(ne itin optimistinis interviu su aktoriumi Ryčiu Saladžiumi, tačiau publikacijoje yra pridėtinė vertė*)
Tęsdami interviu ciklą apie karantininius teatro menininkų išgyvenimus, su Ryčiu kalbėjomės įprasčiausioje šių laikų terpėje - „zoome“. Pasibaigus pirmajam karantinui, jį teko gyvai (kad ir kvėpuojant į kaukę) matyti „Respublikoje“ - labiau iš tolo - realioje erdvėje ir labiau iš arti - viename spektaklio ekranų. Kokia tai patirtis - būti anapus teatrinės regimybės, anapus ekrano ir dar anapus antivirusinių barjerų?
Rugsėjo pradžioje įvykusi Łukaszo Twarkowskio spektaklio „Respublika“ premjera man asmeniškai buvo pirmas pandemijos laiko „gyvas“ teatro renginys, kurį teko stebėti su kauke. Man visada buvo įdomu paklausti aktorių, o kaip jie jaučiasi, kai kaukės pakeitė „pusę“, kai kaukėta yra publika, o ne vaidinantieji?
Aš asmeniškai labai jautriai reaguoju į tokius dalykus, nors ir suprantu, kad šiais laikais kaukės yra neišvengiamos. Man tai labiau atrodo kaip žiūrovų kankinimas, ypač „Respublikoje“, kur reikia prabūti šešias valandas... Mane parduotuvėje su kauke ištinka beveik panikos priepuolis, kai reikia kažką surasti ar išsirinkti, pradeda svaigti galva, nebesuprantu, ko aš čia noriu... Matydamas žiūrovą su kauke, visą laiką svarstau, kaip jis jaučiasi. Ir tai yra papildomas mūsų atskyrimas, ne visą laiką gali suprasti publikos emocijas. Kai aktoriai „neperskaito“ žiūrovų reakcijų, jie pradeda klysti. Dabar tik iš kūno kalbos gali pajausti, ar žiūrovai įsitraukę, ar mąstoma, bandoma suprasti spektaklį, suvokti tai, kas norima pasakyti, kur tas žaidimas veda. Norėčiau, kad tos kaukės kuo greičiau išnyktų.
„Respubliką“ kūrėte specialiai sau susikūrę tam tikrą izoliuotą aplinką, kuri gal ir šiek tiek primena dabartinį karantiną. Kaip jums atrodo, ar tai, kad spektaklis išėjo į kitokį pasaulį, į tokią realybę, kurios niekas negalėjo numatyti, pakeitė jo intonacijas, prasmes?
Kurdami šį spektaklį, nagrinėjome įvairias temas ir įvairius utopijų ir distopijų scenarijus. „Respublika“ yra tam tikra ateities vizija - siūlome įsivaizduoti, kad esame 2025 metais, 2020-ieji - jau praeitis. Būdami kūrybinėse stovyklose, galvojome apie tai, kas darosi pasaulyje. Spektaklyje ne veltui iškyla Yuvalis Hararis ir Elonas Muscas - vizionieriai, projektuojantys ateitį, mąstantys apie tai, kur link krypsta įvairios visuomenės tendencijos. Galvojome apie valdžią, apie laisvę, ar ji išties egzistuoja, ar mes tik žaidžiame savo lokalius žaidimus, bandydami pasiekti bent jau tariamą laisvę, kuriame savo bendruomenėles, kuriose galime tiesiog susigalvoti sau tam tikrų iškrovų, kad mūsų nepražudytų įtampos, nesužlugdytų psichologiškai. Informacijos yra tiek daug, ji taip kinta, kad patikėti ja yra visiškai nebeįmanoma, atsirinkti - taip pat. Dėl to ir sukuriamas tam tikras pabėgimas, nes tavo smegenys kitaip tiesiog „išvirs“, kūnas nebeatlaikys įtampos. Dėl to ten yra ritmas, techno muzika, siekiama tam tikro transo kaip išsivalymo. Vis tiek žmogus yra toks padaras, kad jis negali visą laiką vien valytis ir bėgti nuo įtampų, jis vis tiek grįžta prie savo minčių, prie būties, egzistencijos problemų, kurių jis negali neanalizuoti. Mes dabar labai daug žinome - anksčiau tiek nežinojome. Tarkime, apie įvykius Varšuvoje ar Maskvoje galėdavome išgirsti po mėnesio ar dar vėliau, dėl to visa tai mūsų taip nejaudindavo. O dabar žodis mus veikia kaip materija. Manau, kad spektaklio prasmės nepasikeitė, bet dabar skamba kur kas aktualiau.
