Ne paslaptis, kad scenos menų kontekste paaugliai - labiausiai apleista nepilnamečių auditorija. Keletą pastarųjų metų intensyviai daugėja profesionaliai kuriamų spektaklių kūdikiams iki trejų metų - už to stovi ilgametis šio žanro Lietuvoje pionierės Birutės Banevičiūtės darbas, padėjęs pagrindus. Palaipsniui keičiasi teatro vaikams turinys ir suvokimas - spektakliai tampa vis labiau įtraukiantys, kūrėjai suvokia poreikį konkrečiai įvardinti tikslinės auditorijos amžių, vietoj tradicinių „visai šeimai“ ar „žmonėms nuo 2 iki 102 metų“. Tam neabejotinai didelę įtaką daro dešimtmetį vykstantis Menų spaustuvės organizuojamas teatro vaikams festivalis KITOKS, pristatantis užsienio, ypač - Šiaurės šalių praktikas.
O štai paaugliams scenos meno kūrėjai savo darbus dedikuoja labai retai. Vyresnių klasių moksleivius mokytojai dažnai veda į „Atviro rato“ spektaklius, kuriuose nemaža personažų dalis yra jauni žmonės, tačiau tai - natūraliai susiklosčiusi situacija, o ne sąmoningas kūrėjų siekis (bent jau neteko girdėti „Atviro rato“ kalbant apie siekį užpildyti teatro paaugliams nišą). Kitas dalykas - sunku suvokti paauglių lankymosi teatre dėsningumus. Tai nebėra žmonės, kuriuos į teatrą savaitgaliais vestųsi tėvai. Tai dar nėra žmonės, kurie kišenpinigius savo noru leistų teatrui (be abejo, yra išimčių). Tai žmonės, kuriuos į teatrą paprastai veda mokytojos, vadinasi, dažniausiai būtent jos, o ne paaugliai parenka jiems repertuarą.
Vis dėlto pastaruoju metu paauglių auditorijai scenos menų kūrėjai (pirmiausia - šokėjai) pradeda skirti daugiau ir profesionalesnio dėmesio. Tam daug įtakos neabejotinai turėjo šokio (pirmiausia!) ir teatro kūrėjų dalyvavimas tarptautiniuose teatro jaunimui tinkluose, kuriuose daug mokytasi iš srities lyderių Šiaurės Europos valstybių. Prieš trejus metus šokėja ir choreografė Agnietė Lisičkinaitė sukūrė spektaklį „Z+“, rodomą itin retai. 2020-ųjų lapkritį spektakliai paaugliams, paremti šios amžiaus grupės pasakojimais ir jų tyrimais kuriami „Low Air“ ir Šeiko šokio teatruose. Vyresniems paaugliams spektaklį „Dulkėti veidrodžiai“ pristatęs aktorius ir pedagogas Raimondas Klezys rašo pjesę apie vaikų namuose gyvenančių jaunuolių patirtis.
Tai - pakankamai daug, kad jau dabar pradėtume kalbėti apie šokį ir teatrą paaugliams. Tad siūlome dviejų tekstų ciklą, kuriame publikuojami keturi pokalbiai su šokio ir teatro kūrėjais, pasiryžusiais scenoje diskutuoti su paaugliais ir apie juos.
-----
Pirmasis pokalbis - su teatro „No Shoes“ įkūrėjais: šokėja ir režisiere Ieva Jackevičiūte bei aktoriumi Raimondu Kleziu, profesionaliais pedagogais, turinčiais ilgametę patirtį neformaliame vaikų ir paauglių švietime, pastaruoju metu susidomėjusiais kūryba paaugliams ir apie juos.
Kokio amžiaus tarpsnio žmonės laikomi paaugliais ir kuo išskirtinis šis laikotarpis?
