Gegužės mėnesį turėjęs įvykti tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ buvo nukeltas į lapkričio pabaigą, tačiau blogėjanti epidemiologinė situacija privertė organizatorius dar kartą keisti planus. Įdomiausius ir žymiausius užsienio šalių ir Lietuvos šiuolaikinio šokio autorių darbus pristatantis bei „šokio Kalėdomis“ kūrėjų bendruomenės tituluojamas festivalis šiemet pakeitė formatą ir buvo perkeltas į interneto platformas bei LRT PLIUS televiziją.
Programoje pristatyti trys užsienio meistrų darbai. Tai - Akramo Khano spektaklis „Žizel“ ir du šokio filmai: Yoanno Bourgeois „Didieji vaiduokliai“ ir Hofesho Shechterio „Klounai“. Greta pristatyta kaip niekada iki šiol gausi lietuvių kūrėjų programa - net aštuoni šokio filmai: Vilmos Pitrinaitės „Somaholidays“, Trécy´o Afonso ir Mathilde Monfreux režisuotas „Po oda“, Mariaus Paplausko „Tankynė“, Dovilės Petkūnaitės „Dirbtinis“, Erikos Vizbaraitės „MA 108“, Airidos Gudaitės, Lauryno Žakevičiaus ir Laurynos Liepaitės bendras darbas „Žaidimas baigtas“, menininkės Sakurako Kiote (Japonijoje) filmuotas „Sakura Dream (In the Realm of Spirits)“ ir Lietuvos scenoje seniai matytos Raimondos Gudavičiūtės filmas „M(e)&M(other)“.
Didžiąją programos dalį galima pamatyti LRT mediatekoje ir „Naujojo Baltijos šokio“ bei 15min.lt interneto svetainėse, prieiga prie spektaklių ir filmų - iki gruodžio 30 dienos. Tad šįkart apie festivalį kalbamės neįprastai anksti - jam dar nepasibaigus. Galbūt tai taps akstinu peržiūrėti filmus iki šiol jų nemačiusiems, galbūt padės išsirinkti, jeigu neturite laiko ar noro žiūrėti visą programą.
Apie 2020-ųjų metų tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ progamą nuotoliniu būdu kalbamės su menotyrininke, šokio kritike Silvija Čižaite-Rudokiene, menininke Greta Grinevičiūte, teatrologe Ugne Kačkauskaite ir teatro ir kino kritike Laura Šimkute. Pokalbį moderuoja scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė.
Ši diskusija - tai anksčiau publikuotos tinklalaidės (kurią galite perklausyti ČIA) tekstinė versija.
-----
Aušra Kaminskaitė: Tinklalaidė publikuojama gruodžio mėnesį, kai vis dar galima pamatyti daugumą festivalio filmų, tad iš karto prašau įvardyti jūsų rekomendacijas žiūrovams. Ką ir kodėl labiausiai siūlote pamatyti šių metų „Naujojo Baltijos šokio“ žiemos programoje?
Silvija Čižaitė-Rudokienė: Festivalio žengimas į LRT, 15min.lt, vimeo platformas - tai galimybė pažiūrėti festivalį namuose; tai suteikia savotišką privilegiją, galimybę pamatyti beveik viską. Po pirmojo karantino visi kalbėjo, kad viskas, užtenka, jau norime žiūrėti menus ne kompiuterių ar televizorių ekranuose. Tačiau „Naujasis Baltijos šokis“ suteikia galimybę pamatyti ne tieisog nufilmuotą šokį scenoje, bet šokio video spektaklį. Tai - unikali galimybė ir gebėjimas veikti pandeminėje situacijoje. Tad pasakyti, ką būtinai reikia pažiūrėti, o ką - nebūtina, yra sudėtinga. Vien dėl to, kad, manau, pati programa nėra „neįveikiama peržiūrėti“.
Programa stipri ir įvairialypė - nuo „Žizel“, šiuolaikinio baleto, iki naujojo cirko, „Didžiųjų vaiduoklių“, kuriuos ypač rekomenduoju, nes tai buvo ir pirmojo karantino lyderis, kurį daugelis matėme ir dalijomės. Programą sudarė šiuolaikinio šokio, cirko, baleto, emociškai paveikių filmų (pavyzdžiui, „M(e)&M(other)“, kuriame matome vaiko ir mamos santykį per šokį, kuomet sakoma: „mama, tu esi šokis“) panorama. Žinoma, tarp įsimintiniausių darbų - ir „Klounai“, tačiau šį darbą buvo galima pamatyti tik iki gruodžio 12 dienos. Visada įdomu išvysti filmus, pastatytus pagal jau matytus spektaklius. Maniau, kad čia nebus ką žiūrėti, bet buvo labai įdomu.
