„Naujasis Baltijos šokis 2020“: spektakliai-filmai kaip ideali scenos menų ekraninė forma

2020-12-21 menufaktura.lt
Scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė, menotyrininkė, šokio kritikė Silvija Čižaitė-Rudokienė, menininkė Greta Grinevičiūtė, teatrologė Ugnė Kačkauskaitė ir teatro bei kino kritikė Laura Šimkutė. Fotokoliažas iš asmeninio archyvo nuotraukų
Scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė, menotyrininkė, šokio kritikė Silvija Čižaitė-Rudokienė, menininkė Greta Grinevičiūtė, teatrologė Ugnė Kačkauskaitė ir teatro bei kino kritikė Laura Šimkutė. Fotokoliažas iš asmeninio archyvo nuotraukų

aA

Gegužės mėnesį turėjęs įvykti tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ (NBŠ) buvo nukeltas į lapkričio pabaigą, tačiau blogėjanti epidemiologinė situacija privertė organizatorius dar kartą keisti planus. Įdomiausius ir žymiausius užsienio šalių ir Lietuvos šiuolaikinio šokio autorių darbus pristatantis bei „šokio Kalėdomis“ kūrėjų bendruomenės tituluotas festivalis šiemet pakeitė formatą ir buvo perkeltas į interneto platformas bei LRT PLIUS televiziją.

Programoje pristatyti trys užsienio meistrų darbai. Tai - Akramo Khano spektaklis „Žizel“ ir du šokio filmai: Yoanno Bourgeois „Didieji vaiduokliai“ ir Hofesho Shechterio „Klounai“. Greta pristatyta kaip niekada iki šiol gausi lietuvių kūrėjų programa - net aštuoni šokio filmai: Vilmos Pitrinaitės „Somaholidays“, Trécy´o Afonso ir Mathilde Monfreux režisuotas „Po oda“, Mariaus Paplausko „Tankynė“, Dovilės Petkūnaitės „Dirbtinis“, Erikos Vizbaraitės „MA 108“, Airidos Gudaitės, Lauryno Žakevičiaus ir Laurynos Liepaitės bendras darbas „Žaidimas baigtas“, menininkės Sakurako Kiote (Japonijoje) filmuotas „Sakura Dream (In the Realm of Spirits)“ ir Lietuvos scenoje seniai matytos Raimondos Gudavičiūtės filmas „M(e)&M(other)“.

Didžiąją programos dalį galima pamatyti LRT mediatekoje ir „Naujojo Baltijos šokio“ bei 15min.lt interneto svetainėse, iki gruodžio 30 dienos. Tad šįkart apie festivalį kalbamės neįprastai anksti - jam dar nepasibaigus. Galbūt tai taps akstinu peržiūrėti filmus iki šiol jų nemačiusiems, galbūt padės išsirinkti, jeigu neturite laiko ar noro žiūrėti visą programą.

Apie 2020-ųjų metų tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ progamą nuotoliniu būdu kalbamės su menotyrininke, šokio kritike Silvija Čižaite-Rudokiene, menininke Greta Grinevičiūte, teatrologe Ugne Kačkauskaite ir teatro ir kino kritike Laura Šimkute. Pokalbį moderuoja scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė.

-----

Tinklalaidės įrašą remia Lietuvos kultūros taryba

Twine: Be a better creative

Komentarai
  • Iš bloknoto (51)

    Pamilau tą puošnią, jaukią, spindinčią koncertų salę, po truputį pažinau visus muzikantus ir vėliau, jau profesionalioje scenoje, juos matydavau kaip artimus pažįstamus. Tarp jų buvo ir Anatolijus Šenderovas.

  • Tolimos Liudo Truikio visatos šviesa

    Neįsivaizduoju, kaip į nedidelį tekstą sutalpinti visa, ką reikėtų pasakyti apie Liudą Truikį ir jį pristatančią parodą Kaune. Ir vis dėlto pokalbį pradėčiau nuo Vilniaus, nuo Operos ir baleto teatro.

  • Aktyvizmo ar eskapizmo?

    Festivalių pavyzdžiai atskleidžia: kaip skirtingai jie gali reaguoti į kintantį pasaulį; kaip skirtingai elgtis su status quo; kokiems skirtingiems tikslams pasitelkti ilgametę festivalio patirtį ir prestižą.

  • Iš mūsų vaidybų (XXII)

    Apmaudu, jog pastaruoju metu stebėdama Varno spektaklius jaučiu didžiulį jo nepasitikėjimą žiūrovu ir kritiką, skirtą žmonėms, kurių salėje nėra, nes, kaip pats puikiai supranta, jie į teatrą nevaikšto.

  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.

  • Trys vaizdai iš Baltijos vizualinio teatro vitrinos

    Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.

  • Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“

    „Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.