Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Eleonora Koriznaitė, apdovanota ypatingu grožiu ir jaunatviškumu, aistringu temperamentu ir žavesiu, birželio 6-ąją švenčia gražų jubiliejų. Juozo Miltinio teatro studijos mokinė liko ištikima gimtajam Panevėžio teatrui, nors jos vaidmenys teatre ir kine, tarp jų ir pagrindinis vaidmuo Raimundo Banionio juostoje „Mano mažytė žmona“ (1984), liudija ją esant vertą ne tik Lietuvos teatrų scenų. Tačiau aktorė sako dėl nieko neapgailestaujanti - juk nežinia, kas būtų, jei būtų...
Mokėtės Juozo Miltinio teatro studijoje, bendravote su šia išskirtine ir, ne paslaptis, nelengvo charakterio lietuvių teatro asmenybe. Kokį ryškiausią prisiminimą iki šiol saugote?
Juozo Miltinio asmenybė kartu ir traukė, ir baugino. Jis buvo visiškai nenuspėjamas. Vienas iš ryškiausių prisiminimų - stojamieji į teatro studiją. Lankiau Vaikų dailės mokyklą, todėl mano mama, aktorė, buvo rami, kad vaikas į teatrą neis. Bet aš juk nuo vaikystės buvau teatre! Diena iš dienos žiūrėjau spektaklius ir atrodė visiškai natūralu, kad ateisiu į tą teatrą. Sudalyvavau stojamuosiuose, atrodė, kad pavyko. Kiek supratau iš Vaclovo Blėdžio, dešiniosios Miltinio rankos, buvau gerai įvertinta. Grįžusi namo, pasigyriau mamai, kad esu priimta, bet vėliau, nuėjusi į teatrą ir peržvelgusi įstojusiųjų sąrašą, savo pavardės neradau. Nusiminusi grįžau namo, paverkiau, o po kokios savaitės Blėdis mano mamos klausia, kodėl aš neinanti į studijos užsiėmimus. Pamanėm, gal įvyko klaida. Nuėjau. Miltinis skirsto visiems užduotis, man - nieko, lyg manęs nebūtų. Manęs Miltinis „nematė“ gal dvi savaites. Tada, vieną dieną staiga jis mane „pamatė“ ir klausia savo žemaitiška tarme: „Tai, Koriznait, kur buvÁI, kodėl nesilankÉI?“ Jis mėgdavo tokius psichologinius žaidimus, o kadangi aš buvau aktorės duktė, tai su manimi pažaisti jam buvo ypač smagu. Nors šiaip Miltinio teatre privalėjo būti tvarka ir tyla, susikaupimas. Šiandien kartais jauni žmonės net per repeticijas ar prieš pat spektaklius maigo telefonus. Nesakau, kad tai blogai, tiesiog pokytis labai didelis.
Kokie kiti teatriniai susitikimai paliko ryškų pėdsaką Jūsų profesijos kelyje?
Lemtingiausias susitikimas, ko gero, ir buvo su Juozu Miltiniu. Nusinešė mane lyg kokia srovė. Iš pradžių turėjau minčių galbūt studijuoti keramiką, nes labai mėgau lipdyti, bet teatro bacila, pasėta manyje nuo kūdikystės (ir net dar nuo anksčiau - mama, manęs besilaukdama, vaidino scenoje), matyt, padarė savo. Man milžinišką įspūdį paliko senoji, Miltinio išugdytų aktorių karta. Būdami studijoje, stebėjome repeticijas, spektaklius. Kartais ir „šviesdavome“: virš scenos sukabintų prožektorių spindulį reikiamu momentu turėjome nukreipti į Donatą Banionį, Algimantą Masiulį, Bronių Babkauską, Gediminą Karką, Reginą Zdanavičiūtę, Romą Mikalauskaitę, Vaclovą Blėdį ir kitus aktorius. Man juos stebėti buvo neįkainojama dovana ir įdomumas. Pavyzdžiui, Banionis taip valdydavo mintį, kad niekada negalėdavai pamatyti tokio pat spektaklio du kartus. Niekada nežinojau, kaip jis paklaus, kaip sureaguos. Atrodydavo, kad jo mintis gimdavo čia ir dabar. Manau, teatre tai - didžiausia vertybė.
