Eidama 93-iuosius metus mirė literatūrologė, teatrologė Irena Veisaitė. LRT.lt tai patvirtino buvusi festivalio „Sirenos“ meno vadovė, ilgametė profesorės draugė, Audra Žukaitytė. Kaip LRT.lt patvirtino artimieji, I. Veisaitė sirgo koronavirusu.
Poetas Tomas Venclova LRT.lt sako, kad tai - nepaprastai skaudi ir netikėta žinia. „Žinojau, kad Irena atsidūrė ligoninėje, bet buvau tikras, kad ji pasveiks. Netekome vieno žymiausių Lietuvos žmonių. Pats netekau ilgametės, labai artimos draugės, bendramintės. Visiems mums bus labai sunku pakelti šią netektį“, - teigia poetas.
Prof. T. Venclova išreiškė gilią užuojautą velionės dukrai Alinai ir visiems profesorės artimiesiems, bičiuliams.
Nuo 1934 m. iki 1941 m. ji mokėsi Šolom Aleichemo gimnazijoje. Per Antrąjį pasaulinį karą Kauno gete neteko motinos. 1944 m. pavasarį Stefanija Ladigienė, nepaisydama rizikos, išgelbėjo ją, priglaudusi ir paslėpusi savo namuose. Čia I. Veisaitė gyveno iki 1946 m. kovo 14 d., kai sovietai areštavo S. Ladigienę.
1947 m. baigė Vilniaus Salomėjos Nėries gimnaziją. 1953 m. Maskvos universitete baigė germanistikos studijas. 1963 m. Leningrado universitete apgynė mokslų daktaro disertaciją.
Nuo 1953 m. iki 1997 m. Vilniaus pedagoginiame universitete dėstė Vakarų Europos literatūrą, Vokiečių literatūrą, XX amžiaus teatro istoriją. Nuo 1965 m. docentė, nuo 1999 m. VPU garbės profesorė.
Nuo 1963 m. žinoma ir kaip teatro kritikė. I. Veisaitė paskelbė per 200 straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje. Taip pat buvo mokyklinių vadovėlių bendraautorė, keliolikos knygų sudarytoja.
1990 m. (kartu su profesoriumi Česlovu Kudaba) buvo Atviros Lietuvos Fondo (ALF) steigėja, iki 1993 m. - ALF valdybos vicepirmininkė, nuo 1993 m. iki 2000 m. birželio mėnesio - ALF valdybos pirmininkė. Taip pat buvo įvairių tarptautinių nevyriausybinių organizacijų (valdybų) narė.
-----
Tomas Venclova: netekau bendramintės
Poetas Tomas Venclova LRT.lt sako, kad tai - nepaprastai skaudi ir netikėta žinia. „Žinojau, kad Irena atsidūrė ligoninėje, bet buvau tikras, kad ji pasveiks. Netekome vieno žymiausių Lietuvos žmonių. Pats netekau ilgametės, labai artimos draugės, bendramintės. Visiems mums bus labai sunku pakelti šią netektį“, - teigia poetas.
Prof. T. Venclova išreiškė gilią užuojautą velionės dukrai Alinai ir visiems profesorės artimiesiems, bičiuliams.
Aurimas Švedas: gyvenimo dovana
Kultūros istorikas Aurimas Švedas LRT.lt prisipažįsta, kad pažintis su I. Veisaite jam buvo viena didžiausių gyvenimo dovanų.
„Reta sutikti žmonių, kurie tampa tikrais draugais. Mano rašomų knygų herojų ir mano paties keliai vėliau dažnai pasukdavo skirtinga kryptimi, o su Irena ir toliau intensyviai bendravome. Ji daugeliu aspektų pakeitė mano gyvenimą, dalijosi idėjomis, išmintimi“, - apie šiandien išėjusią germanistę, teatrologę, Kauno getą išgyvenusią ilgametę Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) profesorę kalba jis.
Anot A. Švedo, I. Veisaitė turėjo dovaną kiekvienam kelyje sutiktam žmogui parodyti dėmesį, šilumą, geranoriškumą.
Lietuvos Respublika, pasak kultūros istoriko, šiandien neteko pilietės, kuriai labai rūpėjo valstybės gyvenimas ir kad nepriklausomybė nebūtų tik tuščias žodis, abstrakcija.
„Netekome labai empatiško žmogaus, negalėjusio susitaikyti su neteisybe. Linkstama Ireną vadinti žmogaus teisių aktyviste, bet jos empatijos skalė buvo kur kas platesnė“, - tvirtina A. Švedas.
Netekome ir labai iškilios kultūros pasaulio asmenybės. „Profesorė gyvai domėjosi įvykiais, gana dažnai ir labai laiku prisidėdavo prie vieno ar kito sumanymo įgyvendinimo. Lemdavo, kad kokia gera mintis neliktų tik kur nors palubėje sklandančia idėja. Suvedė daug žmonių, parodė reikiamas duris, pasidalijo reikiamais kontaktais, kad gera pjesė taptų spektakliu ir kad gera knyga būtų išversta į lietuvių kalbą“, - sako A. Švedas.
