomu. Toks griežtų apibrėžimų vaikymasis turbūt perimtas iš britų ar kitų europiečių - sakau vaikymasis, nes tam iš tikrųjų skiriama pernelyg daug dėmesio. Kartais tam, ką kuriame, terminų dar net nėra - juos reikia sugalvoti.
Apibrėžimas inclusive man atrodo tinkamas žodis tam, ką „Pojūčių teatras“ daro dabar - šiuo metu orientuojamės į skirtingas visuomenės grupes, dažniausiai tai tam tikros, kaip mes vadiname, supergalios. Bet spektaklių yra visokių, kai kurie skirti paaugliams, kai kurie - suaugusiesiems, kai kurie tik moterims... Tokiems galbūt labiau tinka terminas immersive - kiekvienas žiūrovas čia yra ir kūrėjas, nes veikia fiziškai, dalyvauja diskusijoje, jo buvimas toje erdvėje daro labai didelę įtaką pačiam spektakliui.
Interaktyvusis, įtraukiantis - kiekvieną priskiriu skirtingai grupei, nes viskas priklauso nuo to, kokius žmones noriu prisikviesti. Tarkim, žodis sensorinis yra labai gerai žinomas tiems tėvams ir pedagogams, kurie susiduria ir dirba su vaikais, turinčiais proto negalią. Terminas įtraukiantis mūsų kontekste dar naujadaras, tad tinka vartoti nebent paraiškoje, kuri teikiama Kultūros tarybai. „Atvirą odą“ vadiname spektakliu-ritualu, nes norime pritraukti žmones, kuriems patinka ritualai, galbūt mistika, savęs tyrinėjimas. Daugelis kūrėjų turbūt sakytų, kad tegul sprendžia patys žiūrovai, vadindami, kaip kam norisi.
Kurios idėjos laikaisi - ar spektaklį sukuria režisierius, ar susikuria kiekvienas žiūrovas?
Nuo pat pradžių sakiau, kad galutinę spektaklio versiją sukuria žiūrovų vaizduotė. Tačiau be režisieriaus ji nieko nesukurs. Čia grįžtame prie esminio teatro apibrėžimo - kad spektaklis įvyktų, būtinas atlikėjas, žiūrovas ir erdvė. Būdamas vienas, nejausdamas aplinkos poveikio, žmogus spektaklio paprastai nepatiria. O erdvė šiuo atveju, ypač karantininiais metais, labai išsiblurinusi. Bet ji vis tiek yra - aš erdvę suvokiu kaip vaizduotę. Juk tą patį spektaklį kiekvienas mato savaip, tik režisierius kiekvienąkart skirtingai nematys, nes jam svarbiausia, kas ko nepadarė, kas ką pamiršo, ko kur pritrūko.
Tačiau, jeigu pasigilintumėte, kaip vyksta mūsų spektakliai vaikams, taptų iš tikrųjų akivaizdu, kad galutinis rezultatas priklauso būtent nuo žiūrovų. Todėl kūrėjas turi būti labai lankstus - staiga pamatome, kad vaikams labai patinka ridenti kamuoliukus. Tada prisitaikome, pažaidžiame ilgiau su tais kamuoliukais. Iškart svarstome, ką galėtume pridurti prie tos istorijos, kad su kamuoliukais nuveiktume kažką daugiau, nes gali būti, kad kita veikla jų visai nesudomins.
Kas tau aktualiausia - sužadinti žiūrovų vaizduotę, kūno pojūčius ar jausmus?
Nors dažnai sakoma, kad lietuvių teatras, ypač skirtas vaikams, sutelkia dėmesį į pojūčius, į jausmus, aš pati labiau pabrėžčiau vaizduotę, nes pojūčiai už ją daug primityvesni. O jausmai gali būti net pavojingi, ne visus juos verta sužadinti. Vaizduotė, žvelgiant psichologiškai, yra ta erdvė, kurioje jaučiamės saugūs, - po ją galima klaidžioti tiek, kiek kiekvienam norisi.