O vėliau kas Jus formavo kaip aktorę?
Aš kartu su studijos mokiniais teatro spektakliuose, tarp jų ir garsiuosiuose Miltinio pastatymuose, dalyvaudavau nuo 1976 metų. Teko pasirodyti ir legendiniuose „Devynbėdžiuose“ su nuostabia Kuprevičiaus muzika, Blėdžio „Sniego karalienėje“, Miltinio „Šiaudinėje skrybėlaitėje“. Kai Blėdis statė spektaklį „Katė, kuri vaikštinėjo pati sau viena“, jam reikėjo berniuko. O rasti vyrą, kuris galėtų vaidinti berniuką, sudėtinga. Tad šis vaidmuo teko man ir kitam „studijokui“, vaikinui. Nors iš pradžių labai nenorėjau vaidinti, už šį berniuko vaidmenį festivalyje „Teatrai vaikams“ gavau diplomą ir sulaukiau pagyrų (juokiasi). Po vykusio berniuko vaidmens buvau priimta į teatrą. O vėliau tie patys garsieji aktoriai tapo mano partneriais. Tai irgi buvo ypatinga patirtis: darbas su jais per repeticijas, jų patarimai. Tada teko juos kitaip pažinti. Pavyzdžiui, vaidinau su Donatu Banioniu. Tai buvo išskirtinio darbštumo žmogus. Repetuodavome kartu, net jei nebūdavo skirta repeticija. Jis savo ranka „išsirašinėdavo“ visus personažus į mažas knygeles ir taip mokydavosi. Daug turėjo tų knygelių.
Persikelkime į epochą po Miltinio. Kaip pati esate sakiusi, scenoje buvote ir tarnaitė, ir meilužė, ir žmona, ir karalienė. Iš viso - arti 90 vaidmenų. Kokias moteris Jums įdomiausia vaidinti?
Galiu tik džiaugtis, kad teko vaidinti labai skirtingus vaidmenis - ir dramatiškus, ir charakterinius. Būta spektaklių, kurie gal nebuvo išskirtiniai režisūros požiūriu, tačiau man brangūs. Pamenu, Ramūnas Abukevičius statė Tennessee´io Williamso „Vasarą ir dūmus“. Man teko labai sudėtingas Almos, pastoriaus dukros, vaidmuo. „Alma“ ispaniškai reiškia „sielą“. Ji visą laiką tarsi kovojo su savimi, jos siela grūmėsi su kūno troškimais, aistromis ir geismais. Scenoje ją nuolat apimdavo juoko ir dusulio priepuoliai. Buvo sunku kurti šį personažą, bet daug kas sakė, kad pavyko. Taip pat buvo labai netikėta, kad Saulius Varnas, statęs Paulo Claudelio „Kristupo Kolumbo knygą“, man paskyrė karalienės Izabelės, turėjusios didžiulės reikšmės Kolumbo likimui, vaidmenį. Saulius Varnas mane nuolat stebindavo savo pasirinkimais. Štai Algirdo Landsbergio „Idioto pasakoje“ pagal Dostojevskį jis man skyrė Anastasijos Filipovnos vaidmenį. Su juo daug ginčydavomės, dažnai nesutapdavo požiūriai. Sykį net apie savaitę nėjau į repeticijas - toks buvo mano protestas. Bet režisierius pasielgė labai išmintingai: išlaukė tą savaitę, o paskui ramiai sako: „Na ką, pailsėjai, apgalvojai? Dirbam toliau.“ O didžiausias akibrokštas buvo Kafkos „Procese“ man skirtas banko direktoriaus vaidmuo. „Šito tai jau tikrai nebus!“ - pasakiau aš. Bet šįkart aš jį supratau. Jam reikėjo šiek tiek utriruoto personažo, tokio „mažo nieko“, kurio visi bijo, apie kurį visi kalba. Tas „mažas niekas“, kalbantis gerkliniu balsu, buvo baltai grimuotu veidu, su katiliuku ant galvos ir lazdele - šiek tiek priminė Charlie Chapliną ar kažkokį mimą. Pasirodo, kartais tokie neįprasti sprendimai pasiteisina.
