Meninis tyrimas - tikras mūsų laikų kūdikis. Menine praktika grįstas tyrimas, kitaip sakant, tyrimas menu ir per meną, apima ir perteikia daugelį šiuolaikinio diskurso idėjų, tokių kaip įkūnijimas, performatyvumas, procesualumas, hibridizacija, subjektyvumas, autorefleksija, kolektyviškumas ir pan. Jis yra takus ir atviras, neturintis aiškiai apibrėžtų ribų ir skatinantis „nepabaigtą mąstymą“. Žadinantys ir entuziazmą, ir lygiai taip pat skepsį, meniniai tyrimai užima reikšmingą vietą bendroje tyrimų kultūroje, bet dėl savo pobūdžio jie vis dėlto dažnai yra kvestionuojami.
Apie meninio tyrimo prigimtį bei ypatumus ir apie meninių tyrimų įvairovę kalbamės su Vilniaus dailės akademijos docentu, kuratoriumi, tyrėju ir menininku, humanitarinių mokslų daktaru Vytautu Michelkevičiumi, daugelio publikacijų, tarp jų ir monografijos anglų kalba „Mapping Artistic Research. Towards Diagrammatic Knowing“ (VDA leidykla, 2018), autoriumi.
Esate meninio tyrimo Lietuvoje pionierius. Kaip likimas Jus atvedė į šią sritį?
Patikslinsiu, kad esu ne tiek meninio tyrimo (MT), kiek mokslinio ir meninio tyrimo apie meninį tyrimą pionierius. Atsekiau, kad pirmą kartą savo leidiniuose žodį MT pavartojau dar 2007 m., kai kartu su kuratorėmis ir menotyrininkėmis Agne Narušyte ir Lina Michelkeviče Prospekto galerijoje kuravome parodą „foto/karto/istorio/grafijos“ ir sudarinėjome knygą „Fotografijos, istorijos, žemėlapiai“. Tuo metu teigėme, kad tai meninis tyrimas apie Lietuvos fotografiją ir jos istoriją. Ir tai buvo tiesa žiūrint atgal, nes mes naudojomės visų pirma ne moksline, o menine metodologija, kuri apėmė kuravimą, žemėlapių ir diagramų braižymą bei instaliavimą erdvėje.
Aš pats - buvęs vizualaus meno atstovas, po truputį perėjęs į kuratorinę praktiką (kuri taip pat laikoma menine veikla) bei kartu vystęs mokslinio tyrimo gebėjimus (studijavau humanitarinių mokslų doktorantūroje VU), todėl man natūraliai kilo klausimai, kodėl meninė praktika negali būti tyrimo metodas lygia greta su moksline praktika (arba vietoj jos). Lūžį patyriau 2010 m., kai apsigyniau mokslinę disertaciją, kurioje, deja, mano meninė ir kuratorinė veikla negalėjo būti įtalpinta, nes neatitiko mokslinio tyrimo protokolų. Nors išties aš ją vykdžiau paraleliai ir ji man, kaip tyrėjui, suteikė vertingų duomenų. Tik vėliau sužinojau, kad ir mokslininkai gali naudoti panašius metodus, tik svarbu tai reflektuoti ir pristatyti. Žodžiu, apie platesnes metodologines galimybes bei įvairesnius tyrimų konstravimo ir komunikacijos būdus sužinojau, kai labiau įsigilinau į meninio tyrimo esmę podoktorantūros studijų metu Vilniaus dailės akademijoje. Įdomus sutapimas, kad tais pačiais metais, kai gyniausi disertaciją, Lietuvoje kaip tik įstatymiškai buvo įteisinta meno doktorantūra.
Šiaip ar taip, mano siekis buvo ir praplėsti mokslinio tyrimo metodus, ir sumažinti plyšį tarp menininko ir mokslininko veiklų, nes, mano manymu, menininkas per savo praktiką ir savo metodus (nemokslinius) gali atlikti lygiai tokį pat įdomų ir vertingą tyrimą bei sukurti naujas žinias kaip ir mokslininkas.
