Šio festivalio tema prieš jo rengėjų valią tapo sienos. Unwelcome buvo parašyta ant jų kaip ir ant valstybės sienų, niekas jūsų / mūsų čia nelaukia, nori(me) apsisaugoti, atsiriboti, atsiskirti. Arba nenori(me), tačiau tenka. Sienos - karantininės, virtualios, socialinės ir finansinės.
Ši dienoraščio siena yra mano, ji spausdinama spaustuvės dažais ant tikro popieriaus, o ne ekrane. Atgal į natūrinį, fiziškai apčiuopiamą ūkį? Ir į saugią ramybę. Nes ant šitos sienos niekas negalės nei kažką užrašyti, nei pakomentuoti. Nebent sau, bet siena tada taps jo(s). O čia - mano privatus plotas be komentarų, be grotažymių ir solomonų.
2020 m. rugsėjo 25 d.
Godos Palekaitės „Somnambulizmas“ Vilniaus bastėjoje. Menininkė jau kelintus metus tyrinėja asmenis, dėl įvairių priežasčių atsidūrusius istorijos paraštėse. Anarchistus, kūrėjus, einančius prieš sistemą, mistikus ir kitokius autsaiderius įkurdina meno, fantazijos, net kulinarijos kunstkamerose.
Penkios stotelės tarp bastėjos sienų. Parašyta - performansų paroda. Anksčiau tokius kūrinius vadindavome minispektakliukais, etiudais ar tiesiog gyvaisiais paveikslais. Šiandien tai skambėtų nesolidžiai. Nepaisant to, kad aktorių vaidyba akivaizdžiai prieštarauja performansų logikai, nes niekas ten nepersiformatuoja, etiudų ratas po valandos paleidžiamas iš naujo.
Denisas Kolomyckis puikiai vaidina Eschatologą ir keliauja po Apokalipsės žodyną. Šį atlikėją pirmąsyk scenoje pamačiau prieš mėnesį Klaipėdoje, kur vyko Jauno teatro dienos. Jo epizodas valandos trukmės eskize buvo įspūdingiausias ir tiksliausias - gaivi, nestandartizuota vaidyba kėlė oksimoronišką klausimą, kaip pavyksta neblefuojant atskleisti personažo nuoširdumą. Padeda akivaizdi nesceninio meno patirtis, o arti esanti publika visai netrukdo, yra laukiama (priešingas variantas - neseniai matytas LNDT spektaklis „Respublika“. Pasikvietę žiūrovus, įsileidę į savo erdves, aktoriai jų net nepastebėjo, nes vaidino tiktai kameroms).
Monikos Šaltytės skaitomi protofeminisčių Hildegardos ar Sapfo monologai - jau grynasis teatras. Aktorė bando vengti scenos klišių, bet jos - lyg kasdienybės patina, kurios per kelias dienas neatsikratysi. Caterinai Mora su tuo susidoroti lengviau, - gal padeda svetima anglų kalba, o gal Argentinoje aktoriai rengiami taip, kad jiems nepriliptų draaamos kaukės?
Paskaitai apie „Hamletą“ ir kitus skaitymo malonumus sugaištu gal tris minutes, nes pasinerti į matematiko ir kosmologo minčių vingius sunkoka, užtat restoranui su gandų ir sapnų patiekalais lieka 20 minučių. Padavėja, lyg kažką vaidindama (o gal aktorė, bandanti vaidinti padavėją?), pripila 0,1 taurės pasaldinto vandens ir griežtai praneša, kad valgysiu, kas nurodyta „meniu“, - tai žuvies akis, kuri kažkur kažkam dar ir sapnuosis. Čia stiprioji Palekaitės kūrybos pusė, - anksčiau matytas performansas (jau atitinkantis žanrą) „doppelgänger“ apie tuos pačius ar panašius istorijos veikėjus papildomas įvairių šalių valgiais. Skanu, egzotiška ir broliška, nes gamina Godos brolis Jonas.
