Praėjusiame amžiuje du kartus tapome naujaisiais europiečiais. 1918 m. sukūrusi nepriklausomą valstybę lietuvių tauta prisijungė prie Europos tautų bendruomenės. Tarpukariu siekiant tapti ekonomiškai ir kultūriškai svarbia Europos šalimi padaryta didelė pažanga, tačiau reikšmingai įsitvirtinti Europos kultūriniame ir politiniame žemėlapyje pritrūko laiko: šias pastangas nutraukė Antrasis pasaulinis karas ir okupacija. Okupuota Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalimis jautė kultūrinį išskirtinumą, tačiau taip pat išgyveno ir nuolatinį trūkumo jausmą. Trūko ne tik maisto produktų, buitinių prekių, laisvės rinktis, bet ir laisvės dalyvauti šiuolaikinės Europos kūrime. Tad devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pajutusi sovietinio režimo laisvėjimą lietuvių tauta pradėjo vis garsiau kalbėti apie grįžimą į Europą.
Atkūrus nepriklausomybę ir XX a. pabaigoje atsivėrus Vakarų pasauliui vis dėlto paaiškėjo, kad Europa, į kurią planuota grįžti, nebeegzistuoja. Tai, apie ką buvo svajota ir ko ilgėtasi, daugiausia buvo paremta tarpukario patirtimi: Europa įsivaizduota tokia, kokia buvo palikta prieš sovietų okupaciją, vertinama visų pirma kaip kultūrinė tradicija, o ne šiuolaikinių, įvairiataučių ir įvairiakultūrių šalių bendrija[1]. Tad iki nepriklausomybės atkūrimo kultūrininkų pastangomis palaikytas europietiškumas, nors ir tapo autentiška tapatybės dalimi, buvo sovietinės cenzūros ribojimų sukurta europietiškumo versija, ilgainiui vis labiau tolusi nuo tikrosios Europos realybės. Greta ekonominių sunkumų, ištikusių palikus Sovietų Sąjungą, teko išgyventi ir kultūrinį šoką.
Ribotai žinotos XX a. antroje pusėje susiformavusios estetinės ir filosofinės kryptys dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tapo prieinamos ir ėmė vilioti naujomis galimybėmis išreikšti mintis ir apmąstyti visuomenėje vykstančius pasikeitimus. Aukštoji kultūra susidūrė su komercinės sėkmės vilionėmis, o nacionalinės kultūros vertybės buvo įvertintos tarptautiniame kontekste. Tad grįžimas į Europą buvo ne tik džiugus nepažintų lobių atvėrimas, bet ir kartais skaudus susidūrimas su kitokiomis, svetimomis vertybėmis gyvenančiu pasauliu.
Kas ta europietiška tapatybė?
Tapatybės sąvoka plačiau susidomėta praėjusio amžiaus antroje pusėje. Per šaltąjį karą ji tapo svarbiu tarptautinių santykių mokslo įrankiu[2], tačiau formuotis pradėjo gerokai anksčiau - prieš kelis šimtus metų prasidėjus Europos valstybių modernizacijai[3]. Poreikis mąstyti apie tapatybę atsirado tada, kai susidarė sąlygos suabejoti savo priklausymo tam tikrai grupei stabilumu, kai atsirado skirtis tarp vidinio ir išorinio žmogaus gyvenimo ir susiformavo individo autentiškumo samprata[4]. Šis mąstymo pasikeitimas visų pirma sietinas su konfesine tapatybe ir reformacija. XVIII a. tapatybės samprata plėtėsi, įsitvirtino sekuliariame gyvenime apimdama ne tik individus, bet dabar jau ir didesnes bendruomenes[5].
Kalbant apie europietišką tapatybę, pirmiausia kyla klausimas, kas gi yra ta Europa, su kuria tapatinamasi. Dažniausiai įvairių mokslo sričių tyrėjų minimi Europą apibūdinantys kriterijai yra geografija, kultūra ir politika. Tačiau mėginant apsibrėžti Europą ir europietiškumą naudojantis bet kuriuo iš jų kyla sunkumų. Geografine prasme iki galo neapibrėžtos lieka rytinės Europos ribos. Su krikščionybe siejama europietiškoji kultūra iki šiol išgyvena nuolatinį rytų-vakarų, šiaurės-pietų, skirtingų religinių konfesijų, meninių praktikų ir net joms įgyvendinti naudojamų priemonių susiskaldymą. Tad kalbant apie Europą kultūrine prasme taip pat sunku rasti vienareikšmius ją apibrėžiančius kriterijus. Politiškai kalbėti apie Europą, regis, lengviausia - Europos Sąjunga ir jos pirmtakės įtvirtino politinę Europos valstybių bendrystę ir sukūrė aiškiai apibrėžiamą politinį darinį. Tačiau jam nepriklauso tokios Europos valstybės kaip Norvegija, Šveicarija ir Didžioji Britanija, kurios tiek geografine, tiek kultūrine prasme neabejotinai priklauso Europai. Tad politinis Europos apibrėžimas taip pat yra komplikuotas, nes su Europa politiniu aspektu tapatinama ES apima ne visas Europos šalis.