Viena kolegė, psichoanalitikė, kai statėme spektaklį „Pirmapradis“ pagal Carlo Gustavo Jungo archetipus, labai nuogąstavo, koks bus rezultatas. Svarstė, kaip žiūrovus paveiks mūsų noras panardinti juos į archetipus dirbtiniu būdu, nes žmonėms, iš tikrųjų susidūrusiems su archetipais, prireikia gydytojų pagalbos. Bet, kai ji pati tą išbandė, sakė įsitikinusi, kad psichika turi apsaugą. Būtent vaizdai, kuriuos matome, veikia kaip apsauga, kad nepanertume pernelyg giliai. Žinoma, čia kalbu apie sveiką psichiką.
Vaizduotė yra erdvė, kuri skatina kurti, augti, išmokti, sužinoti, keliauti... O jausmai yra mįslė, kurią pavyksta arba nepavyksta įminti. Kai kurie žiūrovai per spektaklius atsipalaiduoja, kai kurie lieka abejingi, kai kurie verkia arba juokiasi. Bet kurio meno tikslas vis tiek yra sužadinti jausmus, tačiau man įdomiau tai, kas susikuria vaizduotėje.
Po spektaklių visada darome aptarimus ir pirmiausia klausiame: „Kaip jaučiatės?“ Tai duoda toną dialogui, sukelia pasitikėjimą, užmezga ryšį su žiūrovais. Dažnai žmonės tiesiog pradeda pasakoti, ką matė, ką įsivaizdavo. Iš tų vaizdinių paprastai galima susidaryti nuomonę, kokius jausmus kas patyrė, ar malonius, ar ne, ar čia tiesiog nuklydimas, ar sukeltas smalsumas. Tai neatsiejami dalykai.
Kokie fiziniai kūno pojūčiai tau atrodo įdomiausi?
Naujausi moksliniai tyrimai įtraukia visus spaudimo, šalčio, tempimo ir panašius pojūčius, jų ištirta yra apie 36. Man labai įdomus ryšys tarp pojūčių ir mąstymo. Dirbdama su vaikais autistais, sužinojau labai daug dalykų apie mūsų smegenis, kaip jos veikia, kas užtikrina saugumo jausmą arba neleidžia jaustis saugiai. Kai rodome spektaklį jiems, tiesiog bandau sukurti aplinką, kurioje visi ramiai jaustųsi, nes vaizduotė negali veikti, jeigu instinktai liepia bėgti, slėptis ar gelbėtis. Kai kuris nors iš tų pojūčių yra pernelyg smarkiai dirginamas, negalima jaustis saugiai. Man įdomios šios teorijos, ypač propriocepcijos pojūtis, lemiantis, ar jaučiame savo kūno padėtį erdvėje, ar nejaučiame. Pati esu patyrusi tą netikrumą per labai stiprius migrenos priepuolius - apima baimė, kad savęs nevaldau, net nebežinau, kur kūnas prasideda, o kur baigiasi. Dalis vaikų, kuriems būdingi autizmo požymiai, tos propriocepcijos natūraliai neturi - jiems reikia ją sužadinti. Domiuosi, kas padeda tą pojūtį užtikrinti. Tarp tokios pagalbos metodų yra ir vadinamieji fidgeting - smulkūs judesėliai, kuriuos mėgstame dažnas iš mūsų, vieni plaukų sruogą suka, kiti kažką mechaniškai braižo, krapšto. Šie įprasti mikrojudesiai padeda nusiraminti, susikurti saugumo jausmą.
Ar kokio nors pojūčio tyrinėjimas gali inspiruoti spektaklį? Kas dažniau tampa atspirtimi, kai imatės naujo kūrinio, - forma, tema, dramaturginė idėja? Kaip vyksta kūrybos procesas?
Paprastai vienas eina paskui kitą. Dažniausiai dirbu ne viena, bet su komanda, įsiklausau, kas kam įdomu, kas tarp mūsų bendra, kokie interesai mus sieja. Bet narpliodami vieną temą užkliudome ir kitą, paskui norisi prie jos grįžti. Taigi viskas plėtojasi labai natūraliai. Jau kurį laiką gilinamės į gamtos tematiką, į mikropasaulį - čia telpa medžiai, grybai, vabalai... Prieš tai gilinomės į mitologiją, labai ilgai tyrinėjome archetipus, galiausiai perėjome vien prie moteriškų archetipų.