Summa summarum pakimba ore klaustukas. Ne dėl kitokios pasaulio istorijos, bet dėl pasirinktų jos pateikimo formų, kurios nepakankamai įtaigios, kad jomis patikėčiau, nepakankamai įdomios, kad suintriguotų toliau domėtis...
2020 m. rugsėjo 30 d.
Rotušės aikštėje pastatę kioską, idėjos autoriai Liudas Parulskis ir Eglė Mikulionytė ant jo užrašė „Lūkesčiai ir kitos prekės“. Tai teatrinė vienos aktorės mugė. Kioską Parulskis įrengia jau penktą kartą. Viskas prasidėjo nuo fotofantazijos, tada sekė „Pasidaryk pats“ iškarpinė, vėliau kioskai, paversti instaliacijomis, atkeliavo į galeriją „Sodų 4“ ir į MO muziejaus parodą, pasakojusią apie 90-uosius, o dabar persikėlė į teatro sferą ir Gariūnai atsidūrė miesto širdyje. Pavydėtinas, ano amžiaus pabaigai nebūdingas verslumas! Drauge tai sugrąžina pirmųjų šalies nepriklausomybės dešimtmečių dvasią, kai viskas buvo parduodama, leidžiamasi į kompromisus su profesine sąžine (dabar to, be abejo, dar daugiau, tiesiog viskas kultūringai užmaskuota). Tai konceptualiausias ir įdomiausias šių Sirenų kūrinys, aprėpiantis vartojimą, meną, menininko padėtį, architektūros dermes, žiūrovų lūkesčius ir kitokias temas.
Aktorė ir devyni jos vaidmenys. Nusipirkai, nepatogiai pasilenkei, kad matytum ją pro kiosko langelį, ir prašai, kad suvaidintų norimą personažą. Mikulionytė mikliai įsijaučia į vaidmenį. Tiksliau, žinoma, tik apsimeta įsijaučianti, kartais ironizuodama („Senė“, „Orfėjas ir Euridikė“). Kažkuriam „pirkėjui“ pareikalavus atrakcijos, pasipylė sodrus necenzūrinis srautas, nes valytoja Anuška iš „Meistro ir Margaritos“ niekuo nesiskiria nuo tikros Gariūnų bobos. Aš paprašiau tylos, tiksliau, po blatu gavau tai, kas nenumatyta (jau išpirkta?), - kioskininkė virto „Didvyrių aikštės“ Olga. Parūkė, patylėjo, reagavo į mintyse skambančias spektaklio frazes. Etiudas gali nukelti į konkretų spektaklį, priminti jį, bet gali virsti ir kioskininkės Olgos / Eglės savijautos atspindžiu: gal ji - 90-ųjų inteligentė, vargo prispirta sėdėti kioske, slegiama socialinės neteisybės, o gal patirianti savo vidines dramas. Lyg būtų kasininkė iš „Geros dienos!“
Kioskas, pamaniau, galėtų tapti ir Lietuvos teatro vitrina - užsuko užsienio prodiuseris, pasižiūrėjo, sulygo. Galima imti blokais, bet galima ir po vieną cigaretę. Prekės kokybiškos, vien originalai. Jokių paddielkių.
2020 m. spalio 2 d.
