Kultūros lauko „nesvarumo būklė“ pandemijos metu - bene didžiausia. Visame pasaulyje atšaukti ištisi teatrų ir koncertinių įstaigų sezonai, sutrikdyti ilgai laukti debiutai, apribota galimybė keliauti, kuri pastaraisiais metais „sumažėjusį“ pasaulį vėl pavertė tolimu. Galų gale nerimas dėl finansinės padėties - kiekvienas menininkas turbūt galėtų išvardyti savąjį „pandeminių nuogąstavimų“ sąrašą. Tačiau netrūksta ir nusiteikusių pozityviai, kurie tvirtina pagaliau radę laiko sustoti, įsigilinti, išmokti ko nors naujo, skirti daugiau laiko šeimai ar tiesiog vėl pasiilgti galimybės be suvaržymų ir baimės apsilankyti koncerte, spektaklyje, operoje, taip dar kartą įvertinti nepaprastą meno dovanojamą magiją.
Apie pakitusią operos lauko dinamiką pasikalbėjome su soliste, mecosopranu Justina Gringyte. Jos tarptautinė karjera - viena ryškiausių tarp lietuvių dainininkų. Tad nenuostabu, kad pandemijos apribojimai solistę paveikė stipriai - atšauktas ne vienas ilgai lauktas pasirodymas. Visgi J. Gringytė tvirtina, kad tiek ji, tiek jos kolegos visame pasaulyje yra įsitikinę, kad viskas sugrįš į įprastas vėžes, o iki tol ji nėra linkusi rizikuoti ir griebtis kiekvieno pasiūlymo - už viską svarbiau jai yra šeimos saugumas ir vidinė ramybė.
Pradėti ir užbaigti šį pokalbį norėčiau mintimis apie planus. Visų pirma, apie tuos, kuriuos virusas sutrikdė. Ar daug jūsų planų buvo sugriauta, sumaišyta?
Ir sugriauta, ir sumaišyta, netgi labai stipriai. Praėjęs pavasaris, sezono pabaiga ir šis, naujas sezonas man turėjo būti labai svarbūs. Po truputį artėja laikas, kai bręstu ir artėju prie tų tikrųjų savo vaidmenų - jau galiu jų imtis. Laukė labai svarbūs debiutai, kurie neįvyko arba įvyks kažkada. Tarkim, pavasarį turėjau debiutuoti Frikos vaidmenyje, tačiau generalinės repeticijos dieną Lisabonoje mums buvo pasakyta apsisukti ir važiuoti namo. Po to debiutas buvo nukeltas į rudenį, kol galiausiai - tiesiog atšauktas. Vienintelis geras dalykas yra tai, kad partija parengta labai sėkmingai, ją ruošti buvo labai naudinga savęs pažinimo, pasitikėjimo savimi, savo galimybėmis aspektais. Be abejo, gaila, kad nebuvo oficialaus debiuto, nepavyko „užsidėti varnelės“.
Žiemą taip pat turėjau debiutuoti Izraelyje, Amneris vaidmenyje - šis debiutas nukeltas į 2022 m. Ateinančią vasarą turėjau dainuoti Amneris daugelyje spektaklių Santa Fe - tai būtų buvęs mano debiutas Jungtinėse Valstijose, tačiau jis - taip pat atšauktas. Kaip ir Piotro Čaikovskio „Orleano mergelė“ Škotijos operoje. Ir daug kitų, pagrindinių, labai svarbių mano repertuaro partijų atlikimų neįvyko dėl pandemijos. Nieko tokio - ateis laikas.
Atmetant liūdesį dėl atšauktų pasirodymų, paruoštų, bet scenoje neišdainuotų partijų, kokia yra bendra psichologinė būsena? Kokiomis nuotaikomis gyvenate?
Kalbant ne tiek apie save, kiek bendrai, norėčiau išskirti, kad pandemija, karantinas labiausiai paveikia būtent žmonių galvas, vidų. Kartais vaizdas darbo kalendoriuje atrodo ne taip tragiškai, bet ši situacija visiems, ir man be išimties, atnešė nestabilumo jausmą. Paprastai, dirbi ir žinai, kad tave sustabdys nebent liga - tai būdavo vienintelis dalykas. Jau atrodė, kad pasaulis atsigauna, viskas įvyks, o staiga pasako, kad ne, neįvyks. Turi kažkur važiuoti, o čia pasako, kad jau nebereikia. Baisiausia yra ši destabilizacija, kuri veikia smegenis, emocijas. Net nekalbu apie finansinę pusę.
