Savo akimis nemačiau nei „Kvadrato“, nei „Pirosmanio“. Nemačiau, kaip režisūra nugali tekstą patį pirmąjį kartą ir kaip įtampos kupinas laikas sutinka spektaklį. „Dėdė Vania“, „Makbetas“ ar „Otelas“ pažįstami liko tik iš pasakojimų, užrašų, vaizdo įrašų, fotografijų. Ar tai viskas, kas lieka, kai baigiasi spektakliai?
Į režisūrinę Nekrošiaus kalbą pažvelgti galėjau tik kaip į išbaigtą, susiformavusią ir galbūt jau skeldėjančią ar viso labo mėginusią formuotis iš naujo? Ir to, kaip pats Nekrošius iš esmės pakeitė iki tol buvusią ir iš naujo sukūrė paties teatro sampratą, neteko patirti tiesiogiai. Prasilenkęs ir tik vos vos persidengęs laikas sutapo paskutiniuose „Hamleto“ ir „Idioto“ spektakliuose, apie 2013-uosius. Tačiau ir šis sutapimas neįvyko pakankamai laiku, kada jau galėjau žvelgti kiaurai ženklus. Legendos, nugulusios teatro dūmuose ar teatrologų stalčiuose, vertė ieškoti kažko, kam įžvelgti, regis, net nebuvo galimybių, nes legenda tiesiog buvo per didelė. Tiesa, tokio Nekrošiaus, kokį jį man perpasakojo liudininkai, aš taip ir nesutikau. Bet turbūt nebesutiko ir tie, kurie tai perpasakojo, nes sparčiai skuodžiantis šiuolaikinis teatras vis dar nerado laiko gręžiotis į praeitį. Jau ilgokai ir pats Nekrošius tarsi savaime buvo atsidūręs teatro užribyje - galbūt daugiau negu būtina nekalbantis, viešumoje nesirodantis ir savo kūrybos nereklamuojantis menininkas šiuolaikinėje viešuomenėje išties tampa nematomas. Tačiau net ir tai, kas apsišviečia tą sekundės dalį, per kurią įsižiebia ir netrukus užgęsta degtukas, gali apakinti.
Pasirinkdamas temą, literatūrą, kryptį, formą, išraiškos priemones, menininkas visuomet kažką teigia, net ir teigdamas, jog nieko neteigia. Taip neišvengiamai susiduriama su kuriančiojo atsakomybe prieš visuomenę ir, žinoma, save patį. Be abejo, Nekrošius nėra išimtis - juk vien „Hamleto“ pagrindiniam vaidmeniui pakvietus neprofesionalą - surizikuota buvo viskuo: spektakliu, teatru, Šekspyru ir pačiu Hamletu. Kas šiandien (net jeigu ta šiandiena jau praeityje) dar apskritai išdrįstų būti Hamletu? Hamletu, kuris nebėra joks personažas, Hamletu, kurio nenuspėtų ir pats teatras.
I degtukas
Kas galėtų būti tuo, kuris užrašė visus neapklaustų tragedijos liudininkų parodymus, tačiau pats liko vieninteliu įmanomu tų pasakojimų įrodymu? Tardytojas, biografas, o gal režisierius? Koks jis skaitytojų, kaltintojų, liudininkų, žiūrovų akyse? Nekrošiaus spektakliuose menininkas nėra joks herojus, veikiau priešingai, čia paliekama daug nežinojimo, abejonės, netikrumo, graužaties, nuolankumo. Čia jis ir kalbėtojas, ir klausytojas, ir kankintojas, ir kankinys. Ar teatras, spektaklis, vaidmuo gali pareikalauti daugiau, nei apima mąstymas, kūryba, profesija? Juk visuomet keblus ir kitas klausimas: kas man suteikė teisę ir atsakomybę kalbėti kitų vardu, kitų gyvenimu?
O aš esu čia, užmiršimo instruktorius,
Mokinąs, kad skausmas praeina (nes tai kitų skausmas).[1]
II degtukas
Jo spektakliai nereikalauja nuoseklumo - tai prisiminimas, kurį įžodinti ir įveiksminti, nupasakoti ir iš naujo išgyventi mėginama visų jų metu. Čia literatūrą perrašo pats teatras. Čia cinko karstai tampa aktoriaus rankoms nepaklūstančia skarda, nerandančia vietos ir visame spektaklio pasakojime, čia durimis, ant kurių išnešė Tėvą, virsta paties aktoriaus kūnas. Čia Liusenkos vyras, nors sykį jau miręs, vis tiek privalo būti scenoje, kol ši pasakoja jųdviejų istoriją, o į tragediją žvelgti galima tik iš kreiduoto scenos apskritimo. Čia pasikarti mėginama su paprasčiausia vandens žarna, o priesaika tėvynei išsirengia iš kūno. Taurė įskyla tik triumfuojant beprotybei, o virvių mirgėjimas čia primena jūrą.
Ženklai, kitados kurstę žiūrovų vaizduotę, rodos, jau kuris laikas prašėsi lengvesnių ar bent šiuolaikiškesnių teatrinių pavidalų. Sunku pasakyti, ar išties Nekrošiaus ir publikos ryšys buvo sutrūkinėjęs[2], ar tik režisieriaus teatro laikas nebesutapo su mūsiškiu ir senos (nes nešiuolaikinės) išraiškos formos kartu pasendino jo spektaklių turinį? Vis dėlto turiu abejonę, kad galbūt pati Nekrošiaus spektaklių erdvė[3] laikui bėgant tapo kitokia, šiandien reikalaujanti ne praeities legendų mastelio, o atvirumo teatrinei kalbai, kurios atspindys turėtų būti pati tikrovė, o ne atvirkščiai.
