Toji triušio landa, į kurią šiemet pasaulį įvijo klastingasis virusas, ypač baugi turėjo pasirodyti scenos menininkams. Juk pandemija su visomis savo pasekmėmis pasikėsino į pačią teatro esmę - gyvą ryšį su publika. Dar didesnės nežinomybės akivaizdoje atsidūrė nelemtais 2020-aisiais studijas turėję baigti scenos menininkai. Vieni tokių - Yanos Ross vadovaujamo magistrantūros kurso režisieriai. Su trimis iš jų - Uršule Bartoševičiūte, Naubertu Jasinsku ir Augustu Gornatkevičiumi - ir kalbamės apie išbandymų kupiną profesinio kelio etapą.
Režisūros magistro studijas teko baigti istoriniu momentu - per COVID-19 pandemiją. Jau praėjo šiek tiek laiko: kaip šiandien vertinate aplinkybių padiktuotas pamokas? Ar galima kalbėti vien tik apie praradimus, ar būta ir pozityvių dalykų?
Uršulė: Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Režisieriaus darbas visada susijęs su krizinių situacijų valdymu, taigi tokia ypatingai ekstremali situacija buvo dar viena pamoka kelyje. Tokiu metu tenka prisiimti atsakomybę ne tik už meninius sprendimus, bet ir už kūrybinio proceso organizavimo subtilybes - nuspręsdami dirbti grėsmingų aplinkybių akivaizdoje, iš esmės sutinkame rizikuoti.
Augustas: Gal nevadinčiau to praradimais. Išties situacija iškėlė daug iššūkių, su kuriais reikėjo tvarkytis greitai, nebuvo daug laiko galvoti. Kalbant apie nukeltas magistrinių darbų datas, man tai davė laiko pamąstyti, sureaguoti į pasaulyje vykstančius įvykius, todėl spektaklis įgijo gerokai daugiau socialinių, politinių temų. Bendrai visa situacija pamokė taikytis prie kintančių aplinkybių, o tai yra labai svarbu mūsų profesijoje.
Naubertas: Žinoma, visa situacija atnešė daug chaoso, nežinomybės. Bet, kad ir kaip tai būtų paradoksalu, man pandemija profesiškai daugiau davė nei atėmė. Susiklosčiusios aplinkybės privertė naujai pažvelgti arba, jei tiksliau, padrąsino imtis to, kas jau ilgai kirbėjo galvoje. Išmokta viena svarbiausių pamokų - neskubėti. Inerciją įvardyčiau kaip visą ko žudikę, kuri niveliuoja patirtis ir paieškas. Procesas, tyrimas, paieška - pandemija leido iš naujo atrasti šiuos dalykus. Didžiausiais pandemijos atradimais įvardyčiau pažintį ir darbą kartu su menininku Tadu Černiausku, įgyvendinant „Sirenų“ projektą „Fabrica“, ir darbą su lietuvių aktorių grupe, su kuria dirbome kurdami spektaklį „Pelikanas“.
Turėjote galimybę savo baigiamuosius darbus kurti su tarptautine komanda. Dėl ekstremalios situacijos tik per plauką pavyko šiuos projektus įgyvendinti. Ar skyrėsi lietuvių ir islandų bei suomių menininkų, akademijų vadovybės požiūris į viruso sukeltą krizę?
