Anne Teresa de KEERSMAEKER (g. 1960) - viena labiausiai žinomų Europoje šiuolaikinio šokio menininkių. 2010 metais ji sukūrė spektaklį „3Abschied“ - tai studijinio pobūdžio darbas, labiau primenantis atskirų eksperimentų koliažą. Šiame spektaklyje, kuriame yra melodramatiškos vaidybos elementų, neišvengiamai keliančių šypseną, choreografė ėmėsi klouno vaidmens. Tačiau Keersmaeker juokiasi ne iš savęs, ne iš savo bejėgiškumo ar sužlugusių meninių ambicijų. Choreografė pajuokos objektu paverčia savo muzikinį įkvėpimo šaltinį - Gustavo Mahlerio (1860-1911) kūrinį „Der Abschied“ („Atsisveikinimas“). Būtent šis aspektas labiausiai sutrikdė menotyrininkę Ramintą BUMBULYTĘ, surengusią spektakliui įsivaizduojamą teismą.
Bylos numeris
3ABSCHIED
Kaltinimai
1 kaltinimas. Gustavo Mahlerio „Abschied“ (toliau vadinamo Kūriniu) orumo įžeidimas.
2 kaltinimas. Estetinis Kūrinio išnaudojimas.
3 kaltinimas. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ir arogancija.
Kaltinamųjų dosjė
Anne Teresa de Keersmaeker. Nusikalstamos veikos iniciatorė. Gimė 1960 metais Mechelene, Belgijoje. Šokėja, choreografė ir kūrybos direktorė. Dvejus metus studijavo Mudros mokykloje. 1980 metais ten pastatė pirmąjį spektaklį „Asch“. Metams išvyko į Niujorko universiteto menų mokyklą (New York University´s School of the Arts). Grįžo. Apgintas darbas - keturių dalių duetas „Fase“ (Steve´o Reicho muzika). 1983 metais subūrė išskirtinai moterų šokio trupę Rosas ir pastatė spektaklį „Rosas Danst Rosas“ (muz. kūrė Thierry De Mey´jus ir Peteris Vermeerschas). Devynerius metus (1980-1989) naudojosi Briuselio Kaaitheater lėšomis ir parama. Vieną teatrą iškeitė į kitą ir 1992 metais tapo reziduojančia choreografe Monnaie (Monė) operos teatre. 1995 metais įkūrė mokyklą P.A.R.T.S. Ryškus polinkis į individualizmą - spektaklius kuria sau ir trupei. Pavyzdžių gausu: „Ottone, Ottone“ (1988), „Un moto di gioia“ (Mozarto muz., 1992), „Verklärte Nacht“ (Arnoldo Schoenbergo muz., 1995), „Amor constante más allá de la muerte“ (T. de Mey´jaus muz., 1995), „Just Before“ (1997), „I Said I“ (1999), „Drumming“ (Steve´o Reicho muz., 1998), „Rain“ (Steve´o Reicho muz., 2001), „Desh“ (2004), „Sister“ (2007) ir kt. Šokio kalba minimalistinė, dažnai improvizacinė, būdinga teatrinė ekspresija. Nereti besikartojantys motyvai, kurie veikia hipnotizuojamai. Keersmaeker profesinis tikslas apibūdinamas kaip siekis įtaigiai sutrikdyti, nuvilti, intriguoti.
Jérôme´as Belas. Nusikaltimo bendraautoris ir kurstytojas. Gimė 1964 metais, gyvena Paryžiuje. Šokėjas, choreografas. Studijavo nacionaliniame šiuolaikinio šokio centre Anžerse. 1985-1991 metais šoko su daugeliu choreografų Prancūzijoje ir Italijoje. Nepastovaus charakterio, linkęs eksperimentuoti. Nusikaltimas buvo užfiksuotas scenoje, Belui perimant režisavimo iniciatyvą. Sulaikomas šypsojosi, lankstėsi, dėkojo ir plojo.
Ictus. Nusikaltimo bendrininkai. Šiuolaikinis muzikinis instrumentinis ansamblis iš Belgijos. Susikūrė „kelyje“, t. y. keliaudami su choreografu Wimu Vandekeybusu. Akivaizdus pilietinio nevientisumo ir socialinio nebrandumo atvejis. 1994 metais įsikūrė jau minėtos šokio kompanijos Rosas patalpose. Nuo 2004-ųjų ėmė įtartinai dažnai reziduoti Lilio operos teatre (Lille Opera House). Teigia kuriantys edukacinę platformą ir dirbtuves atlikėjams ir kompozitoriams.