Laura Šimkutė: Pritariu Silvijai. Bet mano patarimas būtų pragmatiškas: siūlau pradėti nuo trumpesnių video. Žinau, kad šiuo metu dauguma žmonių praleidžia daug laiko prie kompiuterių, dirbdami nuotoliniu būdu, todėl gali būti sunku koncentruoti dėmesį. Pusantros valandos trukmės baletą siūlau pasilikti savaitgaliui, o trumpesnius filmus tikrai gera pažiūrėti ir po darbo dienos. Man asmeniškai įsiminė „Po oda“, kuris, sakyčiau, turi kažkokį raminantį poveikį.
Greta Grinevičiūtė: Pritariu Silvijai, kad verta pamatyti viską, nes programa tikrai nėra tokia didelė, kad nebūtų įmanoma jos pažiūrėti per kelis vakarus. Kadangi ji tokia įvairialypė, manau, kekvienas rastų kažką sau tinkamo. Tikrai rekomenduoju visiems, mėgstantiems kiną ir šokį, ar kurį vieną iš jų. Jeigu tingisi žiūrėti viską - tai galima paskaityti spektaklių aprašymus. Pati pasidariau sąrašą, apie ką yra kiekvienas filmas, ir kokiems žmonėms jie galėtų patikti. Ypač tiems, kurie domisi šokių spektaklių rekonstrukcijomis ar specialiai vaizdo kameroms pritaikytais darbais ir jų kūryba - jiems labai rekomentuoju pamatyti viską. Manau, šita mada pamažu ateina į Lietuvą ir verta tai pamatyti.
Ugnė Kačkauskaitė: O mane erzina, kai man sako: „žiūrėkit viską“. Jeigu esu užimtas žmogus, norėčiau girdėti konkretesnes rekomendacijas. Tad aš įsivardijau kelis darbus, kuriuos iš tiesų nuoširdžiai rekomenduoju. Manau, kad labai verta atkreipti dėmesį į Mariaus Paplausko filmą „Tankynė“ - čia labai gerai pristatoma judesio amplitudė ir judesys lėta, ramia kreive. Ir man labai patiko, kaip analizuojama psichologinė dalis. Antras rekomenduotinas kūrinys - tai „MA 108“. Žiūrint iš vizualios, šokio, judesio pusės, man tai pasirodė labai stiprus darbas, kuris atskleidžia platesnę judesio, šokio amplitudę. O iš užsienio darbų, žinoma, pasirinkimas liko gana skurdus, nes „Klounų“, kap minėta, jau nebegalite pažiūrėti. Vis dėlto tiems, kas dar nesuspėjo pamatyti, rekomenduočiau „Didžiuosius vaiduoklius“. Šį spektaklį rekomenduočiau ir tiems, kurie visiškai nesidomi šiuolaikiniu šokiu ar naujuoju cirku.
A. K.: Kaip manote, kodėl programoje atsidūrė Akramo Khano „Žizel“? Ar šiuolaikinio baleto spektaklis stilistiškai neiškrito iš konteksto?
U. K.: Visiškai pritariu - man jis pasirodė iškritęs iš bendro konteksto. Labiau galvojau apie komunikacinę dalį. Nežinau, bet įtariu, kad tai buvo senas susitarimas arba palankios sąlygos pristatyti filmą, tad buvo verta tai padaryti. Man atrodo, kad šiais metais tai, ką žiemą padarė „Naujojo Baltijos šokio“ organizatoriai (prisiminkime ir vasarą, kai taip pat matėme dalį festivalio programos) - tai vyko norint pritraukti platesnę auditoriją. Ne paslaptis, kad lietuviai žiūrovai vis dar dažniau renkasi baletą, o ne šiuolaikinį šokį. Nes šiuolaikinis šokis dar yra sudėtingas produktas plačiajai auditorijai. Pasirinkimas rodyti „Žizel“ - garsaus choreografo gerą darbą, kurį vadinčiau sumoderninta klasika ir kuris tikrai laimi žiūrovų susidomėjimą kokybišku techniniu atlikimu, judesio, šokio išraiškos galimybėmis. Todėl tai vertinu kaip pasirinkimą, siekiant pritraukti daugiau auditorijos. Bet jei žiūrime į tai, kaip išdėstyta lietuviška ir užsienio programa, aš niekaip negalėčiau atsakyti, kodėl čia atsirado „Žizel“. Juolab kad visi kiti darbai yra šokio filmai, o „Žizel“, akivaizdu, labai gerai nufilmuotas spektaklis.
S. Č.-R.: „Naujasis Baltijos šokis“, kaip, beje, ir „Aura“ Kaune, yra toks festivalis, kuris atveža ir pristato kuriančius už Lietuvos ribų - kažką naujo, kas inspiruoja diskusijas, iniciatyvas. Tai praplečia akiratį - visuomet į tai žiūriu kaip į pozityvų reiškinį. Reikia turėti omenyje ir tai, kad tai nebuvo tiesiog kažkur įmestas spektaklio įrašas. „Žizel“ buvo rodomas per nacionalinį transliuotoją, jau turintį tam tikrą auditoriją. Tad manau, kad tai buvo teisingas žingsnis. O dėl to, kad „Žizel“ iškrito iš programos konteksto - visi 2020-ieji yra iškritę iš konteksto, mes visi tai patiriame.