Dabar man labai rūpi neuroįvairovė ir „supergalios“, taip pat bendruomenės įvairovė. Drauge man visada labai svarbi ir socialinė pusė. Kartais kiti kūrėjai aiškina, kaip sunku apibrėžti socialinį tikslingumą, o man suvokti, kuo galėčiau būti naudinga visuomenei, yra labai paprasta. Tiesiog matau, kad kažkam skauda, ir dažniausiai negaliu paprasčiausiai praeiti pro šalį - noriu kištis į svetimus reikalus. Kartais tai naudinga konkrečiai grupei, kartais - man pačiai arba mano komandai, juk tokiu būdu mes augame. Laikausi nuostatos, kad esame kūrėjai, nenorime gydyti nei visuomenės, nei individų - tai ne mūsų sritis, bet spektakliais vis tiek siekiame šiokio tokio terapinio poveikio.
„Pojūčių teatro“ spektaklių neužtenka vien pamatyti - juos reikia suvokti, priimti žaidimo taisykles ir patikėti ta realybe, į kurią norima įtraukti žiūrovus, kad atsivertų naujai patirčiai. Kiek kurdama tu mąstai apie žaidimą kaip būdą patirti pasaulį ir save?
Kadangi labai daug dirbu su vaikais, negaliu apie tai negalvoti. Bet apskritai, kai pradėjome kurti kaip komanda, aš visąlaik ieškodavau, kokia žaidimo forma padėtų atrakinti vieną ar kitą temą. Tarkim, kaip atskleisti prisiminimus apie paauglystę? Kaip sukurti siužetą, kuris leistų vėl pasijusti lyg mamos pilve? Mes dažnai tyrinėjame tokias galimybes, pasitelkdami įvairius žaidimus, kad neprarastume smalsumo jausmo.
Ar lietuvių žiūrovai yra geri žaidėjai?
Tikrai taip! Mes esame tarp Trečiojo pasaulio ir Vakarų. Trečiojo pasaulio šalių žiūrovai yra tikra dovana - tose šalyse, kur žmonės daug sunkiau gyvena, jie kaip žiūrovai visada būna gerokai atviresni. Rusijoje, Afrikoje, kur mums teko vaidinti, publika liete liejo teigiamas emocijas. Ypač Rusijoje - ten visi labai iškalbingi ir mėgsta pasakoti, ką patyrė.
Lietuviai per tą laiką, kiek veikia „Pojūčių teatras“, labai pasikeitė, išlaisvėjo. Atsimenu pirmą mūsų spektaklį „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“ - po spektaklio būdavo mirtina tyla. Jokių komentarų. Klausdavome, kaip jaučiatės, gal norite kažkuo pasidalyti? Tyla. Dabar tai jau sunkiai įsivaizduojama, žiūrovai pamėgo refleksijas, diskusijas, kartais kyla net konfliktai dėl skirtingų požiūrių. Kai tik pradėjau kurti, sulaukdavau protestų ir iš aktorių, ir iš kitų režisierių: „Ką čia darai, griauni visą įspūdį! Mes ką tik keliavome po vaizduotės erdves, o tu dabar su mumis!“ Bet aš visada pabrėžiu, kad žmogiškasis ryšys, užsimezgantis per aptarimus, yra daug svarbesnis.
Aišku, pirminė pauzė būna visada. Reikia ją išlaukti. Vakaruose viskas priklauso nuo publikos. Aš mėgstu ne visai pagrindinę publiką, ne festivalių ar didžiųjų teatrų žiūrovus. Tarkime, Vokietijoje, Rūro-Reino regione mano geras draugas, prodiuseris, vykdo projektus, subūręs savo auditoriją, kuriai pristato džiazo muziką ir eksperimentinį meną - šokį, teatrą. Jo žiūrovai - paprasti darbininkai, bet šie žmonės po sunkaus darbo skaito knygas, klausosi muzikos, priklauso ansambliams, turi įkūrę grupes... Jie labai įdomiai filosofuoja. Ten dažniausiai improvizuojame, o žiūrovai mūsų spektakliuose įžvelgia labai gražių dalykų. Tačiau tai nėra tipinė publika.