Kokią vietą meniniai tyrimai užima Lietuvos akademiniame diskurse?
Kaip žinome, Lietuvos akademiniame diskurse tai dar gana jaunas reiškinys, tačiau tokie menininkai kaip Nomeda ir Gediminas Urbonai meninius tyrimus už akademinio diskurso ribų atlieka jau nuo 2000 m. vienu pirmųjų tokio tipo projektų Lietuvoje „Transaction“. Kadangi tai gana naujas reiškinys akademiniame lauke, jis vertinamas nevienareikšmiškai ir dar turi šiek tiek pakovoti, kad būtų pripažįstamas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip mokslinis tyrimas. Dar yra nemažai neapibrėžtų pilkųjų zonų. Pavyzdžiui, Suomijos ar Austrijos mokslo tarybos jau ne vieną dešimtmetį finansuoja meninius tyrimus, o Lietuvoje dar tik bandome apsibrėžti, kaip tai turėtų vykti. Tačiau Lietuvos situacija mes taip pat galime pasidžiaugti: nuo mūsų toli atsilieka ir Vokietija, ir Prancūzija, ir kaimyninė Latvija. Bent jau įstatymų baze ir meno doktorantūros pripažinimu.
Kokie meninių tyrimų privalumai, Jūsų požiūriu, yra didžiausi?
Noriu pabrėžti, kad meninis tyrimas pirmiausia yra praktika grįstas tyrimas. Gali būti tiek menininko, tiek kuratoriaus ar net mokslininko praktika, siekiant pažinti, atrasti, atskleisti, nustatyti ir pan. Todėl ir taikomi praktikams įprasti metodai. Dažnai pamirštama, kad dalis gamtos mokslų taip pat dažnai atlieka praktika grįstus tyrimus, todėl jie epistemologiškai net artimesni meniniam tyrimui nei humanitariniai mokslai.
Aš dažnai mėgstu sakyti, jog mūsų šiandieninė realybė pasidarė tokia sudėtinga ir daugiasluoksnė, kad įprastos mokslinės metodologijos nėra pajėgios jos iki galo ištirti, suprasti ir pažinti, todėl mums reikia į problemas pažvelgti per menininkų vaizduotę ir suteikti galimybę jiems atlikti tyrimus savais metodais. Tad meninio tyrimo integracija į akademinį diskursą praplečia ir mokslinių tyrimų metodologijas. Ne vienoje pasaulyje pripažintoje mokslinėje laboratorijoje (pvz., CERN) kuriamos rezidencijos menininkams, jie kviečiami prisidėti prie tyrimų visos žmonijos labui. Tačiau svarbu paminėti, kad meninis tyrimas apima bendradarbiavimą ne vien su gamtos ar tiksliaisiais mokslais, bet ir su humanitariniais. Dažnai menininkai pasitelkia ir menotyrininkams ar filosofams įprastas metodologijas ir sujungdami jas su savo praktika plečia humanitarinių mokslų gebėjimus atlikti tyrimus ir užčiuopti įvairiapusiškesnes tų pačių reiškinių puses.
Kartais apie meninį tyrimą kalbama kaip apie naują tyrimų paradigmą. Tačiau yra ir prieštaraujančių tokiam požiūriui. Pagrindinis oponentų argumentas - pernelyg mažai išties vertingų, įdomių, meninę tikrovę keičiančių kūrinių, sukurtų meninio tyrimo būdu.