L. Š.: Galiu paantrinti, nes taip pat galvojau, kad ne šiaip sau šį filmą rodė per LRT PLIUS. Galbūt buvo susitarta, kad tokį filmą galima pasiūlyti LRT žiūrovui, nes jis mėgsta žiūrėti dramos spektaklius, baletų ir operų įrašus. Tokia produkcija dominuoja šio TV kanalo tinklelyje - galima pastebėti, kad čia nuolat atsiduria senų klasikinių spektaklių įrašai. Tad šiame kontekste atsiduria ir „Žizel“.
G. G.: Noriu prisipažinti, kad nepažiūrėjau „Žizel“. Bandžiau - keletą kartų įsijungiau, bet tai nėra man artimas spektaklis; be to, mano darbas nėra žiūrėti spektaklius, tad aš palikau įjungtą įrašą, klausiau muzikos ir pati namuose susikūriau šiuolaikinį šokį.
Suprantu, kodėl šis spektaklis įtrauktas į programą, pritariu merginų nuomonėms. Manau, norėta pritraukti tam tikrą žiūrovų grupę, supažindinti juos su šiuolaikiniu šokiu labai iš tolo. Tuo labiau, kad Khanas yra šiuolaikinio šokio choreografas, tad justi jo estetikos prieskonių, todėl matau sąsajas su visa festivalio programa.
A. K.: Kaip jums apskritai sekėsi žiūrėti šokį ekrane? Ypač lyginant su kitų gyvo dalyvavimo reikalaujančių meno formų įrašais?
S. Č.-R.: Man tikrai buvo daug lengviau žiūrėti spektaklių video versijas nei tiesiog nufilmuotus spektaklius („Žizel“ atvejo nenagrinėkime, nors jis iš tiesų buvo labai profesionaliai nufilmuotas). Šokio filmai - tai atskira estetika. Tai nėra plikame lauke atsiradęs reiškinys. Pasaulyje turime kontekstą, reikalaujantį arba visiškai atsisakyti tam tikrų formų, arba ieškoti prisitaikymų. Manau, kad sudarant programą buvo rastas geriausias tokioje situacijoje įmanomas sprendimas.
G. G.: Kadangi labai domiuosi šokio kinu ir šokio rekonstrukcijomis kamerai, tai galiu pasakyti, kad man labai įdomu žiūrėti šokį ekrane. Manau, kad šokis - kamerai ypač tinkanti meno forma. Nes kine veikia kameros choreografija, montažo choreografija, ir kai prisijungia choreografas, galbūt ir režisierius, - tai yra labai stipri, bet Lietuvoje dar retai taikoma praktika, - atsiranda naujas kūrinys, specialiai prieš kameros objektyvą sukurtas darbas. Tai yra daug potencijos turinti ir iki galo dar tikrai neišnaudota sritis. Tiek kino, tiek šokio atstovų.
Bet kartais, stebėdama šokį jaučiu, kad man labiau norėtųsi pamatyti gyvą darbą, o ne tai, ką matau ekrane. Pavyzdžiui, nuostabieji „Klounai“ - puikus darbas, atliktas profesionaliai. Bet aš žiūrėjau ir mačiau spektaklį. norėjau gyvai jausti tą energiją.
Tas pat ir išgirtuosiuose „Didžiuosiuose vaiduokliuose“ - tai tikrai puikus, nuostabus darbas, labai estetiškas. Bet aš norėjau matyti jį gyvai, pajusti balansą tarp galimybės nukristi, būti, susijungti ir atsiskirti, - tokį dalyką norisi patirti gyvai.
Visai kitaip buvo „MA 108“ - tai visiškai išbaigtas darbas, kuris ir buvo sukonstruotas kamerai. Taip pat išskirčiau „M(e)&M(other)“ - aiškiai matyti, kad kurta specialiai kamerai ir ja viskas perteikiama užtektinai.
Tiesa, kadangi ši sritis kol kas nėra labai išplėtota, galbūt kol kas neturime galimybės atsirinkti ir suformuoti aiškiais kriterijais grįstą programą, kurioje būtų išskirstyta, kur yra rekonstrukcijos, specialiai kamerai kurti darbai, o kur yra kokybiškos dokumentacijos. Kol kas viską metame į vieną katilą. Manau, tai nėra visiškai teisinga.
