PLArTFORMA 2020: muzika po vandeniu, kaukės ir vėliavos

2020-10-19 menufaktura.lt
Šokėja Inga Kuznecova, radijo laidų žurnalistė Karina Metrikytė, teatrologė Kristina Steiblytė ir scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė. Nuotrauka iš MF archyvo
Šokėja Inga Kuznecova, radijo laidų žurnalistė Karina Metrikytė, teatrologė Kristina Steiblytė ir scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė. Nuotrauka iš MF archyvo

aA

Scenos menų naujienas ir refleksijas pristatanti interneto svetainė „Menų faktūra“ kviečia klausytis antrosios šiais metais radijo laidos. Šįkart - apie rugsėjo 12-19 dienomis Klaipėdoje įvykusį XIV Tarptautinį menų festivalį PLArTFORMA. Šio festivalio programą (kaip ir kitų pastaruoju metu vykusių tarptautinių renginių) „apkarpė“ pandemijos valdymui priimti įstatymai.

Vis dėlto organizatoriams pavyko sudaryti solidžią ir įvairią tarptautinę programą. Festivalį atidarė iš Danijos atvežtas AQUASONIC - muzikinis projektas po vandeniu, dokumentinį spektaklį „Lengvesnė nei moteris“ parodė menininkė iš Estijos Kristina Norman, šokio spektaklį „Vakaro šešėlis“ pristatė „Compagnia Teatropersona“ iš Italijos, o PLArTFORMĄ uždarė vokiečių menininkės Paulos Rosolen ir „Haptic Hide“ kūrinys „Vėliavos“. Įdomu, kad beveik visi festivalyje pristatyti Lietuvos teatrų ir trupių spektakliai taip pat režisuoti užsienio menininkų. Greta šokėjos Erikos Vizbaraitės tiriamojo šokio spektaklio „Apnea“, festivalyje parodyta Šeiko šokio teatro premjera „i“, kuriai choreografiją kūrė iš Lenkijos atvykęs Maciejus Kuźmińskis, pristatytas pernykštis Kauno šokio teatro AURA spektaklis „Deganti trintis“, sukurtas jauno belgų choreografo Brandono Lagaert´o bei Klaipėdos lėlių teatro spektaklis vaikams „Didysis sprogimas“, režisuotas Izraelio menininko Zvi Saharo.

Programa buvo nepaprastai įvairi ir, kaip juokais ar rimtai nuolat pažymėdavo PLArTFORMOS organizatoriai, saugi. Pandemijos akivaizdoje dalis spektaklių išraiškos priemonių neabejotinai įgijo naujas reikšmes. Kūrinius po vandeniu atliekantys AQUASONIC muzikantai negalėtų sukurti palankesnės terpės tiek savo pačių darbui, tiek prisistatymui publikai. „i“ ir „Degančioje trintyje“ kaukės tapo viena svarbiausių metaforų ar įvaizdžio detalių, pirmajame spektaklyje tarsi pranašaudamos liūdną, vienišų žmonių kupiną ateities distopiją.

Temų ir žanrų „Plartformoje“ būta daug bei įvairių, tad šiandien jas aptarsime su teatrologe Kristina Steiblyte, šokėja Inga Kuznecova ir scenos menų kritike Aušra Kaminskaite. Pokalbį moderuoja televizijos ir radijo laidų žurnalistė Karina Metrikytė. Pokalbis vyko mūsų partnerių erdvėje - Menų spaustuvės Infotekoje.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Twine: Be a better creative

Komentarai
  • Iš bloknoto (51)

    Pamilau tą puošnią, jaukią, spindinčią koncertų salę, po truputį pažinau visus muzikantus ir vėliau, jau profesionalioje scenoje, juos matydavau kaip artimus pažįstamus. Tarp jų buvo ir Anatolijus Šenderovas.

  • Tolimos Liudo Truikio visatos šviesa

    Neįsivaizduoju, kaip į nedidelį tekstą sutalpinti visa, ką reikėtų pasakyti apie Liudą Truikį ir jį pristatančią parodą Kaune. Ir vis dėlto pokalbį pradėčiau nuo Vilniaus, nuo Operos ir baleto teatro.

  • Aktyvizmo ar eskapizmo?

    Festivalių pavyzdžiai atskleidžia: kaip skirtingai jie gali reaguoti į kintantį pasaulį; kaip skirtingai elgtis su status quo; kokiems skirtingiems tikslams pasitelkti ilgametę festivalio patirtį ir prestižą.

  • Iš mūsų vaidybų (XXII)

    Apmaudu, jog pastaruoju metu stebėdama Varno spektaklius jaučiu didžiulį jo nepasitikėjimą žiūrovu ir kritiką, skirtą žmonėms, kurių salėje nėra, nes, kaip pats puikiai supranta, jie į teatrą nevaikšto.

  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.

  • Trys vaizdai iš Baltijos vizualinio teatro vitrinos

    Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.

  • Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“

    „Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.