Nekrošius perrašo poeziją įdaiktindamas erdvę apčiuopiamais ir regimais sceniniais kūnais - čia buitiniai daiktai nevirsdami metaforomis ir simboliais patys tampa didesni, sunkesni, svarbesni, reikšmingesni. Jie nusikrato savo paskirties, prasmės, konteksto, išsaugodami tik savybes, tačiau sykiu sugeria ir visas įmanomas prasmes. Daikto daiktiškumas. Nedraminis tekstas (arba tokį pavidalą įgyjanti dramaturgija) leidžia dar labiau pajusti paties spektaklio, o ne pjesės, medžiagiškumą, todėl pasakojimą čia gali kurti bet kas - šviesa, atspindys, erdvė, aktorius. Pastarasis čia tiek pat svarbus, kiek šviesos ruožas scenos grindyse ar liepsnojanti popieriaus skiautė. Atrodo, kad aktoriaus privalumas čia tik tas, jog jis gali judėti, todėl sureikšminamas ne psichologinis charakteris, o kūniškas jo buvimas, fizinis bendravimas su spektaklio erdve, scenografija, rekvizitu. Būtent per veiksmą ir funkcines ar mechanines užduotis aktorius išsilaisvina nuo personažo kaip charakterio ir pasiduoda į daiktų „vergystę“ - laikyti, stumdyti, nešioti, tampyti, imituoti. Pažadinti daiktą, kad jis taptų šio sceninio prisiminimo bendraautoriumi. Nekrošiaus spektakliai yra žiūrėjimas pro apšalusį, bet vis aprasojantį stiklą - nors aplink ir šalta, bet vis dar kvėpuojama. Taip nuojautomis, judesiais, žodžiais ir ženklais tiesiamas kelias į tą „Rojų“, kur viskas tik dar labiau primena apie ilgesį. „Rojus yra“ - ištaria Beatričė, tačiau jos balse nebegirdėti džiaugsmo. Ar prasmingas tebuvo ieškojimas?
III degtukas
Žodis virto kūnu ir „Bado meistre“. „Vakarienė paruošta“ - spektaklio pradžioje nuolat kartoja aktorė. Pačią paprasčiausią frazę, kurios, kaip paaiškėja, net neįmanoma ištarti. Tarsi mėgindama pati save įtikinti, lyg iš naujo mokydamasi aktorystės čia pat, tiesiai prieš žiūrovų akis. Čia ne bado meną, o meną kaip badą autoriai tiria patys savimi. Spektaklis kalbina badautoją, kuris lyg sutramdytas žvėris - palankumo siekiantis tik per sukąstus dantis, nors jau išaugęs visus cirko triukus, tačiau vis dar tarnaujantis publikos dėmesiui. Nes kam gi kitam? Čia badautojas - tai tas kvailys, prašantis vienatvės, tačiau negalintis likti vienas. Jis ir Kuodytė, ir Nekrošius, ir kiekvienas, kuris žvilgčioja sau per petį, tikėdamasis, jog kažkas taip pat pro tą petį žiūri. „Koks iš manęs pranašas?“ - girdžiu, kaip klausia, tik neatpažįstu, kas. Menininko atsakomybės klausimas čia neatsiejamas nuo savęs įtarinėjimo savo darbo bergždumu, tuštybe, nuo savo nuožmumo, badavimo. „Didelis cirkas su daugybe vienas kitą pakeičiančių ir papildančių žmonių, žvėrių ir aparatų bet kuriuo metu gali priimti bet kokį artistą, taip pat ir badautoją, aišku, jeigu jis neturi pernelyg didelių pretenzijų, šiuo konkrečiu atveju priimtas buvo ne vien pats badautojas, bet ir jo garsioji pavardė, jo savotiškas menas iš tiesų neseno sykiu su pačiu artistu (...)“[4] - taip užduodamas dar tik būsimo spektaklio klausimą, savo pasakojime rašo Franzas Kafka.
Ar tai viskas, kas lieka, kai baigiasi spektakliai? Šis tekstas teliks neišbaigtas ir neišreikštas, minties ar atminties skeveldra, nes tokį jį mano galvoje paliko tik akimirkai sutapęs laiko blyksnis. Nors, tiesą sakant, žinojau, jog teatras amžiais sudegina visus savo įkalčius.
-----
„Teatro žurnalas“, Nr. 17-18.
[1] Czesławas Miłoszas „Šešios eiliuotos paskaitos. IV paskaita“
[2] „Trūkinėjantis ryšys“ - tai jaunosios kartos teatrologės Ievos Tumanovičiūtės recenzijos pavadinimas apie Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Cinkas (Zn)“, tekstas publikuotas „Menų faktūroje“, 2017 m. gruodžio 4 d.
[3] Ramunės Marcinkevičiūtės monografija „Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių“ (2002 m. Vilnius: Scena; Kultūros barai).
[4] Franzas Kafka. Pasakojimai. Vilnius: Baltos lankos, 2006, p. 115.