U. K.: Aš priėmiau taisykles, kad žiūrėsiu šokio ar judesio filmus. Todėl į visus darbus žiūrėjau būtent taip: kur matau šokio filmų konstrukcijas, o kur ne? Noriu paantrinti Gretai, nes „Klounai“ ir „Didieji vaiduokliai“ man buvo labai gražūs ir estetiški, bet labai norėčiau pamatyti tai gyvai, nes būtų kur kas stipriau atskleistas potencialas. Kaip minėjau, „Žizel“ išsiskyrė tuo, kad matėme spektaklio vaizdo įrašą. „Klounai“ ar „Didieji vaiduokliai“ buvo tarp filmo ir spektaklio. Bet tikrai buvo galima jausti, kurie filmai buvo kuriami būtent kaip šokio, judesio filmai. Todėl manau, kad laimėjo lietuvių komandos, kurios kūrė specialiai vaizdo kamerai skirtą turinį.
Kitas dalykas - aš džiaugiuosi tokiu „Naujojo Baltijos šokio“ sprendimu. Nes tie filmuoti spektakliai, manau, mus visus išvargino pirmojo karantino metu ir, pavyzdžiui, aš pastaruosius mėnesius tiesiog nebegaliu žiūrėti spektaklių įrašų. Todėl filmo žanras yra labai geras pasirinkimas.
Pati šiuos šokio filmus skirstyčiau į dvi kryptis. Vieni reprezentavo šokį, rodė, kaip jį galima pateikti. Kiti pristatė estetinę raišką, kuria stengtasi atskleisti judesį. Tai tie darbai, kurie judesio aspektu buvo minimalistiškesni, jie paskatino įsižiūrėti ir permąstyti patį šokį.
L. Š.: Žiūrėti šokį ekrane man sekėsi gerai, nes taip pat pirmiausia į programą žiūrėjau kaip į filmus, o ne kaip į bandymą ekrane transliuoti teatrą, kuris priešinasi medijai, kuria bandoma jį perteikti. Noriu pabrėžti, kad labai maloniai nuteikia filmų trukmė - jie nėra per ilgi, todėl nepavargsti, gali susikoncentruoti, peržiūrėti be stabdymų, nes taip nutinka trijų su puse valandos trukmės spektakliuose.
O šokio filmuose nepamestas kūniškumas ir sukurta labai graži vizualinė estetika: „Tankynėje“ puikiai sudėliotas montažas, labai dinamiškai. Tokia graži sintezė - kūnas ir vaizdas.
A. K.: Noriu paklausti apie lietuviškoje programoje dominuojančią gamtos erdvę. Kas, jūsų nuomone, galėjo tai lemti? Arba ką tai sako apie šio meto kūrybinius interesus?
L. Š.: Sakyčiau, kad vienas aspektų yra pragmatiškas - dėl saugumo reikalavimų. Nesu tikra, kada buvo filmuota, bet pastaruoju metu atvira erdvė tikrai tapo vieta, tinkama dirbti daug laisviau.
Kitas dalykas - gamta kaip lokacija atveria labai daug neišnaudotų galimybių. Vienaip į judesį žiūri, kai jis vyksta scenoje, ir kitaip - kai smėlyje. Tai suteikia judesiui kitos kokybės. Grįžtu prie „Tankynės“ - aš įsiminiau motyvą, kai Karolis Kasperavičius kando medį. Vėlgi, scenoje tai atrodytų vienaip, o filme suteikia papildomo naratyvo.
G. G.: Atvira erdvė, miškai, žmogaus prigimtis - manau, tai yra labai pasąmoningas, nebūtinai specialiai sugalvotas dalykas. Manau, kad svarstant filmuoti šokio filmą, pirmiausia kyla minčių apie gamtą: kūnai gamtoje - šokantys, esantys, jaučiantys. Taip būna ir daugelyje užsienio šokio filmų, prieš porą metų buvo milžiniškas gamtos bumas. Žinoma, dabar ir koronavirusas pakišo kai kuriems koją. Tiems, kurie galbūt norėjo viską matyti kitaip. Bet kūno, judesio santykis su gamtos materijomis - smėliu, vandeniu, žeme, oru... juk pats judesys yra apie tai. Improvizacijose apie tai daug kalbama. Tad manau, kad šokėjai ir choreografai nori į tai atsigręžti ir patirti tiesiogiai.
Bet man irgi iškilo šis klausimas - kodėl tiek daug gamtos? Ir aš pastebėjau, kad galbūt ne visi gerai apgalvojo, kokią pridėtinę vertę aplinka suteiks pačiam filmui. Šiuo aspektu išskirčiau filmą „MA 108“, nes ten aplinka labai aiškiai sukūrė fantaziją, keistą pasaulį - nuostabiai parinktos lokacijos, kurios tikrai neįprastos. Tas pats ir „Tankynėje“ - man absoliučiai atskleidė keistą pasaulį. Taip pat „Somaholidays“ - manau, kad buvo prasmingas sprendimas parodyti kelionę per mišką, o tada priėjimą prie erdvės, kur turės vykti performansas. Bet žiūrint daugelį kitų filmų, man kilo klausimai - o kodėl miškas? Kodėl viskas vyksta gamtoje? Neradau tam paaiškinimo ir tada galvojau, gal tai tiesiog gražu? Na taip, gražu. Apie tai esu svarsčiusi žiūrėdama daugybę šokio filmų, ne vien „Naujojo Baltijos šokio“ porgramą.
