Šių metų šokio tyrinėjimo platforma „Bitės“ inspiravo ne tik pamatytų kūrybos pristatymų, bet ir pačių kūrybinių procesų - kaip kūrybos esmės - apmąstymą.
Ko nori žiūrovai? Drugelio. Kitaip tariant, spektaklio, turinčio aš jau baigtas požymius. Tyrimo stadija, kurioje vyksta esminės meninės transformacijos, nėra teatro rinkos objektas. Tačiau menininkui, sakau tai iš patirties, galutinio kūrinio vaizdas ima ryškėti tik paskutinę savaitę ar net likus kelioms dienoms iki premjeros. Visą kitą laiką jis praleidžia vadinamojoje lėliukėje, kada labiau eina, negu įsivaizduoja, kur nueis.
Ko gero, daugelis teatro menininkų pritartų, kad būtent repeticijų, tyrimų, paieškų metu patiriami didžiausi atradimai, iš kurių vėliau kuriamas laiku ir tam tikromis taisyklėmis apribotas meninis koncentratas. Todėl didžioji dalis tyrimo medžiagos ir būsenų lieka neatskleisti. Be to, susitelkimas į rezultatą verčia iškeltam kūrybiniam klausimui greičiau ieškoti sprendimo, užuot esmingai, giliai analizavus patį klausimą.
Būtent procesui, analizei ir paieškoms kviečia šokio tyrinėjimo platforma „Bitės“. Iš kitų jauniesiems kūrėjams skirtų platformų programa „Bitės“ išsiskiria tuo, kad nėra orientuota į rezultatą. Rengėjai Giedrius ir Giedrė Kalinauskai reziduojančių šokio kūrėjų darbus vadina tyrinėjimų pasekmėmis. Tai - ypatinga galimybė kurti: be įkalinančios atsakomybės, vaizduotę ribojančios kontrolės, kylančios mąstant apie žiūrovų poreikius, pomėgius ir reikalavimus.
Toks formatas drauge priverčia atsipalaiduoti ir auditoriją: po instinktyvaus klausimo kas čia vyksta?, tiesiog leisti sau būti, suvokti erdvę, laiką ir priešaky judantį / kalbantį / būnantį kūną. Mums, vakariečiams, rezultatyvumo maniakams, tai nėra lengva. Todėl platformoje „Bitės“ įžvelgiu ne tik kūrėjų, bet ir žiūrovų ugdymą.
„Bitės´20“ metų pradžioje pristatė tris kūrybinius procesus: Austėjos Vilkaitytės darbą „Atvanga“, Aistės Kriukelytės „Žmogus. Impulsas. Judesys“ ir Marijos Baranauskaitės „Performing for Objects“.
Šiame tekste, nori nenori, savotiškas rezultato jausmas kartkartėmis šešėliuos. Rašydama išgyvenau retorinę dilemą: jeigu nebuvo intencijos kažką parodyti (čia tik vyksta tyrimas!), vadinasi, negali būti ir intencijos kažką pamatyti. O jei... pamačiau?
Aš čia esu
Austėja Vilkaitytė savo tyrime remiasi Vlados Banilytės-Kvedarienės poezija, grupių „Dinamika“ ir „Viktorija“ dešimtojo dešimtmečio dainomis, senais „Vilniaus dienos“ egzemplioriais. Iš pasirinktų praeities artefaktų kūrėja konstruoja iškreiptą prisiminimo realybę, kurios esminis bruožas - pažeidžiamumas. „Atvanga“ kuria, sakytum, meditaciją - ištęsto laiko ir klampaus buvimo vienumoje su savo sienomis, linoleumais, rankinuku, laidais, gyvenimu, grindimis. Justi tapatybės, įstrigusios kažkur tarp čia ir ten, tada ir dabar, paieška. Kūrėja akcentuoja ir skirtį tarp proceso ir rezultato, tiesiog darymo ir darymo dėl apdovanojimo (ironiškai nuvainikuodama the prize about gold and Christ). Matyti kūrėjos sceninis mąstymas - kalbu ne apie mąstymą, įvykusį iki atėjimo į sceną, bet mąstymą kaip kūrybinę čia ir dabar būseną.
Žavi tai, jog menininkė ir kuria savo pasaulio šitose grindyse ir sienose taisykles, ir čia pat pereina į metaprotą, kuris tas taisykles kvestionuoja ir nuasmenina: kas tai padarė? Klaidžiojanti po pabirų frazių, fragmentiškų judesių, praeities objektų ir paauglystės muzikos deformacijų įvaizdžius, ji sukuria įtikinamą ribinę jauseną. Tačiau neatrodo, kad ji tą jauseną reprezentuoja: atrodo, kad ji pati yra jausmas, klaidžiojimas, mąstymas. Austėjos raiška įtraukia ne tiek į tai, kas vyksta scenoje, kiek į tai, kas vyksta joje: justi menininkės absoliutus įsiliejimas į kūrybinį kontinentą, organiškas ir autentiškas aš čia esu liudijimas. Kalbėdama apie patį tyrimą kaip pakankamą menininko ekspresiją, Austėja vis dėlto sukuria gana apčiuopiamą tyrimo pasekmę - sakytum, spektaklį, sakytum, laiką.
