Prieš keliolika metų ironiškai, tačiau nejuokaudami sakydavome, kad į Lietuvą sugebame pritraukti tik tokias pasaulinio garso popmuzikos ir roko žvaigždes, kurios pasensta ir tampa ne tokios įdomios Vakarų pasauliui.
Šiandien panašiai nutiko teatre. Dotacijos meno įstaigoms Lietuvoje nėra palankios kviesti didelių honorarų reikalaujančius ir ypač užimtus, tarptautiniu mastu pripažintus kūrėjus (žinoma, tokių turime ir savo šalyje). Vis dėlto šįmet pavyko atsivežti vieną ryškiausių teatro, šokio, šiuolaikinio meno kūrėjų - belgą Janą Fabre´ą.
Daugybę metų kultūros atstovai net nedrįso pagalvoti apie jo pastatymo Lietuvoje galimybę. Tačiau nuo 2018-ųjų su menininku dirbusioms(-iems) aktorėms(-iams) ir šokėjoms(-ams) atvirai prabilus apie kūrybinių procesų metu iš jo patirtą seksualinę ir kitokią prievartą bei pažeminimus, daugybė išsivysčiusių valstybių meno įstaigų pradėjo vengti jo kūrybos savo programose. Gali būti, kad tai tapo viena Jano Fabre´o spektaklio „Nakties rašytojas“ atsiradimo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) prielaidų.
Kas iš to išėjo? Puikus nedidelio formato, aukšto meninio lygio monospektaklis, kuriame vienas įdomiausių ir mažiausiai nuspėjamų Lietuvos aktorių Martynas Nedzinskas kiek daugiau nei valandą skaito režisieriaus dienoraščių tekstus, pamažu augindamas menininko ir jo ego santykio su aplinka temą. Ne pirmą kartą Jano Fabre´o statomas „Nakties rašytojas“ pristato egoistišką, dėmesio trokštantį ir išnaudoti savo charizmos patrauktus žmones linkusį menininką. M. Nedzinskas sukuria šleikštulį ir žavesį spinduliuojantį personažą, leisdamas žiūrovams tuo pačiu metu patirti priešingų polių emocijas ir suvokti, kad žmonės ir reiškiniai nėra vienareikšmiai, todėl jų įvertinimas - kiekvieno priėmėjo atsakomybė.
„Nakties rašytojas“ - efektingas, dinamiškas, netgi šmaikštus darbas, kurį neabejotinai verta pamatyti, jei tik sugebama atsiriboti nuo skandalingų kontekstų. Paradoksalu, kad spektaklio turinys neleidžia to padaryti. Iš dienoraščio įrašų sudurstytas kūrinys visų pirma nuskamba kaip režisieriaus pasiteisinimas, kuriam palankesnės formos nei meninė kūryba Janas Fabre´as negalėtų pasirinkti. Tai, kad spektaklyje itin daug kalbama apie abejotiną moralę sufleruojančius polinkius, kvestionuojama savo paties asmenybė („aš esu klaida“), dažnai sureikšminami fiziniai ir fiziologiniai poreikiai, neleidžia personažo suvokti kaip menininko alegorijos. Tai būtent Janas Fabre´as.
Seksualiniu, psichologiniu ir kitokiu fizinių žymių dažniau nepaliekančiu smurtu įtariami žinomi žmonės (ne tik menininkai!) pasižymi ypatinga privilegija, palyginti su kur kas didesniu skaičiumi tai darančių nežinomų, todėl niekam neįdomių asmenų. Viešai pasmerkti, jie turi įrankį (auditorijos dėmesį) reabilituotis.
Apie tai jau kalbėta kitame LNDT spektaklyje - „Sulėtintai“ (rež. Anna Smolar). Jame - smagus faktas - viešai kūrybinėmis priemonėmis reabilituojamą menininką vaidina tas pats M. Nedzinskas. „Sulėtintai“ kūrėjai atskleidė galios santykių situacijų įvairiapusiškumą, integruodami kaltinamųjų, aukų, skirtingų pažiūrų vertintojų (ne profesonalų), kolegų pozicijas. Nepasiūlydami konkrečių atsakymų priminė, kaip sunku tokiuose skandaluose atrasti „teisingą“ poziciją.
