Varšuvos Naujasis teatras (Nowy Teatr), vadovaujamas vieno žymiausių Europoje režisierių Krzysztofo Warlikowskio, 2020 rugsėjo 24 d. savo repertuarą papildė lietuvės režisierės Eglės Švedkauskaitės spektakliu Grupa Warszawska („Varšuvos grupė“). Spektaklis, skirtas paaugliams nuo 12 metų, yra programos „Kaimynai“ dalis. Jo premjera įvyko spektakliams, eksperimentams ir edukacijoms skirtoje teatro erdvėje Świetlica.
Jaunosios kartos režisierė Eglė Švedkauskaitė, kuri šių metų pradžioje pristatė sėkmingą premjerą „Žmogus iš žuvies” (pagal Asios Vološinos pjesę) Valstybiniame Jaunimo teatre, „Nowy Teatr“ pakviesta kurti spektaklį paaugliams apie klimato katastrofą nusprendė, jog su jaunais žiūrovais šia tema turi kalbėti jų bendraamžiai, tad aktorių atrankoje dalyvavo paaugliai iš kelių Varšuvos mokyklų. Dirbant kolektyviniu dramaturgijos kūrimo principu, kartu su dramaturgu Michału Telega bei penkiais Varšuvoje gyvenančiais paaugliais, nagrinėtos asmeninės patirtys ir požiūriai į protestus, jaunimo aktyvizmą, didėjančią įtampą dėl žmogaus teisių pažeidimų Lenkijoje bei savo tapatybės paieškas itin nestabilioje šių metų situacijoje. Kūrybinis procesas dėl pandemijos buvo padalintas į dvi dalis, todėl po pertraukos susirinkusi „Varšuvos grupė“ nutarė reflektuoti ir karantino patirtį, kaip vieną iš jau vykstančios katastrofos išraiškų. Svarbią spektaklio dalį užima video projekcijos, kurių filmavimas tapo užduotimi jauniesiems aktoriams, - tai taip pat buvo ir spektaklio kūrimo strategija. Kartu su Egle Švedkauskaite ir Michału Telega dirbo videomenininkė ir spektaklio dailininkė Hanna Maciąg, choreografė Agnieszka Kryst, o garso takeliui panaudoti lietuvių Agnės Matulevičiūtės ir Arno Danuso kūriniai.
Pateikiame kritikų atsiliepimus apie spektaklį.
-----
„Norime viso gyvenimo“
Natalia Karpińska, teatrdlawszystkich.eu
Jauni, užsivedę, protingi, nenuobodūs - taip trumpai galima apibūdinti „Varšuvos grupę“ - aktyvius paauglius ir pradedančius aktorius, nedidelėje Naujojo teatro scenoje skelbiančius savo kartos manifestą. Svarbiausia žinute ir šūkiu tampa viename iš plakatų užrašyti žodžiai: „Norime viso gyvenimo“. Gyvenimo tiesoje, be melo, aiškiai suvokiant visuomenės, klimato, politinių krizių grėsmę demokratijai bei civilizacijai, gyvenimo taikoje su gamta ir kitais žmonėmis.
Po režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklio-performanso labiausiai įstrigo tai, kaip brandžiai kūrėjai trokšta kalbėtis su žiūrovais sudėtingomis, nepatogiomis ir žiniasklaidos bei valdžios atstovų dažnai pernelyg nuvertinamomis temomis. Vis dėlto jų žodžiuose ir pažiūrose matyti ir jaunatviškas sutrikimas bei bejėgiškumas susidūrus su mus supančią realybę valdančiais mechanizmais. Epidemija, nutraukusi spektaklio repeticijas šių metų vasarį, tapo ir pačio tikriausio susipriešinimo tarp šio jaunimo skelbiamų idėjų ir išorinio pasaulio momentu. Priverstiniam karantinui pasmerkti aktoriai nusprendė šią nekasdienę patirtį įtraukti į spektaklio siužetą, taip sukurdami kontrapunktą viso sumanymo energijai ir spontaniškumui. Įkyriai besiskverbiantis bejėgiškumas susidūrus su pasauline epidemija, silpnumas, monotonija, tingumas, persisotinimas išmaniaisiais telefonais ir kompiuteriais, tuštumos ir vienišumo pojūtis, apėmęs grupės narius, iš kurių buvo atimta galimybė dirbti projekte, tapo fonu scenos veiksmui. Kraupioje, postapokaliptinėje atmosferoje, kurią dar labiau sustiprino betoninės naujai įrengtos „Nowy Teatr“ salės Świetlica sienos ir akinantys televizijos ekranai, atsiskleidžia iš pradžių anonimiški, o vėliau vis geriau pažįstami jauni žmonės, kovojantys už laisvę bei nepriklausomybę mokyklinių ir valstybinių egzaminų sesijos metu. Spektaklis turi savitą ritmą ir dramaturgiją. Pralinksmina ir tyro džiaugsmo teikia scena, kai skambant greito tempo muzikai aktoriai šoka, strykčioja ir nerūpestingai žaidžia. Žaidžia laisve, kurios prieš kelis mėnesius dar neturėjo, švenčia galėdami judėti, visapusiškai išnaudodami visą scenos plotą.
Pirmoji teatro projekto „Kaimynai“ premjera, visų pirma, skirta jaunimui, kuriems bendraamžių veiksmai gali tapti įkvėpimu ir motyvacija sekti panašius veiksmus, arba, dar geriau, jungtis ir kartu bandyti suprasti, kas mus varžo, kas reikalauja drąsos ir supratimo, prisijaukinimo arba pasipriešinimo.
-----
„Šok, šaũk, kovok dėl klimato!“
Magdalena Figzal-Janikowska, teatralny.pl
Nors ne aktyvistai, bet skelbia manifestus. Nors ne aktoriai profesionalai, bet jų sceninis pasiruošimas atrodo rimtas ir įtikimas. Taip pat nors ir ne suaugę, tačiau nori, kad jų klausytų ir į juos žvelgtų rimtai.
Zuzana, Stanislavas, Karolina, Mariana ir Ignacas - jie sudaro garsiąją „Grupa Warszawska“. Paaugliai iš Varšuvos gimnazijų. Iki šiol vienas kito nepažinoję. Ieškoti bendros kalbos pradėję tik lietuvės režisierės Eglės Švedkauskaitės, kurią Varšuvos Naujasis teatras pakvietė bendradarbiauti projekte „Kaimynai“, spektaklio repeticijose.
Nuo pat pradžių spektaklis „Grupa Warszawska“ (Varšuvos grupė) pasakoja apie klimato katastrofą ir jos įtaką kasdieniam jaunų žmonių gyvenimui. Kaip subręstama gresiant globaliam ekologiniam pavojui? Kur gali nuvesti abejingumas klimato kaitai? Ar jaunimas gali sustabdyti aplinkoje vykstančius procesus? Koks stiprus ir veiksmingas gali būti jaunimo aktyvizmas? Tai klausimai, nuo kurių prasidėjo „Grupa Warszawska“ menininkų darbas. Taigi Eglė Švedkauskaitė nutarė apie klimato krizę prabilti jaunų žmonių balsu - į spektaklio siužetą įtraukti jų asmenines nuomones, patirtis, pastebėjimus, baimes ir abejones.
Spektaklio repeticijos prasidėjo dar vasarį, tačiau jas nutraukė pandemija. Tuomet paauglių aktorių penketukas dirbo atskirai, karantino metu kurdami video dienoraščius. Kaip patys pripažino, pandeminės patirtys stipriai paveikė galutinę spektaklio versiją, atsirado ir tam tikra nauja pasakojimo perspektyva. Priverstinės izoliacijos atgarsiai matyti ir vaizdinėse spektaklio priemonėse, ir aktorių monologuose.
Spektaklis įvyko „Nowy Teatr“ salėje Świetlica. Prieblandoje, už aklinai uždengtų langų, tarp rūkstančių dūmų, Świetlica betoninė aplinka priminė bunkerį. Beje, vienu metu būtent taip šią erdvę apibūdino ir viena iš aktorių. Erdvė - pirmasis elementas, nurodantis į distopinę pasaulio viziją - pasaulio po ekologinės katastrofos. Jos griežtumas, šviesos ir spalvų stygius vaizduoja vieną iš galimų scenarijų - gyvenimas rutuliojasi slėptuvėje, požemyje, tvankiame ir nemaloniame klimate. Aktoriai dėvi plačius apsauginius kombinezonus, o vienintele ir pagrindine saugia komunikacijos priemone tampa ekranas. Apie išorinio pasaulio buvimą primena seni televizoriai ir juose rodomi vaizdai: įrašai iš jaunimo eitynių, protestų prieš klimato kaitą, pasivaikščiojimų miesto gatvėmis.
Už visą vizualinę spektaklio pusę - scenografiją, kostiumus, video - atsakinga Hanna Maciąg. Jos sumanytas sceninės erdvės apipavidalinimas - itin vientisas ir išraiškingas. Plika betoninė erdvė, užpildyta tik televizorių ekranais, viena vertus, susijusi su svarbiausia spektaklio tema - ekologiniu pavojumi, tačiau, kita vertus, dėl akivaizdaus griežtumo puikiai išryškina kontrastą tarp pilkos, degradavusios aplinkos ir jaunatviškos energijos bei atlikėjų ekspresijos (tai geriausiai atskleidžia energingas šokis pagal atlikėjos „Planningtorock“ dainą „Beulah Loves Dancing“). Išties, šis kontrastas - ko gero labiausiai paliečiantis spektaklio elementas.
„Grupa Warszawska“ pristatomas ekologinis diskursas - neįkyrus, nesišvaisto didaktizmu ar banalybėmis. Jo stiprioji pusė - natūralumas, atviri pasisakymai grupės paauglių, bandančių apsiprasti su gimnazistų gyvenimuose vis šmėkščiojančia katastrofa, galinčia pakeisti jų ateitį. Jaunųjų aktorių pasisakymuose girdėti nemažai abejonių, baimės, neužtikrintumo, tačiau daugiausia - nepasitikėjimo politikais ir medijomis. Vis dėlto jaunatviškas aktyvizmas kyla būtent iš nepasitenkinimo suaugusiųjų elgesiu ir ši siužetinė linija spektaklyje gana ryškiai pabrėžiama (pabaigoje sudeginamas Nacionalinės radijo ir televizijos tarybos dokumentas, kuriame nurodomos laidos, galinčios turėti neigiamą įtaką mažamečių fiziniam bei psichiniam vystymuisi).
Pirmas klausimas, iškylantis žiūrint spektaklį, susijęs su asmeniniu spektaklio kūrėjų ekologiniu sąmoningumu. Viename interviu („Szajn”, 2020 rugsėjo 23 d.) jaunieji aktoriai pripažįsta, kad ne visi prisijungė prie spektaklio trupės būdami aktyvistai, tačiau aplinkosaugos klausimai jiems yra svarbūs dėl akivaizdžių priežasčių. Galbūt būtent dėl to „Grupa Warszawska“ aktoriai neprisiima smerkiančių, peršančių publikai teisingą, ekologišką gyvenimo modelį pasakotojų vaidmens. Veikiau pažįstame juos kaip jautrius jaunus žmones, turinčius savo aistrų, svajonių ir įvairiausių asmeninių problemų. Klimato klausimai juos paliečia taip pat kaip kiekvieną iš mūsų, tačiau kitaip nei dauguma vyresnės kartos atstovų, jie suvokia šių procesų negrįžtamumą bei būtinybę imtis pokyčių, galinčių mus išgelbėti nuo blogiausio. Būtent apie tai ir pasakojama scenoje - „pasakojimas“ yra išties geras apibūdinimas „Grupa Warszawska“ menininkų pasirinktai komunikacijos su žiūrovu formai. Aktoriai nešaukia, nekaltina, nebando pulti žiūrovo, nors susidariau įspūdį, jog kartais pritrūksta aštresnių, išraiškingesnių komunikacijos priemonių, kurios publiką sukrėstų arba bent įsirėžtų į atmintį.
Spektaklio scenarijus kilo iš asmeninių spektaklio dalyvių pasisakymų bei pokalbių - dramaturgas Michałas Telega suteikė tam tinkamą formą, neprarasdamas individualaus kiekvieno aktoriaus išraiškos stiliaus. Tai labiausiai matoma įrašuose, jaunimo darytuose karantino metu ir įtrauktuose į spektaklį. Jie rodomi televizorių ekranuose. Ši medžiaga tampa ne tik asmeniniais pandemijos video dienoraščiais, tačiau, visų pirma, įspėja apie tai, kaip gali atrodyti mūsų nuolatinis gyvenimas, jeigu ir toliau nekreipsime dėmesio į klimato pavojaus signalus. Izoliacija, kaukės, gyvo kontakto su kitais žmonėmis trūkumas - visa tai katastrofos simptomai, pasirodę anksčiau, nei tikėjomės. „Grupa Warszawska“ - ne tik įspėjantis bei pranešantis apie pavojų spektaklis, tačiau ir performansas, liūdnai liudijantis vis gilėjančią krizę.
Recenzijas iš lenkų kalbos vertė Jūratė Petronienė