Psichologiškai yra labai sunku, tačiau nuo kovo mėnesio man tebuvo keli momentai, kai jaučiau, kad viskas - krizė. Tačiau padedama savo mylimų žmonių greitai pakildavau. Apskritai, turiu daug vilties ir optimizmo. Tą minutę, kai atsigaunu, pakylu emociškai, staiga ima ir atsiranda netikėtas skambutis, koncertas, pasiūlymas, kuris vėl grąžina į įprastą režimą - atrodo, kad viskas gerai. Taigi šiuo metu daugiausia reikia su savimi dirbti psichologiškai.
Vasarą Lietuva menininkams buvo tapusi savotiška „džiaugsmo sala“ - kol užsienyje daugelyje koncertų salių dar vyravo tyla, pas mus vyko nemažai koncertų, spektaklių, festivalių. Kuriam laikui atrodė, kad viskas grįžo į įprastas vėžes. Ir jus mūsų scenoje matėme dažniau nei įprastai. Ar išties Lietuvos scenos tapo netikėta savirealizacijos galimybe?
Taip, absoliučiai! Man - net labai netikėtai, nes daugelis koncertų, kuriuose dalyvavau, buvo neplanuoti. Žinia, kad Lietuvoje viskas gerai, pasklido labai plačiai. Birželio mėnesį Gustavo Mahlerio „Daina apie žemę“ buvo vienas pirmųjų pokarantininių gyvų didelių koncertų ir ta žinia pasiekė net Jungtines Valstijas - kolegos klausėsi gyvos koncerto transliacijos tiek Europoje, tiek už Atlanto. Įdomiausia, kad po to sulaukiau ne vieno klausimo, žinutės, skambučio iš užsienio kolegų - ne tik dainininkų, bet ir dirigentų, kitų operos lauko žmonių, kurie klausė, ar negalima būtų čia atvažiuoti, ar netrūksta Lietuvoje vieno ar kito žmogaus. Lietuva staiga tapo labai patrauklia šalimi. Būna ir taip, kad žmonės į sceną užlipti nori ne dėl pinigų, bet dėl emocinės būklės palaikymo, norėdami išlaikyti profesinį lygį. Galima diskutuoti, ar kiekvieną dieną grodamas ar dainuodamas namie, užsiiminėdamas tuo profesionaliai, gali išlaikyti tokį patį lygį, kaip tuos pačius metus kad ir ne kasdien, bet koncertuodamas. Būtų įdomu padaryti tokį tyrimą. Esu įsitikinusi, kad ėjimas į sceną, jaudulys, ruošimasis pakelia kokybę. Žodžiu, yra daug aspektų.
Tačiau stengiatės kasdienę formą palaikyti ir dabar? Nors ne vienas solistas man yra sakęs, kad tokiomis sąlygomis, neinant į sceną - tai neįmanoma.
Netikiu. Negaliu, žinoma, būti kategoriška, nes kiekvienas turi savo tiesą. Tačiau aš pati iš viso nesiskųsčiau, jeigu gyventume nuosavame name, o ne daugiabutyje, kuriame ramybei įpareigoja valandos. Mano vokalo pedagogas gyvena Amerikoje, tarp mūsų - septynių valandų skirtumas. Dirbame 15-16 val. Lietuvos laiku, kai Filadelfijoje - 8 val. ryto. Po 17 val. aš jau negaliu dainuoti, nes žmonės grįžta iš darbo. Gal net esate skaičiusi, kai skundžiausi, kad mano kaimynai rašė „Facebook´e“, jog karantiną galima ištverti, tik ne kaimynę operos solistę (juokiasi). Tarsi plaktuku per makaulę.
