Vasario 28 d. Klaipėdos dramos teatre - režisieriaus Dariaus Rabašausko spektaklis „Demonai“ pagal to paties pavadinimo švedų dramaturgo Larso Noréno pjesę (iš švedų k. vertė Rasa Baranauskienė).
2019 m. gruodį įvyko D. Rabašausko spektaklio „Motina“ (M. Gorkio pjesė) premjera Klaipėdos jaunimo teatre; sausį jo vadovaujami Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto režisūros antro kurso studentai sėkmingai laikė egzaminą pagal Shakespeare´o kūrybą. Šiuo metu režisierius intensyviai dirba Klaipėdos dramos teatre su kūrybine grupe: tai kompozitorius Jonas Jurkūnas, scenografė ir kostiumų dailininkė Laura Luišaitytė, aktoriai Jonas Baranauskas ir Toma Gailiutė, Vaidas Jočys ir Justina Vanžodytė Šurajeva.
Esate sukūręs daugiau kaip šešiolika spektaklių. Paskutiniai darbai - „Motina“ Klaipėdos jaunimo teatre, antro kurso studentų režisierių egzaminas pagal Shakespeare´ą. Repetuojate L. Noréno „Demonus“ Klaipėdos dramos teatre. Ar dar kas nors?
Darius Rabašauskas: Daugiau ne, nebent tai, kad šalia darbų visada skaitau kokią nors literatūrą, nuolat vyksta pjesių paieškos. Daugiau šiuo metu nieko.
Ką skaitėte ruošdamasis statyti Noréno „Demonus“? Kas dera prie šio švedų dramaturgo pjesės?
D. R.: Prie Noréno labiausiai tinka kitos jo pjesės. Tiesa, jų galima paskaityti nebent angliškai ar rusiškai, lietuviškai nėra. Be to, tai labai individualus dalykas. Sakyčiau, kad kas nors labiau tinka prie spektaklio negu prie Noréno. Darbui daro įtaką daugybė dalykų - ir paraleliniai darbai, darbas su studentais arba „Motinos“ repeticijos. Bendrai, viskas tinka, neturėčiau patarimo. Prie skandinavų tinka skandinavai, linksmos istorijos arba įvairios apokaliptinės naujienos spaudoje. Pavyzdžiui, kad ir neseniai nuskambėjusi istorija apie dingusį katafalką - vagys Telšiuose pavogė katafalką su mirusiojo kūnu.
Kaip radote pjesę?
D. R.: Perskaičiau ją rusiškai. Ne paslaptis, kad rusai turi didelę verstinės ir neverstinės dramaturgijos duomenų bazę. Radau ją senokai, ji gulėjo ir vis apie save primindavo. Matyt, ateina laikas, kai galų gale supranti arba staiga pajunti: o, supratau, kas čia parašyta! Ne šiaip sau perskaičiau - „įdomu“, bet suprantu. Tikiuosi, kad suprantu: gal per skambu sakyti „supratau, ką parašė Shakespeare´as ar kas nors kitas“. Žmonės visą gyvenimą gilinasi į kokį nors kūrinį stengdamiesi perprasti. Bet kai staiga atsiranda toks jausmas, reikia ką nors daryti.
Apie ką pjesė „Demonai“? Pavadinimas dvelkia klasika, tai ir F. Dostojevskio romano pavadinimas...
D. R.: Pavadinimas dvelkia klasika, baisiais dalykais. Negalima slėpti: pjesė nėra šviesi, bet ji linksma. Joje labai daug kokybiško juodojo humoro. Autoriaus žvilgsnis į pasaulį taiklus, gilus, analitinis ir persmelktas labai gero humoro jausmo. Tai įdomus derinys. Turbūt ne veltui Larsas Norénas vadinamas antruoju Strindbergu. Kas man įdomiausia šioje pjesėje? Nors situacija yra apie dvi poras vakarėlyje, bet atrodo, tai nėra pjesė apie žmonių santykius. Tai jokiu būdu nėra pjesė apie žmonių santykius, kapstymąsi purvinuose skalbiniuose ir viso to kėlimas į viešumą. Ji kalba apie pojūčių, pajautimo badą. Šiandien ji man atrodo labai aktuali ir šiuolaikiška: juk visi mūsų pojūčiai, potyriai turi būti vis aštresni. Mes nesitenkiname neaštriais dalykais: reikia aštrumos, kad kažką pajustumėme, kad mus sukrėstų. Man atrodo, ši pjesė apie pojūčių aštrėjimą ir pojūčių badą. Personažai siekia vis aštresnio pojūčio, to neslepia nuo savęs ir kitų, jie atviri. Vis aštresnio pojūčio - iki ekstremalumo - paieška yra pagrindinė pjesės linija. Man atrodo, ši pjesė apie tai, o ne apie šeimyninius santykius.
Ar esame atbukę? Kodėl atsiranda pojūčių badas?