Sušokti kitą
Aistė Kriukelytė, drauge su Rasa Biriete pristatydama „Žmogus. Impulsas. Judesys“, dėmesį sutelkia į šokio stebėjimą be vertinimo ir šokio procesą, inspiruojamą kūne gimstančių impulsų. Nesu tikra, kiek stebėjimas be vertinimo gali būti susijęs su meno vartojimu - šis priėmimo būdas būdingas įvairioms kūno ir psichologinėms terapijoms, bet ne meninėms patirtims.
Nuo meno atsieti savo vertinančio proto nesinori. Tačiau galbūt „Žmogus. Impulsas. Judesys“ ir nėra menas: meno čia yra tiek, kiek vieni rodo, kiti žiūri. Kur kas svarbesnė šio proceso funkcija - patyrimas: kūrėjos, viena po kitos, pasirinktam žiūrovui šoka asmeninį šokį. Regime galbūt ne tiek šokį, kiek kūno impulsų choreografiją, kurią inspiruoja žiūrovo reakcija, laikysena, asmenybės atmosfera. Meninis proceso dvelksmas kyla dėl to, kad kiekvieną aš tau judėjimą stebi visi, tyrinėdami jau ne tik šokantįjį, bet ir šokamą stebintįjį. Gavęs šokį sau, išgyveni išties intymų ir realybėje retą pojūtį - tame, kuris šoka tave, imi ieškoti savęs. Vyksta kažkas panašaus į susirinkusių žiūrovų psichologinę konsteliaciją: žiūrovai stebi save iš šalies, tyloje.
Įžemintas ir choreografiškai išraiškingas Rasos Birietės, judesio ir kūno terapeutės, judesys kontrastuoja su minimalistiniu judesiu paremtomis, nemanieringą žmogaus judėjimą kartojančiomis Aistė Kriukelytės šokio schemomis. „Žmogus. Impulsas. Judesys“ paveikia kaip grupinė terapija, po kurios apima švaros ir dėkingumo jausmas, bet ne meninis išgyvenimas.
Atspindžiai ir judėjimas
Marijos Baranauskaitės „Performing for Objects“ projekte, ko gero, dažnas pasigedo pačios Marijos Baranauskaitės. Dirbdama su keturiais menininkais - Denisu Kolomyckiu, Barbora Šiaulyte, Greta Grinevičiūte ir Kaisa Ling, teatro, skirto ne human being žiūrovams, vystytoja sukūrė sąlygas santykį su objektu tyrinėti kitiems. Proceso pristatyme buvo galima išgirsti tai, kas jau girdėta iš pačios Marijos gyvenimo su sofomis, bei patirti keletą jos kolegių ieškojimų.
Greta Grinevičiūtė pasirinko su savo objektu - skalbimo mašina - pabūti viena, o po to tai aptarti su žiūrovais. Įdomu Gretai, liūdna žiūrovui. Kaisa Ling išgyveno aš šalia vonios ir aš vonioje būsenas: gulėdama ant grindų, tyrinėjo vonios akustiką dainuodama ištęstais lygiais tonais, vėliau į vonią sliuogė ir ją čiuopė, sakytum, visu kūnu.
Savičiausią mintį vysto Barbora Šiaulytė: jos objektas - veidrodžiai - tampa įrankiu patirti savo atvaizdą ypatingu būdu. Štai vienas žiūrovas virsta judančiu veidrodžiu, o kitas - į tą veidrodį žiūrinčiuoju ir patiriančiuoju save. Procese įdomu ne tik dalyvauti, bet ir jį stebėti: vakaro metu įvyko keletas galingų žmogaus ir veidrodžio susitikimų, kuriuose žmogus išgyveno savo būtį akistatoje su veidrodžiu, reaguojančiu ne tik į jo buvimą, bet ir į jo judėjimą, artėjimą, nutolimą.
Tai - itin savitas dviejų nepažįstamų žmonių susitikimas, kuriantis be galo įdomų tarpusavio santykį. Vienas tampa, sakytum, terpe, materija, erdve būti kitam. Atviras būdas būti vienas kito poveikyje sukuria netikėtą, labai jautrią, tačiau drauge ir meniškai paveikią atmosferą: žiūrovas vaikšto tarp judančių veidrodžių, lyg viešėtų prošal praeinančių atspindžių pasaulyje. Patyrimo savitumą sustiprina tai, jog veidrodis - itin intymus objektas, į kurį išsamiai žiūrime tik likę vieni. O kai esi su kitais, žvelgti į savo atvaizdą reikia drąsos. Čia ne tik esi tarp kitų - kiti dalyvauja ir koreguoja tavo žvilgsnio į save išgyvenimą.
***
Nesinori vertinti meninės „Bitės´20“ kokybės - tai neatitiktų programos idėjos. Daug svarbesnis yra suvokimas, kad matyti įsibėgėjusį tyrimą, patirti paieškos jausmą, dalyvauti lėliukėje ir negalvoti apie drugelį - visa tai savotiška prabanga tiek žiūrovui, kuris paskiria tam laiko, tiek menininkui, kuris turi galimybę išgirsti išankstines auditorijos nuomones. Vis dėlto visuose šių metų darbuose buvo justi ne veiksmo, o būsenos grožis. Būsenų kūryboje išnyksta jausmas „noriu tau kažką pasakyti“ ir atsiranda „aš būnu, būsiu ir kai ateisi“. Tereikia, kad kažkas leistų kažkam būti. Būti ir tiek.
_____
Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