Iš tiesų spektaklis pasirodė tarsi viename iš populiarių distopijų scenarijuje. Ir šiaip galvoju - jeigu kurčiau tą scenarijų, pandemiją būčiau ko gero atmetusi, nes ši tema jau labai nuvalkiota Holivudo. „Respublikoje“ kalbate apie būdus išgyventi, kaip jūs sakote - įveikti įtampas. Ar žiūrovai gali rasti sau receptų išgyventi realybe virtusioje distopijoje?
Man atrodo, tokios bendruomenės, kokią mes sumodeliavome „Respublikoje“, kurdavosi visą laiką. Aš manau, kad jeigu pandemija tęsis, jeigu virusas nebus sutramdytas, žmonės tikrai pradės burtis, kurs savo naujas bendraminčių mikrovalstybes, kuriose gyvens tie, kurie skaito tas pačias knygas, klausosi tos pačios muzikos. Ir tai nevyks „zoome“ - manau, kad žmogui vis tiek yra būtinas kontaktas akis į akį, jam nepakanka dvimačio vaizdo, reikia šešiamačio, dešimtmačio - neišmatuojamo, visai kitų ryšio patirčių.
Spektaklio metu jūs savo partnerius-aktorius jautėte gyvai, bet kartu - kiekvienas jūsų žingsnis buvo filmuojamas ir čia pat transliuojamas į ekranus. Ir bent jau man kone du trečdalius spektaklio organiškiau sekėsi suvokti vaizdus per ekraną, nes nesisekė brautis per kitus žiūrovus, gerai įžiūrėti gyvą veiksmą ar apskritai jį surasti. Mano patyrimas, taip jau įvyko, virto bene didžiausia ekraninio teatro patirtimi gyvenime ir ekranas, be abejo, yra toks pats reikšmingas šio laiko simbolis kaip ir kaukė. Kaip jūs išgyvenate ekranus „Respublikoje“?
Didžiulis šio spektaklio pliusas yra tas, kad veiksmo metu viskas filmuojama kino principais - tokiu būdu atsiranda gylis. Neįmanoma gerai parodyti spektaklio, jeigu pastatome vieną kamerą ir rodome tik vieną plokštumą, tuo labiau, jeigu spektaklis nebuvo kuriamas, galvojant apie skirtingus planus ir kamerų judėjimą, o visas nukreiptas į žiūrovų salę. Tuomet teatras nukenčia, mes kaip profesionalai labai pigiai parduodame spektaklius, rodydami juos kaip video įrašą per socialinius tinklus ar kitur. Aš siūlyčiau geriau jų nerodyti, išlaukti. Nebent būtų spektaklių, kuriuos būtų galima nufilmuoti kaip kine, bet reikia tam tikro pasiruošimo. Łukaszas būtent taip ir dirba su aktoriais dar nuo spektaklio „Lokis“ laikų, jis įvaldė realybės ir filmuojamos tikrovės santykį, kuris pažadina mūsų mąstymą. Mes esame įpratę matyti arba tikrovę, arba jos ekraninę (televizinę, kino ir t. t.) versiją. O čia viskas pinasi, jungiasi tuo pačiu metu ir bent jau mane visas šis paradoksas labai veikia, kažką su manimi daro. Lyg Mėbijaus juosta - tarsi toks apsivertimas, išvirkščias matmuo, ir kamera parodo tokias detales, kurių bendrame vaizde tarsi ir nėra, tokį planą, kurio realybėje visiškai nesimato. Tas žaidimas man net kelia šiurpą...
Vadinasi, aktorius turi būti įvaldęs ir visiškai kitokią vaidybos stilistiką?
