Mums nusibodo pozityvumas ir melas sau, kitiems, kad mes dar galime keisti, daryti įtaką jau įsibėgėjusiai pasaulio, civilizacijos pabaigai. Bet dabar taip dažnai jaučiamės, todėl norime pasidalinti mintimis apie netolimos ateities planus. Prasideda naujasis teatro sezonas, kurio antraštė - „nereikalingas“. Mūsų nėra, mes tik ūkas, atspindžiai, tokios pat šiukšlės, kokias galime pamatyti sąvartyne. Mus supa ne vien buitinės, nerūšiuotos šiukšlės, bet taip pat ir neišrūšiuoti prisiminimai, kurie kemšasi pasąmonės latakuose. Prisiminimų sąvartynas - apie tai šį sezoną mes kalbėsime. Kaip nerūšiuoti prisiminimai virsta sąvartynu mūsų galvose ir kokius padarinius palieka mūsų sąmonei.
Kad teatras yra nereikalingas, mąstau nuoširdžiai, be išskirtinės pozos ar kad iššaukčiau viltį per nihilizmą. Vilčių, teatrų, žmonių, pasaulių, svajonių, minčių pilni sąvartynai, o pats savo veikloje daugžodžiauju net pats nesuprasdamas, kam, dėl ko ir kodėl. Tačiau teatras yra savotiškas išsigelbėjimas nuo šio mirusio, pilno normų ir neteisybės pasaulio. Tai gal ir gerai, kad teatro, visų pirma, reikia man pačiam. Teatras visada bus gyvas susitikimas, tai apsikeitimas energijomis, pamąstymas, ieškojimas, meditacija. O pasauliui nereikia mūsų, jam geriau be mūsų, kaip sakė F. Richteris, nes pasaulis iš tiesų yra tobulas, gamta yra tobula, tik žmogus įsikišo ten, kur nereikia. Tik žmogus sugeba visatoje taip egocentriškai mąstyti - nuolat plakti save už gausybę reiškinių, kurių net neturi valios ar įgūdžių keisti, ir elgtis taip, tarsi tik jis vienas gebėtų tas „klaidas“ „ištaisyti“, lyg pasaulis iš tiesų baigsis po žmogaus, ir tai vienareikšmiškai vertinti kaip blogį, nes mes žinome geriau, kaip turėjo būti sukurta ši civilizacija.
Nesąžininga teigti, kad šis pasaulis yra viena, o mano asmeninis pasaulis yra visai kas kita, ir kad jie visai nesusiję. Manau, tą patį darome ir teatre, ir visur kitur - stengiamės pakalbėti aktualia tema, o po premjeros ieškome kitos įdomios, aktualios temos, tada pamirštame, kas įvyko, pamirštame ir krauname viską į prisiminimų sąvartyną. Mes pasiduodame šių dienų aktualijoms, jos mus verčia kažkaip elgtis, dirbti. O mes, kaip vergai, paklūstam tam, kas yra ant bangos. Visai kitas dalykas yra kūryba. Vienas žmogus paklausė dailininko Francis Bacono: „Kodėl jūs tai darote?“ Jis atsakė: „Nežinau.“ Dažnai bandau kaltini aplinką ir mane supančius žmones dėl to, kad manyje jie kuria kažkokį heitinimą, aštrina pesimizmą, bet tik po kurio laiko suprantu, kad tai aš ir metu save į sąvartyną, kuriame jau gyvena daug žmonių su mintimi „negaliu pakeisti“. Kiekviena šio sezono medžiaga manyje atveria žaizdas, užpila jas rūgštimi. Be abejo, jose gausu visko - gausu humoro ir tiesmukiškumo, filosofijos. Per jas galiu analizuoti save kaip žmogų, analizuoti kitą, jos atliepia į viską, ką šiuo metu jaučiu, papildo mano suvokimą apie tai, ką jaučiu ir kokiame laike gyvenu, kokia mano būsena. Manau, kad šie darbai galės kiekvieną iš mūsų vis kitaip išlaisvinti nuo kažko nesuprantamo, kas spaudžia. Ir kad tą tiesos jausmą ir kitus jausmus galėsime perduoti kitiems žmonėms. Man to gana.