„No Fake*“ (be apgavysčių), priešingai negu Eglės kioskas, buvo pakištas vietoj originalo. Šis „imersyvus“ spektaklis kelia jau platesnius klausimus. Pavasarį pandemija sustabdė laisvą judėjimą, sujaukė planus, darbus, privertė keisti strategijas. Sirenos, nutarusios nerizikuoti, radikaliai pakeitė meninę programą, pagal kurią buvo numatyta pristatyti Balkanų teatrą: „Užsienio spektakliai atšaukti, o viso festivalio biudžetas perskirstomas taip, kad skatintų Lietuvos teatro kūrėjus vystyti naujas, pandemijos sąlygoms tinkančias teatro formas.“ Pasitelktas atviro konkurso principas, Lietuvoje taikomas jau seniai, gal nuo Menų spaustuvės programos „Atvira erdvė“. Festivalis, pakeitęs kryptį, neišeidamas už šalies sienų, Kultūros tarybos skirtas lėšas (105 000 Eur) panaudojo tam, kad ištirtų, ką turime geriausio. Tokiais atvejais kone visada perkama katė maiše, iš jo išlendanti nebent per finalą (rizika tokia pati kaip ir KT finansavimo mechanizmas, gal net mažesnė, nes atrankos taryba su paraiškovais kalbasi, diskutuoja). Taigi sudarytos sąlygos geriausiems Lietuvos scenos ir tarpdisciplininio meno protams bei profams, norintiems įgyvendinti savo sumanymus plačia Unwelcome tema. Tačiau kai kuriais atvejais nepadėjo net mentoriai, nors jie tarsi teikė garantijas, tiesa, neaišku, kokias.
Tadas Montrimas, pristatęs spektaklį „No Fake*“, teigdamas, kad čia „imersinis“ (patirties) teatras, apgavo publiką antrąsyk (pirmąkart tai padarė, kai Markučiuose režisavo „Dėdę Vanią“ pagal Čechovą). Iš tikrųjų jis kuria priešingą įvardytam, totalitarinį teatrą, nes iš žiūrovų atimama teisė į alternatyvą, nesuteikiama laisvė kurti savus siužetus, nuolat nurodoma, kur jie turėtų eiti, ką veikti, kaip žiūrėti.
Sveiki, atvykę į šaunų naująjį pasaulį, kuriuo dabar taip žavisi -niolikmečiai, pasinėrę į technologijas, jomis apsikrėtę ir nemanantys, kad naujovėmis reikėtų naudotis atsargiau. Be išlygų tam pritaria ir kiek vyresni, vis dar besijaučiantys -niolikmečiais. Jie yra girdėję apie fake news, apie juodąsias technologijas, apie pavojingas manipuliacijas, peikia tokią praktiką, bet didžiuojasi visa tai perkandę. Iš tikrųjų technologijos „perkando“ juos, pavertė savo įrankiu, nurodydamos, ką ir kaip kurti.
Todėl spektaklis, žadėjęs paskiepyti nuo manipuliacijų, pats tapo nemenku fake. Nervino šiurkštokas nematomo vedėjo balsas, neleisdamas juo pasitikėti, erzino ilgos pauzės tarp siužeto dalių ir pats siužetas, sudurstytas iš grafomaniškų sakinių, trafaretinių situacijų (dramaturgė Virginija Rimkaitė). Ko vertas detektyvas, jeigu jis nuobodus ir, beje, visiškai nesusijęs su jokiomis manipuliacijomis (nes narpliojamos versijos anaiptol nereiškia, kad bandoma kuo nors manipuliuoti)? Įsijausti į siužetą čia sunkoka, blogiausia, kad nesinori jo net paisyti. Tai kelia klausimą, kur dingo mūsų dramaturgai, kur prapuolė žanrinis teatras? Demiurgiškosios režisūros pasekėjai, regis, visiškai pamiršta amatą, šiuo atveju dramaturgija irgi buvo palaidota po technologijomis. Spektaklis toli gražu nėra „imersinis“, nes neįtraukia, veikiau atstumia, idealiai atitikdamas unwelcome temą. Jeigu ne įsipareigojimas, kad parašysiu šį tekstą, nuobodžiam vaikščiojimui vietoj 1,30 valandos būčiau skyręs ne daugiau 15 minučių.
2020 m. spalio 5 d.