Dar vienas reikšmingas profesorės gyvenimo faktas - darbas Atviros Lietuvos fonde (ALF) valdybos pirmininke. „Manau, geriausias paminklas jai yra daugiau kaip 800 knygų serija, išleista ALF. Vakarų kultūros Aukso fondas. Jos atvėrė Lietuvos visuomenę, jas skaitydamos išaugo kelios kartos“, - teigia LRT.lt kalbinamas istorikas.
Pasak jo, negalima nepaminėti labai turtingo ir labai dramatiško gyvenimo, patirčių per Antrąjį pasaulinį karą, Holokaustą.
„Ji labai prisidėjo, kad įsivyrautų abipusio supratimo atmosfera. Kalbu apie skirtingų atminčių bendruomenes - lietuvius ir Lietuvoje gyvenančius žydus. Ji, viena vertus, pabrėžė poreikį kalbėti apie istoriją, įvardijant juoda ir balta, išsakant baimes, skausmą. Antra vertus, ragino žvelgti į priekį, rūpintis dabartimi, kurti ateities svajones ir atsiprašyti vieniems kitų, atleisti ir toliau gyventi kartu. Nepaprastai svarbūs dalykai“, - pabrėžė A. Švedas.
Kęstutis Nastopka: apie ją būrėsi šviesiausi
Literatūrologas, semiotikas Kęstutis Nastopka, kartu su profesore dirbęs ir VPU, ir Atviros Lietuvos fonde, ir daugelyje kitų kultūros barų, vadina ją iškilia asmenybe.
„Mano dukra Agnė prieš dešimt ar daugiau metų yra sakiusi, kad I. Veisaitė po Barboros Radvilaitės yra pirmoji Lietuvos moteris. Iš tiesų Irenos veiklos ratas, energija pasireiškė daug kur: buvo puiki, studentų mylima dėstytoja, vokiečių ir kitų užsienio literatūrų specialistė. Sovietmečiu Pedagoginiame institute atmosfera buvo nekokia, tačiau apie Ireną būrėsi šviesūs žmonės“, - LRT.lt sako prof. K. Nastopka.
Oskaras Koršunovas: tikros tolerancijos žmogus
„Labai liūdna žinia. Gerai pažinojau Ireną, ji buvo mano Vakarų literatūros dėstytoja, gan artimai bendravome, man buvo svarbi jos nuomonė“, - pokalbį su LRT.lt pradeda režisierius Oskaras Koršunovas.
„Tai buvo unikalus žmogus - išgyvenusi vokiečių koncentracijos stovyklas, praradusi visus artimuosius, tiek patyrusi, išliko neapsakomos tolerancijos - tikros tolerancijos žmogus. Visada mokiausi iš jos visų pirma tolerancijos. Labai intelektuali, inteligentė - pavyzdys“, - teigia pašnekovas.
Kaip teigia režisierius, profesorė jam buvo „žmogiškasis kompasas“. Išgyvendamas tam tikras moralines krizes O. Koršunovas prisipažįsta pagalvodavęs, kaip elgtųsi I. Veisaitė.
Pasak O. Koršunovo, I. Veisaitė nepraleido nė vienos OKT spektaklio premjeros. „Ji buvo plačių pažiūrų, jos netrikdydavo kontroversiški dalykai, visada vertino tikrumą. Jos nuomonė - pasitikrinimas, ar einu teisingu keliu“, - teigia O. Koršunovas ir prisimena, kaip, statydamas spektaklį apie Holokaustą „Mūsų klasė“, galvojo būtent apie I. Veisaitę.
Anot O. Koršunovo, dar viena svarbi I. Veisaitės savybė yra tai, kad, turėdama patirties, žinių, kultūrinį bagažą, ji neprarasdavo smalsumo - teatrui, žmonėms, pasauliui.
„Ji labai išgyvendavo, kai Lietuvoje matydavo neteisybę. Tokių žmonių nedaug turime - tikrieji humanistai, intelektualai ir mąstytojai, sugebantys plačiai ir teisingai pažiūrėti į pasaulį. Ji buvo ir plataus akiračio, ir labai principinga“, - komentuoja O. Koršunovas.
Saulius Žukas: milžiniška netektis
Išėjo vienas brangiausių žmonių mūsų kultūros padangėje, LRT.lt teigia leidėjas, literatūrologas Saulius Žukas.
„Atida žmogui, kultūrinės ambicijos, požiūrio platumas, interesų ratas... O kartu paskutiniais dešimtmečiais atėjęs tarptautinis pripažinimas - dėl to labai džiaugiuosi“, - sako jis. Su I. Veisaite susipažino giliu sovietmečiu, kai kurį laiką teko dėstyti VPU.