Pagrindinis meninio tyrimo būdas, ar, kaip aš suprantu, metodas, yra menininko praktika, o ji gali būti labai įvairi. Manau, kad svarbiausiais meninio tyrimo rezultatas - meno kūrinys ir jį kontekstualizuojanti medžiaga (nebūtinai tekstas, gali būti ir įvairūs vaizdai, diagramos, žemėlapiai, proceso dokumentacija ir t.t.). Būtų galima vardyti šimtus svarbių ir įtikinančių meninio tyrimo projektų. Kaip vieną iš pavyzdžių pateikčiau projektą „Choreografinės figūros: nukrypimai nuo linijos“, įgyvendintą vizualaus meno (piešimo), choreografijos ir rašymo sankirtoje.
Jame trys menininkai Nikolausas Ganstereris (Austrija), Mariella Greil (Austrija) ir Emma Cocker (D. Britanija) bendradarbiaudami tyrinėjo mąstymo, jautimo, žinojimo formas. Projekto pabaigoje buvo išleista knyga bei projektą pristatantis interneto archyvas http://www.choreo-graphic-figures.net, kuriame yra daug įvairių įkūnytų žinojimo formų, pristatomų video- ir kitais formatais.
Sutinku, kad paveikūs meniniai tyrimai turi keisti meninę tikrovę ir sukurti naujų tam tikros kūrybos srities ar disciplinos žinių, bet jie, kaip ir moksliniai tyrimai, taip pat turėtų keisti sociopolitinę tikrovę. Tai pastaruoju metu vis dažniau vyksta klimato atšilimo (pvz., biomeno projektai) ar tvarios energetikos srityse.
Koks, Jūsų nuomone, turėtų ar galėtų būti meninio tyrimo rezultatas? Daugelis tvirtina, kad tai turėtų būti meno kūrinys, tačiau kai kurie scenos meno atstovai mano, kad gyvai atliekamas meno kūrinys iš principo negali perteikti jokių žinių, nes atlikimas pernelyg priklauso nuo laiko, vietos ir paties atlikėjo asmenybės. Jie teigia, kad žinias gali perteikti tik technika. Ką apie tai manote?
Idealiu atveju tai turėtų būti meno kūrinys, tačiau mūsų vertintojai ir akademikai dar nėra tam pasiruošę, ir aš juos visiškai suprantu. Todėl yra prašoma menininko pateikti papildomą, mano anksčiau minėtą medžiagą, kuri būtų tarsi instrumentas (jei norite, mikro- ar teleskopas), leidžiantis įžvelgti tame kūrinyje naujas žinias. Tiek vizualaus, tiek scenos meno kūriniai perteikia žinias, tik jos nebūtinai yra propozicinės (išreikštos teiginiais), gali būti apibūdinamos kaip įkūnytos, „tyliosios“, neišreikštos ir pan. žinios. Žinoma, kad galėtų būti įvardijamos kaip naujos žinios, jos turi būti įvertintos ir pripažintos atitinkamos srities ekspertų. Aš kritikuočiau logocentristinį požiūrį, kad naujos žinios gali būti išreikštos tik raštu, tik žodžiais. Ir, aišku, ne kiekvienas spektaklis ar paroda kuria naujas žinias, bet to ir nebūtina daryti. Menas turi įvairių funkcijų, ir nebūtina iš kiekvieno kūrinio reikalauti to paties ar daugiau, nei jis turi savyje. Esu matęs ne vieną performansą, kuris visiškai galėtų būti ginamas kaip mokslo disertacija. Norėčiau pabrėžti, kad meno daktaro ar doktoranto kūrinys neturi būti laikomas geresniu už menininko be laipsnio kūrinį. Kiekvienas jų turi savus tikslus ir funkcijas.
Manau, kad naujų žinių sukūrimas ir perteikimas priklauso ne nuo meno disciplinos ar formato, o nuo kūrėjo intencijų. Ir čia pirmiausia reikėtų susitarti, kas yra tos naujos žinios, ir suprasti, kad tai ne žinutė, ar, dar kitaip, pranešimas.