Mano tvarkaraštis suplanuotas ne mėnesiui į priekį, tad ir pradedu ruoštis ne prieš mėnesį, o prieš metus, ar net daugiau, jeigu kalbame apie dideles, svarbias roles. Darbo yra per akis, o formai palaikyti ar turėti įkvėpimo, postūmio veikti man tikrai netrūksta - tikiu ir noriu ruoštis tiems spektakliams, kurie, duok Dieve, turėtų įvykti. Jeigu neįvyks kaip numatyta - tuomet įvyks vėliau ir būsiu dar geriau pasiruošusi, jausiuosi saugiau. Manęs nekankina nei tinginystė, nei įkvėpimo trūkumas. Jeigu esi profesionalas ir esi sveikas, formą palaikyti privaloma. Tik nesveikatos atveju - ar fizinės, ar psichinės, tik tada negali palaikyti formos. Žinoma, kaip ir kalbėjome pradžioje, muziką ši pandemija gali sužlugdyti emociškai, jis gali susirgti labai rimta liga - depresija. Tada jis, žinoma, negali normaliai dirbti. Tuomet ir pirštų pajudinti negali... Tačiau tai - jau kiti dalykai. Iš esmės, postūmio mums, profesionalams, neturėtų trūkti niekada - vien iš meilės savo profesijai. O jeigu nenori savęs tobulinti, tai tuomet reikia pagalvoti, ar tikrai esi pasirinkęs tinkamą profesiją.
Nemažai menininkų pavasarį pasakojo, kad pagaliau rado laiko tam, kam jo vis nerasdavo. Pianistai ruošė naujas programas, kiti gi atrado naujus pomėgius ir pan. Ar jus ištiko kažkas panašaus?
Pozityvių rezultatų labai daug, bet laiko aš neturėjau visai. Kai keliauji po svečias šalis (visada keliauju kartu su sūnumi ir mama), visada esi „lagaminuose“, skirtinguose miestuose, tad būna mažiau buities. O namie, būna, imiesi revizijos - tai natas, tai knygas peržiūrėti. Įprastai tam nebūna laiko. Visi mano karantinai - tiek šis, tiek praėjęs, buvo tokie namisėdiški. Apsiribojau namais ir sodu, gamta, darbais lauke. Dabar geriausias sportas sode - obuoliai ir lapai. Išnaudoju šį laiką mokymuisi ir buvimui su šeima - paprastiems dalykams. Man tai labai patinka, nes iš prigimties esu kuistukė. Pirmą kartą per daugelį metų vienoje vietoje esu taip ilgai ir tai man - į naudą. Pati to nebūčiau pasirinkusi, bet kad jau taip atsitiko, išnaudoju šį laiką. O kažkokiems naujiems pomėgiams laiko neatsirado, nes pats didžiausias ir bene vienintelis mano hobis yra dainavimas.
O kokia jūsų nuomonė apie persikėlimą į virtualią erdvę? Įvairūs buitiniai ir ne buitiniai video tiesiog klestėjo pavasarį, dabar daugėja tiesioginių transliacijų ar net premjerų internetu. Nebaisu, kad taip prie to įprasime, kad grįžus į vėžes nebebus ir kelio atgal?
Man tai nepatinka dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tie buitiniai įrašai patvoriuose, balkonuose, miegamuosiuose ir visur kitur, jų kėlimas į viešąją erdvę, mano nuomone, yra tikrai negerai. Dar nė vieno negirdėjau, kuris juose sužibėtų. Man tai - savotiška nepagarba sau ir kitiems. Neskanu, nepatinka, negražu, nenoriu ir neklausau. Aišku, dabar to nematau - gal dar neįsijaučiau į „Facebook´ą“, bet pavasarį tuo buvo užversti absoliučiai visi socialiniai tinklai. Daugiau nieko nematai, tik visų dainas. Toks jausmas, kad pasaulis pasibaigė, nieko niekada nebebus ir visi dabar turime kažką padaryti. Kyla klausimas - ar čia mes tai darome dėl savęs, kokiems žiūrovams tai skirta? Man tai atrodo absurdiška.
Dabar jau atsiranda tuščia salė, geras, aukščiausios kokybės skaitmeninis koncertas. Tai jau yra istorinis dokumentas, - tik tiek, kad be publikos. Nemanau, kad jis turėtų būti nemokamas žiūrovui, būtent dėl to, kad žiūrovas gali greitai išlepti. Kam man eiti į operą, jeigu galiu už porą eurų ar nemokamai pažiūrėti spektaklį iš Metropolitan ar kito teatro? Anksčiau DVD pirkti kainuodavo daugiau - tiksliai neatsimenu, bet gal 25, 30 ar 40 svarų. Tai jau beveik bilieto kaina. Manęs neįtikina pasakymas, kad norima neprarasti žiūrovų. Leiskime jiems išalkti... Aišku, pasakysiu nebeoriginaliai, nes jau daug kas apie tai kalba, bet nuo pat pradžių buvo tokia tarptautinė mūsų kolegų grupelė, kuri vis kalbėdavo, kad pabūkime dabar be jokių muzikų, pažiūrėkime, kaip pasiilgsime, ir su kokiu kaifu norėsime eiti į teatrą, koncertus. Esu gana kategoriška šiuo klausimu.
