Valstybinis Vilniaus mažasis teatras karantino sustabdytą sezoną atnaujino Lukiškių kalėjime, kur parodyti Gabrielės Tuminaitės režisuoti spektakliai „Marti“ ir „Savižudis“ bei spektaklio „Čia nebus mirties“ premjeros fragmentai. Apie renginių ciklą „Atsi(t)verti“, pandemijos surežisuotas aplinkybes bei patirtis - išsamiau pokalbyje su Gabriele Tuminaite.
Kokiomis nuotaikomis šiuo metu gyvenate, kai situacija šalyje vis dar sunkiai įmanoma pasitikėti? Kaip toliau atkuriama teatro veikla? Ar jaučiate karantino pasekmes?
Turiu atkreipti dėmesį, jog aš atsakinėsiu tik klausimus, kurie liečia biudžetinio, t. y. valstybės finansuojamo teatro situaciją. Nes nuoširdžiai nežinau, kaip tvarkosi visa kita dalis teatrų, kurie nėra finansuojami iš valstybės biudžeto. Žinau tik viena - daugelis jų yra visiškoje nežinioje, dalis išvis nutraukia savo kūrybinę veiklą, nes rizikuoti šioje situacijoje yra per daug nuostolinga. Valstybiniai teatrai turi jiems keliamus uždavinius ir tam tikrus reikalavimus, kuriuos priklauso įvykdyti. Jeigu klausiate, ar Kultūros ministerija priėmė idėją staigiai perkonstruoti vidinę veiklą ir rutininį repertuarą perkelti į 2021-uosius - tai atsakau, jog ne. Ar mes turėjome pasiūlymų, kaip išnaudoti kūrybiškai šį laikotarpį? - Taip. Dabar matome, kad net į perkeltus spektaklius žiūrovai negrąžina bilietų, net jeigu į juos ir neateina. Kodėl? Bijo, nenori, o gal grybavimo sezonas?
Galbūt ir dėl to, jog iš vienos pusės - mes privalome vykdyti veiklą, o iš kitos - premjeras ir sveikatos apsaugos ministras sako, kad nebūtina eiti į „nebūtinus renginius”. Taigi yra nepasitikėjimas ir labai sunku užmegzti dialogą.
Vyriausybė chaotiškai keičia nurodymus, koks turi būti saugus atstumas tarp žiūrovų - ar jie nežino, kad bilietus mes jau esame pardavę daug seniau, kai nebuvo jokių nurodymų? Akivaizdu, kad teatrai ir koncertų įstaigos nepriimami kaip rinkos dalis ar verslas. Nė vienas teatras, praėjus net šešiems mėnesiams po pandemijos paskelbimo, dar nebuvo gavęs kompensacijos, kurią turėjo gauti. Rugsėjo mėnesį man atsakė, kad „galvoja kaip, kokiu būdu, ir kiek kompensuos”. O juk nuo to tiesiogiai priklauso mano premjera spalio mėnesį! Aš esu „įstrigusi“, nes vis dar galvoju apie finansinius reikalus, kompensacijas, nors pagal programą jau tuoj pat turi būti spektaklis...
Spektakliu „Čia nebus mirties“ turėjote paminėti teatro jubiliejų, tačiau dėl pandemijos premjeros kūrybos procesas sustingo. Kokių kitų veiklų teko atsisakyti teatrui? Ar svarstėte perkelti spektaklius į virtualią erdvę? Galbūt kilo idėjų naujoms teatro formoms ir formatams, kuriuos dar tik ruošiatės įgyvendinti?
Taip, turėjome surengti premjerą teatre. Perkėlėme į Lukiškių kalėjimą - ten ir įvykdėme premjerą. Per karantiną veikla nesustingo: aktoriai įrašinėjo apsakymus, eilėraščius. Rengėmės šiltajam sezonui lauke: ieškojom tinkamų erdvių, derėjomės - taip suradome Lukiškių kalėjimą. Visą pavasarį, kiekvieną dieną rengėme zoom pokalbius su atskirais teatro skyriais, nes viskas sugriuvo ir viską reikėjo perplanuoti, o perplanuoti - tai reiškė pasiruošti keletą variantų: jeigu „bus”, o jeigu ne - kas tuomet? Mes turėjome „karantino” viziją - tai teatro laboratorija; buvo ruošiami skaitymai ir jeigu viskas gerai - apie juos paskelbiama dieną prieš eskizo parodymą trisdešimčiai žiūrovų. Tačiau ir tai keitėsi kas savaitę, nes nurodymai buvo neaiškūs. Priėmėme jauną režisierę Uršulę Bartoševičiūtę statyti spektaklį, tai nebuvo planuota, bet tikrai labai džiaugiamės, kad ji čia dirbs. Tai - karantininis projektas, netikėtas. Šalia to išsibandėme zoom platformą kartu su „stage on” tiesioginėmis spektaklių transliacijomis. Tai labai aiškiai parodė, koks yra skirtumas tarp prastos ir geros transliacijos. Tikėjausi, kad galėsime tai įdiegti greičiau ir visi naudosis naujausiomis technologijomis - rodydami geriausius darbus, išsibandydami naujausias tendencijas, bet vėlgi tam trūksta finansavimo ir atsiskleidė, kad institucijos sunkiai gali prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių ir galimybių, kuriomis staiga pradėjome ir jau turime naudotis. Taigi toliau mes esame linkę ieškoti kelių, kurie būtų adekvatūs ir inovatyvūs šioje situacijoje. Iš vienos pusės - tai sunkus laikas, iš kitos - atveriantis naujus kelius.
