Politikų pareiškimai ir pasirodymai viešumoje neretai pavadinami teatru. Paprastai tai turi neigiamą konotaciją - kalbėdami viešai politikai meluoja, apsimetinėja, juda pagal išmoktas kūno kalbos taisykles, siekdami piliečius įtikinti tuo, ko iš tiesų nėra. Čia kyla klausimas: jei politikų darbas yra ne tik siūlyti ir priimti sprendimus, bet ir kurti savo įvaizdį transliuojant informaciją visuomenei, kodėl jų veiklą analizuoja politologai ir politikos žurnalistai, bet ne teatro kritikai? Tiesa, prieš metus keturi kultūros atstovai rašė apžvalgą „The Guardian“ apie Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Boriso Johnsono debiutą, tačiau tai - išimtis, kurią inspiravo nuolatiniai politiko šou ten, kur jų neturėtų būti.
Lietuvoje keletą šou matėme prieš 2020-ųjų Seimo rinkimus vykusiuose LRT transliuotuose politinių partijų debatuose, kuriuose dalyvių daugumą sudarydavo 5 proc. kartelės neperžengusių partijų atstovai. Kaip bebūtų keista, šie debatai nepasiūlė pakankamai medžiagos teatrinei analizei. Charakteringi marginalesnių partijų personažai nebuvo kuriami sąmoningai, be to, jie dažnai atsisakydavo veikti vedėjų nurodytame siužete, primesdami savas, nesusijusias temas. Tokius pasirodymus galima prilygintini nebent mėgėjų teatrui. Tad analizei adekvačiau rinktis lyderiaujančių partijų atstovų debatus, kurie geba kurti vaidmenis ir kartu veikti tame pačiame spektaklyje. Todėl pasirinkti Edmundo Jakilaičio moderuoti, Seimo rūmų Didžiajame kieme vykę baigiamieji populiariausių partijų sąrašų lyderių debatai, kuriuose dalyvavo Viktorija Čmilytė-Nielsen, Vigilijus Jukna, Gintautas Paluckas, Saulius Skvernelis ir Ingrida Šimonytė. Nuo šiol vadinkime juos personažais, nes mums svarbu būtent charakterių kūrimas.
Anot vedėjo Edmundo Jakilaičio, iki debatų klausimai buvo žinomi tik jam, tad nė vienas dalyvis negalėjo paruošti atsakymų. Vadinasi, matėme improvizaciją, kurioje aktoriai nežinojo, ką turės kalbėti, kada jiems bus nurodyta atsakyti, kokių replikų sulauks iš kolegų ir pan. Kita vertus, moderatoriaus užduoti klausimai buvo abstraktūs, juos galima prilyginti prašymui pakomentuoti kiekvienos srities (švietimo, sveikatos apsaugos, krašto apsaugos etc.) problemas arba konkrečius, tačiau gerai žinomus pavyzdžius. Turint omenyje, kad keturi iš penkių „vaidinančiųjų“ pastaruosius ketverius metus užėmė politinius postus, natūralu, kad jiems nebuvo pernelyg sudėtinga komentuoti situacijas bendrais bruožais - kiekvienas turėjo daug laiko apmąstymams ir pasiruošimui. Čia išsiskyrė Jukna, viską komentavęs kur kas abstrakčiau, žadėjęs daugiau nei kiti ir linkęs atsakinėti paskutinis.
Ar debatų moderatorių Jakilaitį galima prilyginti spektaklio režisieriui? Iš esmės ne, nes jis nėra atsakingas už spektaklio turinį. Lygiai taip režisieriumi nevadiname Kirilo Glušajevo, vedančio „Gero juoko dozę“. Kita vertus, į debatus galima žvelgti kaip į devised (kolektyvinės kūrybos) teatro principais statomą spektaklį, kur už medžiagos kūrimą atsakinga visa komanda, paprastai nevaržoma hierarchijos principų. Tokiu atveju režisierius ir lieka moderatoriumi, nurodančiu, kiek toli verta plėsti improvizacijas ta pačia tema, o kada laikas pereiti prie kitos.