Jeigu jau prabilome apie vietas, smalsu, ką tau reiškia erdvė? Kiek ji svarbi, įtraukiant žiūrovus į žaidimą, t. y. kiek ji gali lemti, garantuoti publikos įsitraukimą arba atvirkščiai - jį slopinti? Ar erdvė gali įkvėpti kūrybai?
Kadangi esu ne tik režisierė, bet ir vadybininkė, viską vertinu dvejopai. Esame surengę nemažai įvietintų pasirodymų, kuriuos įkvėpdavo, inspiruodavo konkreti erdvė. Tačiau nemažai galvojame ir apie tai, kad spektaklį būtų galima išvežti, „parduoti“ mokyklai, darželiui, klasei, renginiui. Tokia realybė, juk gyvename mažoje šalyje, negalime tikėtis, kad spektaklis, pastatytas kur nors užkampyje, apgriuvusiame pastate, kiekvieną savaitgalį pritrauks daug žmonių.
Mūsų projektas Tense in sense remiasi prisiminimais, o drauge prisimenama ir erdvė. Esame jį rodę Gelgaudiškio dvare, religinės paskirties pastate Plungėje, lauke prie ežero, Energetikos muziejuje. Kiekvieną kartą pritaikome kūrinį konkrečiai erdvei, tačiau svarbu, kad ji būtų įkvepianti. Projektas „Pojūčių paveikslai“ skirtas galerijoms, nes inspiruotas ten eksponuojamų kūrinių. „Aš tavęs nevirškinu“ - tai spektaklis apie žarnyną ir apie virškinimą, rodytas Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje prie Kauno Rotušės aikštės. Jo salės, išsivinguriavę laiptai, koridoriukai, rūsiai - tikras žarnynas, tinkamas tokiai kelionei. Aišku, siužetą sugalvojome, neturėdami omenyje šios erdvės, bet ji tam labai tiko. Paminėjau erdves, kurios mus įkvepia, tačiau tą patį spektaklį dabar vežiojame į mokyklas. Aišku, vaikams būtų įdomiau atsidurti Kaune, bet ne visi gali, ypač iš atokesnių regionų, ten atvažiuoti.
Kai kuriuose tavo spektakliuose galima dvejopa patirtis - arba patirti pojūtį, arba stebėti pojūčių patyrimą. Kuo skiriasi šie dalyvavimo spektaklyje variantai? Ar kurdama mąstai apie tuos žiūrovus, kurie lieka tik stebėtojais? Kuo stengiesi juos paveikti?
Daug apie tai mąstau. Pati pradžia dažniausiai būna sensorinė, jutiminė. Naujausiuose spektakliuose žiūrovų į grupes nebeskirstome. O spektaklius, kurie skiriami kelioms grupėms, specialiai kuriame taip, kad būtų patrauklūs vizualiai. Pažaisti vizualumu tikrai sau leidome, Nacionaliniame dramos teatre statydami „Pirmapradį“. Tačiau tokiuose spektakliuose man iš esmės svarbiausia, kaip juda grupė, koks stebėtojų santykis su dalyviu, kuriam užrištos akys, kaip galėtume pamatyti, ką jis jaučia? Kaip sužadinti stebėtojų empatiją žmogui užrištomis akimis? Apie tai visada labai daug galvojame.
Man pačiai savo spektaklius labiau patinka žiūrėti negu jausti. Nes žinau, kad planas suveiks, - priemones kruopščiai atsirenkame, jos visada daro vienokį ar kitokį poveikį. Dažnai, beje, nutinka taip, kad žiūrovai lyg ir nepatiria jokios istorijos, didžiausią įspūdį jiems daro tai, kad klaidžiodami tamsoje visą laiką jautėsi saugūs, galėjo pasitikėti „vedliais“. Nieko daugiau, pasirodo, nereikia. O mes sukame galvas, knaisiojamės po giliausius šešėlius... Bet yra ir tokių žiūrovų, kurie dalyvauja kiekvienoje premjeroje ir iš tikrųjų neria vis gilyn, gilyn, gilyn.