Vis dėlto apie Europą ir europietiškumą galime kalbėti kaip apie šių trijų aspektų derinį, visas vidines įtampas ir neapibrėžtumus vertinant ne kaip kliūtis suprasti, o kaip vieną iš europietiškumo bruožų, nulemtą visų pirma Europos šalių visuomenėse nuolat vykstančių pokyčių. Neapibrėžtumą lemia ir Europos kultūroje įrašytas nuolatinio tobulėjimo ir keitimosi poreikis, civilizacinio idealo ir esamos būklės neatitikimas. Ne mažiau svarbus europietiškos tapatybės bruožas yra ir šiuolaikinėje Europoje sunkiai išvengiamas kultūrinis bendradarbiavimas. Ne tik perėmimas, atkartojimas, imitavimas, bet ir dalyvavimas, poveikis europiniams procesams[6].
Europietiškai, kaip ir bet kuriai kitai, tapatybei suprasti ir apibrėžti svarbi ir „kito“, kuris nepriklauso savų bendruomenei, samprata. Šiuolaikinėje Europoje nė vienas iš tradicinių Europos kultūros „kitų“, „svetimų“ (pavyzdžiui, barbarai, islamas, sovietų Rusija) nebegali užimti šios pozicijos, tad „kito“ reikia ieškoti ten, kur nėra europietiškų vertybių. Tai gali būti ir totalitariniai režimai, ir politinės jėgos pačioje Europoje, varžančios mažumų teises ir neužtikrinančios vienodų galimybių visiems piliečiams dalyvauti demokratiniame valdyme. Tokia „kito“ interpretacija reiškia, kad poreikis atsinaujinti ir keistis Europoje kyla susidūrus ne su nepažinta civilizacija, bet su savais netobulumais.
Kalbant apie europietišką tapatybę konkrečiai, teatras turi unikalią poziciją. Pats būdamas su europietiškumu savaip susijusių individų bendruomenė, jis jungia kultūros elito bei intelektualų požiūrį su kasdiene žmonių patirtimi. O Baltijos šalyse vis dar išlaikęs privilegijuotą poziciją ir gausiai lankomas jis pasiekia ir nemažą dalį savo šalių gyventojų.
Tautos vertę kuriantis teatras
Lietuvoje šalies tapatybės ir įvaizdžio, su kuriuo norima arba nenorima tapatintis, problema iškilo XX ir XXI amžių sandūroje. Atkurta nepriklausomybė ir stabilumą turinti užtikrinti narystė įvairiose tarptautinėse organizacijose vertė siekti išskirtinumo tarp kitų Europos valstybių, nes susidomėjimas nepriklausomybę atkūrusiomis valstybėmis kaip egzotišku Europos kampeliu truko neilgai. Todėl reikėjo sugalvoti naujų priežasčių užsienio valstybių investuotojams, verslininkams, turistams atvykti į Baltijos šalis. Taigi norint įtvirtinti pozityvų šalies vaizdinį buvo imtasi sąmoningai formuoti šalies įvaizdį ir kurti tautinės valstybės brendą[7].
Vienas pirmųjų bandymų Baltijos šalyse formuoti savo tautinę tapatybę, nukreiptas į plačiąją europiečių auditoriją, buvo susijęs su Eurovizijos dainų konkursu Estijai laimėjus Euroviziją 2001 m. Metai po šios pergalės Estijos politikų buvo išnaudoti paruošimui viešųjų ryšių akcijos, reklamuojančios Estiją kaip dėmesio vertą Europos valstybę turistams ir investuotojams. Vėliau panašių bandymų kurti savo šalį pristatančius brendus buvo ir Lietuvoje. Įdomus sutapimas, kad skirtingų komandų atliktuose tautos prekės ženklo tyrimuose ar sukurtuose prekės ženkluose Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, išskirtos ir dvi tos pačios vertybės: gebėjimas įveikti sudėtingas sociopolitines aplinkybes ir gamta.