S. Č.-R.: Turiu tokį įprotį - kai išgirstu įvardijimą „lietuviškas kinas“, aš iš karto matau medžius, ąžuoliukus linguojančius, pajūrį... Tad man šokio filmo išėjimas į gamtą yra tarsi asmeninės aliuzijos, kurios susišaukia... su tuo, kad J. J. Rousseau kvietimas „atgal į gamtą“ Lietuvoje, man atrodo, yra visai mėgstamas dalykas. Man patiko Gretos mintis: nebūdama scenoje, nė nepagalvojau, kad būnant scenoje norisi išbėgti į kuo platesnį horizontą. Čia, matyt, žmogiškas pajautimas. Bet apskritai manau, kad tai susiję ir su mūsų pasąmonėse giliai slypinčiais tautiniais motyvais, pavyzdžiui, pašėliojimais pajūryje ar miške.
U. K.: Aš taip pat atskreipiau dėmesį į tai, kad šokio filmuose matome labai daug gamtos. Tiesą sakant, jei neklystu, trys filmai filmuoti Kuršių Nerijoje. Kodėl tai vyko? Čia galima tik primesti savo interpretacijas. Įtariu, kad dauguma filmų buvo sukurti tarp pirmojo ir antrojo karantinų. Kitas dalykas - jei mano interpretacija teisinga, tai visi buvo pavargę nuo sėdėjimo namuose, natūralu, kad norisi eiti į gamtą, lauką.
Dėl to labai neliūdėjau, nes vieni įdomiausių spektaklių, kuriuos atveža „Naujasis Baltijos šokis“, „Naujojo cirko savaitgalis“ ar kiti festivaliai, mane kur kas labiau intriguoja, kai jie vyksta gamtoje. Todėl man buvo įdomu žiūrėti, kaip filmai atliepia gamtą.
Tačiau čia atsiranda scenografinis elementas - jei esi scenoje, turi pasirūpinti estetika. Jei atrandi adekvačią gamtos dalelę ar lopinėlį, scenografijos poreikis tarsi išsisprendžia savaime. Tačiau paantrinsiu kolegei, kad kai kuriuose filmuose gamta judesį ir šokį papildo ir veikia labai stipriai. Kai kur to pasigedau. Esu žiūrovė, mėgstanti savarankiškai pratęsti matytus kūrinius - svarstau, kas gali įvykti istorijoje. Vienuose filmuose mačiau tą viziją, man ji atrodė perteikta. O kituose mačiau žmones, judančius ar šokančius gamtoje, kuri juos veikė, bet nebuvo išnaudota. Kėliau klausimą, pavyzdžiui, kodėl čia, kur yra tiek medžių ar samanų, tai nėra panaudojama? Man visuomet atrodė, kad jei pasirenki konkrečią lokaciją, turi ją kažkaip įprasminti. Tai negali būti tiesiog gražu, kaip jau minėjo Greta.
A. K.: Norėčiau išgirsti kiekvienos jūsų interpretacijas apie filmą „Sakura Dream“. Jo aprašyme nurodyta konkreti istorija, tačiau įdomu, ką pačios įžvelgėte mums tolimos kultūros ženkluose?
G. G.: Šį filmą mačiau prieš porą metų vienoje rezidencijoje Latvijoje, dabar turėjau galimybę pažiūrėti antrą kartą. Kadangi nepažįstu buto šokio ir japonų kultūros - man tai yra tolima ir apie tai žinau nepakankamai. Aš šį filmą daugiau žiūrėjau kaip gražių vaizdų samplaiką. Stebėjau montažą, kaip pasirinkta perteikti judesius, kaip kuriami keisti personažai judesiais ir kostiumais, išdažytais veidais... labiau vertinau filmo detales, o ne visumą, todėl man komentuoti sudėtinga. Buvo įdomu stebėti montažo techniką: pradžios kadras, pirmas ar antras, kai bėga dievybe tapusi geiša - tai puikus pavyzdys, kaip reikia montuoti šokį, judesį.
U. K.: Šis filmas ryškus ypatinga estetika, tai - egzotiškiausias filmas, filmuotas tolimoje šalyje, kurią turbūt ne viena mūsų norėtų aplankyti.