Vasaros pabaigoje žiūrovams pristatėte dėl pandemijos taip ir neįvykusio spektaklio „Čia nebus mirties“ fragmentus. Koks tai buvo jausmas - prisiliesti prie Jūsų tėvo prieš tris dešimtmečius kurto spektaklio? Kaip dirbote?
Pradėjome dirbti visi kartu, paskui karantinas... kelios dienos iki premjeros... paskui viskas išbyrėjo... nugeso... Ir supratau, kad likau tik aš. O man kirbėjo tremties tema, aš manau, mes turime nesuvestų sąskaitų su visu pasauliu dėl to tremties „niuanso”. Mano proseneliai buvo išvežti, nes jie buvo mokytojai, mes skaitome jų dukrų laiškus spektaklyje. Suprantat, kad šiame amžiuje mes likome vieni ir vieninteliai liudininkai to, kas buvo, nes niekas realiai taip ir nepripažino trėmimų net Europos lygmenyje. Dabar ne laikas gėdytis praeities ir sakyti „ir vėl tremtis, kiek galima”, nes kol kas mes esame paskutiniai to liudininkai. Ir būtent todėl mes galime suvokti, kas vyksta Baltarusijoje, ir liudyti apie įvykius. Buvo paprasta dirbti su šia medžiaga, nes niekas nepretendavo į autorines teises ir buvo galima daryti su ja ką tik nori. Aišku viena, kad tai ne atkartojimas, o tos laisvės temos tąsa...
Kodėl renginių ciklui „Atsi(t)verti“ pasirinkote Lukiškių kalėjimo erdvę?
Dvi pagrindinės priežastys - idėjinė ir finansinė. Tai nutiko dar kovą, kai supratome, kad reikia ieškoti atvirų erdvių, kol tęsis šiltasis sezonas. Tik pagalvojus apie Lukiškių kalėjimo erdvę kilo spektaklio „Marti” įvaizdis - nacionalinis stadionas kalėjime. Vėliau scenografė Vilma Dapkienė papildė idėją, kad ši erdvė tinkama „Savižudžiui” ir „Čia nebus mirties”. Kadangi turėjome galvosūkį, kaip pabaigti nutrūkusį „Čia nebus mirties” kūrimo procesą - tai po pirmo apsilankymo kalėjime iš karto natūraliai išgirdau tas „buvusio” spektaklio dainas ir tapo aišku, kad tik Lukiškių kalėjimo erdvėje įvyks Vilniaus Mažojo teatro 30-metis. Iš pradžių galvojau, jog užteks tik cerkvės, bet spektaklio turinys augo ir erdvės plėtėsi... Visas smagumas ir buvo tame, kad turinys klijavosi natūraliai, nebuvo tuščios pauzės minčiai plėtotis. Dabar, jau grįžus į tradicinę aikštelę, būtent tai kelia labai daug sunkumų, nes nesinori atkartoti to, kas buvo... bet ir norisi... nes ten vaidindami patyrėme tikrą atmosferą, jos negriaudami. Tapome tos architektūros dalimi, tam tikru aspektu ją papildėme ir praplėtėme. Grįžus į teatro pastatą, problema iškilo tame, kad mes jį labai gerai žinome, ir esame tiek apakę, pripratę, jog veikiame čia tarsi inertiškai. Reikia ieškoti būdo, kaip atsimerkti. Nežinoti ten, kur viską moki mintinai, nes „Čia nebus mirties” nėra apie imitaciją, o apie šiandieną ir gebėjimą būti atmerktomis akimis.
Kaip Lukiškių kalėjimo erdvė, jau pati savaime turinti stiprų kontekstą, pakeitė Jūsų sukurtus spektaklius? Ar teko spektaklius specialiai adaptuoti lauko scenai / kalėjimo erdvei?