Nukentėjusysis
Kūrinys. Gustavo Mahlerio „Žemės giesmės“ finalinė dalis pavadinimu „Der Abschied“ (liet. „Atsisveikinimas“). Šiuo konkrečiu atveju panaudota 1952 metais Vienos filharmonijoje įrašyta versija, kurioje vokalo partiją atliko Kathleena Ferrier. Įrašas didžiai vertinamas kultūros baruose dėl transcendentinio efekto. Kūrinio vertę taip pat papildo Ferrier gyvenimo aplinkybės, nulėmusios ypatingą dainavimo turtingumą. Ferrier atlikdama šį kūrinį sirgo krūties vėžiu ir žinojo greitai mirsianti. Pati giesmė yra apie mirtį, susitaikymą, atsisveikinimą bei žemės atsinaujinimą. Solistės balso stygos tobulai perteikė giesmės subtilumą, dramatiškumą, ramybę, pripildydamos ją magiško jautrumo.
Vieta, laikas
Yra pagrindo manyti, kad kaltinamieji planavo ir intensyviai ruošė nusikaltimą dar 2010 metais. Jie sulaikyti Sadler´s Wells teatre, Rosebury Avenue, EC1R 4TN Londone, 2011-ųjų lapkričio 21 dieną 19:30-21:00 val. vietos laiku.
Nusikaltimo protokolas
Į teatro salę kaltinamieji atvyko kaip reikiant pasiruošę nusikalstamai veikai. Vėlavo galantiškai, t. y. vos keturias minutes. Pradžioje Keersmaeker įjungė magnetofoną, iš kurio sklido Kūrinys, ir intensyviai bei mąsliai jo klausėsi maždaug dešimt minučių. Tuo metu visą scenos erdvę buvo okupavę Ictus nariai, atsinešę savo kėdes, instrumentus ir net natų sąsiuvinius. Nebyliai pritardami pagrindinei kaltinamajai, jie ramiai dairėsi aplinkui, glostė savo muzikinius instrumentus. Keersmaeker išjungė magnetofoną, atsistojo ir pradėjo pasakoti. Ji tvirtino su Kūriniu susipažinusi netiesiogiai, t. y. juos „suvedė bendras pažįstamas“. Protinga ir išsilavinusi moteris, vos išgirdusi Kūrinį, trumpam buvo paralyžiuota, neteko sveikos nuovokos: „mane tarsi kiaurai pervėrė, ir jaučiau kažką tokio stipraus...“ Choreografė prisipažino, kad tuo momentu ji pajuto nenugalimą norą sukurti šokio spektaklį pagal Kūrinį, apie Kūrinį, Kūriniui. Keersmaeker nenustojo klausytis Kūrinio ištisas paras, pradėjo rinkti ir kaupti įvairią su juo susijusią informaciją, bandė atrasti šokio kalbą, kuri „tiktų“. Profesionalė prisipažino pralaimėjusi. Ši šviesi mintis nenutraukė itin intymių santykių su Kūriniu. Keersmaeker ėmė konsultuotis „su draugais, kolegomis ir pažįstamais“. Estetiškai ideologiškas žmogus, žinomas kompozitorius Danielius Barenboimas, susitiko su Keersmaeker ir įspėjo nutraukti šiuos abejotinos moralės santykius, primindamas, kad Kūrinys turi neliečiamumo statusą. Deja, choreografė supyko už draugiškus perspėjimus ir jų nesiklausė. Keersmaeker vėliau tvirtino pastabą „išgirdusi ir supratusi“, todėl nusprendusi nebeieškoti šokio kalbos, kuri perteiktų Kūrinį. Ji nusprendusi verčiau patyrinėti Kūrinio neliečiamumo situaciją ir „patikrinti, ar tikrai kai kurių kūrinių tiesiog negalima liesti“. Keersmaeker įkalbėjo prie projekto prisidėti Ictus ansamblį ir operos solistę.