Tačiau visus filmus žiūrėjau vertindama tomis pačiomis taisyklėmis - žvelgiau į filmą ir tyrinėjau, ką man tas filmas pasako arba ne. Tad tos istorijos, kurią radau apraše, - beje, džiaugiuosi, kad jį skaičiau tik peržiūrėjusi filmą, - aš nemačiau. Tačiau gėrėjausi judesiu, egzotika, buto šokio elementais, nors taip pat nesu stipriai susipažinusi su šia šokio kalba. Žiūrėjau į tai labiau kaip į tradiciją. Vienas kritiškas dalykas: kai matau tolimą, egzotišką šalį, judesius, kurie nėra labai atpažįstami, suprantu, kad operatorius, režisierius, choreografas, - kas ten bebūtų, - gali tavimi labai lengvai manipuliuoti. Prisiminkime neseniai mus palikusį Kim Ki-duką, kurio filmai garsėjo tuo, kad yra ypatingai paveikūs ir mėgstami Vakarų žiūrovų, bet siaubingai niekinami pasaulyje, iš kurio jis pats buvo kilęs. Žiūrėdama „Sakura Dream“ kėliau sau klausimą: ar tai yra sulietuvinta japoniško šokio versija, ar sujaponinta lietuviško šokio ir judesio interpretacija?
S. Č.-R.: Aš svarsčiau apie tai, kad tai yra lietuvės ir prancūzo darbas apie Japoniją Japonijoje. Tą patį turbūt darė Brechtas, dauguma modernistų, žavėjęsi orientalizmu. Nepažinūs Tolimieji Rytai yra pritaikomi mūsų akiai, mūsų supratimui. Ugnė iškėlė labai teisingą klausimą. Tai yra susižavėjimas įdomiomis orientalizmo apraiškomis, buto technika ir kaip mes, taip pat ir filmo kūrėjai, savo europietišku mąstymu (nesvarbu, kad buvo filmuota Japonijoje) perfiltruojame viską. Žiūrėti nebuvo sudėtinga - nei laiko, nei vizualikos aspektais. Filme buvo tam tikra dozė egzotikos - reikiamas kiekis, su prieskoniukais. Taip, kaip Lietuvoje užsisakinėjame meksikietiškus patiekalus ir sakome, kad jų aštrumas mums tinkamas, bet jeigu valgytume meksikiečių šeimoje, kažin, ką iš tiesų pajustume. Jokiu būdu nevertinu, ar tai gerai, ar blogai. Taip būna, ir tokia praktika nėra kažkas išskirtinai inovatyvaus. Kūrėja tuo žavisi ir perteikia savo kūryboje, o mes turime galimybę tai pamatyti.
A. K.: Du šokio filmai - „Žaidimas baigtas“ ir „Somaholidays“ - pastatyti pagal spektaklius. Jei esate mačiusios spektaklius, pakometuokite, ką naujo siūlo filmuota medžiaga.
L. Š.: Esu mačiusi spektaklį „Somaholidays“, kurį atsimenu fragmentiškai. Manau, kad šis filmas praplečia spektaklį. Jei spektaklyje galime numanyti, kur atlikėjai bėga, kas ir kur vyksta, tai filme mes gauname vaizdinį, kas ten galėtų būti. Tai - užpildymas vaizdu to, ką žiūrovas galėtų numanyti. Spektaklio veiksmas perkeliamas į realų veiksmą. Spektalyje tai rodoma vaizdo projekcijomis, atsikartojančiu judesiu, o filme įgyja realumo, nes matai, kaip veikėjai pasiekia tam tikrą būseną.
U. K.: Esu mačiusi spektaklį „Žaidimas baigtas“. Spektaklio motyvai ir judesiai filme tarsi yra atkartojami, tokie patys. Spektaklį esu mačiusi turbūt šešis kartus, tad gana neblogai jį atsimenu. Vis dėlto filmavimas gamtoje, nebijojimas vaizdinius atliepti tamsoje, prieblandoje, mane veikė visai kitaip. Filmas buvo trumpesnis nei spektaklis, tad pasigedau kai kurių spektaklyje man patikusių scenų. Tačiau jei žiūrėčiau filmą kaip atskirą darbą, vertinčiau jį palankiai. Tik galbūt sau asmeniškai buvau išsikėlusi aukštesnę kartelę, nes žinojau, kad tai „Low Air“ darbas, kurie ypač daug ir įvairiai dirba su vizualiniais elementais. Tad žiūrėdama filmą iš šios komandos truputį pasigedau platesnės, estetiškesnės raiškos.
S. Č.-R.: Teko matyti abu spektaklius. „Somaholidays“ pirmą kartą mačiau „Naujajame Baltijos šokyje“, vėliau spektaklis buvo atvežtas į Raseinius, rodytas malūne, sningant miltais, - tai puikiai papildė šitą spektaklį. Spektaklio perkėlimas į pajūrio aplinką iš esmės yra prasmingas, kaip ir pateikta istorija, kolektyvinis buvimas. Tačiau man jis labiau patinka scenoje. Greta minėjo, kad buvo šokio filmų, kuriuos norėjosi matyti gyvai. Man toks buvo „Somaholidays“.