Ieva Jackevičiūtė: Psichologai paauglystę skirsto į du periodus. Ankstyvoji paauglystė prasideda apie vienuoliktus metus, kartais net devintuosius, ir tęsiasi iki maždaug penkiolikos metų. 16-20 metų žmonės priskiriami vėlyvajai paauglystei, tačiau vėlyvoji gali tęstis ir iki 25-erių metų - tokio amžiaus asmenys vis dar bręsta, atranda savo vietą visuomenėje, poziciją, santykį su pasauliu. Todėl sakydami, kad kuriame paaugliams, galime turėti omenyje įvairaus amžiaus žmones - kaip ir kurdami vaikams, kuriuos teatre jau skirstome į gana siaurus amžiaus segmentus.
Tad į kokią paauglių amžiaus grupę taikotės savo kūryba?
Raimondas Klezys: Naujausią savo spektaklį „Dulkėti veidrodžiai“ skirčiau jaunimui nuo šešiolikos metų. Taip nusprendžiau pastebėjęs, kad tokio amžiaus žmonės į jį įsitraukia aktyviau nei jaunesni. Tai spektaklis apie kaime gyvenantį žmogų ir tai, kaip jį formuoja draugai, mokytojai, tėvai, patyčios, vakarėliai, alkoholis. Kaip jaunuolį paveikia aplinka, kurioje jį supa nemeilė.
I.J.: Spektaklis sukurtas asmeninio pasakojimo forma, memuarų principu. Tai - aktoriaus dialogas su publika, jis pasakoja, kad štai šiandien stovi prieš juos didelėje scenoje, tačiau anksčiau teko patirti kitokius dalykus: kai kurie jo draugai yra kalėjimuose, kažkas nusižudė, teko susidurti su narkotikų pasauliu. Jauni žmonės tokiose istorijose atpažįsta save.
R.K.: Arba randa atitikmenis savo aplinkoje. Vis dėlto geriausiai šis spektaklis sulaukė atgarsio nepilnamečių kolonijoje. Po jo vykusioje diskusijoje pajutau, kad jaunuoliai „Dulkėtus veidrodžius“ žiūrėjo su viltimi, svarstydami, kas galėjo lemti jų sprendimus ir ligtolinį gyvenimą.
Kaip manote, kodėl paaugliams kuriama taip nedaug spektaklių?
I.J.: Dar dėstydama Lietuvos edukologijos universitete pastebėjau, kad dauguma studijavusiųjų teigė norintys dirbti su vyresniais paaugliais, kurie neva yra „arčiau žmogaus“. 10-16-os metų grupės visiems atrodė labai sudėtingos.
R.K.: Tačiau svarbu ir pačių paauglių nesuinteresuotumas eiti į teatrą. Neseniai važiavau vaidinti „Dulkėtų veidrodžių“ į Lentvarį, Kirtimus, Buivydžius, Šumską, pasienį. Jų kultūros namai turi puikias sales, tinkamas ir techniškai sudėtingesniems spektakliams. Vietiniai organizatoriai pasirūpino nemokamo spektaklio reklama, kabino mokyklose plakatus... Tačiau Lentvaryje (kitur situacija buvo panaši) į spektaklį susirinko septynios senjorės. Nes trečią valandą dienos jaunas žmogus renkasi žiūrėti Simpsonus, o ne spektaklį. Vakarais jie žaidžia tinklinį, eina į sporto salę, bet ne į teatrą. Beje, du žmones prisikalbinau ateiti tiesiog gatvėje. Tačiau pamatę, kad salėje yra vieni tarp senjorų, pabuvo labai trumpai ir atsistoję išėjo.
I.J.: Daug diskutavome apie tokias situacijas ir supratome, kad norint pasiekti paauglius, reikia vežti spektaklius į mokyklas.
R.K.: Tai turėtų vykti pamokų metu, kad būtų tarsi prizas - eini į teatrą vietoj lietuvių kalbos pamokos, o ne „eikvoji“ tam savo laisvą laiką.