Uršulė: Islandijos menų universitetas paskutinę minutę nusprendė pasitraukti iš projekto ir, siekiant, jų žodžiais tariant, nerizikuoti savo studentų sveikata, nepalaikyti jų kelionės į Lietuvą. Tačiau mano kūrybinė komanda, nepaisydama savo universiteto pozicijos, pasirinko į Lietuvą atskristi, repetuoti ir pristatyti premjerą. Grupės viduje susikūrėme gana griežtas taisykles, susijusias su higiena, kaukių dėvėjimu. Visi kartu nutarėme susilaikyti nuo bet kokių didelių susibūrimų, vakarėlių. Tai sumažino kiekį renginių, spektaklių, socialinių susibūrimų, kuriuose aktoriai galėjo dalyvauti, tačiau supratome, kad premjera Vilniuje yra mūsų visų svarbiausias tikslas. Pats svarbiausias buvo atsakomybės dėl kito pojūtis: burdami technines, kūrybines komandas, gamindami scenografiją, užsiimdami koordinavimu ir projekto vadyba supratome, kiek daug žmogiškųjų, kūrybinių ir materialiųjų resursų yra investuojama. Islandijos menų universitetas nuo viso to atsiribojo. Tačiau didžiuojuosi ir labai vertinu savo aktorių ryžtą, valią ir užsispyrimą. Ekstremalios situacijos parodo tikrąsias žmonių intencijas ir tikslus - šie žmonės man liks draugai. Ateityje planuoju ir toliau kurti su šiais menininkais.
Augustas: Kai buvo paskelbtas pirmasis karantinas, dirbome Suomijoje, tad teko stebėti, kaip Helsinkio mokykla tvarkosi su kasdien kintančiomis sąlygomis. Jiems labai svarbus kiekvienas studentas, todėl net kelis kartus vyko gyvi susirinkimai, kurių metu vadovybė išklausė studentų nuogąstavimus, nurodė įmanomus tolimesnius veiksmus, kelius. Pas mus labiau įprasta informaciją nuleisti iš viršaus, bendrauti elektroniniais laiškais. Be abejo, svarbu, kad kas nors prisiimtų atsakomybę, tačiau buvo smagu stebėti, kaip į kiekvieną studento klausimą buvo atsakoma (o pas mus kartais tokie klausimai nurašomi kaip „kvaili“). Paskutinė mūsų pirmojo etapo repeticija įvyko dieną prieš visuotinį karantiną, ir visi jau žinojo, kad kuriam laikui projektas bus stabdomas. Įvyko labai įdomi emocinė iškrova. Rodėme savo surepetuotą eskizą aktorių kurso draugams, ir jo pabaigoje visi - ir žiūrovai, ir aktoriai - pradėjo šokti. Kuo ne šiuolaikinė styginių kvarteto scenos iš „Titaniko“ versija?
Naubertai, jūsų komanda apskritai pateko į ekstremalią padėtį: likus visai mažai laiko iki premjeros islandų aktorius teko keisti lietuviais. Kiek tai turėjo įtakos galutiniam kūrybiniam rezultatui? Gal galite plačiau papasakoti apie savo spektaklį?
Naubertas: Tai viena įdomiausių patirčių. Dirbau su Augusto Strindbergo pjesės „Pelikanas“ adaptacija. Personažus ir vyksmą scenoje stengiuosi kurti atsispirdamas nuo vietinio konteksto, patirčių bei pačių aktorių organikos. Tai metė didelį iššūkį - per kelias dienas adaptuoti sugalvotos koncepcijos dedamąsias (Strindbergas, islandų aktoriai, veikiantys Lietuvoje, etc.) lietuvių aktoriams. Nors iš šalies gali pasirodyti, kad statant spektaklį svarbu veikėjų „linijos“ bei paties naratyvo keliami klausimai, tačiau tai glaudžiai susiję su žmonėmis, su kuriais dirbi. Ir net nenorėčiau šiuo atveju išskirti „islandai“ ir „lietuviai“, tiksliau būtų pasakyti - „viena kūrybinė aktorių grupė“ ir „kita kūrybinė aktorių grupė“. Ir jei bent vienas iš aktorių komandos būtų kas nors kitas, tai tikrai nulemtų didelę dalį spektaklio.