D. R.: Manau, mumyse bendrai slypi pojūčių badas. Pradedant nuo medijų, nuo įvairių atrakcijų, nuo to, kaip pasaulis apskritai veikia žmogų. Žmogus turbūt yra objektas, visų įmanomų rinkų ir kitų žmonių taikinys: jis nuolat bombarduojamas. Kadangi jį supa didžiulė masė, kiekvienas iš masės turi šauti vis stipriau, kad žmogus atsisuktų. Todėl jis pasidaro atsparus potyriam - kitaip neišgyventų. Jei į šiandieną atkeltume žmogų iš XIX amžiaus pradžios, jis turbūt per dieną išeitų iš proto. Nuvesk jį į „Akropolį“, jis numirs. O mes turim imunitetą - mes stiprūs, negalėtume žiemą basi pavaikščioti, bet tie žmonės negalėtų kitko daryti. Tai natūralu ir viskas normalu, taip mes judam, bet dėl to atsiranda bukumas ir kartu badas. Paradoksalu: patiriame labai daug, bet tuo pačiu metu alkstame. Viskas paveikta terpės, kurioje esame: mums nuolat kuriamas kažko badas, nuolat turime būti alkani. Sotus vartotojas niekam nereikalingas, jis privalo būti alkanas.
Koks dramaturgo požiūris į tą situaciją?
D. R.: Jis apie savo veikėjus kalba su meile ir šiluma. Nepaisant to, kad perskrodžia juos kiaurai, nebijo „išlupti vidurių“. Humoras gelbsti. Galbūt humoras tada ir atsiranda, kai tu linki gero savo veikėjams, nori, kad jiems viskas gerai susiklostytų. Gal nesibaigia viskas gerai, bet tam tikrą laiko atkarpą būna gerai. Man atrodo, jo požiūris yra negailestingas, bet su meile. Jis nieko neslepia, labai atviras ir tuo pačiu metu juos myli. Pjesėje situacija, žinoma, smarkiai užaštrinta, to reikalauja dramaturgija - kitaip būtų neįdomu žiūrėti.
Spektaklio afišoje matyti tapytojo Édouardo Manet garsaus paveikslo „Pusryčiai ant žolės“ fragmentas. Kodėl jis atsirado?
D. R.: Ši jungtis atsirado nuo scenovaizdžio, kai su dailininke Laura galvojome apie spektaklio scenografiją. Pačioje pjesėje yra tokios aplinkybės: plakatas, paveikslas. Iš vizualikos ir atsirado tokia sąsaja. Tiesiogiai pjesės turinys ir šis paveikslas nėra susiję. Tačiau man jis atrodo labai susijęs su spektakliu. „Pusryčiai ant žolės“ staiga tapo spektaklio dalimi. Labai geras paveikslas, jame irgi gali pamatyti demonus. Kai žiūri į paveikslą ir galvoji apie demonus - atsiranda daug išsamesnis vaizdas negu tiesiog pamačius užrašą „demonai“.
Demonai nematomi, jie gyvena tarp mūsų, mumyse?
D. R.: Man atrodo, tokia yra išeities situacija: jie gyvena mumyse. Spektaklis ne apie tai turėtų kalbėti, o nuo to prasidėti. O jau paskui - kiti klausimai: kaip, kas tas demonas? Demonas gali būti ir geras, svarbu, kam jis tarnauja.
Neseniai girdėjau įdomią paskaitą, joje rusų šventikas nagrinėjo M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“. Jis kalbėjo apie tai, kuo skiriasi Dievas ir velnias, ir kas yra velnias. Tai puolęs angelas. Kodėl velniui reikia žmogaus? O angelas yra paštininkas - jis perduoda žinią, bet nėra kūrėjas. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, jis kūrybingas. Velnias nori paimti žmogų, kad kurtų, nes jis negali veikti pats. Niekada nepagalvodavau. Mes reikalingi kaip įrankiai ir tik svaigstame, kad viską galime - ir išvalyti planetą, ir nuskristi į mėnulį... o vyksta kova. Galime tai neigti arba su tuo gyventi.
Koks šioje pertekliaus ir bado situacijoje jums atrodo teatro vaidmuo? Kas teatre vyksta dabar, kai visko tiek daug?
D. R.: Manau, kad teatras turi funkciją, kitaip jo nebūtų. Žmonės eina - jiems reikia, ir kol bus žmonės, egzistuos teatras. Žmonės linkę vaidinti, jiems reikia pažiūrėti ir į kitus. Man įdomiausia teatre - tai įvykis, kuris įvyksta tą vakarą. Teatro niekaip neįmanoma užfiksuoti, jis labai laikinas. Gali filmuoti spektaklius, bet tai visiškai ne tas, kas atsitinka scenoje. Visi tai žinome. Žiūrėti nufilmuotą spektaklį tiesiog nuobodu. Gali žiūrėti iš profesinės pusės, bet tai tikrai yra ne tai.