Į sukurtą prekės ženklo arba į patį šalies prekės ženklo sklaidos procesą teatras dažniausiai reaguoja arba tapdamas šio proceso, prekės ženklo ar jo skaidos dalimi, arba visa tai kritikuodamas. Pavyzdžiui, 2007 m. sukurtas Lietuvos įvaizdis „Drąsi šalis“, kurio komunikacijoje teigta, kad įgyvendinus šio įvaizdžio kūrimo priemones Lietuva užsienyje bus matoma kaip „veiklių, ryžtingai priimančių sprendimus ir kūrybingų žmonių šalis“, pridedant, „jog „Drąsios šalies“ koncepcijos įgyvendinimas taip pat skatins Lietuvos žmonių patriotiškumą ir veiklumą“[8]. Šis prekės ženklas gana greitai sulaukė kritikos iš tuo metu aktyviai Lietuvoje dirbusios „cezario grupės“. Spektaklis „Drąsi šalis (Lietuvos diena)“ (rež. Cezaris Graužinis, 2007 m.) kritiškai apmąstė tuo metu aktualizuotas tautinio identiteto paieškas ir pastangas kuo pozityviau prisistatyti Europoje, išryškino individualias žmonių patirtis susiduriant su politika ir gyvenimo realybės neatitinkančia komunikacija.
Tačiau tokia aktyvi kritika šalies prekės ženklui teatre nėra labai dažna. Kur kas dažniau teatro kūrėjai renkasi prisidėti prie šalies garsinimo, jos pozityvaus įvaizdžio kūrimo užsienyje, net jei tokio tikslo sau ir nekelia. Šis procesas prasidėjo visų pirma nuo ryškiausių Lietuvos režisierių gastrolių užsienyje, svarbiausiuose tarptautiniuose teatro festivaliuose. Taip Eimuntas Nekrošius ir Oskaras Koršunovas tapo tarptautinėmis teatro žvaigždėmis, o Lietuva - žinoma kaip jų gimtasis kraštas, auginantis puikius režisierius. Tad nestebina, kad ir dabar įvairių kartų kūrėjai stengiasi išvykti į gastroles, o valstybė palaiko šį procesą bent iš dalies finansuodama[9].
Pasakojimai apie save
Grįžimas į Europą ir susidūrimas su kitų europiečių pasakojimais apie mus privertė permąstyti ir nacionalinius mitus, kuriuos pasakojome sau siekdami palaikyti tautos dvasią okupacijos metu. Atkūrus nepriklausomybę buvo aktualizuota tarpukariu itin reikšminga Lietuvos istorijos dalis, susijusi su Vytauto Didžiojo valdymo laikotarpiu[10]. Šis tautos didybės pasakojimas išliko labai svarbus iki stojimo į ES derybų pradžios, kai nuo tautinę dvasią palaikančių Lietuvos istorijos aspektų pereita prie padedančių įsirašyti į Europos šalių bendriją[11], pabrėžiančių ne tautos, o valstybės gimimo pasakojimus.
XX a. pabaigoje visiems istoriniams herojams - būtent apie tokius ir tegalime kalbėti Lietuvoje, nes mitinių didvyrių kaip latvių Lačplėsis ar estų Kalevo sūnus Kalevipoegas neturime - teko susidurti su užaštrintu istorikų žvilgsniu. Dėmesio sulaukė net ir neherojiška, nuvilianti lietuviškojo „svieto lygintojo“ Tado Blindos biografija[12].
Įdomu tai, kad savivokai ir savęs pristatymui užsienyje reikšmingi pasakojimai apie tautą ir jos herojus Lietuvos teatre apmąstomi retai. Nei Lietuvos didieji kunigaikščiai, nei Herkus Mantas, nei Pilėnai scenose beveik nepasirodo. Bene ryškiausias vaidmuo per pastarąjį dešimtmetį čia teko Tadui Blindai: 2016 m. Agniaus Jankevičiaus režisuotame spektaklyje „Maištas“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras) pats „svieto lygintojas“ nepasirodo kaip personažas, tačiau naudojantis 1972 m. filmo kadru su Blindą vaidinusio Vytauto Tomkaus veidu jis žiūrovams pristatomas kaip suvienyti galintis tautos herojus. Šio pristatymo ironija akivaizdi: spektaklio aktoriai neleidžia suabejoti, kad tautos herojus, kaip ir visas spektaklyje kuriamas revoliucinis miestelis, tėra butaforija, manipuliacijos įrankis.