Taip, iš esmės tai yra daugiau kino vaidybos principai, nes kamera tarsi skaito tavo mintis, nereikia daug daryti, ji fiksuoja tavo mąstymo procesą - to pakanka. Jeigu pradėsi daugiau „vaidinti“, bus labai „neskanu“, nenatūralu... „Respublikoje“ nutinka įdomus dalykas - žiūrovai juk yra šalia, jie tave mato gyvai, bet ir mato, kad esi prieš kamerą, ir reikia ištaikyti - kam dirbti, kam vaidinti, ar žiūrovui, ar kamerai, kuri viską transliuoja kitam žiūrovui, kuris yra kažkur prie ekrano, už keliolikos metrų. Aš buvau kelis kartus „pasimetęs“... Iš tikrųjų visa šio spektaklio aktorių trupė labai gerai dirba prieš kamerą, yra labai natūralūs, gerai jaučiasi - nesvarbu, ar turi daugiau kino patirties, ar mažiau. Bet jeigu esi daugiau laiko praleidęs kino aikštelėje, gali labiau žongliruoti šiais skirtingais planais, išlaikyti dinamiką.
Ar teko dalyvauti kuriame nors iš virtualaus, „online“ teatro projektų?
Pavasarį režisierius Žilvinas Vingelis mane kvietė į „Kosmos Theatre“ projektą „Protestas“, bet aš, deja, negalėjau jame dalyvauti. Neseniai pažiūrėjau šį spektaklį ir jis mane visai pradžiugino - jis ir buvo apie tai, kaip žmonės gyvena izoliacijoje ir bendrauja tik per „zoomą“. Buvo ir juokinga, ir dramaturgiškai stipru. O iš pradžių buvau labai skeptiškas, nemaniau, kad įmanoma taip kurti teatrą. Matyt, kad vis dėlto yra būdų, kuriuos gali pritaikyti tokiems spektakliams.
Kaip manote, ar teatrui reikia ieškoti būdų pasiekti pandemijos tikrovėje atsidūrusius žiūrovus, virtualizuotis, skaitmenizuotis, keisti formatą?
Aš nežinau... Galbūt kai ką ir galima adaptuoti? Bet nemanau, kad viską ir bent jau aš pasibranginčiau, nedaryčiau to. Kaip jau sakiau - neverta skaitmenizuoti tam nepritaikytus spektaklius. Bet specialiai kurti, ieškoti naujo formato - kodėl ne? Tai yra iš esmės kitoks mąstymo būdas, veikia kitokie kūrybos principai.
Ar jums pačiam nutiko kokių profesinių, kūrybinių praradimų per šį laiką?
Kaip ir visiems, „nuplaukė“ bent kelių spektaklių tarptautinės gastrolės ir šiais, ir ko gero 2021-aisiais metais, kurios iš esmės mane, laisvai samdomą aktorių, išlaiko... Gerai dar, kad buvo galima kreiptis dėl prastovų kompensavimo į Kultūros tarybą ar ministeriją. Dar - kaip tik prieš antrąjį karantiną išleidau savo debiutinio spektaklio „Nojaus“ premjerą, kurios šiemet jau negalime parodyti. Ir visai neaišku, kada žiūrovai grįš į teatro sales be kaukių ir be metrinių atstumų.
* (Iš susirašinėjimo po interviu:
- Ryti, mes kažkaip labai pesimistiškai baigiame pokalbį...
- Oi, reikia būtinai perrašyti!
- Tai gal aš tada palieku, kad tu parduodi Audi A6 turbodyzelį, kaip sakei anksčiau?
- Gerai, įrašykime!)
Norinčius įsigyti automobilį, prašome kreiptis tiesiai į pašnekovą. Besikreipiantiems į redakciją bus taikomas tarpininkavimo mokestis.
Kalbėjosi Vlada Kalpokaitė
-----
Šis interviu yra publikacijų ciklo, skirto kultūros pokyčiams, susijusiems su COVID-19 pandemijos sukeltomis pasekmėmis, dalis. Interviu cikle kalbinami skirtingų scenos menų profesijų atstovai.
