„Kai baigsiu visus savo darbus, / laisvą užsidirbtą sekmadienį / atsigulęs žolėj, / laisvai pasidėjęs ant žemės rankas, / norėčiau dar pamatyti tėvynę, / kam nedavė laiko gyvenimas. / Taip nieko daugiau neuždirbau / ir taip nieko daugiau neturiu, / kad jau nebenoriu turėti.“ Tai posmas iš Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladžių“, turėjusių skambėti Juozo Miltinio dramos teatro aktorės Ligitos Kondrotaitės, lapkričio 16-ąją švenčiančios gimtadienį, jubiliejiniame renginyje. Nemirtingosios eilės apie Kukutį - aktorės širdies poezija. „Atrodo, apie „Kukutį“ visi šneka. Bet iš esmės apie jį mažai kas žino - žino du tris eilėraščius ir viskas. Norėčiau kada nors perskaityti visus eilėraščius, nes „Kukutį“ būtina išgirsti - visą to žmogaus istoriją. Manau, kad kiekviename iš mūsų gyvena dalis Kukučio. Manyje - tai tikrai, aš gal net visas Kukutis...“ - sako Ligita Kondrotaitė, į poezijos spektaklį žiūrovus pakviesianti, kai tik leis aplinkybės.
„Aš suprantu, kad man, kaip aktorei, labai daug metų. Keli paskutinieji mano vaidmenys - sėdėjimas ant kėdutės. Kai kas net sako, kad aš labai gerai sėdžiu! Neseniai pagalvojau, kad dar norėčiau nors vieno, bet kad tai būtų vaidmuo“, - ramia išmintimi ir nuoširdumu paperka Ligita Kondrotaitė, 35-erius metus atidavusi Juozo Miltinio dramos teatrui. Jos kūrybinėje biografijoje - gerokai virš pusės šimto vaidmenų, tarp jų - Nataša A. Čechovo „Trijose seseryse“ (rež. J. Dautartas), Anelija J. Tumo-Vaižganto „Nebylyje“ (rež. A. Pociūnas), Vini S. Becketto „Laimingose dienose“ (rež. V. Pranulis), Alisa F. Dürrenmatto „Vaidiname Strindbergą“ (rež. A. Pociūnas), Blanša T. Williamso „Geismų tramvajuje“ (rež. R. Vikšraitis), Ana T. Stopardo „Tikrame dalyke“ (rež. R. Atkočiūnas) ir daugelis kitų. Naujausias jos darbas - premjeriniame Juozo Miltinio dramos teatro spektaklyje, režisuotame Aleksandro Špilevojaus, „Irano konferencija“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę. Spektaklio pabaigoje Ligitos Kondrotaitės vaidinama herojė skaito paprastumu ir kartu gelme pavergiančią poeziją. Tai - aktorės mylima stichija, nors poezija jos interesai anaiptol neapsiriboja. Jos akiratis neįtikėtinai platus. „Man reikia visko“, - prisipažįsta jubiliatė.
Miela Ligita, įprasta manyti, kad jubiliejai įpareigoja peržvelgti profesinį kelią, susumuoti laimėjimus ir galbūt nesėkmes. Kas Jums svarbiausia Jūsų profesinėje kelionėje?
Galiu pasakyti viena: nepaisant to, kad tu esi aktorius, pirmiausia turi gyventi pilnakraujį gyvenimą. Tada ne taip svarbu, ar gausi vaidmenį, ar ne. Jei negyveni gyvenimo, į ką atsiremti, kai ištinka krizės? Mūsų profesijos ypatybė yra ta, kad turi būti visą laiką pasiruošęs. Turi būti pilnas, pripildytas, kad galėtum iš karto pradėti kurti. Nors man lengvai „nesidaro“. Nesu iš tų apdovanotųjų, kuriems iš karto viskas pavyksta. Aš turiu paieškoti, pamąstyti. Žinoma, negaliu skųstis dėl vaidmenų ir vyti Dievo į medį. Esu dėkinga, kad režisieriai manimi pasitikėjo. Kai manimi pasitiki, viskas daug lengviau. Pamenu, kai tuo metu jaunas režisierius Valdas Pranulis - dabar jau amžinąjį atilsį - atvažiavo į Panevėžį statyti Becketto pjesės „Laimingos dienos“. Tuo metu teatre dirbo visas aktorių žiedas, o jis pasakė: „Aš noriu Ligitos.“ Ir jis laukė! Tuo metu leidau kitą premjerą ir negalėjau pradėti repetuoti mėnesį, o gal ilgiau. Tai nedažnai pasitaiko.