Tad nors nacionaliniai ir kitas didesnes bendruomenes vienijantys mitai yra svarbus savivokos, tapatybės aspektas, Lietuvos teatre jie apmąstomi retai. Dažniau čia galime pastebėti istorijos įvykius, paveikusius dideles žmonių grupes. O retais atvejais, pavyzdžiui, lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio režisuotame spektaklyje „Lokis“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2017 m.), žiūrovai kviečiami apmąstyti ne tiek tautos viduje įtvirtintų mitų, kiek kitų tautų pasakojimų ir įsitikinimų apie mus, rytų europiečius.
Bendras istorijos pasakojimas - vieninga Europa?
Kaip jau buvo aptarta, vienas iš reikšmingų būdų vienyti bendruomenes - bendras istorijos pasakojimas ir bendri herojai. Kurdama europiečių bendrystę, stiprindama kolektyvinės tapatybės jausmą ES neabejotinai stengiasi rasti visas Europos tautas suvienyti galintį istorijos pasakojimą[13]. Kurį laiką šį vaidmenį atliko Europos valstybių jungimąsi paskatinusi Antrojo pasaulinio karo patirtis, pasakojimas apie kovą su fašizmu ir nacizmu. Tačiau toks bendrystės pamatas buvo gerokai išjudintas po to, kai griuvo Berlyno siena ir iširo Sovietų Sąjunga, kai Europos valstybių bendrija ėmė plėstis ir panašus požiūris į Antrąjį pasaulinį karą nebegalėjo būti jų bendrystės pagrindu, nes jis tiesiog neegzistuoja[14]. Pasirodė, kad iki XX a. pabaigos kurtame bendrame istorijos pasakojime nebuvo vietos nei sovietų okupacijai, nei Stalino režimo žiaurumams, nei bombarduojamų Vokietijos miestų civilių gyventojų aukoms - visoms po geležine uždanga uždarytoms nugalėtojų ir balso negavusioms pralaimėtojų istorijoms[15]. Tad XX a. pabaigoje imtasi šio pasakojimo pildymo, į bendrą Europos XX a. istoriją įtraukiant vis daugiau balsų ir patirčių, nes kitos panašiai europiečius jungiančios istorijos rasti nesiseka.
Lietuvoje vyksta dvejopas integracijos į Europos istoriją procesas. Viena vertus, aktualizuojamos istorijos dalys, atskleidžiančios Lietuvai būdingas senas europietiškas tradicijas (pavyzdžiui, per dvarų ir miestų kultūrą, senuosius amatus), kita vertus, permąstoma XX a. istorija ir kritiškiau žvelgiama į įsitvirtinusį istorijos aukos naratyvą. Teatre kur kas lengviau surasti antrosios strategijos pavyzdžių.
Tad kalbant apie istorinius pasakojimus dažniausiai dėmesio centre atsiduria Antrasis pasaulinis karas, holokaustas, tremtys, ginkluotas pasipriešinimas ar atkūrus nepriklausomybę įvykęs politinio režimo pasikeitimas. Spektakliuose šiomis temomis ilgą laiką buvo nesunku išskirti du motyvus: aukos ir kaltės. Tačiau XXI a. antrajame dešimtmetyje, kurti pradėjus sovietmečio neprisimenančiai ar net nemačiusiai teatralų kartai, pasakojimų motyvai ėmė keistis: užuot svarsčius apie auką ir kaltę imta kalbėti apie individualius pasirinkimus, žmogų sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis, neieškant nei aukų, nei kaltųjų.
Lietuvos teatre šiuos procesus pradėjo užsienio teatro kūrėjai: latviai Valteris Sīlis ir Jānis Balodis bei Maskvoje gimusi JAV režisierė Yana Ross. Latvių režisieriaus ir dramaturgo duetas pirmasis Lietuvoje į sceną perkėlė Sausio 13-osios įvykius spektaklyje „Barikados“ (LNDT, 2014 m.), o po metų pristatė spektaklį „Miškinis“, paremtą nuo Antrojo pasaulinio karo iki Latvijos nepriklausomybės atkūrimo besislapsčiusio Jānio Pīnupio biografija. Ross Lietuvos nacionaliniame dramos teatre režisavo Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasę“ (2013 m.). Po šio pastatymo XX a. istorija ir ypač holokausto tema intensyviau susidomėjo ir Lietuvos teatro kūrėjai: Gintaras Varnas režisavo „Getą“ (NKDT, 2018 m.) pagal Joshua Sobolio pjesę ir archyvinius dokumentus, O. Koršunovas „Mūsų klasę“ (Klaipėdos dramos teatras, 2019), Artūras Areima „Mūsiškius“ (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, 2019 m.), „Operomanija“ prodiusavo spektaklio-ekskursijos „Glaistas“ (autoriai: Mantas Jančiauskas, Rimantas Ribačiauskas, Jūra Elena Šedytė, Andrius Šiurys; 2019 m.) sukūrimą.