Jei kalbėtume apie spektaklio temą, tai Strindbergo sukurtas motinos personažas tapo atspirties tašku pastatymo idėjai. Iš kur kyla neapykanta ir nemeilė savo patiems artimiausiems žmonėms ir namams? Nagrinėjama, kaip ir kodėl išsivysto tam tikros žmonių perversijos. Dramaturgas siūlo pažvelgti į kiekvienos kartos iš savo tėvų ir protėvių paveldimą patį blogiausią savybių derinį, lyg papuolant į begalinį nesibaigiantį ciklą. Strindbergas pasiūlo vienareikšmę išeitį - savižudybę ir visų senosios epochos artefaktų sunaikinimą. Tačiau scenoje konstruojamas vyksmas nesiūlo nieko, atmeta šį dramaturgo pasiūlymą ir pasineria į žmogaus priežastingumo paieškas. Sulaukiau kelių pastabų dėl naratyvo nenuoseklumo spektaklyje (nors tai buvo padaryta sąmoningai), tačiau dabar, praėjus šiek tiek laiko nuo spektaklio pasirodymo, galiu drąsiai teigti, kad šis „nenuoseklumas“ tiesiogiai ateina iš pjesės. Kaip atsaką tuometinės dramaturgijos tradicijai, Strindbergas sukūrė „kamerinių pjesių“ rinkinį, kuriame stengėsi plėtoti naujas dramaturgines formas, primenančias, kad egzistuoja metafiziniai dėsniai, galintys veikti už fizinių dramos veiksmo ribų. Noriu pasidžiaugti visa kūrybine komanda: kolektyvu „random heroes“, Gintaru Sodeika, Lina Židonyte, Kornelijumi Jaroševičiumi, Dinu Marcinkevičiumi, Dainiumi Urboniu, Alvyde Pikturnaite, Aurelijumi Pociumi, Kipru Mašidlausku, Deividu Batavičiumi, Sauliumi Ambrozaičiu, Kristupu Saboliumi, Martynu Vaitkevičiumi bei Dominyku Griniumi. Visų jų atsidavimas procesui daugiau nei pavyzdinis, „neleidžiantis vaikščioti neišsitiesus“.
Galite palyginti lietuvių ir islandų aktorių darbo stilių, naudojamus metodus - ko galime vieni iš kitų pasimokyti?
Naubertas: Pirmas skirtumas, ateinantis į galvą, - darbo etika. Šiuo aspektu negaliu lyginti aktorių grupių, su kuriomis dirbau (nes kaip tik norėčiau pasidžiaugti, kad jauniausios kartos lietuviai aktoriai puikiai suvokia šiuolaikinius darbo etikos ir kūrybos niuansus), tačiau lyginant bendrą kontekstą - skirtumas jaučiasi. Islandai žino savo teises bei pareigas, niekada nebus peržengtos jokios ribos, jie turi aiškią darbo rutiną. Nenoriu pasakyti, kad pas mus to nėra. Tiesiog tai sunku apčiuopti ir išsakyti žodžiais. Tie, kas yra buvę Skandinavijoje, tikrai supras, ką turiu omenyje (ir ne tik kalbant apie teatrą ir aktorius!).
Uršule, Augustai, suprantama, kad karantinas pakoregavo darbo įgyvendinimo terminus. O ar jis turėjo įtakos kūrybiniam sumanymui? Gal galite plačiau apie jį papasakoti?
Uršulė: Labai įžvalgiai šiuo klausimu pasisakė Aušra Kaminskaitė recenzijoje „Žmogus teatrinio įspūdžio šešėlyje“. Ji rašė: „Šiandien beveik nekalbama, kad pandemija, be ekonominės, sukėlė ir tam tikrą intelektinio turto krizę - ypač daug energijos ir laiko skirdami mėginimams prisitaikyti prie nuolat kintančių kelionių ir socialinio atstumo reikalavimų, menininkai negali skirti pakankamai išteklių kūrybai, ir jos lygis natūraliai krinta“. Turiu sutikti su kiekvienu žodžiu, režisierius šis laikas įpareigojo būti dar geresniais (savi)vadybininkais.