Taip, teko adaptuoti visus spektaklius. Bet sugalvojau naudoti Mažojo teatro scenos imitaciją, iš kurios pasirodo aktoriai. Vaidybinė aikštelė buvo centre, o imituota arka su raudona uždanga - kairėje. Kiekvieno spektaklio pradžioje toje arkoje pasirodydavo visa vaidinanti trupė, o toliau vyko spektaklis vienaip ar kitaip pritaikytas prie erdvės. Žinoma, kito ir pati scenografija, ir aktorių lokacijos, bet esmė ir buvo tas visų išėjimas kaip tam tikra deklaracija - štai mes ištremti iš savo namų. Ir tuo esame patenkinti, ne tik nuskriausti. Supraskite, tai didelis postūmis teatro sričiai - pasirodo, žiūrovai lankosi teatre ir vasarą, ir dar per lietų. Kas vyko per „Fantazijaus” (Chodkevičių rūmų kieme) parodymą buvo neįtikėtina, nes pylė lietus, o publika buvo tokia pasiruošusi ir žinojo visas taisykles, kaip elgtis per lietų: pavyzdžiui, kai pradeda smarkiau lyti, tie, kas turi skėčius, iš karto pasitraukia į paskutines eiles, kad neužstotų vaizdo kitiems. Nurimus lietui grįžta į savo vietas... Man tai buvo taip netikėta, nes paaiškėjo, kad publika jau seniai įpratusi prie šių „lauko pasirodymų“ ir žino kaip elgtis renginiuose geriau už mus.
Visas išėjimas iš teatro buvo didelės gastrolės: Lukiškių kalėjime patyrėme išvyką laike, kuri tiesiogiai persipynė su realybe. Kai repetavome, čia pat girdėjome ir stebėjome naujienas iš Baltarusijos - su tais pačiais skydais, vieluotomis kalėjimo sienomis. Lukiškės ir Baltarusijos įvykiai buvo lyg tas pats veiksmas, nors mes repetavome dar iki tų įvykių, ir viskas sinchronizavosi taip netikėtai. Vienu momentu pasirodė, kad mes irgi sukilome, staiga atsibudome ir suvokėme, kad esame čia pat ir istorija linkusi kartotis, ir viskas yra realu - tremtis, laiškai, pažemintieji - vis dar yra gyvi.
Tokius reiškinius, kurie nutiko šią vasarą teatrams, kažkas turėtų fiksuoti, nes tai labai svarbu, tai netikėta ir gražu. Kokie puikūs kiemai, kokie gražūs spektakliai, kokia publika! Esu dėkinga už savivaldybės suteiktą lauko sceną teatrams - tai turi tapti tradicija.
Kaip manote, ar po pandemijos bus įmanoma tiesiog taip paprastai grįžti į teatrą? Ar Jums buvo lengva susitikti su žiūrovais po tokios ilgos pauzės? Ar pajutote, kaip pasikeitė teatras / žiūrovas / aktoriai per šią priverstinę karantino tylą?
Manau, viskas grįžta į senas vagas, tačiau į jas dabar spraudžia dirbtinai. Tokios visiškos tylos tarsi ir nebuvo, sakyčiau, kaip tik intensyvus laikas. Manau, kad per vasarą, nuo karantino pabaigos, susidėliojome labai produktyvius metus, bandysime įgyvendinti svajones. Jaučiu, kad bus daug chaoso, bet bandysime jį paversti kūrybiniu. Aktorių situacija yra labai nestabili. Kol kas rudens bilietų pardavimai - labai sumažėję, pasirodė tendencija - nepirkti bilietų į priekį, o pirkti tik „iš vakaro”. Anksčiau bilietai buvo išparduodami gerokai į priekį, nes ir repertuaras buvo planuojamas keliems mėnesiams į priekį. O mes didžiąją dalį savo veiklos padengiame lėšomis, gautomis už parduotus bilietus. Aktoriai yra netekę 50 arba net 80 proc. savo pajamų. Neseniai Mažojo teatro vykdyta atranka parodė, kad aktoriai, priklausantys 24-35 metų amžiaus tarpsniui, nežino, kas jų laukia ateinančius metus - kastinge dalyvavo apie 80 jaunų, profesionalių aktorių. Jie visi nori dirbti. Viskas kito, apsivertė, persivertė net kelis kartus, bet trupė prisitaiko, kovoja. Norisi, kad ir institucijos bei valdininkai turėtų gebėjimus staigiai reaguoti, nes tada kyla klausimas - kam iš viso reikalingas toks sudėtingas aparatas, kuris dar tampa našta? Aktoriai susitinka su kaukėta, išsibarsčiusia publika, tačiau tai - ne problema. Būtų gerai, jeigu mes, pasinaudoję šia situacija, pakeistume savo rutiną, kurią tik mes patys ir sukūrėme. Stengiamės, kad teatras šį pandeminį pusmetį ne imituotų repertuarą, o kurtų naują. Tikiu, kad po šių metų ateis ramesnis laikas, bet mes turime pasidaryti išvadas ir naudotis gauta patirtimi, įsiklausyti, ką ta pandemija mums siūlo, ką parodė.
Manau, kad visa su viruso plitimu susijusi situacija pasaulyje iškėlė daug „skeletų iš spintos”. Turbūt ir Baltarusijos bei Rusijos įvykius galima vertinti kaip tam tikras pandemijos laikotarpio provokacijas.
Ačiū už pokalbį.
Rimgailei Renevytei - Gabrielė Tuminaitė
-----
Šis interviu yra publikacijų ciklo, skirto kultūros pokyčiams, susijusiems su COVID-19 pandemijos sukeltomis pasekmėmis, dalis. Interviu cikle kalbinami skirtingų scenos menų profesijų atstovai.