Tapatinant Jakilaitį su režisieriumi, tektų pastebėti svarbią jo profesinę klaidą. Tai - neadekvatus publikos vaidmens vertinimas, kai aktoriams suteikiama laisvė išnaudoti žiūrovus kaip spektaklio veikėją, tačiau iš stebinčiųjų atimama laisvė atsakyti. Debatų pradžioje įvardyta taisyklė, neleidžianti žiūrovams garsiai reaguoti į veikiančiųjų pasisakymus, yra suprantama - tai televizijai skirtas formatas; be to, tikintis išgirsti realius politikų planus, verčiau negluminti jų (ne)palaikančiomis reakcijomis. Tačiau personažai laisvai ir dažnai tiesiogiai kreipiasi į publiką (konkrečiais vardais arba bendriniais: „ponai“, „gerbiamieji“). Todėl drausti publikai reaguoti - tiek teatriniu, tiek politiniu aspektu - neteisinga ir nelogiška. Juk viena pagrindinių politikų užduočių - komunikuoti įsiklausant ir permąstant reakcijas. Šiuokart buvo atimta galimybė parodyti šiuos gebėjimus.
Grįžtant prie imporvizacinio debatų spektaklio pobūdžio, akivaizdu, kad nei nuoseklus siužetas, nei naratyvas nebuvo kuriami sąmoningai. Vis dėlto naratyvas atsirado savaime, plečiantis bendrą priešistorę turinčių personažų konfliktams. Debatai priminė tradicinę pjesę, kurioje už stalo susirenka keli pažįstami asmenys ir kultūringai pabendravę pradeda lieti nuoskaudas, potekstėmis atskleisdami saktykių patirtis. Konflikto bei naratyvo ašis - tradicinė: opozicija kaltina dabartinius valdančiuosius, o pastarieji ginasi. Čia ryškėja personažų santykiai ir asmeninės charakteristikos, spektaklio pradžioje skleidęsi tik bendrais bruožais. Apskritai šie debatai primena commedia dell´arte spektaklio kūrimą: centrinėje aikštėje susirinkę aktoriai, pagal visuomenei puikiai pažįstamus amplua, improvizuoja aktualiomis temomis. Tiesa, debatų tikslas nėra juokinti, tačiau pasireikšdavo ir toks šalutinis poveikis.
Kokius amplua pačioje debatų pradžioje atskleidė penki partijų lyderiai? Viktorija Čmilytė-Nielsen - santūri, tvarkinga politikė, kalbėdama šiek tiek palinksta į priekį ir beveik negestikuliuoja rankomis. Tai tvirtas personažas, kritikuojantis kolegas, tačiau neleidžiantis sau rimčiau „užlipti kitiems ant galvų“. Vigilijus Jukna - spektaklyje kuriamam pasauliui nepriklausantis žmogus, iš visų jėgų besistengiantis parodyti, kad supranta labai daug problemų, - taip jis tampa šiek tiek komišku personažu. Vienintelis viso spektaklio metu nesukuria jokių santykių su kitais personažais, išlikdamas klasės naujoku ar nevykėliu, kurio pasisakymai įterpiami vien todėl, kad privalo pasisakyti visi susirinkę klasėje. Gintautas Paluckas - tvirta stovėsena (stovi tiesiai, svorį visuomet tolygiai paskirstęs ant abiejų kojų, rankas sunėręs prieš save) ir konkrečiu kalbėjimu pasižymintis personažas. Šiek tiek komjaunuoliškas - atsakymus į klausimus išberia tarsi išmokęs mintinai (tačiau taip negali būti, jei tikėsime Jakilaičio nurodyta improvizacijos forma). Paluckas šiame spektaklyje greičiau keičia nei palaiko jam įprastą - švelnaus, atlaidaus, nuolat besišypsančio, sukalbamo vyro - įvaizdį. Sauliaus Skvernelio amplua - viską geriausiai žinantis politikas, kalbantis pakeltu, neretai pamokomu tonu, daug gestikuliuojantis rankomis, dažnai reaguojantis veido mimikomis. Kuria savimi pasitikinčio ir į jokias diskusijas nesileidžiančio žmogaus įvaizdį, todėl santykiuose su kolegomis kartais juos erzina, kartais tampa komišku. Iš esmės - kraštutinė Čmilytės-Nielsen priešingybė. Ingrida Šimonytė - kaip ir Skvernelis, savimi pasitikinti veikėja, linkusi konstatuoti, kritikuoti. Ne mažiau griežtą požiūrį ji transliuoja ir kitomis priemonėmis - ironija, greitu, užtikrintu kalbėjimu (greitesniu tempu vertina, lėtesniu dėsto pasiūlymus), pagarbia, tiesioginę mintį perteikiančia leksika (potekstės - tai jau kita tema), tolygiai paskirstydama dėmesį kolegoms (į kurių veiksmus ar komentarus atsakinėja) ir publikai (kuriai ir skirtas spektaklis). Jos veido mimikos iškalbingos kaip Skvernelio, tik santūresnės ir kinta gerokai rečiau.