Pastaruoju metu meno lauke netrūksta nuogąstavimų, kad net ir suvaldžius pandemiją, meno rinka nebebus tokia pati. Daug diskutuojama apie galimą lokalizaciją, globalėjimo procesų sustojimą. Ką jūs apie tai manote? Kokios nuotaikos vyrauja tarptautiniame operos lauke?
Labai sunkus klausimas, nes vieną dieną galvoju vienaip, o kitą dieną gaunu agento skambutį ir galvoju jau kitaip. Vienu metu svarstai, kad lokalizuosimės - vokiečiai dainuos Vokietijoje, amerikiečiai - Amerikoje. Bet staiga sulauki skambučio ir klausimo, ar galėtum vienur ar kitur nuskristi. Taigi net dabar, pačiu karščiausiu metu, vyksta tarptautiniai mainai. Žiūriu optimistiškai - bus vakcina. Mes visi - atlikėjai, agentai, teatrai - norime kuo greičiau grįžti į įprastą darbo ritmą. Nežinau tik, kaip bus Amerikoje arba Tolimuosiuose Rytuose, - čia yra daug klausimų. Tačiau Europa kaip keliavo, taip ir keliaus. Iki kito rudens dar pabūsime šiek tiek „iškritę“, bet po to, tikime, kad sugrįšime. Galų gale, mus jau pasiekė geros žinios apie vakciną.
Vis dėlto turiu vieną pastebėjimą - manau, kad pandemija išryškins konkurenciją. Visada žinojau, kad turiu būti geriausias savo pačios variantas. Žinoma, ne visuomet pavyksta ir darbas iki galo niekada nebus padarytas. Tačiau šiuo atveju norisi iš savęs išspausti viską, žinoti, kad padariau, kiek galėjau. Dabar matau savotišką konkurencijos dinamiką - negalima leisti sau nuslopti. Labai svarbu laikytis žaidime, nes bet kurią akimirką gali sulaukti skambučio. Jeigu tris mėnesius miegosi minkštai atsigulęs - nieko nebus.
O ko labiausiai pasiilgstate? Kai kas sako, kad scenos, kiti - bendravimo su žiūrovais, treti - kelionių. Ko jums asmeniškai trūksta labiausiai?
Man trūksta važiavimo į skirtingas vietas. Paradoksalu, nes šiaip esu namisėda, tačiau dirbant man patinka keliauti, niekada nuo to nepavargstu. Tiesą sakant, labiau pavargstu namie. Mūsų visa šeima pasiilgsta kelionių. Būna, kalbamės: o kaip būtų, jei dabar būtume ten ar ten... Ką pirktume valgyti parduotuvėje ir pan. Gyvendamas kitose šalyse po porą mėnesių, spėji užmegzti ryšį ir su vietos žmonėmis, ir su aplinka. Randi mėgstamiausias vietas, ypač, tose šalyse, kuriose lankaisi ne kartą. Žinau net tai, į kurią parduotuvę ten eisiu pirmiausia. Skamba „tuščiai“, bet tokie dalykai glosto širdį.
Mano Gustukas taip pat pasiilgo kelionių - jam labai patinka skristi. Žiūrime nuotraukas ir jis sako: aš noriu ten, aš noriu ten! Negalėčiau įvardyti nė vienos vietos, kurioje man buvo blogai, kalbant apie įvairias koncertų sales, teatrus. Visur man buvo gerai, smagu, pasiilgstu kolegų, nors, laimei, ryšį palaikome. Užsimezgęs tinklas ir per pandemiją nesutrūko, o tai reiškia, kad ryšiai - tikri. Todėl viso to man, asmeniškai, trūksta.
Čia, Lietuvoje, labai saugojomės net tada, kai nebuvo karantino - gyvename uždaresnį gyvenimą. Niekada nesibraunu nei į restoranus, nei į barus ar kavines - nebent tai yra būtina.