Vis aktyvėja nauja Vilniaus meno erdvė - „Sodas 2123“, šįkart vykusiai pritaikyta Sławomiro Mrožeko „Emigrantams“ (scenografas Marijus Jacovskis). Antras aukštas „vaidina“ buto kaimynus, kurie leidžia trankią muziką, šaudo skystus fejerverkus naujamečio proga. Emigrantai glaudžiasi apleistame pastate, kur dar pusiau veikia komunikacijos su kanalizacija... Jau tapo norma, kad tokiose landynėse šiandien kuriasi posovietinių šalių sunkiai pripažįstamos srities menininkai. Gaila, bet ši įvietinto meno strategija toliau neplėtojama, scenos erdvei nesuteikiama daugiau prasmių.
Darius Gumauskas kuria atvirai aktorinį spektaklį, kuris jam gerokai artimesnis negu klaidžiojimai po diskusijų plotus („Mongolija“). Emigrantus įkurdina kažkokioje šalyje, nesidomėdamas nei socialine tų aiškiai apibrėžtų tipažų padėtimi, nei emigracijos priežastimis. Kur kas didesnį poveikį Mrožeko pjesė darė sovietmečiu, nes intelektualas, Lenkijos Liaudies Respublikos laikais tyrinėjantis vergo fenomeną, yra aiški nuoroda į Czesławą Miłoszą. 1989 m., kai „Emigrantus“ režisavo Irena Bučienė, Lietuvos teatras buvo pernelyg uždaras, kad pranašautų socialinius pokyčius, todėl matėme tiesiog Regimanto Adomaičio ir Vytauto Rumšo aktorinio meistriškumo fejerverkus. Pati pjesė viliote vilioja atsiskleisti, tad režisieriaus užduotis, regis, yra ne tiek skatinti, kiek suvaldyti aktorius. Giedrius Savickas, kaip įprasta, demonstruoja savąją improvizacijų skalę, kurioje atsiranda vis daugiau vulgarių spalvų, tad Mariui Čižauskui reikia jas prislopinti - laisvas partnerio šėliojimas deramai atsveriamas susikaupusio intelektualo laikysena. Tai puikus dviejų labai skirtingų aktorių duetas, įnirtinga dvikova. Įstringama tada, kai nebelieka antro dugno - šalia buities detalių trūksta emigrantų būties atspindžių.
Palyginti su Bučienės „Emigrantais“, o ypač su Kęstučio Žilinsko rūsčiu spektakliu (kai emigracija tapo realybe), šis yra gerokai popsiškesnis. Bet čia jau skonio dalykas - kam ko reikia. Ir pagal tai galima skirti epochas.
2020 m. spalio 8 d.
Jono Meko vizualiųjų menų centro (griozdiška abreviatūra - JMVMC) pirma salė tuščia, patiesti porolonai, stūkso kažkokios sūrio figūros... Vėliau paaiškės, kad čia instaliacijos „Fabrica“, pristatomos antroje salėje, replika. Dviejuose sujungtuose ekranuose veikia dvi poros, vaikinas su mergina ir kompiuterinės animacijos humanoidai, primenantys motiną su sūnum. Sinchroniškai „atlieka“ tuos pačius judesius - klaupiasi, glosto vieni kitus, apsikabina. Ritualo prieskonį suteikia Gintaro Sodeikos elektronikos miksas su Veronikos Povilionienės „Leliumoj“. Kažkuriuo momentu humanoidai virsta didžiuliais liežuviais, vartosi, atkartodami „gyvų“ žmonių pozas. Po 20 minučių viskas grįžta į išeities tašką, ratas pasukamas iš naujo.
Etnomuzika (šaknys) plius elektronika? Gyvas kūnas versus dirbtinis intelektas? Aktorių robotizacija? Tuščia pirmoji salė ir švarus ją atkartojantis ekranas? Už šių tiesmukų opozicijų plyti sterili erdvė, prisipažįstu, kurioje daugiau nieko, prisipažįstu, įžvelgti neįstengiau. Nauberto Jasinsko, Tado Černiausko ir Gintaro Sodeikos videoinstaliacijos anonsas žada parodyti gyvenimą kaip „vieną iš nesibaigiančio žaidimo etapų“, tačiau būtent žaismės čia trūksta labiausiai, net šis žodis virsta priešprieša tam, ką matome.