Kalbant apie spektaklį „Requiem for a Woman“, dar prieš pandemiją, tik pradėjus repetuoti, jau žinojau, kad publika po erdvę judės laisvai, sėdimų vietų nebus. Publikos nariai gaus lemputes, tvirtinamas ant galvų, ir, judėdami savo pasirinkta trajektorija, jie prisidės prie spektaklio šviesos dailės ir taip kurs papildomą prasminį sluoksnį. Vilniuje, kur ir rodėme premjerinius spektaklius, kaukių dėvėjimas jau buvo privalomas, taigi žiūrovai buvo pilnai užsidangstę, iš po kaukių ir lempučių negalėjai matyti nė žmogaus akių. Atrodė, kad daug realesnis, galbūt net įtikimesnis spektaklis vyksta čia pat, salėje, šiems „šachtininkams“ lėtai laviruojant po erdvę.
Keli karantino mėnesiai davė atsipūsti, reflektuoti tai, ką mėnesį repetavome Reikjavike. Į Lietuvą atvykus aktoriams pasirodė, kad šita pauzė nesudarkė proceso, o, priešingai, surišo iki tol neaiškius, miglotus galus. Patyrėme visaapimantį nuolatinės nežinomybės jausmą - ar nesusirgsime, ar neprasidės karantinas, ar leis repetuoti. Tokiomis aplinkybėmis labai racionaliai ir kokybiškai naudoji laiką, nes rytoj galbūt jau negalėsi repetuoti. Todėl buvome labai produktyvūs, dirbome užsidegę ir „šokome taip, lyg niekas nematytų“.
Prieš pat atvykdami aktoriai susibūrė į kūrybinę stovyklą Islandijos kalnuose - be mano paskatinimo patys ėmėsi iniciatyvos prisiminti tekstus, scenas, kalbėjosi. Ryžtas skristi repetuoti įrodė, kad temos, kuriomis kalbėjome, nenublanko net pandemijos akivaizdoje ir yra tokios svarbios, kad dėl jų verta rizikuoti.
Augustas: Kaip minėjau, premjeroms nusikėlus, pasaulyje įvyko daug socialinių lūžių. „Black Lives Matter“ protestai, Baltarusijos įvykiai, valstybių sienų sugrąžinimas bent jau mums, europiečiams, turėjo nepaprastai didelę įtaką, privertė persvarstyti valstybės, namų, sienų reikšmę. Visa tai nugulė į naują spektaklio versiją. Tiesą sakant, karantino metu, gulėdamas savo kambaryje, po truputį išbraukiau visą pirminį scenarijų, tad teko kurti naują, reflektuojantį kitokį pasaulį, į kurį išeiname. Spektaklyje „Calamari Union 2. Megastar“ svarstėme apie dabartį, lygindami ją su praeitimi. Kadangi spektaklį statėme pagal 1985 metais suomių kino režisieriaus Aki Kaurismäki sukurtą filmą „Calamari Union“, kilo tokia tarsi kelionė laiku. Žiūrovai patekdavo į labai ryškų praeities keistenybių kabaretą, su daug muzikos, šokių ir visame tame ramiai plūduriuojančiu kito ar kitokio žeminimu, išnaudojimu. Nenorėčiau, kad tokie reiškiniai tęstųsi, ypač mene.
Jūsų kurso vadovė - režisierė Yana Ross - taip pat negalėjo visą laiką būti šalia ir stebėti kūrybos proceso. Kaip jūs bendravote ir ar netrūko kurso vadovės dėmesio?
Uršulė: Bendravome nuotoliniu būdu, daug kalbėjomės, konsultavomės. Tik prasidėjus krizei, nusprendėme reguliariai rengti virtualias paskaitas. Kai kurios iš jų buvo darbinės, profesinės, o kitos neišvengiamai pasisukdavo į emocijų pusę. Bandėme suprasti, ką reiškia būti teatro menininku krizės laikotarpiu, kaip greitai įmanoma ir ar privaloma reaguoti į aplinką, o gal reikia sustoti ir stebėti, nes juk ne iš karto žinai, ką pasakyti. Šiaip ar taip, tai juk pirmas kartas mano ir kurso draugų gyvenime, kai buvo taip stipriai apribota mūsų laisvė judėti. Be grupinių paskaitų, daug kalbėjomės asmeniškai. Neslėpsiu, rengti spektaklį be Yanos čia, Vilniuje, buvo sunku, tačiau šalia turėjome suomių režisierių ir pedagogą Kristianą Smedsą, kuris mus konsultavo. Planavome, kad Yana premjerose bus, tačiau viskas pasikeitė bene paskutinę dieną. Tai ir išbandymas, ir vienatvės jausmas, bet, atrodo, į profesinį gyvenimą buvome paleisti truputį anksčiau, o tai nebūtinai yra blogai.