I.J.: Tačiau čia atsiranda kitokio nei esame pratę teatro poreikis. Lietuvoje kūrėjams dar labai sunku išeiti iš teatro dėžutės - norisi išlaikyti teatro magiją, kurią kuria šviesos, kulisai, atribota scena ir t. t. O štai Skandinavijoje populiari keliaujančio teatro forma, nepasižyminti tradicinėmis struktūromis. Bendraudami su jaunimu pastebėjome, kad šiems žmonėms neįdomu stebėti meno kūrinį. Jie nori įsitraukti, dalyvauti, patirti.
Be to, eiti į teatrą yra brangu. Paaugliai pinigų neuždirba, turi jų tiek, kiek duoda tėvai. Eiti su tėvais jie nebenori, o eidami vieni, vadinasi - už gautus ribotus išteklius, turi kažko atsisakyti. Tai sudėtingi procesai - kur kas paprasčiau įsijungti televiziją.
Kitas dalykas, apie kurį jau užsiminė Raimondas, paauglius labai sunku prikviesti į teatro pastatą, todėl reikia galvoti, kaip nuvežti spektaklius į mokyklas. Pradėjome telkti kūrybines pajėgas į vaidinimus, kuriuos galima rodyti klasėse, mokyklų koridoriuose, valgyklose...
R.K.: Ten, kur atvažiavęs trečiadienį 11 valandą dienos, tikrai rasi jaunus žmones.
Vadinasi, teigiate, kad paaugliams tradicinis teatras dažniausiai neįdomus?
I.J.: Prieš atsakant reikėtų pasigilinti į mokslinius tyrimus, ką paaugliai sako, paklausti apie lankymąsi teatre. Tačiau tikrai galiu pasakyti, kad netgi žmonių susidomėjimas meno būreliais krenta būtent paauglystėje. Išeina netgi kelerių metų įdirbį turėję gabūs vaikai, ir viena priežasčių - pradeda keistis jų kūnai, kurių paaugliai gėdijasi, jie nebenori vieni veikti prieš auditoriją, baiminasi. Kiti nemato tokios veiklos perspektyvos ir mieliau renkasi užsienio kalbos ar matematikos korepetitoriaus konsultacijas. Lieka tik tie, kurie jaučia pašaukimą scenai.
R.K.: Ne veltui apie paauglius sklando frazės, kad jiems niekas neįdomu. Vargiai kas taip pasakytų apie, pavyzdžiui, ketvirtokus.
I.J.: Šešiolikos metų jaunuoliai psichologiškai ima atsiskirti nuo šeimos. Tame amžiaus tarpsnyje formuojasi nauji autoritetai. Vienas rizikingiausių scenarijų, kai jais tampa ne itin pavyzdingos reputacijos draugai. Jei autoritetu pasirenkamas koks nors mokytojas - tai idealus atvejis. Raimondas pastaraisiais metais dirbdamas su paaugliais pastebėjo, kad tik užėjęs į auditoriją iškart pelno jaunuolių palankumą. Pasirodo, jie jį atpažįsta kaip serialų aktorių ir tas žinomumas pasitarnauja išsikovojant autoriteto poziciją.
R.K.: Serialas buvo skirtas paaugliams, tad, vesdamas seminarą tokio amžiaus grupėse, būdavau iškart pripažįstamas, nereikėdavo skirti laiko pasitikėjimui įgyti - jaunuoliai iškart ėjo paskui mane.
Girdžiu, kad jūsų pastarojo meto kūryba orientuota į paauglius, turėjusius itin skaudžias patirtis. Tačiau didelė dalis jaunuolių kraštutinumų nepatiria.
R.K.: Taip, tačiau jie mato tokius žmones aplink save. Kita vertus, spektaklis gali tapti erdve susikalbėti skirtingų patirčių paaugliams, nes kviečia pastebėti tuos, su kuriais galbūt nenorėjai bendrauti, ir aiškina, dėl kokių priežasčių žmonės pasuka tragiškais keliais.