O dėl „Žaidimas baigtas“ - „Low Air“ yra tie, kurie puikiai žaidžia. Jie yra savo srities žaidimo profesionalai. Šį filmą pažiūrėjau tik šiandien, tad vis dar džiaugiuosi, pirmas įspūdis „glosto akį“.
G. G.: Man labai įdomu klausyti, ką kalba merginos, nes man iš karto kyla klausimas, ko mes tikimės žiūrėdamos spektaklio filmą, jo rekonstrukciją kamerai. Ar tikimės pamatyti spektaklį, ar pajausti tą patį, ką jautėme žiūrėdamos darbą scenoje, ar pamatyti visai kitą meno kūrinį. Pavyzdžiui, man, nemačiusiai spektaklio „Somaholidays“, šis filmas labai patiko. Netgi susitapatinau su ten esančiais personažais, bet tai - mano asmeninė perspektyva.
O kalbant apie „Žaidimas baigtas“ - esu šio spektaklio fanė. Ir pažiūrėjusi filmą nesupratau, ką norėta padaryti. Ar atkartoti tai, kas vyksta scenoje, ar sukurti naują meno kūrinį, ar estetizuoti judesį, skirtą kamerai. Judesiai nuostabūs, šokėjai puikūs, nuostabiai nufilmuota, stiprus montažas, kuris papildė judesį - tai tikrai gražu. Tačiau nelabai supratau, ką norėta tuo padaryti. Būtų įdomu pakalbėti apie tai su kūrėjais.
A. K.: Taip pat norėčiau prisiliesti prie autobiografiškumo temos festivalyje. Kiek jos pastebėjote lietuviškos programos filmuose, kokį įspūdį paliko?
S. Č.-R.: Kai paminėjai autobiografiškumą, pagalvojau, kad kiekvieno kūrinio autorius perteikia išgyvenimus ir asmeniškai svarbius motyvus. Tačiau „Naujajame Baltijos šokyje“ autobiografiškumas akivaizdžiausiai atsiskleidžia, be abejo, Raimondos Gudavičiūtės filme „M(E)&M(other)“ - apie mamos šokėjos ir vaiko ryšį. Seniai, kai dar studijavau, rašiau apie vadinamąjį „naująjį nuoširdumą“ (new sincerity) - po postmodernizmo cinizmo atėjusią bangą, kurioje kalbėta apie jausmus, emocijas. Jei anskčiau sakėme, kad niekas neturi prasmės, arba viskas daugiaprasmiška, tad prasmę galime susikurti patys, tai atėjo kita banga, kurioje menininkai teigė, kad kiekvieno jų gyvenimas turi prasmę, nes jų rytinė kava buvo skani - tai nuoširdumas mažuose dalykuose, grįžimas prie smulkių džiaugsmų. Manau, šitas darbas būtų puikus pavyzdys. Tai apeliuoja į emocijas ir kartu yra apie emocijas. Galbūt prieš septynerius metus jaunoji teatrologė Silvija būtų sakiusi, kad tai neprofesionalu, nes kūrinys turėtų kirbinti intelektą... Dabar galiu pasakyti, kad tai tas pats, kaip orientalizmo interpretavimas, kuriuo žavimės ir pritaikome kūryboje. Emocionalumas apskritai grįžta į sceną. Taigi „Po oda“ skleidė savotišką poetiškumą, labai gryną poetiką, o čia poetiškumas atsiskleidė per emocionalumą.
G. G.: Pati kuriu asmeninėmis temomis, tad man visuomet įdomus autobiografinis aspektas. Autobiografiniai darbai man lygiai taip pat stipriai kutena intelektą, kaip ir emocijas. Visada tikėjau, kad visai nesvarbu, ar dalykai nutiko iš tiesų, ar ne - man svarbiausia tikėti meno kūriniu, žiūrėti, ką jis suteikia. Nepasisakau už psichologinį terorą, bet tai, kokiomis priemonėmis kūrėjas tai pateikia, ko siekia, man niekada nebuvo svarbu ir nelėmė spektaklio vertės. „M(e)&M(other)“ žiūrėjau kaip meno kūrinį ir nekvestionavau jo, kaip kažkokios išpažinties ar bandymo sukelti emocijas.
Lygiai taip pat „Tankynėje“ buvo momentų, kurie galėjo nuskambėti kaip atlikėjų autobiografijos. Bet man nebuvo svarbu tai žinoti. Žiūrėjau, klausiausi istorijos, graudžios ir sudėtingos. Permąsčiau daug dalykų.
U. K.: Kai žiūrime meno kūrinį, labai atsargiai reikėtų vartoti žodį „autobiografinis“. Man atrodo, kad kartais ta fikcija gali būti labai gerai atlikta ir mes net neatpažinsime, ar tai - tikros emocijos, ar ne. Aš tik norėčiau pasakyti, kad taip, naujasis nuoširdumas yra sugrįžtantis dalykas, bet mane labai erzina manipuliavimas emocijomis, kai priverčia vienaip ar kitaip jaustis, žino, kokius mygtukus paspausti, kad 90 ar 80 proc. žiūrovų išspaustų ašarą.