Sunku, nes galios pozicija paremtas smurtas nėra išskirtinai meno pasaulio reiškinys. Tai viena didžiausių visų laikų žmonijos problemų, kuri tūkstantmečius nebuvo suvokiama kaip tokia (net ir lygybės siekusios revoliucijos neretai išvirsdavo į galios perskėlimą, bet ne išskirstymą).
Dėl savo rasės, lyties, einamų pareigų ar sulauktos sėkmės tam tikrą galią kitų atžvilgiu turinčių žmonių yra politikos, verslo, švietimo, sveikatos, krašto apsaugos ir visose kitose srityse. Galios santykiai egzistuoja šeimose - vien Lietuvoje nestinga istorijų apie smurtą prieš šeimos narius, vaikų tvirkinimą. Kai tekste apie Janui Fabre´ui pateiktus kaltinimus įrašomas patyčių dėl artisto svorio pavyzdys, tai net nebenustebina: turime krūvas pavyzdžių, kai tokio pobūdžio patyčių vaikai (anot tyrimų, kur kas dažniau - mergaitės) sulaukia iš pačių artimiausių - tėvų.
Pasaulyje egzistuoja daugybė sužalotų žmonių, kurie, nemokėdami elgtis kitaip ir nedrausminami, toliau žaloja kitus. Deja, neturiu pakankamai kompetencijos paaiškinti šiuos procesus. Būtų nuostabu, jei temos žiniasklaidoje imtųsi profesionalūs psichologai. Tačiau paprasčiausio sąmoningumo užtenka suprasti, koks svarbus tokiose situacijose ne tik viešas žymių figūrų pasmerkimas, bet ir kasdienis pagarbos sau reikalavimas.
Tai neabejotinai prasideda nuo savivertės - kuo ji žemesnė, tuo lengviau asmuo patraukiamas jį / ją išskiriančio(s), „pamaloninančio(s)“ galios pozicijon. Savo vertę jaučiantis žmogus, pajutęs, kad juo naudojamasi (dažnai aukos teigia jautusios, kad su jomis elgiamasi negerai, tačiau nebuvusios tikros, ar pačios to neišsigalvoja), mažų mažiausiai supyks ir neleis agresijai tęstis.
Ne mažiau svarbi stebinčiųjų iš šalies pozicija. Jei agresiją matantieji nusprendžia nesikišti, bendruomenėje ar visuomenėje susidaro įspūdis, kad galios santykiais paremtas smurtas yra natūrali ir priimtina praktika. Būtent todėl LNDT sprendimas pakviesti režisuoti Janą Fabre´ą atrodo žalingas. Galbūt „Nakties rašytojo“ kūrybinis procesas vyko sklandžiai ir maloniai, tačiau pats teatras tapo lakmuso popierėliu, parodžiusiu, kad Lietuvoje menininkams potencialiai pavojingos darbo sąlygos gali būti laikomos norma.
Tokią poziciją patvirtino ir iki šiol niekaip neįteikiamų 2020-ųjų „Auksinių scenos kryžių“ komisija, nominuodama seksualinio priekabiavimo istorijomis (žinoma, neįrodytomis) pagarsėjusį režisierių Joną Vaitkų. Visų įdomiausia, kad neoficialiuose pokalbiuose vis tenka nugirsti LNDT ir Kauno nacionalinio dramos teatro planus užbaigti metus būtent J. Vaitkaus premjeromis. Ir net jei taip nenutiks, daugybė valstybinių institucijų ankstesniais veiksmais jau deklaravo save kaip erdves seksualine ir kitokia prievarta viešai kaltinamiems menininkams reabilituoti.