Man įdomiausias tas nuotykis, kuris įvyksta tą vakarą. Dėl to statant spektaklį nesinori kažko „prirežisuoti“ - svarbu, kad tai, ką darome, reikalinga spektakliui, minčiai, įspūdžiui. Įvykis, kuris atsitinka tą vakarą tarp žiūrovų ir aktorių visiems kartu būnant kelias valandas - man tai yra tikslas ir taškas, į kurį viskas juda. Šis dalykas man įdomiausias. Žinoma, tame yra gyvybė, potyris - jis gali būti aštresnis. O visa kita - tik papuošimai (arba ne). Jei tas įvykis atsitinka, viskas gerai. Kartais, būna, ir neatsitinka. Bet vis tiek daugiau ar mažiau atsitinka.
Pasak jūsų, spektaklis - tai sąlygos įvykiui? Jis gali būti vis kitoks?
D. R.: Jis kas vakarą turi būti kitoks. Tiesiog ateina kiti žmonės: ir aktoriai kitą dieną kitokie, ir žiūrovai kiti. Jis negali būti toks pat. Spektaklis - kaip sąlyga. Vis tiek spektaklis pasibaigia žiūrovuose. Mes tik juos inspiruojame, duodame impulsą, o kas atsitinka žiūrovo organizme priklauso nuo to, kaip jis atsiliepia. Esu tikras, kad spektaklis kiekvienam atėjusiam turi būti kitoks. Jie mato skirtingai. Tai akivaizdu. Būna, vieniems patinka, kitiems ne, vieni išeina, kiti lieka. Tai neišvengiama ir taip turi būti.
Atrodo, kad pojūčių bado metu į teatrą kaip tik galima ateiti įspūdžių.
D. R.: Galima gauti ir gana aštrių įspūdžių. Man atrodo, tas aštrumas, gyvo veiksmo galimybė ir traukia žmones. Kinas veikia žmones visai kitaip. Kine efektai turi būti vis įspūdingesni. Filmą retai žiūri du kartus, nes niekas nesikeičia. Gali pažiūrėti antrą kartą - iš profesinės pusės, žiūriu po kelis kartus. O dėl ko žmonės po kelis kartus eina į spektaklius? Yra buvę gerbėjų, kurie eina į kiekvieną spektaklį. Man regis, „Viskas apie moteris“ (rež. Dalios Tamulevičiūtės 2004 m. Klaipėdos dramos teatre pastatytas pagal M. Gavrano pjesę) turėjo vieną žiūrovę, kuri matė visus spektaklius. Tai neįtikima. Dėl ko? Dėl to nuotykio, įvykio, kuris atsitinka tą vakarą.
Kiek jums svarbus procesas? Dirbate su keturiais aktoriais.
D. R.: Kol kas mums smagu, aš mėgaujuosi kiekviena akimirka, ir aktoriams smagu. Man procesas yra labai svarbus. Jis būtinai turi kilti iš laisvės, iš džiaugsmo, iš atsipalaidavimo. Nesuprantu darbo proceso, kur naudojama psichologinė prievarta, konfliktai, spaudimas aktoriams. Tai visai ne mano. Nepaisant to, kad kalbame apie sunkius, ne visai gražius dalykus, arba kalbame intymiai apie nemalonius savo gyvenimo įvykius, kuriuos norėtųsi pamiršti. Bet repeticijos džiaugsmas būtinai turi būti, kitaip nieko neatsiras. Jei man kasdien reikia arti asfaltą, nieko neatsiranda. Arba atsiranda, bet tai kažkas išstenėto... „Išstenėto“ tiksliai nusako būseną, būtent pojūtį. Ir dirbdamas su studentais stengiuosi, kad repeticijos teiktų džiaugsmą.
Kaip dirbate su studentais? Neseniai vyko Klaipėdos universiteto menų akademijos antrakursių studentų režisierių, kuriems dėstote, egzaminas pagal Shakespeare´ą.
D. R.: Aš jų nieko nemokau - iš jų mokausi visą laiką. Mes dirbame taip: sakau, kad nusistatome taisykles, kad kartu gilinamės į kokią nors medžiagą. Žinoma, jie gauna užduotis, sukuriamos sąlygos, kaip tai daryti. Dirbame laboratorijoje: kartu gilinamės į dalyką. Man atrodo, toks yra kelias. Negaliu kaip paminklas tiesiog rodyti jiems ranka, į kurią pusę eiti - nesu toks paminklas. Aš iš jų daug išmokstu. Jei jie tiki manimi, tada apytaka įvyksta. Taip ir dirbame ir taip pat siekiame patirti džiaugsmą. Tas pasirodymas, kuris neseniai įvyko egzamine, man atrodo, suteikė džiaugsmo mums visiems - ir jiems, ir man, žiūrovams. Dėl to ir dirbame.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Akvilė Melkūnaitė
Spektaklio „Demonai“ premjera Klaipėdos dramos teatro Mažojoje salėje - vasario 28, 29 d. 18.30. Bilietus platina Tiketa.