Augustas: Man dėmesio netrūko. Yana turi sugebėjimą net repetuodama savo spektaklį paskambinti, parašyti, pasidomėti, kas vyksta. Be to, antrajame repeticijų etape, kaip ir minėjo Uršulė, Vilniuje buvo ir Kristianas Smedsas, kuris tikrai daug prisidėjo, kad šie spektakliai išvystų dienos šviesą. Kadangi repeticijos buvo intensyvios, tai ir to dėmesio per daug nesinorėjo. Reikėjo susikoncentruoti ir per labai trumpą laiką padaryti geriausia, ką gali.
Naubertas: Mūsų kurso vadovė kartas nuo karto, juokais ir rimtai (manau, kad labiau rimtai) mums pasakydavo „heads will roll“, jeigu nebus padarytos vienos ar kitos bendros užduotys. Galbūt iš šalies tai gali nuskambėti kaip pokštas, tačiau ši frazė, ypač išgirsta pirmus kartus, net surakindavo. Nė viena galva nenusirito, tai arba mes stiprūs, arba Yanos giljotina per daug buka, arba tiesiog susikalbėjome. Airida Gintautaitė, bakalauro studijose dėstydama vaidybos pagrindus, yra pasakiusi: „Aš jums ne pornožurnalas, kad jus užvesčiau“. Vertinant bendrai dvejus metus - mes patys išmokome užsivesti ir patenkinti žingeidumą. Nors neslėpsiu, pandemijos situacija, visų mūsų darbas skirtingose šalyse tikrai buvo-yra iššūkis. Yanos tikrai netrūko. Kaip mes bendraujame? Visomis įmanomomis priemonėmis. Labiausiai džiugina Yanos sugebėjimas sukurti tokią atmosferą ir sąlygas, kad gali jai parašyti bet kokiu klausimu, bet kuriuo paros metu. Ir tikrai žinai, kad gausi atsakymą, vienokį ar kitokį.
Jūsų kursas buvo išskirtinis ne tik dėl to, kad teko studijuoti ir gintis baigiamuosius darbus ypatingomis aplinkybėmis, bet ir dėl studijų metodų ir itin didelės tarptautiškumo patirties. Kaip matote save lietuvių teatrinės tradicijos kontekste?
Naubertas: Nuoširdžiai neįsivaizduoju, kaip atsakyti į šį klausimą. Galbūt kas nors iš šalies galėtų atsakyti - koks menotyrininkas ar kritikas. Galbūt tik išskirčiau tai, kad vis dažniau sulaukiu pagyrų dėl sveiko bei ramaus požiūrio į darbą. Visiems keista, kad niekada nekeliu balso. O tai, matyt, (deja, deja) lietuvių teatrinės tradicijos kontekste - retenybė.
