Priešingai nei maisto ir gėrimų kultūrą puoselėjančios įstaigos, scenos menų atstovai tarp pirmosios ir antrosios COVID-19 bangos neturėjo atokvėpio. Lauko renginiai klestėjo, tačiau uždarose erdvėse rodomi spektakliai neturėjo teisės užpildyti žiūrovų salės ir nereikia nė sakyti, kad tokios situacijos problema - ne vien finansinė. Teatras be petys petin susėdusios vakaro bendruomenės praranda vieną svarbiausių savo kaip ritualo efektų. Deja, šiuo metu jokios finansinės injekcijos tokios problemos išspręsti negali.
Ši tema išryškėjo apie atlikėjo darbą pandemijos metu kalbant su ryškiausiu jaunosios kartos Lietuvos šokėju Luku Karveliu. Prieš karantiną patyrusiam intensyvų profesinį pakilimą, kūrėjui teko stabtelėti taip ir neperžengus kai kurių sunkaus darbo dėka atsivėrusių durų. Vis dėlto jis sugebėjo pasinaudoti trumpu laisvesnio judėjimo ir veiklos laikotarpiu ir sudalyvauti svarbiuose projektuose skirtingose užsienio valstybėse. Todėl būtent šį šokėją norėjosi paklausinėti apie veiklą karantino metu, planų pokyčius ir bandymą grįžti į rinką, kurioje niekas vis dar nežino, ko ir kada laukti.
Kokia buvo Tavo reakcija pirmąkart išgirdus apie karantino įvedimą?
Tuo metu buvau Lietuvoje ir kroviausi lagaminus - kitą dieną ketinau išskristi į Olandiją, o tada - į turą Paryžiuje. Išgirdęs, kad mūsų šalyje įvedamas karantinas, iškart paskambinau prodiuseriui, tačiau jis patikino, kad viskas gerai ir turas įvyks. Kitą rytą besiruošdamas skristi gavau kitokią informaciją - viskas atšaukta.
Buvau laimingas, kad žinią pasitikau Lietuvoje. Tokiomis aplinkybėmis norisi būti ten, kur jautiesi saugus - šalia šeimos ir artimų draugų. Tad nors iš pradžių patyriau šoką, tuoj pat aplankė laimė, kad nespėjau įsėsti į lėktuvą.
Kaip karantino metu uždarius visas šokio erdves, nevykstant nei spektakliams, nei repeticijoms palaikei profesinę formą?
Taip, kad per tą laikotarpį priaugau septynis kilogramus. Bandžiau užsiimti joga, sportuoti, tačiau tikrai ne kasdien - būnant namie palaikyti ritmą labai sunku. Juolab, nei prieš akis, nei perspektyvoje neturėdamas žiūrovų jaučiausi tarsi būčiau sporto klube, o ne kurčiau judesį erdvėje. Taip pasiilgau santykio su publika, kad netgi vedžiau treniruotę mamai, mokiau ją šokti - buvo nepaprastai smagu!
Kokius planuotus projektus teko atšaukti dėl susiklosčiusios situacijos?
Turėjau keliauti į turus Paryžiuje ir Olandijoje (pavyzdžiui, festivalį „Moving Futures“) su Joseph´o Simono spektakliu „Ballet Russe“. Taip pat buvau numatęs rezidenciją Izraelyje, kur ketinau pabaigti naujausią savo darbą „Antonita“. Tai neįvyko. Kaip ir planuotos gastrolės su mono spektakliu „Blank Spots“ Kinijoje, Vengrijoje ir Vokietijoje, „Tanzmesse“ mugėje.
Prieš karantiną džiaugeisi, kad buvai atrinktas į Anouk van Dijk ir Falko Richterio spektaklį Miunchene. Ar šis projektas įvyko?
Taip, su juo labai pasisekė - repeticijos buvo numatytos tuo laiku, kai karantinas artėjo link pabaigos, tad viską nukėlėme tik trims savaitėms. Dirbome visą birželį, tada - rugsėjį, o spalio 8 ir 9 dienomis įvyko premjera. Žinoma, pandemija stipriai atsiliepė žiūrovų kiekiui - šešių šimtų vietų salėje buvo galima parduoti tik du šimtus bilietų.
Pastaruoju metu lankeisi skirtingose šalyse. Kokius pastebi nuotaikų ir tvarkos skirtumus tarp Lietuvos ir kitų valstybių?
Manau, pasibaigus karantinui lietuviai vis dar jautėsi labai įsibaiminę. Tai nestebina - Lietuvoje draudimai išliko pakankamai griežti ir tai natūraliai baugina visuomenę.