Kaip manai, ar daug lemia emocinė žiūrovų temperatūra - apėmęs jaudulys, įtampa, baimė būti veiksmo epicentre? Ar ji sustiprina įspūdžius, leidžia giliau pasinerti, ar atvirkščiai - susilpnina, atitraukia, blokuoja? Tavo manymu, ar tai išlaisvinantis jausmas, ar uždarantis?
Man atrodo, ta įsitraukimo čia ir dabar būsena labai reikalinga, kad galėtum patirti spektaklį. Bet būtinai reikia palikti laiko reflektuoti tam, kas įvyko. Žiūrovai, jau ne vieną kartą lankęsi mūsų spektakliuose, yra sakę, kad iš anksto susiplanuoja, jog po spektaklio turės laiko sau - pabūti, pamedituoti. Gerai žinau tą jausmą, kai patiri kažką didesnio už save, ir tau reikia tiesiog patylėti, pabūti ar išsivaikščioti. Čia turbūt yra vienas iš stipriausių jausmų, kokie gali apimti. Man atrodo, be emocinės „temperatūros“, be įsitraukimo šita patirtis neatsirastų.
Tačiau žiūrovų būna visokių. Pasitaiko tokių, kurie užrištomis akimis eina, lipa, griūva, neklauso patarimų, nepriima pagalbos, nepasiduoda, improvizuoja, paskui nusiriša raištį ir sako: „Tikėjausi daugiau, nelabai ką čia patyriau...“ Vis dėlto niekada negali žinoti, kaip yra iš tikrųjų. Tai labai asmeniški potyriai, - sakoma, kritikai būtent dėl to apie mūsų spektaklius mažai rašo. Labai sunku recenzuoti asmeninį patyrimą.
Visai kitaip reaguoja vaikai - pajutome, kad po užsiėmimų jiems norisi piešti. Piešimas - įprastas reflektavimo būdas. O sensorinis užsiėmimas nėra įprastas ir, aišku, ten visko pasitaiko. Daug ko galbūt nepamatysi, nes vaikai visaip elgiasi - ir išdykauja, ir nesusikaupia. Bet viduje kažkas įvyksta.
Ar tikiesi, kad žiūrovai paklus dramaturgijai? Ar nori, kad jie atpalaiduotų savo kūrybinę galią, apversdami spektaklį aukštyn kojom?
Tikiuosi, kad pavyks juos išjudinti. Tikiuosi, jausis saugiai ir nebijos atsiverti. Tai reiškia, kad jiems reikia suteikti kažkiek laisvės kūrybai, tačiau ta laisvė turi tilpti į labai konkrečius rėmus, antraip jie nieko nesukurs. Esu dalyvavusi tokiuose bandymuose, kai kiekvienas žiūrovas yra kviečiamas visiškai laisvai improvizuoti, daryti, kas tik šauna į galvą. Šių eksperimentų sėkme nelabai tikiu, nes ir pati, pakliuvusi į tokią situaciją, nesijaučiu saugiai. Ne dėl savęs, bet dėl kitų - jeigu pradėčiau iš tikrųjų labai laisvai improvizuoti, kiti, kurie neturi tiek patirties ir drąsos, ko gero, jaustųsi suvaržyti.
Lietuvoje juntamas milžiniškas skirtumas tarp regionų ir didžiųjų miestų publikos, netgi tarp to paties miesto rajonų. Galima tikėtis visko - replikų, komentarų, visiškos tylos, kuri reiškia atsiribojimą, arba visiškos tylos, kuri reiškia įsitraukimą, - visur viskas vyksta labai skirtingai. Yra buvę spektaklių, kai po pasirodymo teko net pabarti publiką - tai buvo keli vyresnio amžiaus žmonės iš aklųjų bendruomenės. Dažnai susidaro įspūdis, kad tie mūsų spektakliai rodomi lyg ir per prievartą. Atrodo, tie žmonės išvis neitų į jokį teatrą. Bet po mūsiškio gal ir kitą spektaklį jau vertins kitaip. To irgi tikiuosi.