Nors dalis Lietuvoje kuriamo teatro apie XX a. istoriją neišvengia kaltės ir aukos motyvų, vis dėlto galima pastebėti ir didėjančią autentiško liudijimo, įsiklausymo ir atjautos svarbą. Be to, kaip rodo „Glaisto“ pavyzdys, kalbant apie mažąsias, asmenines istorijas, kalbama jau nebe tik didžiosiose scenose Lietuvos teatro žiūrovams įprasta režisūrinio teatro kalba. Tad mąstymas apie istoriją ir bandymas kurti bendrus pasakojimus su kitomis Europos tautomis nebetenka išskirtinio vienkartinio renginio statuso ir tampa vis įprastesnis.
Naujieji europiečiai naujojoje Europoje
Priimdami Europą kaip civilizuojančią ir civilizuotiną, apsispręsdami būti europiečiais, renkamės aktyviai dalyvauti kurdami Europą ir save pačius kaip europiečius. Taip suprasdami Europą ir europietiškumą nuolat atsinaujinančioje Europoje neišvengiamai jaučiamės naujaisiais europiečiais. Tačiau tai nebėra nuolatinio vijimosi stadija: per trisdešimt nepriklausomybės metų jau įrodėme, kad esame ir unikalūs, ir pajėgūs lygiavertiškai dalyvauti šiuolaikinę Europą formuojančiuose procesuose, kad nesame visiška barbarų ar žmonių-lokių žemė. Dabar teliko susigrumti su savo, savo šalies ir Europos netobulumais: atpažinti ir nuolat tramdyti Europos kultūros pamatuose gyvenančius žvėris.
[1] Putinaitė, Nerija. Trys lietuviškosios Europos: tauta, Europa, ES dabartinėje tapatybėje. Vilnius: Lietuvos katalikų mokslo akademija, Naujasis židinys-Aidai, 2014, p. 92-94.
[2] Drulák, Petr. Introduction: The Return of Identity to European Politics. In: National and European Identities in EU Enlargement. Views from Central and Eastern Europe. Ed. Petr Drulák. Institute of International Relations Prague: Prague, 2001, p. 11-12.
[3] Fukuyama, Francis. Identity. Contemporary identity politics and the struggle for recognition. London: Profile Books, 2018, p. 25.
[4] Baman, Zygmunt. Identity. Cambridge: Polity Press, 2004, p. 11-12; Fukuyama. Op. cit., p. 25.
[5] Fukuyama, Francis. Op. cit., p. 26, 29.
[6] Putinaitė, Nerija. Op. cit., p. 91.
[7] Jordan, Paul. The Modern Fairy Tale: Nation Branding, National Identity and the Eurovision Song Contest. Tartu: University of Tartu Press. 2014m., p. 16 p.
[8] Drąsi šalis - įvaizdžio tikslas, o ne šūkis ar pavadinimo keitimas. Lietuvos Respublikos vyriausybė, 2008 m. vasario 4 d. Prieiga per internetą: https://lrv.lt/lt/naujienos/drasi-salis-ivaizdzio-tikslas-o-ne-sukis-ar-pavadinimo-keitimas [Žiūrėta: 2020 m. vasario 9 d.].
[9] Daugiau apie šiuolaikinių Lietuvos scenos meno kūrėjų pastangas sulaukti sėkmės užsienyje yra rašiusi Monika Jašinskaitė.
[10] Nikžentaitis, Alvydas. Atminties ir istorijos politika Lietuvoje. In: Atminties daugiasluoksniškumas. Miestas, valstybė, regionas. Sud. Alvydas Nikžentaitis. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2013, p. 524.
[11] Nikžentaitis, Alvydas. Op. cit., p. 524-525.
[12] Balkelis, Tomas. Tadas Blinda: lietuviškojo Robino Hoodo mito pėdsakais. In: Europos kultūros profiliai: atminti, tapatumas, religija. Sud. Almantas Samalavičius. Vilnius: Kultūros barai, 2007, p. 91-93, 116-117.
[13] Gluhovic, Milija. Performing European Memories: Trauma, Ethics, Politics. New York: Palgrave Macmillan, 2013, p. 7-8.
[14] Ibid, p. 5-7.
[15] Apie vokiečių civilių gyventojų bombardavimus ir šios trauminės patirties išraiškas mene žr. Gluhovic, Milija. Op. cit., p. 62- 63, 74-77.