Iš pradžių kiekvienas personažas ramiai reprezentuoja savo ir partijų idėjas, tačiau ilgainiui opozicijai priklausančios Čmilytė-Nielsen ir Šimonytė pradeda kritikuoti valdančiuosius, atstovaujamus vienintelio Skvernelio. Puolamajam ginantis įsižiebia pagrindinis spektaklio konfliktas, kuriame svarstyta, ar dabartinė (šiandien - jau buvusi) valdžia gerai ir sąžiningai atliko savo darbą, ar Lietuvai davė daugiau naudos, ar žalos?
Natūralu, kad situaciją kiekvienas komentuoja pagal savo paties vaidmenį jos kūrime. Todėl nekeista, kad konfliktą įskėlė Šimonytės - opozicijos lyderės - komentarai ir Skvernelio - valdančiųjų lyderio - atsakymai. Pastarojo partijos sprendimus kritikavo ir Čmilytė-Nielsen, tačiau apie jos įsikišimą - šiek tiek vėliau. Ginčo pradininkai susidūrime jautėsi akivaizdžiai patogiai, - dėl to suprantame, kad jiems tai ne pirmas susikirtimas, nes nė vieno nestebina kito komentarai. Bent jau iš pradžių, nes ilgainiui žodžiais atsikirtinėjantis Skvernelis keičia reagavimo (tik) į Šimonytės komentarus būdą: jai kalbant atsigręžia į žiūrovus ar debatų vedėją raukydamasis, demonstruodamas, kad nesupranta, apie ką šnekama. Tai - jo būdas pajuokti oponentę ir sumenkinti jos žodžius publikos akivaizdoje. Panašūs tikslai, regis, būdingi Šimonytei, kuri pasitelkia ironijos gaidelėmis pripildytą, tačiau korektišką kalbą, „puolimą“ palikdama tarp eilučių. Toks personažas atrodo stipresnis dėl santūrumo, žvilgsnio iš aukšto į „bendrą priešą“, nenugalimo žmogaus įspūdžio.
Įdomu tai, kad Šimonytės tiesmukumas verčia Skvernelį keisti retoriką. Pastarajam būdingas „antras dugnas“: žodžiais liudydamas norą bendradarbiauti, kūno kalba (šypsniais, palinkimais, globėjišku tonu) Skvernelis atskleidžia, kad netraktuoja bendradarbių lygiaverčiais partneriais. Šimonytės teksto turinys ir kūno poza atrodo vieningesni: liudija situaciją puikiai suprantanti ir norinti ją keisti. Susidūręs su tokiu tipažu, dviveidiškas Skvernelio personažas pajunta poreikį pasirinkti vieną poziciją ir taip atsiveria, nuslysdamas į asmeniškumus ir pamesdamas kurtą vaidmenį. Išryškėja, kad debatai Premjerui - itin sunkus žanras. Jam sunku atsikirsti Šimonytei, nuolat baksnojančiai į jo ir partijos sprendimų istoriją, tačiau darančiai tai be agresijos, pasitelkiančiai vien retorikos meną. Nepaisant to, svarbu, kad čia atsiranda du lygiaverčiai konkurentai, kurių santykiai tampa siužeto neturinčio spektaklio naratyvu.
Čmilytę-Nielsen ir Šimonytę spektaklyje sieja panašus požiūris į problemas (pastaroji ne kartą sako „kaip ir minėjo Viktorija...“), o santykis su Skverneliu - globėjiškas. Žinoma, abiem atvejais ši savybė pasireiškia skirtingai. Čmilytės-Nielsen „globėjiškumas“ atrodo motiniškas, toks, kokio tikėtumeisi iš išmintingos, tradiciškai auklėtos moters, nekonfliktuojančios ir vis dėlto leidžiančios sau pareikšti tvirtą nuomonę, tik nekovojančios dėl jos iki galo (Skverneliui atsakius diskusija nebesiplėtodavo). Skvernelio „globėjiškumas“ pasireiškia akivaizdžiai menkinančiais atsakymais Čmilytei-Nielsen - ironiškai vadina ją „gerbiama Viktorija“ (į kitus kolegas jis taip nesikreipia, tik į žiūrovus), atsakydamas palinksta taip, kad ji gerai jį matytų ir kalba tokiu tonu, kokiu paprastai auklėjami vaikai ar mokomi jaunesni kolegos, į kuriuos žiūrima kaip į menkai tesuprantančius ir ateityje vargiai suprasiančius. Tai - visiškai kitoks santykis nei su Šimonyte, kurios Skvernelis, regis, nenori gerbti, tačiau jos asmenybė neleidžia jam taip elgtis. Vis dėlto net priverstinai išlaikydamas pagarbą vienai iš moterų, Skvernelis nesugeba nuslėpti seksistinių pažiūrų - tai akivaizdu globėjiškuose atsakymuose Čmilytei-Nielsen, negebėjime suprasti Šimonytės komentaro apie vienalytę vyriausybę ir netgi kreipinyje į publiką „ponai“, kuris suponuoja idėją, kad sprendžiantieji yra tik vyriškos lyties.