„Profesorę tada supo išskirtinės asmenybės - Vanda Zaborskaitė, Albertas Zalatorius, Dovydas Judelevičius. O paskui prasidėjo didžioji jos trajektorija su ALF, kuris pirmaisiais nepriklausomybės metais iš esmės funkcionavo kaip antra Kultūros ir švietimo ministerija. Tad netektis tiesiog milžiniška“, - pabrėžia S. Žukas.
Istorikas Alvydas Nikžentaitis sako, kad I. Veisaitė buvo gerų žmonių magnetas. Jis prisimena Sausio 13-osio įvykius. Profesorė tomis dienomis veikė labai aktyviai. Jos kontaktų dėka jis galėjęs apie sovietų smurtą pranešti Šveicarijos televizijai. Per tai įvykiais Lietuvoje susidomėjo vokiečių žiniasklaidos milžinas „Frankfurter Allgemeine“.
„Galbūt tai smulki detalė, tačiau ji atskleidžia, kokia neabejinga buvo Irena ir ieškojo kelių padaryti svarbiems darbams“, - sako A. Nikžentaitis.
Intensyviausiai bendrauta kuriant Thomo Manno kultūros centrą Nidoje. „Tada išvydau Ireną kaip plataus požiūrio organizatorę, kuri mato pasaulinės kultūros kontekstus“, - teigia istorikas.
Per vieną pirmųjų Holokaustui skirtų tarptautinių konferencijų Nidoje jam įspūdį yra padaręs I. Veisiatės aršumas ginant Lietuvos poziciją ir normalaus dialogo galimybę nuo kai kurių pasaulinių žydų organizacijų, Simono Wiesenthalio instituto atstovų.
Martynas Budraitis: tiesiai šviesiai be užuolankų
I. Veisaitė stebino savo energija, žinių troškimu ir gebėjimu kalbėti be užuolankų, sako Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas Martynas Budraitis.
„Tai yra didžiulis praradimas, labai gaila, kad tai įvyko tokiu metu, per šį visą chaosą. Bet ji buvo žmogus, pavyzdys kiekvienam savo energija, smalsumu, žinių troškimu, ne kiekvienam taip pavyksta iki tokio garbingo amžiaus tai išlaikyti. Tai buvo artimas ir svarbus žmogus“, - teigė nacionalinio teatro vadovas.
Pasak M. Budraičio, jo šeima, tėvai su I. Veisaite ryšį palaikė nuo jos mokslų metų, taip pat tekdavo susidurti ir jau vadovaujant LNDT.
„Ji buvo ir tiesus žmogus, mokėmės iš jos sakyti drąsiai tai, ką galvojame, nedaryti kokių nors kompromisų su savo sąžine ir nebijoti. Iš jos visada to mokėmės. Ji visada palaikydavo jaunus, kūrybingus žmones, tai buvo svarbu man pradėjus vadovauti Nacionaliniam teatrui, aš ją kviečiau į meno tarybą, ji aktyviai dalyvavo toje veikloje.
Irena buvo visų premjerų pirma žiūrovė, visada pasakydavo tiesiai šviesiai, ką galvoja, patiko ar nepatiko, be jokių užuolankų. Žinojai, kad tai nėra kažkaip nenuoširdžiai pasakyta ar kad bandoma kažkaip išsisukinėti, pagražinti“, - pasakojo M. Budraitis.
L. e. p. Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas reiškia užuojautą
Laikinai einantis kultūros ministro pareigas Mindaugas Kvietkauskas reiškia užuojautą dėl teatrologės ir literatūrologės, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatės profesorės Irenos Veisaitės mirties.
„Nepaprastai sunku ištarti: netekome profesorės Irenos Veisaitės. Tarsi būtų užgesęs didžiulis Lietuvos kultūros ir pilietinės visuomenės šviesulys. Asmenybė, įkūnijusi europietiškos demokratijos, tolerancijos ir dialogo dvasią pačia savimi, savo principine laikysena. Per visus Nepriklausomybės metus Irena Veisaitė buvo Lietuvos kultūros vakarietiškos raidos strategė, vadovavusi „Atviros Lietuvos fondui“. Jos dėka įvyko daugybė esminių mūsų kultūros, o svarbiausia - sąmoningumo pokyčių. Jos dėka iš naujo kūrėsi dialogas tarp lietuvių ir žydų kultūrų, atvira ir objektyvi diskusija apie pačios Irenos išgyventą Holokausto tragediją. Visiems Lietuvos kultūros žmonėms kaip testamentas lieka Irenos Veisaitės pokalbių knygos pavadinimo ištarmė - „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“, - sakoma užuojautoje.
LRT.lt ir LR Kultūros ministerijos informacija