Be Ramūno Abukevičiaus, Sauliaus Varno, dirbote su daugeliu kitų režisierių. Ar išskirtumėt kuriuos nors, ar galėtumėte pasakyti, kad jie - Jūsų „kraujo grupės“?
Baisiausia, kai režisierius pasiima sudėtingą medžiagą, pats sėdi salėje ir sako aktoriams: „Tekstą turit - darykit!“ Sprendimo nėra, tik gera medžiaga. Aktoriai stumdosi scenoje, bando patys „statytis“ scenas, o režisierius lieka renginio organizatoriaus vaidmenyje. Tokioje situacijoje esu atsisakiusi vieno didelio vaidmens beveik prieš premjerą (tiesa, tą vaidmenį kūrėme dviese, tad premjera „nesugriuvo“). O mano „kraujo grupės“ tikriausiai ir buvo to karta, su kuria aš užaugau kaip aktorė. Miltinis kartodavo, kad aktorius scenoje turi gyventi, mąstyti, kad jis turi stebėti gyvenimą. To siekė ir Donatas Banionis. Pamenu, filmavausi jo sūnaus Raimundo Banionio filme „Mano mažytė žmona“ ir dar studijavau Konservatorijoje. Ir susirgo aktorė, kuri vaidino Konstanciją Donato Banionio spektaklyje pagal Peterio Shafferio „Amadeus“. Jis pasikvietė mane ir pasiūlė šį vaidmenį: „Tu susitvarkysi“. Ir susitvarkiau, bet buvo labai sunku, - jis buvo toks reiklus! Gera dirbti su Juliumi Dautartu, Rolandu Atkočiūnu, Raimundu Banioniu, Antanu Gluskinu. Šiandien teatras yra įvairus - toks jis ir turi būti. Bet svarbiausia, kad jis turi būti paveikus. Baisiausia, kai spektaklis niekaip nepaliečia žiūrovo, kai jis lieka abejingas.
Ar Jums niekada nekilo noras palikti Panevėžio teatrą ir išvažiuoti į Vilnių? Esu tikra, kad Jus būtų pakvietę vaidinti garsiausi sostinės režisieriai...
Būta visokių minčių. Turbūt neužteko pasitikėjimo ir ryžto. Lietuvos teatre buvo laikotarpis, kai Panevėžyje statė Miltinis, tada Panevėžys buvo teatrinis centras. Paskui Miltinio etapas baigėsi. Teatras, kaip ir gyvenimas, nuolat kinta, ir nereikia iš to daryti tragedijos, tai yra normalus procesas. Žinoma, buvo tuštumos, pauzių. Bet aktoriaus gyvenimas yra banguojantis: kartais vos spėji bėgti iš spektaklio į spektaklį, o kartais - tuštuma. Imuosi iniciatyvos ir pati. Taip gimė monospektaklis „Kokio gražumo saulė“, prisidėjau kuriant edukacinius vaidybinius filmus „Graži prigimties daina“ ir „Prakalbome. Amerika pirtyje“ apie mūsų krašto didžią moterį Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Pastarasis filmas dar nepristatytas visuomenei, sutrukdė karantinas. Dėl tos pačios priežasties nespėjome parodyti ir iki karantino repetuoto spektaklio „Keista pažintis“.
Bendradarbiavote su skirtingų kartų režisieriais, taip pat ir su režisūros debiutantais - Augustu Gornatkevičiumi ir Uršule Bartoševičiūte. Kaip manote, kur link juda Lietuvos teatras?
Sunku įvardinti. Galbūt jaunieji režisieriai aktyviai ieško naujos formos. Man įdomus jų mąstymas, jie tikrai kitokie, nors jų tikslas tas pats - kurti paveikų teatrą, užmegzti ryšį. Gerai neišmanau šiuolaikinio teatro procesų, bet ar tik negrįžtama prie psichologinio teatro, prie kažko tikro ir paprasto, paliečiančio dūšią? Manau, daugeliui žiūrovų norisi, kad juos teatras pakylėtų, o ne prislėgtų. Žmonės ieško šviesos, vilties, harmonijos. Bet, žinoma, teatras neturi kvepėti naftalinu.
Dėkoju už pokalbį. Linkiu gražios gimtadienio šventės ir pasitenkinimą atnešančių kūrybos akimirkų.
