Pasaulyje vienu metu vykstant krūvai svarbių dalykų, natūraliai grįžta pasvarstymai, kad spektaklių recenzijos, kuriose giliau analizuojami meniniai aspektai, vargiai aktualios kam nors daugiau nei konkretaus kūrinio autoriams, profesionaliems kritikams ir grupelei scenos meno profesionalų bei mylėtojų.
Tikiu, kad bet kokių interesų skaitytojus žavi kandūs, ironiški, netgi pikti tekstai, kuriuose kritikai intensyviai kvestionuoja meninius sprendimus, neretai nuleisdami juos į buitinį lygmenį. Tačiau sunku įsivaizduoti situaciją, kurioje platesnis skaitytojų ratas nuoširdžiai susidomėtų kūrinio niuansais ir meninių priemonių poveikio analize.
Todėl nepaprastai pradžiugino vos prasidėjus antram karantinui įvykusi, tad internete transliuota spektaklio „Didysis kelias“, kurį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) pastatė Jonas Vaitkus, premjera. Spektaklio meninė išraiška režisieriaus kūrybos kontekste neišsiskyrė niekuo, kas nebuvo analizuota anksčiau, atleisdama nuo pareigos skirti dėmesio jos analizei ir nuo tokį pasirinkimą paprastai lydinčio kaltės jausmo.
„Didysis kelias“ - scenos ir laiko prasme didelės apimties, filosofiškas, kokybiškas darbas, kuriame interpretaciją ne mažiau (o gal net daugiau) nei režisierius kuria dailininkas Jonas Arčikauskas. Būtent jis paskutinę Augusto Strindbergo pjesę įkurdino spalvingame gamtos pasaulyje, paversdamas žmones už rakto skylutę ne didesniais padarėliais.
J. Vaitkus savo ruožtu atsinešė tai, ką visuomet puikiai mokėjo: groteskiškos ir poetiškos vaidybos sintezę, istoriją apie senstančio vyro kelionę, jo virsmą bei akistatą su priešiška aplinka, beprotiška minia, užvaldyta žemiškų gėrybių troškimų. Atsvara begėdiškam pasauliui režisierius renkasi tikėjimą - religines vertybes ir tekstus, pristatomus kaip į teisingą kelią nukreipiančią išmintį.
Neįmanoma nepastebėti ir neįvertinti J. Vaitkaus gebėjimų sėkmingai išnaudoti geriausias bet kokio lygio menininkų savybes. Būtent išnaudoti, o ne atrasti žmonėse ką nors nauja, netikėta, nebūdinga. Todėl „Didžiajam keliui“ daugiausia gyvybės įkvepia gerai pažįstamo įvaizdžio dar nesusikūrusios jaunos aktorės - retai teatre pasirodanti Justė Zinkevičiūtė ir profesionalios aktorės karjerą vos pradėjusi Alvydė Pikturnaitė. Dauguma kitų spektaklio aktorių - ilgamečiai LNDT kūrėjai, „Didžiajame kelyje“ patvirtinę, kad moka kurti tokio tipo personažus, kokius juos matėme daugybę kartų.
Jokiu būdu nemenkinu pagarbos verto kolektyvo darbo - tai, kas parašyta aukščiau, skirta paaiškinti, kodėl nematau prasmės giliau analizuoti meninės „Didžiojo kelio“ raiškos. Kur kas svarbiau kalbėti apie tai, kad LNDT šį sezoną jau antrą spektaklį stato seksualiniu priekabiavimu ir psichologiniu smurtu kaltintas režisierius. „Nakties rašytojo“ autorių Janą Fabre kaltino dešimtys žmonių ir Europos teatrai nuo jo nusigręžė, o mes, jo rankos nepatyrę, atvėrėme duris.