L. Š.: Žiūrint Raimondos Gudavičiūtės filmą man kilo klausimas, kiek tai yra šokio filmas, o kiek - filmas apie žmogų, kuriantį šokį. Nes šokio mačiau mažai. Bet tai labai subjektyvu. Mano emocinių mygtukų šitas filmas nespaudinėjo.
A. K.: Pabaigoje noriu paprašyti jūsų pakomentuoti du dalykus. Pirma - pasvarstyti, kaip apibendrintumėte užsienio filmų programą, kurios kūrinius, mano manymu, vienija ne tik ypač graži estetika. Antra - kadangi „Naująjį Baltijos šokį“ esame įpratę matyti kaip vienijančios tematikos ar bendrų motyvų jungiamą festivalį, kokias bendras temas pastebėjote, nepaisant to, kad šiemet nebuvo sąlygų tokiems kriterijams įgyvendinti?
L. Š.: Kalbant apie tematinį virbą, įvardyčiau tavo anksčiau minėtą meditatyvumą, pasireiškusį beveik visuose darbuose. Filmai buvo tarsi galimybė patiems kūrėjams išmedituoti kūrybą, tam sąlygas suteikė ir išėjimas į gamtą. Ir minimalizmas! Daugumoje darbų atkreipiau dėmesį, kad muzika yra minimalistinė arba jos beveik nėra. Pavyzdžiui, filme „Dirbtinis“ garsas kyla iš čežėjimo. O kalbant apie užsienio programą, visus kūrinius jungia tai, kad viską norėtųsi matyti scenoje.
U. K.: Pritariu, kad vienija jau minėtas estetiškumas, taip pat gamta ar ryšys su ja. Taip atradau temą, kurią vadinu psycho. Turiu omenyje vertimą „siela“, nes kūriniai yra apie žmogaus sielą; taip pat nagrinėjamos psichinės žmogaus būsenos. Paskutinė tema, kurią galiu išskirti, atliepia Lauros pastebėjimą. Laura užsiminė apie minimalizmą muzikoje, garsuose, o aš minėčiau tai, kad dauguma filmų buvo minimalistiški judesyje. Pati žiūrėjau į tai kaip į didelį privalumą, nes taip judėjimas turėjo daugiau erdvės atsiskleisti. Ir galbūt turėjome daugiau laiko permąstyti.
Užsienio spektaklius vienijo nuostabi estetika, tam pritariu. Tačiau norėčiau pasakyti, ko pasigedau. Būtent - socialinės, psichinių būsenų tematikos. Tai - nuostabi nuostabi estetika, tačiau neaišku, ar ji veda kažkur toliau. Gal išskyrus „Didžiuosius vaiduoklius“, kuriuose girdėjome filosofinį tekstą.
G. G.: Iškart atsakysiu į Ugnės komentarą, nes mano nuomonė šiek tiek skiriasi dėl „Klounų“ ir „Didžiųjų vaiduoklių“. Aš ten mačiau labai daug žmogiškumo, psichologijos temas. „Didžiuosiuose vaiduokliuose“ psichologizmą jutau per judesį, nesvarumo būseną, buvimą pakibus, bandymą susijungti, atsargius judesius. Mačiau labai daug žmogiško prado nagrinėjimo. „Klounuose“ - makabriškas judėjimas, primenantis žydišką šėlsmą. Mačiau ten labai daug gerosios ir blogosios žmogaus prigimties, besikaunančios viduje, kad kartais net darėsi truputį baisu. Visus filmus - tiek lietuvių, tiek užsienio kūrėjų - siečiau su žmogiškąja prigimtimi. Ugnė labai gražiai pasakė apie sielą.
Tačiau pati žiūrėdama filmus nebandžiau ieškoti bendrumų, kiekvieną žiūrėjau atskirai. Ir supratau, kad pradėjus interpretuoti, tikrai visuomet galima rasti bendrą vardiklį. Tad nors nemačiau vienos linijos, bet manau, kad turbūt tai - žmogus.
S. Č.-R.: Nedaug galiu papildyti tai, kas pasakyta. Atkreipiau dėmesį į žmogiškąją vidujybę, mitologinę būtį, šiandienos išgyvenimą per istorinius, praeities momentus. Tai tinka ir „Klounams“, ir „Sakura Dream“. Kalbėta ne tik apie tai, kaip jaučiamasi šiandien, bet ir ką nešiojame savyje, perėmę iš tų, kurie buvo prieš mus. Tada atrodo natūralu pabėgti į gamtą, sustoti. Tad turėjome nemažai meditatyvių filmų, išgyvenimų. Pauzių, apie kurias kalbėta „MA 108“ - tarp to, ką darei ir ką darysi. Kaip sakė Greta - viskas labai žmogiška.
-----
Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba
