Aktorius gali giliau išgyventi situaciją nei personažas. Žmogus dažnai nefiksuoja, neįsisąmonina to, kas su juo vyksta. Gyvenimas plaukia ir aš matau tėkmę - negaliu išnagrinėti kiekvieno srovės milimetro, - tai neįmanoma. Vaidindamas situaciją galiu nagrinėti, gilintis, keisti, sustabdyti upę - ištraukti gabalą iš jos ir tada kubinį metrą gyvenimo apžiūrėti iš visų pusių.
Iš „Austerlico“ repeticijų[1]
Man šis teatro sezonas - keistas, lyg sapniškas - paženklintas Krystiano Lupos „Austerlico“ ženklu. Spektaklis, sykį pamatytas atokvėpiu tarp dviejų karantinų, nepaleidžia iki šiol. Todėl nedidelė Krystiano Lupos knygelė „Utopija. Laiškai aktoriams“ (serija „Teatro tekstų biblioteka“), išleista Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro ir leidyklos „Apostrofa“, tapo praturtinančia spektaklio patirties tąsa. Arba kitaip: knygos skaitymo patirtis tapo neatsiejama nuo spektaklių - ne tik „Austerlico“, bet ir „Didvyrių aikštės“ patirties.
Patyrimas - čia raktinis žodis. Įprastas bandant įžodinti spektaklio poveikį ir ne toks dažnas kalbant apie knygos skaitymą. Ypač ne grožinio kūrinio, o prisotinto teorinių įžvalgų ir argumentų. Krystianas Lupa vartoja sąvoką „sapnavimas“. Ji visai tinka apibūdinti ir Krystiano Lupos pasaulio, kuris skleidžiasi knygoje, patyrimui. „Utopija. Laiškai aktoriams“ nėra jokia vaidybos teorija ir juo labiau ne vadovėlis aktoriams. Tai veikiau kelio gairės tiems, kas scenoje yra pasiryžę nerti į nežinomybę tam, kad sukurtų „sapnišką spektaklio tikrovę“ ir vėliau galėtų ją sukurti kaskart iš naujo. Sapnas Lupos pasaulėžiūroje ir teatro vizijose paradoksaliai susijęs su tiesa: sapniškoje spektaklio tikrovėje išryškėja „personažo tiesa ir gyvenimas“.
Savąją teatro sampratą Lupa grindžia sąvokomis, „atkeliavusiomis“ iš pačių įvairiausių sričių - psichologijos, psichoanalizės, filosofijos, dailės, fizikos ir net metafizikos. Tai ne nuostabu turint omenyje jo išsilavinimą: Lupa yra studijavęs ne tik kino ir teatro režisūrą, bet ir dailę bei fiziką. Jo tekstuose susilieja mokslas ir poezija, todėl jis yra vertingas ne tik kaip teatro teorijos, bet ir kaip literatūros kūrinys. Čia negalima nepaminėti ypatingo vertėjos Živilės Pipinytės - lenkų kultūros žinovės - indėlio. Galima tik nujausti, kiek laiko ir pastangų kainavo atrasti tinkamiausias sąvokas ir žodžių junginius.
Kadangi knyga parašyta dienoraščio forma, tekstas primena srautą, refleksiją ir savirefleksiją. Tačiau tuo pat metu yra ir konkrečių dalykiškų patarimų, pratimų aprašymų, pavyzdžiui, kaip dirbti su vidiniu monologu, kurį galima laikyti viena svarbiausių Lupos aktoriams siūlomų technikų. „Mano monologas - tai per mane tekantis laiko srautas, dabar prabėgančios akimirkos srautas kartu su viskuo, ką šią akimirką patiriu, nors ir šimtąkart turtingesnis, talpesnis ir paslaptingesnis, labiau neapčiuopiamas už dabar aktualią mintį ar net už susipynusių minčių srovę, plūstančią visais šią akimirką pasiekiamais takeliais, tai yra šią akimirką prieinamais lygmenimis“, - rašo Lupa pirmajame dienoraščio įraše. Srautas, tėkmė, srovė - yra vienos dažniausiai Lupos vartojamų sąvokų, skirtų apibūdinti ir vaidybos fenomenui, ir spektaklio percepcijai. Ir nors režisierius to nemini, tokia samprata glaudžiai siejasi su šiuolaikinių kognityvinių mokslų atradimais, aiškiai parodančiais, kad pats žmogus yra ne kokių nors bruožų ir savybių sankaupa, bet nuolatinė tėkmė, tai yra kas milisekundę vykstančių organizmo reakcijų į aplinką tinklas. Tad svarbiausiu aktoriaus uždaviniu tampa atverti tą tėkmę ir į ją įtraukti publiką.
Pamenu, po „Didvyrių aikštės“ tarp kolegų užvirė diskusija, ar tai psichologinis teatras, ar „postpsichologinis“, ar kažkas visai kito. Aš sakyčiau, kad tai yra „tėkmės teatras“, kuris, be abejo, turi daug bendro su psichologija, tačiau ne su Konstantino Stanislavskio psichologiniu teatru, kuriame svarbiausias - personažo charakteris ir jo poelgių motyvai. Lupos teatre personažai irgi labai svarbūs, tačiau charakteris anaiptol neišsemia personažo. Yra kažkas daug gilesnio ir esmingesnio. Lupa mini amerikiečių psichoterapeuto Arnoldo Mindello „sapnuojančio kūno“, kūniškosios savasties, sąvoką. Režisierius rašo: „Pas miegantįjį sapne ateina PASAULIS, išorinė tikrovė, kaip ir realybėje, ateina per juslinio suvokimo organus. Sapnuojantysis yra įsitikinęs, kad ne jis kuria arba įsivaizduoja sapnuojamą tikrovę, nes negali jai vadovauti, jos modifikuoti, išstumti ar panaikinti, bet kad susiduria su ja taip, kaip susiduria su realybe. Tačiau ne tik tikrovė plaukia iš išorės, bet ir visa su ja susijusi sapnuojančiojo situacija“.
Šiuo požiūriu Lupa aktorystę prilygina šamanizmui, o spektaklio tikrovę - ritualui. Panirus į perkeistos sąmonės būseną, „pasaulis ateina“ pas ritualo dalyvius - aktorius ir žiūrovus. Šį magišką susijungimą Lupa vadina „nelegaliu sienos kirtimu“. Ir šis sienos kirtimas nėra tiesiog bendras juslinis išgyvenimas, tai ir - pasirinktos temos atvertis.
Krystianą Lupą pavadinčiau teatro vizionieriumi, tačiau tokiu, kuriam pavyko savo vizijas įgyvendinti scenos praktikoje. Kaip rašo knygos palydimojo straipsnio autorius Audronis Liuga, „Teatro tekstų bibliotekos“ iniciatorius, „Utopija. Laiškai aktoriams“ nėra tik profesionalus praktinis vadovas aktoriams. Tai knyga, siūlanti platesnį akiratį. Joje kalbama apie asmenybės saviugdą ir išsakoma savita kuriančio žmogaus filosofija. Esminis jos aspektas - tai kūrybos akto prilyginimas „susitikimui su NEŽINOMU“...“ „Utopijos. Laiškų aktoriams“ skaitymas taip pat prilygsta šiai patirčiai.
[1] Iš „Austerlico“ aktoriaus Mato Dirginčiaus repeticijų dienoraščio. Visas dienoraščio tekstas bus spausdinamas 21-ajame „Teatro žurnalo“ numeryje.