Nieko bendra su gyvenimu? Žaidimas, kuris atstumia? Ačiū Dievui, baigėsi? Ar šie klausimai ir yra „provokacijos“ tikslas? Pakeliui į namus apsiperku prekybos centre. Jis veikia puikiai, šilta, jauku, susimoku savitarnos kasoje. Kai suklystu, aparatas mane pataiso, nes suprogramuotas daugeliui atvejų ir klaidų. Prekybos centras darosi pranašesnis už meną, ir tai pavojinga.
2020 m. spalio 10-11 d.
Realybės šou laikai dar nepraėjo, juos pasivijo menininkai tos kartos, kuri šių šou, regis, dar nežiūrėjo. Tiesa, tokių bandymų būta, kai liūdnos šlovės Vilnius - Europos kultūros sostinė metais pačius menininkus bandyta suvaryti į akvariumus. Egmonto Bžesko kuruotas, per LRT rodytas maratonas Art-o-thlonas buvo gerokai klaikesnis už tikrus reality show akvariumus su „psichais“-žvaigždėmis. Nes buvo gėda, kad taip profanuojamas menas.
Kai „Synth porn“ kūrėjų Agnės Matulevičiūtės ir Saulės Bliuvaitės čate paklausiau, kuo jų sumanymas skiriasi nuo realybės šou, jos pareiškė, kad daug kuo, bet įtikinamesnių argumentų neišgirdau. Nes viskas dėjosi lygiai taip pat, išskyrus trumpą trijų dienų laiką, ir tai, kad dalyviams leista išeiti iš patalpų, o aplinkui neslankiojo prodiuseriai, taigi nebuvo kam kaitinti atmosferos... Numirti iš nuobodulio tiek dalyviams, tiek žiūrovams, spėju, irgi buvo įmanoma. Interneto transliacija su „nieko nevyksta“ buvo neapsakomai nuobodi, net ir tai, ką autorės vadino performansais. Kodėl ne simfonijomis? Ne poemomis? Regis, žodis performansas vis dažniau vartojamas nusakyti tam, ko autoriai neįstengia net mintyse suformuluoti. Nepajėgdami nieko originalaus sugalvoti, matyt, viliasi, kad tam tikri atsitiktinumai viską „surežisuos“ savaime arba bus taip, „kaip išeis“...
Jau kinematografo pradžioje įsitikinta, kad gyvai grojama muzika nurodo, kaip reikėtų žiūrėti. „Synth porn“ ji skamba kartą per dieną, o Valerija Gneuševa profesionaliai atlieka šokį ant strypo (stryp-šou?). Elžbieta Latėnaitė viską stebi, Andrius Katinas, vengdamas male gaze, įsijungia pornopuslapį (bent taip patvirtindamas vyksmo pavadinimą, bet patino žvilgsnis niekur nedingsta). Gal tokia ir buvo intencija - parodyti pornografiją perkeltine prasme, t. y. demonstruojant tai, kas perdėta, netikra? Tas netikrumas sąlygiškas, nes kameros, stebėdamos šou dalyvius, įjungia ir autocenzūros motorą - persirenginėjama tarsi paplūdimyje be būdelių, bandoma kur nors pasislėpti, o ir kameros tyko ne visur.
Kūrėjai džiaugėsi, kad buvo nemažai prisijungusių nuolatinių stebėtojų. Galbūt. Ir kas iš to? Tiesa, pokalbio kanalas - gana geras ryšys. Būtų galima naudoti ir ateityje, kaip klausimų-atsakymų platformą, jau atlikus kūrinį. Didžiausios lėšos, pasak autorių, ir nuėjo interneto transliacijai. Įdomu, kiek jų skirta „Synth porn“ apmąstymui? Spėju, išlaidos siekė keliolika puodelių kavos.
