Su jau penkerius metus Tūluzoje (Prancūzijoje), namelyje ant ratų, gyvenančia cirko artiste Monika Neverauskaite kalbamės raštu: jai patinka, kai turi vietos ir laiko pamąstyti. Karantino laiką praleidusi Lietuvoje, šiuo metu Cyro rato disciplinos profesionalė vėl grįžusi į sceną, dirba su prancūzų trupe „l´MRG´ée“ ir, pasivadinusi slapyvardžiu Soloneviena, kuria solinį spektaklį „Harry the 3rd“. Nors pokalbio metu mintis pasisuka link menininkų privilegijos atsitraukti nuo pasaulinių problemų ir savo problemų lauką formuoti atsižvelgiant į vidinius poreikius ir kūrybines užmačias, cirko artistė fiksuoja dėl pandemijos pasikeitusią kasdienybę: „Treniravimasis nebėra toks paprastas, koks būdavo anksčiau. Tenka rezervuoti erdvę, yra tam tikras limitas žmonių. Keista. Viskas tapo oficialiau, labiau įrėminta. O ar kam nors patinka būti per daug kontroliuojamam?“
Trumpus Monikos Neverauskaitės pasirodymus galima pasižiūrėti ČIA ir ČIA.
Esi citavusi Roberto Magro frazę - cirką reikia patirti visur. Kiek cirko pojūčių patyrei karantino laiko kasdienybėje?
Manau, kiekvienas žmogus, kokia bebūtų jo profesija, karantiną patyrė labai skirtingai. Aš keturiems mėnesiams „užstrigau“ Lietuvoje. Buvo visaip. Kartais atrodė, kad galiu tiek daug padaryti, nes turiu tiek daug laiko, kas nutinka ne itin dažnai. Kartais būdavo atvirkščiai - laiko begalės, o motyvacijos - nulis. Tačiau nieko neveikti irgi reikia mokėti, tai nėra taip lengva. Nes reikia ne tik nieko neveikti, bet ir nesijausti dėl to kaltam.
Apskritai karantinas buvo gana įtemptas laikotarpis mano gyvenime. Teko susidurti su žemiškais dalykais, iškristi iš „cirkiškos“ kasdienybės ir atsidurti gyvenimiškoje. Esu girdėjusi žmones kalbant, kad cirko artistai yra keisti žmonės (galbūt visi menininkai?). Pagaliau ir man teko pabūti „normalia“. Kita vertus, ką reiškia būti „normaliu“?
Kaip tuo metu leidai savo dienas? Ko Tave, kaip cirko artistę, išmokė jo didenybė karantinas?
Išlėkdavau į mišką pabėgioti, ieškodavau genių, kai tik išgirsdavau juos kalenant medį. Stebėdavau skruzdėlynus, kartais įsilipdavau į medį ir žiūrėdavau pro medžių viršūnes, arba kas dedasi apačioje. Dažnai praeiviai manęs nepastebėdavo. Kūnui trūko fizinio darbo, todėl užsiiminėjau joga. Piešiau, džiaugiausi žalia gamta, nes, Dieve, kaip gražu yra Lietuvoje. Pasiilgstu to, šią vasarą tuo dar kartą įsitikinau. Supratau, kad mane supa viena didelė cirko šeima, tik... LABAI išsisklaidžiusi po pasaulį - tai drauge ir džiugu, ir šiek tiek liūdna. Tikrai ilgėjausi kelionių. Tų specifinių, būdingų cirko artistams, kai vietoj įprasto lagamino tenka imti keistos formos bagažą ir sulaukti smalsių praeivių žvilgsnių. Mes vietoj traukinio keliaujame karavanais arba su didelėmis priekabomis, kur guli gražiai supakuota cirko palapinė, laukianti savo momento, kol bus išpakuota, išvyniota ir pastatyta. Darbas cirko srityje visada reikalauja prisitaikyti prie aplinkybių ir keisti vietą.
Pandemija ir visa ši situacija iškėlė daug klausimų, daug minčių. Mes, cirko artistai, esame gana pasaulietiški žmonės, nuolat keliaujame, judame. Kai sienos buvo uždarytos, man teko susimąstyti, kiek aš turiu čia ir dabar. Dažnai save pagaunu galvojančią apie ten ir rytoj (arba vakar), bet ne apie esamąjį laiką.
Šis keistas laikotarpis taip pat privertė labiau įvertinti mūsų laisvę keliauti, kuri buvo gerokai apkarpyta. Sunku kurti planus, mąstyti, kur, ką, kada veiksiu, nes neaišku, ar kur nors užstrigsiu, ar kas nors bus atšaukta. Tai labai vargina.