I.J.: Drauge reikia pripažinti, kad didaktika teatre vaikams ir paaugliams yra slidi tema. Teatro jaunajai auditorijai tyrėjai nuolat klausia, ar menas vaikams ir jaunimui privalo mokyti? Šiuolaikiniai kūrėjai bando išsivaduoti iš šių klišų.
R.K.: Juolab, šiandien egzistuoja youtube´as, kur vieną minutę gali pamatyti gimdymą, o kitą - kaip žudosi žmogus. Labai sunku išmokyti kažko, ko jaunuoliai negalėtų pamatyti internete.
I.J.: Be to, mes kuriame meninę realybę, ir čia gimsta dideli iššūkiai - kaip įgalinti meninius sprendimus ne teatrinėje aplinkoje, pavyzdžiui, klasėje?
Ar, jūsų nuomone, kuriant paaugliams reikalingos specifinės žinios, ar galima išsiversti be jų?
R.K.: Manau, kad būtina domėtis, kas aktualu to amžiaus žmonėms, jų tarpsnio psichologija. Svarbu ir bandytis su auditorija - rodyti tikslinei grupei spektaklio peržiūras ir sekti, kas jiems priimtina. Tačiau vien tokio „tikrinimosi“ nepakanka.
I.J.: Neseniai teatro kūrybą vaikams ir jaunimui analizuojančiame leidinyje skaičiau straipsnį, kuriame minėta, jog dažnai suaugusieji mano, kad žino, kas vaikams ir jaunimui patinka teatre, ir net neįsivaizduoja, kad iš tiesų apie šią auditoriją neturi jokio suvokimo. Vienareikšmiškai būtina turėti praktinių psichologinių žinių apie paauglių raidą, praktiškai su tuo susidurti, asmeniškai pažinti auditoriją. Mes ir patys pirmiausia esame pedagogai ir natūraliai susidomėjome kūryba paaugliams, tai kyla iš pedagoginės patirties su šia amžiaus grupe. Tuomet į pačią meninę raišką imi žvelgti kiek kitaip, kitur dėlioji jos akcentus.
R.K.: Pamenu, tarptautiniame vaikų ir jaunimo teatro festivalyje drauge su kitais kolegomis vieną paaugliams skirtą spektaklį įvertinome kaip ganėtinai prastą. Tuo tarpu jaunoji auditorija tą spektaklį įvardino festivalio favoritu. Suglumau ir darkart įsitikinau, kad kūryba šiai auditorijai yra apgaubta paslapties. Vienus kūrėjus tai atbaido, o kitus - priešingai - motyvuoja. Mus priskirčiau pastariesiems. Ta nežinia intriguoja ir tuo pačiu kitaip įprasmina tavo kaip meno kūrėjo paskirtį.
-----
Antrasis pokalbis - su Šeiko šokio teatro prodiusere ir menininkų grupės „Žuvies akis“ pirmininke Goda Giedraityte apie bendradarbiavimą su paauglių mokytojomis Kultūros paso programoje ir kūrybos bei diskusijų su paaugliais pobūdį.
Kaip nusprendėte paaugliams Kultūros paso programoje siūlyti būtent spektaklį „Aside“?
Šis spektaklis paremtas joje šokančio Nielso Claeso paauglystės patirtimi. Tai buvo nepritapimo, nepriėmimo, patyčių laikotarpis ir Šeiko šokio teatre nusprendėme, kad šios temos paaugliams aktualios. Be to, jame šoka du jauni žmonės (N. Claes ir Gintarė Marija Ščavinskaitė), o paaugliams, manau, svarbu scenoje matyti panašaus į jų amžiaus atlikėjus. Spektaklyje daug kalbama apie tai, kas yra patyčios, klausiama, ar galima atstumti žmogų vien dėl to, kad jis kitoks, svarstoma, kaip mokytis suprasti, kad kiekvienas žmogus yra vertingas ir ypatingas. Po spektaklio apie tai kalbamės ir diskusijose.