Uršulė: O aš taip ir matau - su daugiau tarptautinės patirties, su daugiau kitokių prieigos būdų prie teatro meninių, kūrybinių, vadybinių, socialinių, bendruomeninių procesų. Atrodo, kad po bakalauro studijų įvykęs esminis lūžis - tai tam tikras pasaulio prasivėrimas ir mūsų atsivėrimas jam. Atsirado didelis noras pažinti tarptautinius procesus, Vakarų Europos teatro tendencijas. Prasiplėtė diapazonas: ieškant ir dramaturgijos, ir savo braižo, stiliaus; nebegalvojame tik apie Lietuvą ir savo vietą lokalioje scenoje. Atsivėrė teatro lauko dydis ir mažumas tuo pačiu metu: Lenkijoje prie vieno staliuko šnekučiavomės su Krzysztofu Warlikowskiu, važiavome į Kornélio Mundruczó premjerą, klausėmės Susanne Kennedy paskaitų, be to, kaip minėjau anksčiau, Kristianas Smedsas tapo mentoriumi kuriant baigiamąjį praktinį darbą. Tai įpareigoja, įkvepia. Kita vertus, mokantis paaiškėja, kad užčiuopi nedaug, kad nesupranti, kodėl tam tikri procesai vyksta būtent taip, bandai suprasti, kuo skiriesi nuo Vakarų Europos menininkų.
Augustas: Manau, mūsų kursas yra labai atviras įvairiausioms patirtims ir skirtingoms teatro kalboms. Tam įtakos turėjo ir Yanos sudėliota studijų programa, ir mūsų asmeninės savybės. Visi mes domimės, kas vyksta pasaulyje, kitų šalių scenose, o tai, manau, atsispindi ir mūsų darbuose. Nenoriu sakyti, kad tradiciją reikia keisti ar laužyti, labiau tikiuosi, kad mes ją plečiame arba kuriame savo.
Kaip manote, kokių ilgalaikių pasekmių pandemija turės scenos menui - estetiniu ir kitais aspektais?
Naubertas: Kokių, dar per anksti pasakyti. Aš labai tikiuosi, kad apskritai turės, nes pripažinkime - visi garsiai deklaruoja naujoves, viešai kalba apie tai, kad epideminės ir postepideminės sąlygos turi ir turės įtakos, tačiau iš privačių pokalbių supranti, žmonės nostalgiškai ilgisi ankstesnių dienų ir senų gerų scenos menų. Keistas dviveidiškumas, kurį labai įdomu stebėti bei tyrinėti. Galiu pasidžiaugti, kad įvairių teatrų vadovai bei meno vadovai gana greitai reaguoja į kintančias aplinkybes ir suvokia pokyčių būtinybę. Greitai pamatysime, kaip tai atrodys.
Uršulė: Galbūt pandemija atneš naujų scenos formų, galbūt joms suteiks aiškesnį socialinį-politinį atspalvį, galbūt paskatins poreikį kalbėtis su marginalizuotais žmonėmis, kurių tik daugės, galbūt sieks praskraidinti liūdesį, gydyti juoku. Ar sulauksime esminio vidinių teatro procesų ir jėgų persiskirstymo kaip po Antrojo pasaulinio karo, ar dirbsime pagal senąją hierarchiją - turbūt kiek per anksti pasakyti. Viena aišku - kol įvairiausi biurai ir net teatro skyriai persikelia dirbti į nuotolį, fizinio repeticijų artumo ir kūniško susitikimo su žiūrovų bendruomene nėra kuo pakeisti. Galbūt ši pandemija pradės labai rimtą teatro ir mokslo bendradarbiavimą siekiant teatrą skaitmenizuoti trijose dimensijose, nežinau, galime tik spekuliuoti.
Augustas: Šią sekundę, antrosios bangos akivaizdoje, man atrodo, kad stipriai didės žanrų dispersija, rasis krūvos įvairių formų, būdų, kaip apeiti sistemą ar ją išnaudoti. Po pirmosios bangos buvau skeptiškesnis, maniau, kad viskas grįš į senas vėžes. Šiuo metu galvoju, kad ateitis yra dabar ir mes patys ją kuriame. Realybė laužo mus, o teatro tikslas - sulaužyti realybę. Manau, laukia daug įdomių reikalų.
Kalbėjosi Ramunė Balevičiūtė
-----
Šis interviu yra publikacijų ciklo, skirto kultūros pokyčiams, susijusiems su COVID-19 pandemijos sukeltomis pasekmėmis, dalis. Interviu cikle kalbinami skirtingų scenos menų profesijų atstovai.
