Bene aštriausiai gedulo ir visiškos netekties skausmą per šį karantiną išgyvenau prieš tris savaites, peržiūrėdama savo feisbuko naujienų srautą. Tą rytą bent jau mano socialinį burbulą tiesiog sprogdino Europos teatralai, besidalinantys viena nuotrauka iš Vokietijos. Pirminis žinutės šaltinis - legendinis „Berliner Ensemble“ teatras. Nuotraukoje užfiksuota 1949 m. įkurto teatro žiūrovų salė tą 2020 m. gegužės 26-ąją su jau išimtomis eilėmis krėslų ir lyg kirviu iškirstais tarpais tarp kėdžių. Tai, ką mes vadinsime šachmatiniu žiūrovų susodinimu, vokiečiai ironiškai įvardijo naująja realybe. Taip atrodys mūsų namai ateinantį sezoną, globaliame socialiniame tinkle rašė tikriausiai to teatro literatūros intendantas arba dramaturgas, faktiškai mano, literatūrinės dalies vedėjos, kolega. Simboliška - žmogus už tūkstančių kilometrų dalinosi skausmu ir netektimi, kuri netikėtai kirto į paširdžius man, fiziškai niekada šioje teatro šventovėje net nebuvusiai. Kartu tai buvo žinutė apie didelę viltį - karantiną išgyvenąs teatras bus priverstas kurti naują, ypatingą ir visiškai unikalią patirtį, skirtą gyvai į teatro sales išdrįsiančiam sugrįžti žiūrovui.
Tik dėl karantino kaip apsėsta žiūrėjau su vokišku nuoseklumu kas savaitę į „Berliner Ensemble“ interneto svetainę keliamus kultinių spektaklių įrašus. Tik / net septynios dienos peržiūrai, ir paties Bertolto Brechto statyta „Motušė Kuraž ir jos vaikai“ iš 2020-ųjų katapultuoja į kažkur paralelinėje visatoje tebeegzistuojančius 1949-uosius. Karantinas leido pasimėgauti Michaelio Thalheimerio šedevrais, o apie jo „Makbetą“, kurį springstantį krauju skraidino tas pats šventasis „Berliner Ensemble“ scenos ratas, prieš tai nutryptas Motušės Kuraž kanopų, norėčiau pasidalinti kiek plačiau.
Dauguma teatralų dievina vokiečius aktorius. Jie be galo įtaigūs ir kartu svaiginamai techniški, jie tiesiog virtuozai, aukščiausios klasės meistrai. Thalheimerio aktoriai, vaidinantys „Makbete“, primena chirurgus, vienu šykščiu, mikroninio tikslumo reikalaujančiu vaidybinio skalpelio pjūviu atveriančius raudonesnio už raudoną kraujo ir dvasinių pūlinių niagaras. Regis, išskirtinai „Berliner Ensemble“ aktorių prigimtinė talento duotybė yra meistriškas gebėjimas vienu lakonišku fiziniu arba dvasiniu judesiu pakreipti visiškai nauja veiksmine vaga visą spektaklio siužetą. Tikėjotės jaukaus vakaro su tradiciniu Shakespeare´u? Tai šekit - Thalheimerio „Makbetas“, kuriame visuomenė su nuoširdžiu iškrypėlio geismu nuodėmėje sanguliauja viešai, nebesislėpdama, ir čia pat, scenoje, gimdo gryną, šviežiai distiliuotą žiaurumą. Šiame „Makbete“ paprasta, žmogiška viltis tiesiog užspringsta krauju.