Kokių atsimeni paauglių reakcijų spektaklyje „Aside“ ir diskusijose?
Viename miestelyje trys vaikinai patys atėjo į diskusiją, net neraginami mokytojos. Tikėtina, tema jiems pasirodė itin aktuali, nes vieno jų odos spalva buvo kiek kitokia nei įprasta Lietuvoje. Jie ilgai klausinėjo, kaip priimti kitokius žmones, kaip visuomenė turėtų į juos reaguoti. Svarstau, gal būtent abstrakcijos ir tai, kad šokyje paprastai nėra kalbama, išprovokuoja norą kalbėtis po spektaklio. Pabūni tyloje ir tada kyla daugybė klausimų sau ir aplinkiniams: ką matėt, ką supratot, kaip paveikė...
Spektaklius paaugliai žiūri emocionaliai. Pavyzdžiui, kažką pajaučia ir garsiai atsidūsta. Arba nusijuokia. Tai nuostabu, taip ir turi būti! Gaila, kad mokytojams ne visada taip atrodo. Kartą diskusijoje po kito mūsų spektaklio viena mokytoja atsistojo ir pasakė: „aš labai noriu padėkoti už spektaklį ir pasidžiaugti mūsų klase, kuri buvo nuostabi, visi gražiai elgėsi, niekas netriukšmavo, nekomentavo ir labai gražiai pažiūrėjo spektaklį“. Bet juk teatre siekiame ne pabūti tvarkinga klase. Tikslas yra išjausti spektaklį ir reaguoti, jei to norisi.
Kaip manai, kuo paaugliams, kurių abstrakcijos paprastai nežavi, gali būti įdomus šiuolaikinis šokis?
Manau, vyresniems žmonėms suprasti šiuolaikinį šokį yra netgi sunkiau nei šiandien vaizdų pasaulyje gyvenantiems paaugliams. Mes užaugome rašto kultūroje, o dabartiniai paaugliai mažiau skaito, dažniau bendrauja vaizdais (tuo pagrįstos visos technologijos). Paradoksalu, kad šokio spektaklius jaunuoliams renkantys suaugusieji neretai bijo, kad paaugliai nieko nesupras. Tačiau diskusijos po mūsų spektaklių paliudijo, kad jie puikiai supranta ir dažnai turi įžvalgų, apie kurias patys net nepagalvojame. Manau, kad šokis iš principo yra artimas mūsų dienų paaugliams, nes atliepia jų mąstyseną ir gyvenseną.
Kaip manai, kodėl paauglių auditorija kartais vadinama sudėtinga?
Gal todėl, kad dažnai jaunuoliams tai būna pirmas susidūrimas su šiuolaikiniu šokiu, ypatingai, kalbant apie regionus. Todėl jie ir ateina su stereotipiniu skepsiu: „na na, ką jau čia parodysit, jau vėl turbūt kokią nesąmonę“. Juk dažnai mėgstame atmesti tai, ko nepažįstame, net „neparagavę“. Bet labiausiai nustebina, kai galiausiai tie patys skeptikai pasilieka diskusijose po spektaklių. Tą pabrėžė ir Šeiko šokio teatro šokėjai. Manau, labai svarbus kūrėjų dialogas su paaugliais ir spektaklius užsakančiais mokytojais, nes būtent jie galėtų tapti savotišku tarpininku, pakviečiančiu išdrįsti pažinti šiuolaikinio šokio spektaklį.
Kaip manai, ar teisinga kultūrinės programos turinio parinkimą atiduoti mokytojams, neįpareigojant jų tartis su moksleiviais?