Koks režisieriaus ir aktorių bendro darbo stilius Jums priimtiniausias?
Turiu jausti pagarbą. Juk su režisieriumi mes abu toje pačioje valtyje, mes vienas kitam padedame. Net keli režisieriai man yra pasakę: „Neįsivaizduoju, kaip tu tai darai.“ Bet juk tai jis mane ten atvedė! Mes kartu ten nuėjome.
Sakote, kad Jums nelengva pradėti repetuoti. Koks yra Jūsų kelias personažo link?
Vaidyba - tai ne grojimas vargonais ar fortepijonu su aiškiai išdėstytais klavišais. Čia klavišai išmėtyti erdvėje, ir tu privalai juos žinoti. Scenoje labai svarbu kurti charakterį. Jei tiksliai apčiuopi personažo charakterį, tada atkrinta daug dalykų. Pavyzdžiui, būdama keturiasdešimties, vaidinau aštuoniolikmetę, ir mano amžius nė kiek netrukdė. Kai tiksliai „pagauni“ personažą, tada procesas vyksta lyg savaime. Čia kaip orkestre: dirigentas tik pradeda, paskui orkestras groja pats. Nors kartais reikia paieškoti to santykio, kartais labai priešiniesi, pyksti. Pamenu, kad studijų pradžioje man labai sunkiai sekėsi. Iki vienos akimirkos. Net dabar prisimenu tą etiudą, kai bevaidindama pajutau scenos kaifą.
Vėliau sukūrėte daugybę vaidmenų, tarp jų ir pagrindinių. Kokias akimirkas labiausiai branginate?
Gerai prisimenu savo pirmąjį vaidmenį teatre - Natašą „Trijose seseryse“. Išbėgau į sceną ir pajutau tą galingą salės kvėpavimą... Spektaklį žiūrėjo ir Miltinis, kuris tuo metu jau apie dešimt metų nebedirbo teatre. Jis pasakė, kad aš vaidinu „vertikaliai“. Dabar manau, kad mes visi turime vaidinti „vertikaliai“. O šiaip aš esu drebutiena... Labai jaudinuosi kiekvieną kartą prieš išeidama į sceną. Nors galiu suvaidinti viską. Štai vaidinu Persona non grata režisieriaus Artūro Areimos spektaklyje „Mūsiškiai“. Beje, puikus režisierius, labai mylintis aktorius. Ten aš atsiduriu tarp tokių ugnių! Bet aktorius, jei jis profesionalas, turi ryžtis viskam. Kartais aktorius sako: „Aš esu labai kuklus.“ Tai kokių galų rinkaisi profesiją, kur į tave žiūrės kelios dešimtys ar keli šimtai akių?! Jei tu sąžiningas pats prieš save, turi rodytis visaip. Scenoje negali būti jokių tabu.
Žinau, kad aktoriai labai nemėgsta ir net pasišaipo iš klausimo, kokius vaidmenis dar norėtųsi suvaidinti. Bet esu tikra, kad ateityje laukia dar ne vienas kūrybinis iššūkis...
Kartais vyksta kokie nors skaitymai ir pajuntu - štai tą vaidmenį norėčiau suvaidinti, galėčiau! Žinot, yra toks bulgarų apsakymas ar pjesė apie aktorių, kuris nustojo gauti vaidmenis. Ir į gyvenimo pabaigą jis gauna vaidmenį, milžinišką. Tuomet jis supranta, kad gavo fraką, kurio nepersiūsi, nepataisysi. Jis suvokia, kad gavo per didelį kostiumą. Nenorėčiau, kad man taip nutiktų.
Dėkoju už pokalbį, linkiu jaukios gimtadienio šventės - kol kas - tik su artimaisiais, o vėliau - ir teatro scenoje.