Tačiau man didžiausias džiaugsmas yra įkvėpti kūrybai ką nors kitą. Labai gerai atsimenu tas akimirkas, kai žiūrovai pasijunta vieningi ir nusiteikia laisvai kurti. Net jeigu tai tiesiog smėlio barstymas. Spektaklio „Pirmapradis“ pabaigoje kartu su žiūrovais per visą salę dėliojame mandalą. Jie patys to nori, niekaip negali sustoti, kol neišdėlioja visų akmenų. Tai iš tikrųjų stebuklingas jausmas. Tačiau rėmai vis tiek būtini - kiekvienas turi saują akmenukų ir gali dėlioti juos, kur nori, gali jų ir nedėlioti, vien žiūrėti, kaip tą darys kiti, vertinti, kas iš to išeis. Bet laisvės nesuteikiama tiek daug, kad ieškotum tų akmenų po visą pasaulį arba išvis nežinotum, ką su jais daryti. Be žodžių aišku, kas vyksta. Tokie momentai patys stebuklingiausi, nes pamatome, kaip žmonės laisvėja, kaip jie kuria, kokį malonumą jiems tai suteikia.
Minėjai, kad labiau mėgsti būti tarp stebėtojų. Jeigu klausčiau asmeniškai - ar Karoliną kaip žiūrovę labiau veikia imersinės, ar tradicinės teatro formos?
Visada, taip pat ir savo spektakliuose, mėgstu stebėti publiką, ypač įdomu, kaip reaguoja vaikai. Aišku, spektaklį irgi stebiu, bet čia mano profesinė sritis, todėl sunku tiesiog įsijausti.
Man nesvarbu, ar tai įtraukiantis teatras, ar tradicinis, net apskritai nerūpi, ar čia teatras, ar tapybos paveikslas, ar koncertas - bet kokia meno forma tiesiog daro poveikį arba nedaro. Tačiau labai mėgstu, kai mane įtraukia į veiksmą, nors ir esu kritiška, nes turiu daug patirties. Kitaip tariant, esu bloga žiūrovė. Savo komandoje juokais esame apibrėžę, koks žiūrovas yra „blogas“, o koks - „geras“. „Blogas“ tas, kuris per daug sau leidžia, provokuoja, nes jam neįdomu, nes jau yra kažką panašaus išbandęs, patyręs. Tokia esu ir aš. Tačiau visada ieškau, kas galėtų mane sudominti. Įtraukiančiame teatre tai gerokai pavojinga, nes kiti žiūrovai gal nėra tiek daug patyrę, todėl jiems nejauku šalia tokio besiblaškančio ieškotojo.
Kas tau svarbiau kaip kūrėjai - ar padėti žmonėms atrasti kitą, ar suprasti save pačius?
Man atrodo, tų kitų iki galo vis tiek niekada nesuprasime. Po spektaklių labai dažnai girdime frazę: „Kai užsirišau akis, pradėjau daug labiau vertinti tai, ką turiu.“ Taigi žmonės galbūt kažkiek supranta kitus, pagalvoja, kaip jie jaučiasi, bet vis tiek viską lygina pagal save ir pagal savo patirtį. Nors niekada iki galo nepersikūnysi į kitą žmogų, visada pasitelkiu tiesioginio įsijautimo būdą - jeigu noriu parodyti, kaip jaučiasi, pavyzdžiui, autistas, turiu visiškai pasinerti į jo pasaulį, įsivaizduoti, kad mano kūnas yra toks pats, kaip jo kūnas, net iki pačių smulkiausių pojūčių. Tik tada galėsiu papasakoti apie tai kitiems. Beje, atsidūrę kito kailyje, labai daug atrandame.
Kokį pasakojimą - plačiąja prasme - nori perteikti žiūrovams savo kūriniais?
Dabar noriu kalbėti apie tai, kad kiekvienas iš mūsų yra normalus, bet ir unikalus. Tai, ką jaučiame, kaip jaučiamės, yra normalu, net jei atrodo, kad esame visiškai kitokie... Tačiau kartu visa tai unikalu, todėl verta tuo dalytis. Šios jausenos galbūt kyla dėl paprasčiausio noro aplinkui matyti kuo daugiau įvairių žmonių. Tos bendruomeninės įvairovės ypač trūksta dabar, kai dėl karantino būnu tik Lietuvoje.
Dėkoju už pokalbį.
„Kultūros barai“
