Naujausias Marinos Abramovič darbas - operos projektas „7 Marios Callas mirtys“, rugsėjo pradžioje pirmą kartą parodytas Bavarijos valstybinės operos scenoje (Miunchene), skirtas pagerbti legendinį graikų kilmės amerikiečių sopraną Marią Callas (1923-1977).
Iki spalio 7 d. operos projekto „7 Marios Callas mirtys“ vaizdo įrašą galima žiūrėti čia.
Kaip rašoma oficialiame Marinos Abramovič instituto (MAI) tinklapyje, primą kartą pribloškiančiai įstabų Marios Callas balsą būsima pasaulinio garso menininkė išgirdo būdama keturiolikos. Anot Abramovič, ji nė nepamena, ką tuo metu veikė, tik tai, kad buvo virtuvėje su savo močiute ir sustingo išgirdusi galingą dainuojančios moters balsą: laikas tuomet sustojęs, o oras tiesiog įsielektrinęs.
Prieš daugiau nei trisdešimt metų Marinai Abramovič pirmą kartą kilo mintis sukurti projektą, skirtą pagerbti legendinio soprano talentą ir jos asmeninį gyvenimą. Vienos įtakingiausių pasaulio operos dainininkių dramatiška gyvenimo istorija ilgus metus išliko paskalų, įvairiausių teorijų ir susidomėjimo šaltiniu. Operos diva garsėjo ne vien išskirtiniu balsu, bet ir temperamentingu charakteriu bei skandalingais romanais, pavertusiais jos privatų gyvenimą viešų diskusijų objektu.
Miuncheno Bavarijos valstybinės operos scenoje žiūrovai išvydo septynias operos atlikėjas bei pačią Mariną Abramovič, ir kiekviena jų įkūnijo skirtingas legendinio soprano vaidintas operų herojes. Tai septynios arijos, atskleidžiančios šešias Marios Callas scenines mirtis bei tikrąją operos solistės mirtį (Maria Callas mirė vienumoje, ištaiginguose savo apartamentuose Paryžiuje, kur praleido paskutiniuosius gyvenimo metus atsiskyrusi).
Skaitytojams siūlome pokalbį su Marina Abramovič - apie naująjį projektą, darbą pandemijos sąlygomis bei šią menininkę ir Marią Callas siejančias esmines gyvenimo patirtis.
Esate minėjusi, kad šio projekto idėją brandinote tris dešimtmečius. Kuo ji jums tokia svarbi? Ir kodėl būtent šiemet ją įgyvendinote?
Šitiek metų nešiojausi šią idėją todėl, kad Maria Callas mane taip (su)jaudino. Abi patyrėme itin panašų sudaužytos širdies skausmą. Callas mirė, tačiau aš - ne, ir mane išgelbėjo būtent mano darbas. Visuomet norėjau atkreipti dėmesį į šią problemą, o mirtis iš meilės yra kažkas, kas visuomet šalia. Nuo pat tada, kai atsirado žmonės, visi mes mirštame. Visi bent kartą patyrėme jausmą, kai mylime kitą žmogų taip stipriai, jog norime numirti - ir jei nemirštame, toliau gyvename sudaužyta širdimi.
Netikėtai sutapo, kad kai kovą ėmėme repetuoti premjerą, kuri buvo numatyta balandį, mus sustabdė koronavirusas. Dėl pandemijos viskas buvo uždaryta, viskas sustojo. Tačiau aš nenorėjau sustoti, nes šis projektas niekaip nesusijęs su virusais ir mes jo nekūrėme tam, kad jis būtų pristatytas tuo pat metu, kai prasidėjo koronavirusas.
Visą savo gyvenimą aš lengvai nepasiduodu. Jei noriu ką nors įgyvendinti, tai ir įgyvendinu, net jei tam prireikia trisdešimties metų. Tam, kad pereičiau Didžiąja kinų siena, iš pradžių man prireikė aštuonerių metų tam, kad gaučiau kinų leidimą. Net dvylikos metų prireikė performansui „Seven Easy Pieces“ Gugenheimo muziejuje. Laikas nieko nereiškia, tačiau šis metas buvo skirtas šiai operai sukurti.
Ar darbas koronaviruso aplinkybėmis, t. y. turint omenyje pandemijos keliamą riziką, praturtino projektą papildoma energija, o gal kaip tik skuba?
Itin svarbu nepasiduoti virusui, nepasiduoti jo sukeliamai depresijai ir nebijoti nežinomybės. Visi taip baiminasi, kad nebegeba ką nors suplanuoti; visi baiminasi, kad neliks ką daryti, veikti, baiminasi likti patys su savimi. Išties manau, kad šioje situacijoje turėtume pasitelkti daugiau humoro ir tęsti darbus.
Mums pavyko tęsti repeticijas socialinės distancijos aplinkybėmis. Jų metu man buvo atlikti aštuoni koronaviruso testai. Visi šios operos darbuotojai - 600 žmonių - buvo testuojami kas savaitę. Kiekvienas, įžengęs į šį pastatą, vis dar dėvi kaukę, vis dar laikosi socialinio atstumo, ir mus visus toliau testuoja. Vokiečiai šioje situacijoje pasiekė aukštą lygį. Amerikoje, atlikus testą, atsakymo turi laukti nuo penkių iki septynių dienų, o jį gavus jis jau būna pasenęs. Tad čia, šioje operoje, turime išties puikias sąlygas realiai dirbti nepaisant viruso, tačiau jo saugantis.