Klausimų iškėlė ir mano profesija. Mes įpratę keliauti, mums reikalingi žmonės, publika - taip mes dalijamės savo kūryba. Karantino metu ir kelionės, ir publika tapo neįmanomi. Dar neaišku, kaip ši situacija keisis ateityje. Mąsčiau ir apie tai, kad labai dažnai artistai keliaudami neturi laiko susipažinti su vietove, jos žmonėmis. Tenka iš lėktuvo vykti į viešbutį, kitą dieną lipti ant scenos ar dalyvauti dirbtuvėse, o poryt jau vėl sėdėti lėktuve. Ar aš tikrai to norėjau? Ir vis dėlto man yra neįtikėtina, netgi privilegija, kad mūsų profesija leidžia mums kapstytis po fantaziją, kūrybą, jausmus, nerti ten, kažkur giliai, kur kartais užsukti nesinori. Bet už kokią kainą mes galime sau tai leisti? Teko įvertinti, kaip aš stoviu ant žemės, ir ar galiu padaryti kažką geriau.
Kaip Tavo mąstymą veikiantis cirko filtras padeda išgyventi pandemiją? Kaip dėl tokios profesijos kinta požiūris į laikmečio realijas?
Manau, kad artistų, menininkų profesija turi vieną didelį privalumą - mes patys galime sau kelti problemas. Kodėl tai privalumas? Nes tai leidžia užmiršti, kokie bardakai vyksta šiaip, gyvenime. Ir ypač dabar. Mes galime paskęsti savo kūryboje, mintyse, ieškojimuose ir užsimiršti, kad pasaulyje vyksta kur kas didesni dalykai, negu mūsų mažuose kambariuose, prie stalinės lempos, vidury nakties. Iš kitos pusės, jokiais būdais nenoriu lyginti ar teigti, kad pasaulinės reikšmės dalykai yra svarbiau, rimčiau, nei mūsų galvose vykstantys procesai. Jeigu menininkai neturėtų šios laisvės, kvėpuoti būtų tiesiog sunkiau. Menas leidžia pažvelgti į tikrovę, į dabartį per tam tikrą prizmę. Kartais iš jos juokiamės, kartais verkiame. Bet tai padeda bent trumpam atsikvėpti. Kūryba reikalinga žmogui, ir ji būna visokia.
Karantino laikotarpiu nemažai teatro, šiuolaikinio cirko ir šiuolaikinio šokio menininkų ieškojo būdų pasiekti savo žiūrovą interneto platformose vaizdo įrašais ar tiesioginėmis transliacijomis. Kas Tau labiau priimtina - pasakoti savo cirko istorijas išmaniaisiais būdais ar vis dėlto pasirodyti gyvai, kad ir mažiausioms auditorijoms?
Gyvai gyvai gyvai! Tikrai gera po ilgos pertraukos vėl sulaukti gyvų pasirodymų. Tiek artistai, tiek publika yra vieni kitų pasiilgę. Aišku, žiūrovai slepiasi po kaukėmis, bet manęs tai per daug netrikdo. Akys gali daug pasakyti, stengiamės bendrauti žvilgsniais.
Gyvename tokiais laikais, kur šiuolaikinės technologijos tapo ir kasdienybe, ir būtinybe. Kaip lengva susisiekti su visu pasauliu vos per kelias sekundes. Neįtikėtina! Ir vis dėlto tai niekaip nepakeis gyvo kontakto, buvimo tame pačiame kambaryje, šilumos pojūčio. Teko dalyvauti vienose online dirbtuvėse. Gal ir smagu, gal per mažai išbandžiau, bet supratau - ne man. Nesudomino, nepritraukė. Yra artistų, kuriems tai - dar vienas išraiškos būdas. Ir lenkiu galvą, jeigu jiems tai tinka ir patinka. Aš labiau už intymias, artimas, gyvas patirtis.
Kiek stebėjau Tavo darbus, Cyro lanką naudoji ne kaip grynąjį įrankį, bet tarsi šalia pasakojimo egzistuojantį personažą, kuris moka gyventi ir savo gyvenimą. Kiek Tau svarbu savo pasirodymuose pristatyti techniką, ir kiek - papasakoti istoriją?
Cirko artistai užsiima tokiais dalykais, kokių paprasti žmonės nedaro. Nenoriu pasitelkti stereotipų, nes tikrai nežinau, kas yra „paprastas“ žmogus, bet tikrai ne kiekvienas atsistos ant rankų, belaukdamas traukinio, ar įsikars į medį skaityti knygos. Tačiau technika man nėra tai, kuo bandau sudominti publiką. Aišku, dauguma žiūrovų lieka „apakę“ po gerai įvaldytų techninių cirko pasirodymų. Bet labiausiai žmones galima pasiekti, kai kalbama apie visiems artimus, pažįstamus dalykus. Apie baimę, trapumą, jautrumą, juoką, pyktį, meilę... Jausmus, išgyvenimus, kuriuos visi gali atpažinti. Salto galima pamatyti, bet ką reiškia jį padaryti? Daugelis žmonių to nesupras. Ir nereikia! Nes yra tiek daug, apie ką galima pakalbėti.
Ar judesį intuityviai kuria visų pirma Tavo kūnas, ar - galva? Kitaip tariant, kiek esi cirko mąstytoja, kiek - atlikėja?
Turbūt mano kūrybinis procesas yra „iš proto per kūną“. Dažniausiai iš pradžių kyla mintis, idėja, ką norėčiau sukurti, ir kodėl. Ieškau temos, problemos. O tada iškyla klausimas kaip. Čia prasideda judesio ieškojimai. Judesys man turi kažką reikšti, nenoriu naudoti savo partnerio - rato - kaip įrankio. Noriu, kad jis būtų dalis manęs. Tai ne visada pavyksta, ieškau.
Labai gerai atsimenu spektaklio „Des Bords de Soi“ („Savęs ribos“) kūrybinį procesą su prancūzų trupe „l´MRG´ée“. Režisierė manęs prašė jausti laiką ir imti jo tiek, kiek reikia. Ir galbūt nieko nedaryti, tiesiog laukti, bet tuo neabejoti. Nebuvo lengva, atrodė, kad tik švaistau laiką. Ir vis dėlto ši patirtis man labai daug davė. Atradau savo stilių, savo sceninį braižą.
Kvėpavimas taip pat yra didelė dalis mano kūrybinio proceso, kai dirbu su ratu. Tai duoda ir jėgos judesiui, ir erdvės, laisvės.
Mano soliniame darbe „Harry the 3rd“ gana daug vietos užima protas - tiek kuriant personažą, tiek ir siužetą, istoriją, dramaturgiją. Mums, cirko artistams, dažnai iškyla didelė dilema, kaip supinti teatrą, siužetą su cirku, techninėmis disciplinomis, kaip sulieti skirtingus žanrus į vieną visumą, kaip atrasti gerą priežastį atlikti savo cirko discipliną, nes tai tikrai nėra pats normaliausias užsiėmimas. Kartais priežastis randame, kartais ne; būna, kad jų ir nereikia.
Kas Tave inspiruoja, iš ko semiesi idėjų kūrybai? Ar daugiau užsiimi grynąja kūryba, ar neri ir į literatūrą, filosofiją, kitas kūrybos formas, iš kurių galėtumei gauti įkvėpimo?
Manau, kad gyvenime daugiausia esu stebėtoja ir klausytoja. Ir mano kūryba dažniausiai būna pagrįsta išgyvenimais, patirtimis. Taip yra turbūt dėl to, kad ant scenos nenoriu meluoti. Noriu kalbėti apie tai, kas man artima. Ir tikiu, kad atsiras bendraminčių. Literatūra, filosofija - be galo įdomios sritys, bet mano kūryboje tai neužima daug vietos. Nors, kita vertus, vos žengus pirmą žingsnį ant scenos, kyla kalnai filosofijų. Kodėl, kaip, ką noriu pasakyti? Artistai visada ieško prasmės. Turbūt mano darbuose labiau atsispindi socialiniai, žmogiškieji faktoriai, o ne gilios filosofijos. O labiausiai mane džiugina tie momentai, kai jau po spektaklio prie manęs prieina koks nors žiūrovas ir dėkoja. Tada jaučiu, kad buvo verta, kad kažką paliečiau. Tai - labai gražios ir brangios akimirkos.
Esi sakiusi, kad su Cyro ratu jautiesi esanti scenoje nebe viena - esi Tu ir objektas. Regis, artistas savo įrankį pažįsta kaip žmogų. Kaip apibūdintum šį ryšį? Ir koks jausmas aplanko, jei tenka pasirodyti su svetimu įrankiu?
Kiekvienas cirko artistas turi savo cirko įrankį, prie kurio pripranta, kurį pažįsta. Dažnai dėl to, kad tokie įrankiai būna pagaminami pagal užsakymą: galima pasirinkti spalvą, svorį, medžiagą, tekstūrą. Tai - tam tikra tavo asmenybės detalė. Bet manau, kad tikrai atsiranda ir kažkoks bičiulystės ryšys. Aš turiu du Cyro ratus. Vienam jau gal kokie septyneri metai, kitam - vos pora. Pirmasis mano ratas turi vardą, pasikalbu su juo, pasipykstu - bendraujame. Naujesnis ratas vis dar bevardis, vis dar nerandu būdų jaustis su juo laisvai.
Atlikti vieną kitą pasirodymą su kitu įrankiu įmanoma ir labai dažnai tai yra neišvengiama, ir nieko tame blogo. Tačiau manau, kad esminis skirtumas tikrai yra. Savas draugas vis tiek lieka savas.
Ar jau išmatavai Cyro rato ribas?
Ooo! Cyro rato ribos... Nežinau, ar tokios yra. O gal geriau būtų klausti, ar yra žmogaus vaizduotės ribos. Studijas baigiau jau prieš kelerius metus. Tikrai nepasiekiau to lygio, kokiame norėčiau būti (bet ar mums kada nors būna gana?). Bet tuo pačiu tai kelia norą eiti toliau, išmokti kažką naujo, būti smalsiai. Pastaruoju metu dauguma cirko disciplinų gerokai išplėtė savo technines ribas. Tai, kas anksčiau atrodė vieni sudėtingiausių triukų, dabar yra baziniai pratimai. Aš manau, kad technika cirko artistui paprasčiausiai gali duoti daug laisvės. Tik reikia mokėti ją naudoti. Kaip vienas mano disciplinos dėstytojas yra pasakęs: „Jeigu gamindamas pyragą sudėsi visus savo mėgstamus ingredientus, pyragas nebus pats geriausias, nes viskas iš karto - neskanu. Reikia mokėti atsirinkti“. Tokia ir cirko technika. Parodydamas visus savo techninius sugebėjimus, tikrai nebūsi garantuotas, kad tai bus pats geriausias tavo pasirodymas. Reikia žinoti, kodėl atlieki vieną ar kitą veiksmą, reikia mokėti suteikti tam veiksmui vertę. Man patys įsimintiniausi pasirodymai būna tie, kuriuose jauti patį žmogų ir jo atvirumą, nuoširdumą. O tam ribų nėra. Tik reikia leisti atsiverti kitiems.
Cirko artistai rizikuoja kasdien ir, numanau, turi aibę įvaldytų technikų, kaip dorotis su fizinėmis ir psichologinėmis baimėmis. Kokios Tavo profesinės baimės šiandien?
Mano baigiamasis solinis darbas Codarts universitete, Roterdame, buvo apie baimes. Jų vis dar yra, visokių. Profesinės baimės kiek keitėsi bėgant studijų metams. Kiekvienas mažas žingsnelis atrodė didelė pergalė. Tikrai įdomu save stebėti - kaip keičiasi sąlytis su bauginančiais dalykais, kaip kūnas stabdo veiksmą, nes jaučia riziką; dažnai tai būna proto padiktuotas savisaugos instinktas. Labai gerai atsimenu pirmus pusę metų cirko universitete. Salto net sapnuodavau. Bijojau, ir dar kaip. Tik jauti, kaip širdis ima plakti sparčiau ir prakaituoja delnai. Daug savo baimių nepavyko peržengti, bet tai leido įvertinti ir priimti save su visais savo trūkumais ir privalumais. Mes, cirko artistai, kaip turbūt ir visi menininkai (ir ne tik), esame labai savikritiški. Mums niekada negana, visada turi būti daugiau, geriau. Todėl nusileisti ant žemės ir būti savimi, tokiu, koks esi, kartais reikia daug pastangų.
Kokios mano didžiausios baimės dabar? Turbūt abejoti savimi. Kai lipi ant scenos, turi tikėti tuo, ką darai. Nesvarbu, kad ir kokia bebūtų priežastis, turi būti sąžiningas sau, nes kai meluoji - tai akivaizdu.
Pastaruoju metu gana dažnai save pagaunu minčių sūkuryje. Tada nebepastebiu to, kas dedasi aplink mane, žmonių, kurie yra šalia. Nežinau, ar tai baimė, gal tiesiog nerimas ir tuo pačiu noras nusiraminti, giliai įkvėpti oro ir būti žmogumi su žmonėmis ir tarp žmonių.
Parengė Dovilė Zavedskaitė
-----
Šis interviu yra publikacijų ciklo, skirto kultūros pokyčiams, susijusiems su COVID-19 pandemijos sukeltomis pasekmėmis, dalis. Interviu cikle kalbinami skirtingų scenos menų profesijų atstovai.