Nežinau, ar tai ką nors keistų. Man atrodo, mokytojai kultūrinę programą dažnai renkasi pagal mokymosi programos turinį. Pavyzdžiui, kai siūlėme spektaklį „Aš esu Kovo 11“, dažnai paauglius į jį atvesdavo istorijos, pilietinio ugdymo, lietuvių kalbos mokytojai. Kultūros paso programoje renginių nepaprastai daug - nuo gyvūnėlių cirko iki keramikos pamokų. Ir jei iš šios gausos, mokytojai pasirenka šiuolaikinio šokio spektaklius, tai jau yra labai pozityvu. Jei rinktųsi moksleiviai, taip būtų dar rečiau - juk dauguma jų nežino, kas yra šiuolaikinis šokis, tad kažin, ar atsirastų poreikis jį pamatyti.
Kitas dalykas - paaugliai, lyginant su vaikais, turi tikrai nedidelį kultūros renginių savo amžiaus grupei pasirinkimą. Džiugu, kad pastaraisiais metais kūrėjai pamatė šią duobę ir pradėjo ją pildyti. Šeiko šokio teatre spektaklį paaugliams šiuo metu stato Mantas Černeckas, drauge su dramaturge Gabriele Labanauskaite tiriantis dvi paauglių klases ir pokalbiuose su jais renkantis medžiagą.
Statant spektaklius jaunai auditorijai, svarbu bendrauti su tiksline grupe. Pernai, dalyvaudami Šiaurės ir Baltijos šalių projekte „Body of Curiosity“, turėjome galimybę Klaipėdoje tris kartus parodyti Björno Säfsteno spektaklį „Valgykla“, sukurtą po pusmetį trukusio tyrimo kalbantis su 8-12 metų moksleiviais. Kūrinys suręstas, atsižvelgiant į jų interesų lauką, o ir patys paaugliai scenoje veikia kartu su atlikėjais. Tai lemia, kad jaunuoliai iš jo išeina apimti euforijos. Beje, kūrinio autoriai yra paruošę paauglius atvedantiems mokytojams du klausimynus - vieno pagrindu diskusija klasėje turi įvykti prieš spektaklį, kito - po jo. Vadinasi, moksleiviai jau ateina „pasiruošę“ spektakliui. O kai Klaipėdos mokytojai su mumis pasidalino refleksijomis, nustebau sužinojusi, kad daug vaikų po spektaklio pasakė norintys pradėti šokti. Nors gryno šokio „Valgykoje“ beveik nebuvo.
Švedai pateikė puikų pavyzdį, kaip ruošti vaikus spektakliui. Ar esi svarsčiusi, kaip dar galima tai daryti?
Man sunku kalbėti apie žiūrovų ugdymą ir edukaciją - esu linkusi manyti, kad patys kūrėjai turi ko pasimokyti iš publikos. Kitu atveju atlikėjai ir žiūrovai išskirstomi į viską suprantančius ir tuos, kurie nieko nežino.
Per visus nepriklausomybės metus praradome buvusį artimą švietimo ir kultūros ryšį ir laimė, kad dabar po truputį bandome jį susigrąžinti. Man regis, dabartiniai 25-35-ių metų žmonės mokyklos laikais labai nedaug susidūrė su kultūra ir būdami tėvais siekia iš savo vaikų neatimti to, kas buvo atimta iš jų.
Vienas kelių - pasinaudoti Kultūros paso galimybėmis, tačiau nereikia pamiršti, kad kol kas tai - tik programa, o ne nuoseklus, strateginis politikos vystymas. Kai pradėsime integruoti vaikus į kultūros lauką nuo mažumės, nebereikės papildomo pasiruošimo jokioms meno formoms.
Aš tikiu meno galia kalbėtis, diskutuoti, padėti suprasti, tačiau vienkartinis spektaklio atvežimas į regioną nieko nepakeis. Būtų šaunu, jei Kultūros paso iniciatyva išaugtų į kažką panašaus, kas Šiaurės šalyse yra „Kultūros kuprinė“ - tai nuosekli sistema, padedanti pažinti šalies kultūrą mokykloje, jei šeimoje toks poreikis neugdomas. Prie to gali prisidėti ir kūrėjai, įtraukdami paauglius į spektaklių kūrimo procesus.
-
Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