Be logistinių COVID-19 pasekmių, šis virusas, regis, keičia ir žmonių požiūrį į artumą bei intymumą. Daugelyje savo darbų ir projektų tiesiogiai bendraujate ir sąveikaujate su žiūrovais. Kokį poveikį jūsų kūrybai turės šie apribojimai?
Toks atstumo laikymasis ir tai, kaip pasikeitė artimas žmonių bendravimas - visa prasidėjo daug anksčiau nei virusas, tai atėjo kartu su technologijomis. Mesendžeris, įrašai tviteryje, instagramas... Jauni žmonės nebesikalba vienas su kitu. Net pasimatymai vyksta internetu. Žmonės jau susvetimėję. Kurdama „Abramovič metodą“ ypač galvojau apie žmogiškojo ryšio, žmogiškojo prisilietimo svarbą. Manau, kad virusas galiausiai baigsis, kaip baigėsi visi virusai žmonijos istorijoje. Tad kai jis praeis, ar mes vėl patirsime tas pačias problemas ir darysime tas pačias klaidas? Ar galbūt virusas pakeis mūsų suvokimą? Išties tikiuosi, kad suvokimas keisis ir mes suprasime kaip svarbu yra gamta ir žmogiškasis ryšys. Taip pat - kad grįšime prie paprastumo. Dabar gi viskas pertekliška. Per daug vaikomės mados ir meno. Kiek yra menininkų, kurių menas tapo preke? Turime grįžti prie paprastumo, kitaip tikrai pražūsime.
Esate ne kartą teigusi, kad sudaužytos širdies sielvartas yra žmones vienijanti patirtis, o mirtis dėl dužusios širdies jums artima ir suprantama. Ar manote, kad tai kraštutinė romantinės prigimties žmonių fantazija?
Tai labai romantiška, bet tokia širdis turėtų būti pagydyta. Kai imiesi kažko vardan savo širdgėlos ir dėl to pereini visus tuos sudėtingus jausmus, iš šio tunelio išeini pagijęs. Man labai svarbu gijimo procesas. Vienas šio projekto poveikių turėtų būti toks, kad žiūrovai galėtų projektuoti savo pačių jausmus į tai, ką mato ir patiria žiūrėdami pasirodymą, ir tai jiems padės gyti.
Pasirinkau septynias operas, kuriose dainavo Maria Callas, septynias operas, kuriose ji turėdavo mirti kaip veikėja: mirtis kaip tuberkuliozės pasekmė „Traviatoje“, smaugtinė mirtis „Otele“, mirtinas šuolies nuo pilies bokšto „Toskoje“, mirtis sudeginant „Normoje“, mirtis dėl išprotėjimo „Liučijoje di Lamermur“, o manojoje „Madam Baterflai“ versijoje ji miršta nuo radiacijos, tad čia jau įvedu naujų veiksnių [originalioje versijoje Madam Baterflai nusižudo]. Visos šios veikėjos mirė skirtingomis mirtimis, tačiau dar yra ir Marios Callas mirtis, kurios vaidmenį atlieku pati. Galiausiai ji išnyksta ir telieka tik jos balsas. Tad kūnas miršta, tačiau balsas mirti negali. Jei turi tokį talentą ir daliniesi juo su žmonėmis, žmonių dėka gyvensi amžinai. Todėl iš tiesų daugeliu aspektų šis projektas yra apie viltį.
Kaip manote, kuo mus, žiūrovus, taip traukia mirties akimirka?
Viešajame suvokime yra dvi skirtingos mirčių rūšys. Jei per televizijos žinias pamatome tikrą mirtį - kas nors kam nors nukirto galvą, arba kankinimai karo metu įvairiose pasaulio vietose, nuo Sirijos iki Afganistano, - mes to nenorime matyti. Skubiai perjungiame kanalą, nes nenorime, kad tie vaizdai liktų mūsų galvose. Bet jei matome „sceninę“ mirtį filme ar operoje, ir jeigu tai graži mirtis, tada verkiame ir tapatinamės su tokia mirtimi. Tad yra dvi mirčių rūšys: išties brutali, tikra mirtis ir sceninė mirtis. Įdomu, kad žmonės niekada nenori matyti realybės.
Savo autobiografijoje keldama klausimą, ar menas turėtų būti atskirtas nuo gyvenimo, teigiate vis labiau jaučianti, kad pats menas turi būti gyvenimas. Ar turite kokių minčių ar patarimų, kaip mums visiems įtraukti daugiau meno į savo gyvenimus?
Neturiu jokių patarimų. Manau, to žmogus turėtų norėti pats. Niekas neturėtų brukti minties, kad reikia daugiau meno. Tai net nereiškia, kad tau reikia daugiau meno arba kad tau to nereikia. Daug svarbiau - kiekvienam žmogui gyventi dabartyje. Gyvendamas dabartyje, kitaip matai dalykus: kitaip priimi gamtą, kitaip matai šešėlius ant sienų, ir daug skaidresnėmis akimis žvelgi į meną. Nuolat gyvename praeityje ir ateityje, ir pamirštame dabartį, tačiau dabartis yra vienintelė realybė. Tad kai iš tiesų esi dabartyje, menas pats tau siūlosi, matai jį ir jauti, tačiau jo nepajusi nebūdamas dabartyje arba priimdamas meną tik intelektualiai. Meną reikia priimti širdimi.
Ko, jūsų manymu, išmokstame iš šių didžiųjų romantinių pasakojimų, tokių kaip Marios Callas istorija?
Turėdama tokį talentą, ji neturėjo teisės sustoti, neturėjo teisės sunaikinti savo gyvenimo. Tai stiprus pareiškimas.
Pagal užsienio šaltinius parengė Diana Gancevskaitė