2020 m. spalio 18 d.
Post visum. Dar buvo įrašyta daug audiodienoraščių apie patį kūrybos procesą (labiau skirtų reklamai negu kūrinio suvokimui plėsti), bandyta apkalbėti Vilniaus vietas ir skulptūras (tarsi pratęsiant MO kalbančių skulptūrų gidą), bet koncentruotasi ne tiek į konkrečius objektus, kiek į tai, kas matoma aplink juos. Surengti du virtualūs susitikimai su puikiais kūrėjais Oliveriu Frjličium ir Stefanu Kaegi. Sirenų visata smarkiai pasikeitė jau pernai, o šiemet mutavo radikaliai - vietoj planetų su jų satelitais atsirado daugybė atskirų taškų, kuriuos sujungti, jeigu to norisi, yra kiekvieno žiūrovo reikalas. Kaip ir leisti, kad viskas pranyktų juodosiose atminties skylėse.
Bet iš laiko atstumo atrodo, kad Sirenos, pasirinkdamos visiškai kitokį formatą, pataikė į šios dienos toną ar jį atspindėjo. Rengėjai, atsižvelgdami ne tik į pasaulio teatrų situaciją, pasikeitusią dėl pandemijos, bet ir į Lietuvos scenos menų žvaigždėlapį, užleido vietą visatos ūkams - kūrėjų konglomeratams, būsimiems jų kūriniams. Scenos menų ateitis neaiški, labiau primena loteriją be jokių prognozių. Šiuos smulkius taškelius, pasklidusius po visatą, sieja tai, kad jie nebūtini ir niekam neįsipareigoję, kažkas kažkur vyksta ir tuoj pat baigsis. Drauge Sirenos sako: rodome, ką turime geriausio, arba tuos, kurie pateikė paraiškas (pasitikėdamas atrankos komisija, šiuo atveju nekvestionuoju jos sprendimo, kodėl „kažkas neįveikė konkurso“). Atsakomybė irgi tampa sunkiai apčiuopiama, nes kūrėjus konsultavo kuratoriai, atrinkti festivalio rengėjų... O tai kelia dar daugiau svarbių klausimų.
Kone visi sumanymai (išskyrus „Lūkesčius ir kitas prekes“, „Emigrantus“) sustojo pusiaukelėje. Lyg ir bandyta taikyti naujas meno pateikimo ir suvokimo taisykles, užmegzti gyvą grįžtamąjį ryšį su žiūrovais, bet konkrečiau ir tiksliau viso to apmąstyti nepavyko. Madingas imersinis menas pasirodė atstumiantis, nors pagal prasmę turėtų būti įtraukiantis, o performansais net neketinta ką nors perkeisti. Žaidžiama žodžiais, sukeliami tušti lūkesčiai. Ar tema kam nors aktuali, apskritai neaišku, nes ji nesuformuluota iki galo, bent jau neįgyvendinta. Net nežinia, kas yra pokalbio objektas, todėl po visko dažniau belieka svarstyti: „Kas iš to?“
Pasak psichoterapeutų, problemos suformulavimas jau reiškia pusę jos sprendimo. Tai būtų neblogai. Tačiau „gijimas“ gali užtrukti ne vienerius metus, teisingiau būtų laikyti tai net ne liga, o tiesiog normaliu status quo. Kol kas atrodo, kad klaidžiojama ir klystama savarankiškai, nesiremiant seniai atrastais dėsniais. Tariamo originalumo kaina - rizika, kad ne tik kūrinys bus atitolintas nuo publikos, bet ir ji abejingai nusisuks nuo scenos meno. Žinoma, čia galėtų pasigirsti klausimas: „O kas yra menas?“ Bet jį kūrėjai turėjo sau užduoti jau trečiame studijų kurse po šėlsmo ir šotų trečią valandą ryto.