Apie J. Vaitkų prabilo vos keletas moterų, byla jam nekeliama, tačiau daugybė teatro bendruomenės narių dešimtmečius žino situaciją, jiems nereikia papildomų įrodymų. Vis dėlto dešimtmečius formuoti įpročiai ir tradicijos lemia, kad tokia praktika pernelyg dažnai suvokiama kaip normali ir reikalinga meniniam stebuklui sukurti. Užtat „Didysis kelias“ pagrindžia du tam prieštaraujančius dalykus. Pirma - J. Vaitkus nėra stebuklą iš nieko sukuriantis genijus, kokiu jį laiko nemaža Lietuvos teatro bendruomenės dalis; antra - nors J. Vaitkus stato kokybiškus, didybės įspūdį kuriančius darbus, jo teatras yra sustojęs vietoje.
Galybę kartų teko girdėti J. Vaitkaus spektakliuose vaidinančius aktorius dėkingai stebintis, kiek daug išmoksta iš režisieriaus, nors, kaip minėjau, pastaruoju metu neteko matyti, kad jis aktoriuose atvertų ką nors išties nematyto. Daugybę metų Lietuvos muzikos ir teatro akademija nagais ir dantimis laikėsi įsikabinusi režisieriaus, kuris kuo toliau, tuo mažiau lankėsi savo vadovaujamų kursų paskaitose, padalinių vadovams teigiant, kad tos kelios paskaitos, kuriose režisierius dalyvauja, studentams atstoja dešimtis kitų dėstytojų paskaitų. Šią situaciją norėtųsi palyginti su Sorayos Chemaly knygoje „Pyktis jai tinka“ papasakota šeimos istorija, nes abi atskleidžia, kas paprastai slypi už mitais apipintų galingų ir garbinamų stabų.
S. Chemaly prosenelis sulaukė 107-erių ir ji jį prisimena kaip šiltą, linksmą, visų mėgstamą bei prižiūrimą senuką. Giminaičiai jį mylėjo ir gerbė, netgi laikė didvyriu nuolat pasakodami legendą, kaip jis, būdamas beveik keturiasdešimties, pagrobė grožiu garsėjusią tuomet dvylikametę savo būsimą žmoną. Prosenelis aukštintas ir už savo šaunų vaisingumą, nes sulaukusi 26-erių jo žmona jau buvo pagimdžiusi septynis vaikus.
Užtat prosenelė vienintelėje nuotraukoje, kurioje ją matė knygos autorė, atrodė ne graži, o sena, pavargusi ir ligota. Todėl nuo pat vaikystės S. Chemaly vienintelė giminėje garsiai reikšdavo pyktį dėl prosenelės likimo - juk ši buvo pagrobta ir prievartaujama, ji nešiojo ir augino tuos septynis vaikus, už kuriuos garbinamas jos vyras, o jis už visa tai atsidėkojo į namus, kuriuose gyveno su žmona, parsivesdamas meilužę. Nė vienam kitam šios giminės palikuoniui nekilo noras to garsiai kvestionuoti.
Ką bendra turi ši istorija ir J. Vaitkaus situacija? Pirma - abi iliustruoja visuomenės poreikį turėti legendomis apipintų stabų, kuriems viskas atleidžiama, nes pasitikėjimas jais kelia prastesniais save laikančių visuomenės narių savivertę. S. Chemaly šeima kuria legendą, kuri juos įtvirtina kaip didvyrio palikuonis. Teatro šeima kuria legendą, kad jaustųsi prie genijaus prisilietusios bendruomenės dalimi.
Antra - abiem atvejais herojai šalia savęs turėjo žmonių (J. Vaitkaus atveju turiu omenyje kolegas ir studentus), kurie turėjo rūpintis jų poreikiais ir gerove, aukodami savo pačių emocinę (o galbūt ir fizinę) sveikatą. Trečia - abiejų legendų pasakotojai ir palaikytojai žino, kokią kainą mokėjo herojaus aplinka už legendos sukūrimą, ir patys jį palaikė, sąmoningai ignoruodami detales arba natūraliai nesuvokdami padarytos ir tęsiamos žalos.