Mūsų mąstymas yra suformuotas, mūsų reakcijos yra nuspėjamos anksčiau, nei sureaguojame į įvykius. Todėl istorija yra mirusi, progresas nebevyksta, ir man svarbu kalbėti tomis temomis. Žmogus yra suformuotas manyti, kad jis yra ypatingas, pranašesnis už gamtą, už pasaulį. Kodėl mus supančios ir mūsų pačių kuriamos iliuzijos yra tokios ypatingos ir prasmingos, kad dėl jų galime viską paaukoti? Kodėl vieną dieną sakome, kad pavargome nuo to, kas vyksta, o po dviejų dienų vėl neriame stačia galvą į mėšlo krūvą, vėl džiaugiamės savo kasdienybe, kuri niekur neveda, bet leidžia nematyti, kas iš tiesų dedasi aplink. Aš asmeniškai nesijaučiu laimingas gyvendamas tokiame pasaulyje, bet negaliu meluoti, kad per artėjantį sezoną jį pakeisiu. Man provokacija yra svarbi dėl to, kad gali priversti mus sustoti ir susiginčyti visų pirma su savimi, kuris, manau, jau seniai filosofine prasme nebeegzistuoja.
Šiomis dienomis atrodo, jog pirmą kartą supratau realybę. Ji labai paprasta. Kai susuka pilvą - tavo tikslas greičiau pasiekti tualetą. Ir viskas. Galima užsidaryti ir būti vienam, bet iš tiesų bijoti likti tuo vienu, kuris mato, kas vyksta aplink. Niekada nežinom, kaip gali būti ir kaip bus vėliau, kalbame labai daug apie beprasmybę, bet vėlgi, tai tema, kuri kaip banga užliejo ir pagavo mus, o sezono tekstai man suteikia svorio. „Už geresnį pasaulį“ - tai juoką keliantis pavadinimas taip pat puikus tostas, bet visiškai nejuokingas spektaklis pagal Rolando Schimmelpfennigo pjesę Šis pasaulis gražus, nes jis sukasi ir yra netaisyklingos formos, atrodo šaltas, abejingas, o viduje toks karštas, kad kartais neatlaiko mūsų nepagarbos jam ir pradeda spjaudytis. „Faust is dead“ - gal kiek liūdnesnis pjesės pavadinimas, nes kalbama apie istorijos pabaigą ir mūsų, kaip žmonijos, regreso pradžią, na, bet čia galima tik juoktis, nes ne kas kitas, bet mes susimovėm, tik M. Ravenhillas su filosofo F. Fukuyamos pagalba gerai apžvelgė ir užrašė tai šmaikščiai, juokdamasis iš visko - tai mums būdinga. Lukas Bärfussas - „Testas“ - kūrinys apie gražiai subyrėjusią šeimą, kur viskas netikra, išskyrus mažo vaiko, sūnaus mirtį, kuri iš esmės nieko nekeičia. Viską apjungia Simono Stephenso kūrinys „The Trial of Ubu“ - apie despotizmo pateisinimą, pasiteisinimą ir įteisinimą. Edukacinėse programose kartu su jaunais žmonėmis ieškosime kelių, kaip prisijaukinti šiuolaikinį teatrą.
Maniau, tiek daug galime pasakyti apie save, bet būtų sveika kas rytą, prieš darbą, nuvažiuoti į buitinių atliekų sąvartyną. Ten mėtosi mūsų pasauliai. Ten suspausta, traktorių stumdoma mūsų nebereikalinga vaikystė, paauglystė, senatvė, liga, kažkada ilgai lauktos dienos.
Sezono naujiena: gal kas nors norite savo darbus pristatyti AAT?
Daugiau pasiteisinimų, reikalingos ir nereikalingos informacijos apie būsimus spektaklius, edukacinę programą ir OPEN CALL Artūro Areimos teatre: www.areimosteatras.lt