Nuostabiam kolegai dosniai pasidalinus informacija, karantiną pasilengvinau virtualiu vizitu į nuo 1993 m. nepasiekiama svajone tapusį britų teatrą „Complicité“. Tik dvidešimt septyneri metai nuo LIFE festivalio Lietuvai parodytos šio teatro „Krokodilų gatvės“, ir mano asmeninis naujas susidūrimas - Britų tarybos pastangomis „Complicité“ 2015-ųjų šedevras, Simono McBurney monospektaklis „Susidūrimas“ („The Encounter“), virtualiai pasiekė viso pasaulio teatromanus. Tereikėjo gerų ausinių, ir aukščiausios prabos teatras tapo pretekstu leistis į gyvenimo kelionę po slėpiningą žmogaus smegenų reljefą. Tuščioje scenoje vaidina vienas Simonas McBurney, bet kiekvieno žiūrovo galvoje gimsta ištisas pasaulis, visiškai unikalus garsinis kūrinys, kuriam nereikia jokio apčiuopiamo patvirtinimo. Spektaklį šiuolaikinio teatro metras kūrė įkvėptas rumunų autoriaus Petru Popesku knygos „Amazon Beaming“ apie amerikietį fotografą Loreną McIntyre´ą, pasiklydusį Amazonės džiunglėse. Žmogus tenorėjo kuo kūrybiškiau įvykdyti eilinį žurnalo „National Geographic“ užsakymą, o staiga pačiam sau netikėtai pasinėrė į džiungles ir čia patikėjo indėnų genties gebėjimu bendrauti telepatiškai.
Akivaizdu, kad McBurney´ui pasaulinis bestseleris apie Amazonės čiabuvius tapo tik pretekstu globaliai apmastyti erdvės ir laiko kategorijas. Spektaklio režisierius ir atlikėjas su tikro mediumo lengvumu skrodžia laiko tėkmę. Vieną akimirką mes vis dar 7-ajame dešimtmetyje, o kitą jau stebime Amerikos kolonizacijos arba paties McBurney gyvenimo atkarpas. Akimirksniu tampa aišku, kad prieš mus nebe aktorius, o šiuolaikinis tyrėjas, meno mokslininkas, virtuoziškai įrodantis mums tikrąją tiesą apie žmogaus prigimtį. Staiga žiūrovas pradeda sau kelti klausimus: ar aš - tai dalelė? Garso dalelė? Ar aš - tai banga? Garso banga? Ar šiuo metu mano galvoje ginčijasi McBurney dabartyje su McBurney, įrašytu prieš keletą metų? Kuris yra tikresnis? Paradoksalu, kad matydami materialų aktoriaus kiautą, čia pat scenoje kuriantį teatrinį stebuklą, mes tuo pačiu metu girdime daugybę jo garsinių kopijų, tampančių savarankiškais reikšminiais vienetais, tiek pat svarbiais ir įtaigiais, kiek kelias valandas spektaklį kuriantis originalas. Ar išties žmogus yra tai, kas skamba ir garso bangomis ne tik pasklinda po visą pasaulį, bet ir prasismelkia į kitas epochas?
Tik dėl karantino pagaliau atsidūriau didžiajame Avinjono festivalyje. Ir visai nesvarbu, kad tai buvo 2008-ųjų Avinjonas - užsimaniau pasižiūrėti jau Vilniuje matytą Romeo Castellucci „Pragarą“. Tiesiog norėjosi net per kompiuterio ekraną tvoskiančios prancūziško vidurvasario kaitros, nakties, leidžiamos su dviem tūkstančiais žiūrovų ten, kažkur, Popiežiaus rūmų kieme... O gavau tikrą, atgijusią sieną ir mažą pliko žmogaus figūrėlę, beviltiškai narsiai besikabarojančią vis aukštyn, aukštyn. Jau pirmomis šio „Pragaro“ minutėmis tapo aišku: ką tik prieš žmogų kapituliavo siena, pastatas, atlaikęs geriausio pasaulinio teatro atakas, pasidavė būtent „Pragarui“. Ir nuo šio Popiežiaus rūmų stogo galiausiai į vaidybinę aikštelę sviedžiamas krepšinio kamuolys. Ką ten tos LNDT scenos paskliautės, maniau žiūrėdama į mažiuką „Acer´io“ ekranėlį, - efektas visai ne tas. O tada didžioji seka mirčių ir prisikėlimų, kulminacijoje iš Popiežiaus rūmų langų pabyranti Andy Warholais ir televizorių monitoriais. Tokia taki takoskyra tarp Étoiles - Toi / Žvaigždės - Tu...