Įdomi šiame spektaklyje Palucko situacija. Tai personažas, kurio į bendras diskusijas niekas nekviečia, o jo nuomonės rimtai netraktuoja net debatų vedėjas, - nė vieno pasisakymų taip dažnai nepertraukinėjęs, kaip scenos viduryje stovėjusio veikėjo. Paluckas bando palaikyti dvi pozicijas: kartais stengiasi įsiteikti Skverneliui, o kartais publikai demonstruojasi esąs aukščiau spektaklio „pjautynių“, pavyzdžiui, sakydamas, kad „ko mažiausiai norime, tai va tokių konservatorių ir valstiečių konfliktų Seime“. Spektaklyje Paluckas atskleidžia tai, kas iki debatų nebuvo būdinga jo amplua - slidumą, suktumą, taip pat - ryžtą. Vis dėlto spektaklyje jis lieka antraeiliu personažu, nuolat kovojančiu už galimybę prisijungti prie pagrindinių veikėjų, tačiau taip ir neįgyjančiu tiek pat reikšmės nė vienos temos plėtotėje.
Penktasis personažas Jukna, debatams įpusėjus ir naratyvo plėtojimą iš vedėjo perimant kitiems veikėjams, nueina į trečią planą. Jei šie debatai būtų surežisuotas spektaklis, keltume klausimą, kam šis personažas apskritai reikalingas: ar jis atsirado todėl, kad reikėjo įdarbinti niekur kitur vaidmenų negaunantį etatinį aktorių? Regis, nutiko panašiai, juk debatų dalyviai turėjo atitikti vienintelį kriterijų - būti vienos iš penkių populiariausių politinių partijų sąrašo lyderiu/-e. Kadangi Jukna taip ir neįsijungė į spektaklio naratyvą, neatrodo prasminga nagrinėti jo indėlį aptariamo vakaro spektaklyje.
Nuostabu, kad Šimonytės ir Skvernelio inspiruotas ir palaikomas konfliktas priėjo kulminaciją - žymiąją „Achtung! Achtung!“ situaciją, kurioje Premjeras pametė tvirto, savimi patenkinto, saugiai besijaučiančio personažo liniją ir leido iškilti emocijoms. Tai - menkos profesinės patirties ir asmeninės kultūros rezultatas. Po žymiojo pareiškimo, kad raginimas nebalsuoti už Valdemarą Tomaševskį (čia turima minty Lietuvos lenkų rinkimų akcija - Krikščioniškų šeimų sąjunga) prilygsta nacių Vokietijos paliepimams žydams susirinkti aikštėje, Šimonytė tarsi atsisakė tęsti temą, reaguodama ironišku žvilgsniu ir galvos sukiojimu tai į pareiškėją, tai į publiką (kuri, beje, bandė įsijungti į konfliktą). Žinoma, tai padaryti uždraudė Jakilaitis, nukreipęs debatus ramesne linkme ir galiausiai atvedęs visus prie atomazgos - pasisakymų, kodėl verta balsuoti už personažų atstovaujamas partijas.
Kokios išvados galėtų sekti po tokio debatų aprašymo? Turbūt jokios. Nes politikų pasirodymų analizių esmė - padėti žmonėms susidaryti platesnį įspūdį apie valstybinės reikšmės sprendimus priimančius politikus, apsvarstant ne tik jų įtaką įstatymų leidimui, bet ir visuomenės bendravimo, komunikacijos kultūrai. Tai yra žmonės, kurių elgesys matomas viešai ir tapatinamas su galia, vadinasi, daugybės žmonių suvokiamas pavyzdžiu. Drauge politikai - kaip ir teatras - yra visuomenės atspindys, todėl politikų savireprezentacijos (arba personažų) analizė gali padėti diagnozuoti šalies visuomenėje vyraujančius bendravimo, komunikavimo, pagarbos kitam įpročius.