Pasikartosiu, kad šiandienis J. Vaitkaus teatras nesiūlo perspektyvos, tai tam tikrą lygį pasiekęs ir sustojęs teatras. Būtų nuostabu, jei tą patį pagaliau diagnozuotume ir jo (deja, ne tik jo, tačiau spaudoje viešinti liudijimai tik apie jo elgesį) neštai bendradarbiavimo bei kūrybos kultūrai. O ji jaunus kūrėjus pasiekdavo vos įstojusius į LMTA, kur sklisdavo kalbos, kad surinkęs aktorių kursą J. Vaitkus pirmiausia sutrypdavo pirmokų ego, nes kaip kitaip dirbsi su tais susireikšminusiais menininkais? Ir kaip kitaip paruoši juos žiauriam teatro pasauliui, kur iš jų bus tyčiojamasi dar ne taip? Tokią poziciją (tik įvardydami kitais žodžiais) normalia ir sveikintina laikė dalis kitų puikiai žinomų Lietuvos teatro grandų; tai girdėdami pritariamai galvomis linkčiodavo studentai (tarp jų ir aš), kurie taip buvo supažindinami csu Lietuvos teatro realybe.
Pastaruoju metu neteko dalyvauti nei profesionalų, nei studentų spektaklių kūrimo procesuose, tačiau daugiau ar mažiau pažinodama Lietuvoje kuriančius įvairių kartų teatro menininkus esu tikra, kad daugybė kokybiškų, paveikių, inovatyvių, drąsių darbų šiandien gimsta ne iš kančios ir pažeminimo, o iš atvirumo ir meilės sau bei aplinkai. Žinoma, paprastai tradicijų neišrausi, ypač kai stabų kultūrą palaiko ir Kultūros ministerijos teikiamų svarbiausių Lietuvos teatro apdovanojimų komisija, nematanti nieko smerktino nominuoti J. Vaitkų metų režisieriaus kategorijoje. Tačiau reguliariai primenant, kad teatre - kaip bet kurioje kitoje profesijoje - jokie titulai nesuteikia teisės žeminti ir išnaudoti, pamažu to išmoksime taip pat gerai, kaip kažkada išmokome priešingų dalykų.
Dar vienas svarbus klausimas - ar LNDT išties reikėjo šio pastatymo? Atrodo, taip. Pastaruoju metu teatro situacija sudėtinga: dėl renovacijos tenka nuomotis erdves spektakliams, o dėl pandemijos valdymo politikos teatras nebegali užsidirbti iš bilietų pardavimo. Negana to, praėjusį sezoną daugiausia koncentruotasi į jaunų, pradedančių režisierių premjeras ir eksperimentus, tad natūraliai atėjo laikas apsirūpinti grandų pastatymais. Labai gaila, kad tam pasirinkti seksualiniu priekabiavimu kaltinti režisieriai.
Tekste apie Jano Fabre pastatymą LNDT jau kalbėjau apie nacionalines ir valstybines institucijas kaip apie menininkų reabilitavimo erdves, dengiamas mokesčių mokėtojų pinigais. O šiandien - pačiai keista, kad taip sakau, - kyla mintis, kad jei tame jokios problemos nemato samdomi atsakingi žmonės, galbūt laikas įsikišti steigėjai Kultūros ministerijai ir deklaruoti, kokiomis vertybėmis grįstą kultūrą (plačiąja prasme) norėtume ugdyti savo šalyje. Būtų įdomu išgirsti ministerijos nuomonę, ar nacionalinės bei valstybinės įstaigos skirtos stabams šlovinti ir įvaizdžiui kurti, ar tam sielos penui, apie kurį prikalbėta laidose ir prirašyta tekstuose. Gal todėl beveik niekas ir nebetiki pasakojimais apie sielos peną - juk praktika rodo visai kitus dalykus.