Tyliai išklausę Keersmaeker prakalbą, muzikantai sujudo, tvirčiau suėmė instrumentus. Reikia pastebėti, kad ansamblis elgėsi gana laisvamaniškai: visi nariai scenoje dėvėjo kasdienius drabužius (daugiausia mėlynus džinsus bei apsmukusius marškinėlius), o solistė viešai nusiavė batus parodydama savo rudas padėvėtas kojines. Gavęs sutartą ženklą, ansamblis su soliste priešaky profesionaliai sugrojo Kūrinio versiją. Grojimo metu Keersmaeker ėmė judėti tarp sėdinčių muzikantų ir stovinčios solistės. Jos judesiai priminė šokį, tačiau buvo sunku nusakyti ribą tarp profesionaliai koordinuotų judesių ir improvizacijos. Tariamą šokį galima būtų palyginti su vaiku ar vos paaugliu, gestikuliuojančiu ir trypčiojančiu pagal savo mėgstamą muziką. Keersmaeker lakstė tarp kėdžių, lankstėsi, lietė muzikantus, stumdė ir traukiojo jų kėdes, vienu metu buvo užėmusi solistės vietą, mėgdžiojo solistės rankų gestus, kopijavo dirigento mostus. Galiausiai nustojo strykčioti, nulipo nuo scenos ir susigūžė kamputyje. Toks elgesys menkino Kūrinio estetinę vertę ir žeidė jo orumą.
Kūrinys buvo atliktas per dvidešimt aštuonias minutes, po kurių tapo nejaukiai tylu. Salėje girdėjosi kosėjimai, krenkštimai. Galima buvo įtarti, kad ten įsitaisę kiti nusikaltimo bendrininkai, kurie tuoj ims ir demonstratyviai mirs. Keersmaeker nesijudino iš savo kampučio. Tuo metu į sceną užlipo Jérôme´as Belas, prisipažindamas bendradarbiavęs rengiant ir vykdant nusikalstamą veiką. Kaltinamasis viešai prisipažino ilgai galvojęs, „kaip viskas turėtų atrodyti“. Jis pateikė keletą versijų, kurias tuoj pat įgyvendino Ictus ansamblis. Pirmojoje versijoje ansamblio nariai pradėjo groti Kūrinio ištrauką. Praėjus kelioms minutėms atlikėjai vienas po kito liovėsi groti ir paliko sceną. Antrojoje ansamblio nariai vėl pradėjo nuo tos pačios ištraukos. Palaipsniui jie nuleido žemyn instrumentus ir inscenizavo savo mirtį tiesiog vietose. Stojus tylai, Belas padėkojo ansambliui už puikų numerį. Nusikaltimo bendraautoris toliau kreipėsi į Keersmaeker ir prisipažino, kad jie kartu svarstė dar vieną nusikaltimo versiją, kurios metu Keersmaeker imtųsi dainuoti. Choreografė grįžo į sceną ir, likusi viena su pianistu, ėmė ir uždainavo. Neprofesionalus, nelavintas, talento stokojantis buvo Keersmaeker dainavimas. Tarpais pasigirsdavo lengvas spygtelėjimas, tarpais balsas visai pranykdavo. Iš Keersmaeker lūpų sklindantis garsas dar kartą patvirtino, kad Kūrinio atžvilgiu ji elgiasi arogantiškai. Tarsi to nepakaktų, ji ėmėsi judesių, labiau primenančių griuvinėjimą ir tragikomediją nei modernų šokį. Publika jautėsi sutrikusi, bet tikrai nepamaloninta. Buvo pagrindo įtarti, kad Keersmaeker tyčiojasi iš žiūrovų ir jų lūkesčių, nors oficialiai deklaruoja perteikianti giliausius savo jausmus.
Nuosprendis
Teismas, išnagrinėjęs Keersmaeker bylą, nusprendė, kad Keersmaeker, Belas ir Ictus pripažįstami kalti dėl kūrinio sabotavimo bei orumo išniekinimo. Keersmaeker pripažinta piktnaudžiavusi tarnybine padėtimi. Moters profesinė biografija ir ankstesni laimėjimai leidžia manyti, kad nusikaltimo iniciatorė buvo puikiai susipažinusi su choreografijos darbo technika, specifikacijomis ir pavojais, neabejotinai studijavusi darbo saugos reikalavimus ir normas. Nuolatinės klajonės po pasaulį, bendradarbiavimas su visokio plauko įtartinais asmenimis ir sąmoningas taisyklių laužymas išvedė Keersmaeker iš socialinės ir profesinės doros kelio.
Atsižvelgus į meno kritikų išvadas bei pasiūlymus, kuriuose ginamos kūrybinės choreografės teisės, o nusikaltimas vadinamas „žlugimo anatomija“, nuspręsta Keersmaeker kaltumo laipsnį sušvelninti. Bausmės nuosprendis ir vykdymas paliekamas publikai ir istorijai.