Mane ypač domina meninio tyrimo būdu sukuriamos žinios. Kaip minėjote, jos gali būti neverbalios, dažnai vadinamos „tyliosiomis“ arba „nebyliomis“ (angl. tacit) žiniomis. Fenomenologinė tradicija yra linkusi sutapatinti patirtį ir žinias. Bet kaip tuomet išmatuoti tų žinių naujumą ir vertę?
Taip, čia būtų galima remtis ir fenomenologinės tradicijos samprata. Kaip minėjau, matavimas čia sutartinis ir kartu kokybinis. Grupė ekspertų, mokslininkų, menininkų ir menotyrininkų, remdamiesi savo tam tikro lauko patirtimi ir kompetencijomis, gali nesunkiai įvertinti, ar konkretus meninio tyrimo projektas arba meno disertacija turi to naujumo. Kiekvienas projektas yra individualus ir jo metodologija nepakartojama, todėl neįmanoma pateikti universalių vertinimo kriterijų, nebent tik gaires.
Įprasta manyti, kad meninio tyrimo prigimtyje slypi tarpdiscipliniškumas. Kaip jis reiškiasi Jūsų srityje?
Tarpdiscipliniškumas yra slidi ir nuvertėjusi sąvoka, nes po ja bandoma daug paslėpti. Meninis tyrimas gali būti ir labai discipliniškas, ir transdiscipliniškas ar multidiscipliniškas. Vienintelė situacija, kai meninį tyrimą galima laikyti tarpdisciplinišku, būtų tada, jei tomis disciplinomis laikytume meną ir mokslą, tada jis atitiktų tokias sąlygas.
Šiandien stebint scenos menus, ypač kai kurias formas, galima matyti tendenciją, kad kūryba remiasi tyrimu. Ar panašūs procesai vyksta ir vaizduojamuosiuose menuose? Ir kas tuomet skiria meninį tyrimą nuo įprastos meninės praktikos?
Daugelis kūrinių visose srityse remiasi tyrimu, bet nebūtinai meniniu. Aš atskirčiau meninį tyrimą ir menininko tyrimą. Kiekvienas menininkas atlieką tyrimą, norėdamas sukurti kūrinį. Tai dažniausiai įvardijama kaip pasirengimas jam: medžiagų paieška, literatūros ar specifinių dalykinių knygų skaitymas ir t.t. Tai būtų įvardijama kaip tyrimas menui (sukurti). Dar viena visiems įprasta tyrimo rūšis yra tyrimas apie meną - tai, ką dažniausiai daro menotyrininkai. Ir galiausiai būtų tyrimas per meną arba su menu. Jis sudaro meninio tyrimo pagrindą, nes kurdamas meną atlieki tam tikro reiškinio ar problemos tyrimą. Tyrimas menui sukurti vyko daugelį šimtmečių, tačiau jis nebuvo atskleidžiamas ar viešinamas, o dabartinėse meno doktorantūros studijose vienas pagrindinių siekių - kad menininkas pasidalintų savo kūrybos ir tyrimo procesu, atskleistų savo metodus ir juos reflektuotų.
Išties pastarojo dešimtmečio šiuolaikinio meno diskursas tapo perkrautas tyrimo žodyno, bet ne visuomet šis vartojamas tikslingai. Dažnai kūrinių aprašymuose tenka pastebėti, kad menininkas tiria kažką, o ne tiesiog kuria. Manau, kad čia reikėtų daugiau savirefleksijos ir kritiškumo.
Reziumuojant - dalis meninių praktikų gali būti meniniai tyrimai, tačiau viena pastraipa to skirtumo apibrėžti neįmanoma. Vienas pagrindinių kriterijų būtų tai, kad meninis tyrimas konkrečioje srityje sukuria naujas žinias, naujus supratimo ar pažinimo būdus. Jei, pavyzdžiui, kūrinys yra dekoratyvus ar atkartojantis jau žinomas struktūras, tai jame būtų sunku rasti naujų žinių.