Kalbant apie tvarką - Lietuvoje visuomet egzistavo nelogiška saviizoliacijos sistema. Daugumoje Europos šalių atvykėliai privalo pasidaryti COVID-19 testą, po penkių dienų jį pakartoti ir, jei atsakymas neigiamas, toliau gali daryti, ką nori. Lietuvoje nepriklausomai nuo testo rezultatų visi parvykę iš užsienio privalo izoliuotis keturiolikai dienų. Vasarą dalyvavau atrankoje į Karališkąjį Danijos teatrą Kopenhagoje, iš kurios grįžęs po keleto dienų turėjau numaytus spektaklius Lietuvos miestuose. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nenorėjo manęs išleisti, reikalavo sėdėti namuose keturiolika dienų. Sakiau, kad savo asmeninėmis lėšomis pasidariau COVID-19 testą, jo rezultatas neigiamas. Tačiau kol su Centru nesusisiekė Kultūros ministerijos atstovai, manęs niekas nenorėjo klausyti.
Beje, nepaisant to, kad Danijoje susirgimų skaičiai visuomet buvo didesni nei Lietuvoje, Kopenhagos gatvėse to nebuvo justi. Galėjai pagalvoti, kad pandemija neegzistuoja - visi tiesiog gyveno ir džiaugėsi. Lietuvoje buvau pripratęs prie kitokios atmosferos - kai Kopenhagoje žmonės sveikindavosi apsikabindami, aš vienas visiems atkišdavau alkūnę.
Danija apskritai išsiskiria pandemijos valdymo politika. Statant spektaklį niekas nereikalauja palaikyti atstumų. Gavęs nurodymą atlikti duetą atsargiai pasiteiravau: o galima liestis?.. Choreografai patikino, kad taip. Labai bijojau tai daryti - jaučiausi visiškai atpratęs nuo fizinio kontakto.
Visai kitokia tvarka Vokietijoje, kur dirbau minėtame A. van Dijk projekte. Repeticijų metu tarp scenos partnerių privalėjome nuolat palaikyti pusantro metro atstumą. Scenose, kuriose kalbėjome, mus turėjo skirti trys metrai, o intensyvesnio šokio akimirkomis - net šeši. Kontaktas leistas tik užsimovus plastikinius maišus ar žmones skiriant stiklinių kubų sienoms. Tai - sąmoningai sukurtos dekoracijos, leidžiančios scenoje suartėti, nepatiriant grėsmės užsikrėsti. Dar svarbiau - taip siekiama žiūrovams nedemonstruoti fizinio kontakto, rodyti vienas nuo kito atskirtus žmones. Kitaip sakant, rodyti tinkamą pavyzdį.
Kiek, Tavo manymu, šiuolaikiniame šokyje svarbus atstumas ir fizinis kontaktas tarp atlikėjo ir publikos?
Manau, fizinis kontaktas nebūtinas. Tačiau man beprotiškai svarbus emocinis kontaktas. Labiausiai vertinu jautrų atlikėją - jei santykį su publika kuria toks menininkas, visai nesvarbu, koks fizinis atstumas juos skiria.
Man kur kas mažiau įdomus šokis, kuriuo siekiama vien estetiškai pamaloninti žiūrovus - atlikdamas tokius kūrinius nesijaučiu priartėjęs prie publikos. Man atrodo, kad prieiti prie žmogaus gali tik tuomet, kai „nebesi“ šokėjas ar bent nebesistengi juo būti.
Pamenu, kad sužinojęs, jog turėsi vykti į Kopenhagą ir darytis COVID-19 testą, ėmei bendrauti atsargiau, visiškai atsisakei fizinio kontakto.
Žinoma, juk nuo mano sveikatos būklės galėjo priklausyti ateitis - jei negaliu išvykti į atranką, prarandu galimybę gauti darbą ir pajamų.
Tačiau ruošdamasis testui patyriau įdomių dalykų. Suvokęs, kad greitai sužinosiu, ar nešioju virusą, įsibaiminau eiti prie žmonių - juk jei pasirodys, kad sergu, tai reikš, jog sukėliau pavojų visiems aplinkiniams. Nežinant ir neplanuojant to sužinoti, tokia baimė neaplanko. Galiausiai net nenuėjau į baleto pamokas Vasaros šokio mokykloje - galvoje sukosi vaizdiniai, kaip šoku tarp daugybės žmonių ir staiga gaunu žinutę, kad mano testo rezultatas teigiamas. Jaučiausi tarsi ant mano pečių būtų sugulęs visos mane supančios aplinkos likimas. Į viską būčiau žiūrėjęs paprasčiau, jei nebūtų tekę laukti realios diagnozės. O man atrodė, lyg vien laukdamas tapau raupsuotuoju.
Koks buvo Tavo pirmasis pasirodymas publikai po karantino?