Kultūros laukas net ir karantino metu ar prieš pat jį vis stengėsi veikti, vykdyti suplanuotus renginius, leisti premjeras. Vis dėlto tai taip pat vertinama skirtingai - prieš pat antrąjį karantiną pasirodė diskusijų, kad štai, žiūrovų skaičius ribojamas, o menininkai scenoje juk nuolat palaiko kontaktą, keldami pavojų sau...
Taip, Liudas Mikalauskas iškėlė labai gerą temą. Iš pradžių aktyviai įsitraukiau į šią diskusiją, bet po to tiesiog nenorėjau su niekuo pyktis ir pasitraukiau. Egzistuoja dvi skirtingos nuomonės. Lietuvoje teatre nedirbu, nežinau tvarkos, tačiau Austrijoje, kur visą šį sezoną dainavo daugybė mano kolegų, o ir čia, Lietuvoje, Dalia Ibelhauptaitė darė taip pat: kas tris ar penkias dienas visi dalyvaujantys pastatymuose būdavo testuojami. Pavyzdžiui, pačiame „Theater an der Wien“ (Vienoje) buvo punktas, kuriame surenkami tepinėliai. Tokiu atveju žinai, kad jeigu vienas susirgo, visi kiti yra saugūs - gali su jais glėbesčiuotis, prakaituoti, apsikabinti, griūti, bučiuotis, daryti, ką tik nori. Tačiau jeigu teatras nesuteikia tokios galimybės, kol gyvename pandemijos sąlygomis, tai nėra atsakinga. Esu už tai, kad turime rinktis saugumą, nes žinau, kad virusas yra, bet nė vienas nežinome, kaip jis mus gali paveikti. Nežinomybė nėra labai patraukli.
Pradėjome pokalbį apie sugriuvusius planus, tačiau baikime pozityviau - kalbėdamos apie tai, ko viliatės. Ką paminėtumėte tarp svarbiausių koncertų, pasirodymų operose, kurie, jau tikitės, kad netolimoje ateityje įvyks?
Sausio 15 d. kartu su maestro Gintaru Rinkevičiumi turėsime koncertą Rygoje - ten atliksiu Richardo Wagnerio „Wesendonck Lieder“. Laikau sukryžiavusi pirštus, kad šis koncertas įvyktų, situacija aprimtų ir Ryga mus įsileistų. Dar prieš mėnesį atrodė, kad dega žalia šviesa, tačiau dabar jau keičiasi geltonos link... nežinau, ką galiausiai tas šviesoforas parodys.
Taip pat labai tikiuosi balandį pradėti darbus Osle, „Kaukių baliuje“ - ten iki pat birželio vidurio ruošiu Ulriką. Dėl vasarą atšauktos Amneris Santa Fe operoje, liepos ir rugpjūčio planai kol kas nėra aiškūs - mano agentas dar peržiūrinėja pasiūlymus. Na, o po to - Paryžius.
Dar labai noriu pasakyti, kad tol, kol užsikrėtusiųjų skaičiai didžiuliai, atsisakau kvietimų - nenoriu, jaučiuosi nesaugiai. Išvykimas net kelioms dienoms gali reikšti, kad turėsiu izoliuotis. Mano vaikui treji, negaliu savaitę būti be jo. Važiuojant kartu, taip pat gali tekti izoliuotis, neduok Dieve, užsidaryti kažkur rajone, o dar jei kokie neramumai, dar kas. Arba vėl lieps grįžti namo... Pavasarį iš Portugalijos į Lietuvą grįžome labai sudėtingai. Toks stresas man nėra vertas nei pinigų, nei rolių. Man svarbiau vidinė šeimos ramybė, mūsų emocinis ir fizinis saugumas. Nesu iš tų, kurie veršis dainuoti bet kokiomis sąlygomis. Esu emocinga, tačiau ir racionali, ypač dėl to, kad turiu šeimą, už kurią esu atsakinga. Labai svarbu pasverti, ar rizika šiuo metu išties reikalinga. Galbūt galime tiesiog pabūti ramiai ir tada viskas greičiau susitvarkys.
Kalbėjosi Rasa Murauskaitė
-----
Šis interviu yra publikacijų ciklo, skirto kultūros pokyčiams, susijusiems su COVID-19 pandemijos sukeltomis pasekmėmis, dalis. Interviu cikle kalbinami skirtingų scenos menų profesijų atstovai.