Daugelyje aukštųjų meno mokyklų jau nuo bakalauro pakopos pradedami nuosekliai ugdyti meninio tyrimo įgūdžiai. Dirbdama su visų trijų pakopų vaidybos ir režisūros studentais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pastebiu, kad kol jie išsigrynina problemą, dažniausiai nori tirti publiką, nes tiki, kad būtent ji slepia jų kūrybos paveikumo paslaptį. Kokias temas ar sritis dažniausiais renkasi VDA studentai?
Sunku generalizuoti, nes VDA yra keliasdešimt katedrų, kiekviena su savo interesais ir kryptimis. Gal būtų galima išskirti dvi labai stambias tendencijas: asmeninės temos (santykiai su tėvais ar visuomene) ir pasaulinės temos (globalus atšilimas, medijų vartojimas, antropocentrizmo krizė).
Ne paslaptis, kad meno doktorantams kyla sunkumų derinant kūrybą ir rašymą. Koks, Jūsų manymu, būtų idealus santykis tarp meninės praktikos ir tyrimo rašto dalies? Gal galėtumėte pateikti įdomių pavyzdžių, kaip iš tiesų vyksta tyrimas menu ir per meną?
Kiekvienu atveju santykis turi būti individualus, atsižvelgiant į projekto pobūdį. Mes Lietuvoje iki šiol turėjome reikalavimą, kad tai būtų 50 : 50, tačiau šiais metais pasikeitusiuose doktorantūros nuostatuose sakoma, kad dalys turi būti integralios, bet nebūtinai vienodos. Norvegijoje ir kitose Skandinavijos šalyse tas santykis apibrėžiamas labai liberaliai - sakoma, kad turi būti kūrinio refleksija, o apimtį ir formą (nebūtinai tekstinę) pasirenka doktorantas su vadovu.
Rašymas, kaip ir šokis ar tapymas, reikalauja tam tikrų amatininkystės principų, praktikos ir įgūdžių. Jei aukštoji mokykla to nesuteikia, tuomet mes ir turime šiandieninę probleminę situaciją dėl rašymo įgūdžių. Kaip jau minėjau, rašymas čia atlieka tyrimo komunikacijos funkciją, nes sutartinai laikoma, kad taip visiems priimtiniausia, tačiau jei vis dėlto sugebėtume šią inerciją sustabdyti, tikrai pamatytume, kad tyrimą komunikuoti galima ir vaizdu, garsu ar judesiu. Tai yra tik vertintojų ir ekspertų susitarimo reikalas.
Man imponuoja skulptorės Katrinos Palmer meno disertacija, kurioje ji romaną „Tamsus objektas“ (The Dark Object, Book Works, 2010) pristatė kaip skulptūrą ir tuomet su papildomu aiškinamuoju raštu prieš dešimt metų Londono karališkajame koledže apgynė kaip disertaciją.
Ką manote apie menininkų ir mokslininkų bendradarbiavimą atliekant meninius tyrimus?
Aš esu už lygiavertį bendradarbiavimą ir manau, kad menininkai turėtų išvengti spąstų tapti mokslinių tyrimų iliustratoriais ar populiarintojais, o mokslininkai - vien duomenų teikėjais. Šiame klausime, jums leidus, išbraukčiau žodį „meninius“, nes abi šios bendruomenės sugeba atlikti įvairių tipų tyrimus.
Kokią ateitį prognozuotumėte meniniams tyrimams?
Norėčiau būti futurologas, bet galiu pasidalinti tik viltimi, kurią man suteikia aktyvus dalyvavimas šiame diskurse jau dešimt metų. Meninio tyrimo pripažinimas ir integracija su moksliniu tyrimu turi dar labai daug galimybių tiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio šalyse. Ypač įkvepia Suomijos ar Didžiosios Britanijos pavyzdžiai, kur tai vyksta jau trečią dešimtmetį.
Dėkoju už pokalbį.