Tai įvyko „Naujojo Baltijos šokio“ vasaros programoje, kur rodžiau naujausią savo eskizą „Theo“. Pamenu, kad visą dieną stipriai jaudinausi - dar niekada nėra taip buvę. Nesupratau, iš kur kilo tas jaumas, kol neprisiminiau, kad paskutinis mano pasirodymas vyko maždaug prieš pusmetį. Atrodė, kad iš naujo mokausi vaikščioti.
Atšaukus karantiną panaikinti ne visi apribojimai. Kokie nurodymai vasaros metu labiausiai trukdė tęsti profesinę veiklą?
Kelis mėnesius praleidęs Vilniuje, buvau nutaręs likti čia gyventi (turiu erdvių dirbti, mane supa man patinkantys žmonės, čia gerai jaučiuosi) ir važinėti į užsienį repetuoti bei rodyti spektaklius. Tačiau tuo metu į Lietuvą iš daugumos užsienio šalių parvykę žmonės privalėjo keturiolika dienų saviizoliuotis. Miunchene pasirodymai vyko kas dvi savaites ir tai reiškė, kad visus dviejų savaičių pertraukos laikotarpius būčiau turėjęs praleisti užsidaręs namuose. Todėl teko likti Vokietijoje.
Palaikai ryšį su užsienio menininkais. Ar galėtum palyginti šokėjų situaciją pandemijos metu Lietuvoje ir kitose valstybėse?
Šiuo klausimu turiu pripažinti, kad Lietuvoje situacija labai gera. Šokėjams buvo suteikta daug galimybių kurti projektus ir taip save išlaikyti. Mano draugams užsienyje kur kas blogiau. Klausydamas kitų profesionalų įsivaizduoju visus stovinčius prie bedugnės krašto, žiūrinčius žemyn ir laukiančius, kada ta žemė pasitrauks ir jie įgrius. Žmonės įsibaiminę. Daug mano draugų negali sumokėti nuomos, todėl ne vienam teko paminti principus ir ieškoti darbo populiariosios kultūros projektuose, reklamose. Su kolegomis Miunchene daug kalbėjome apie tai, kad šiuo metu galėdami dirbti pagal profesiją esame privilegijuoti.
Tokios galimybės netekę menininkai viešojoje erdvėje buvo raginami pasinaudoti situacija ir kūrybiškai ieškoti netikėtų prisitaikymų. Tai šiek tiek koreliuoja su Lietuvoje dar gyva idėja, kad menininkui geriausia kurti patiriant kančią ar bent nepatogumus. Kaip pats vertini teoriją, kad kenčiantis menininkas sukuria geresnį produktą?
Manau, tokios teorijos atsiranda ugdymo proceso metu. Pavyzdžiui, M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje buvome mokomi viską pasiekti per kraują ir ašaras, nes kitaip negalėsime vadintis menininkais. Kalta į galvą, kad visą gyvenimą reikia kentėti ir jausti skausmą. Taip išmokytas išvykau į CODARTS mokyklą Roterdame, kur teko patirti ir kitokį požiūrį. Tačiau kūrybą su skausmu tapatinančių dėstytojų sutikau ir ten.
Šiandien man taip neatrodo - esu tikras, kad kūryboje kentėti nebūtina. Juk laimėje gimsta daug gražesni dalykai.
O kalbant apie kūrybiškumą karantino metu... Tuokart vienintelė man kildavusi kūrybinė mintis buvo kaip patogiau po ausimi pasidėti pagalvę. Nejaučiau nei motyvacijos, nei inspiracijos kūrybai. Paprastai įkvėpimo sulaukiu bendraudamas su žmonėmis, gerdamas į save aplinką, veikdamas sociume. Karantino metu neturėjau kuo pasikrauti, tad teko naudoti anksčiau sukauptas atsargas.
Ar pastebėjai, kad meno įstaigoms padidinus produkcijos prieinamumą internete, žmonės geriau suvokia meno svarbą jų gyvenimuose?
Neabejoju, kad taip neįvyko. Pats esu kilęs iš darbininkų klasės, be to, pastaruoju metu teko pavažinėti po Lietuvos regionus. Pamačiau, kad daugybei žmonių, nepriklausomai nuo pandemijos, menas visiškai nerūpi. O man, nepriklausomai nuo pandemijos, rūpi labai stipriai. Tad poreikis pažinti kūrybą, neabejoju, priklauso nuo žmogaus, o ne aplinkybių. Dar kartą paskelbus karantiną, aš stumsiu save iš komforto zonos ir kursiu toliau. Tai mano išeitis. Kito žmogaus išeitis yra žiūrėti televiziją, pakelti stikliuką, leisti laiką autoservise ir t. t.
Ačiū už pokalbį!
Kalbėjosi Aušra Kaminskaitė
-----
Šis interviu yra publikacijų ciklo, skirto kultūros pokyčiams, susijusiems su COVID-19 pandemijos sukeltomis pasekmėmis, dalis. Interviu cikle kalbinami skirtingų scenos menų profesijų atstovai.
